Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-11-22 nr. 2926

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jurgita LudavičIenė.
NACIONALINĖ GALERIJA KNYGŲ LENTYNOJE
5
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vidmantas Valiušaitis.
VIDEO LUPUM
1
• DVIEJŲ MŪZŲ SUSITIKIMAS
• Alvydas Valenta.
CÉZANNE’AS: GALIMYBĖ ARTĖTI
• 2002 METŲ TARASO ŠEVČENKOS FONDO PREMIJOS LAUREATAI1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
KREIPIMASIS
2

POEZIJA 
• JULIJA NOVA5

PROZA 
• JONAS MIKELINSKAS2

LITERATŪRA 
• Vytautas BikulčIus.
"SKAITYMAS YRA KLAJONĖ"
1

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
ŽVILGSNIS UŽ HORIZONTO
1
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
SAVO KULTŪROS PRASMIŲ BEIEŠKANT
3
• Sigutė Trimakaitė.
PREMJEROS JUBILIEJINIAME VAKARE
1
• Sigutė KunčIenė.
KONCERTUOJA "TRIMITAS"
1

ŠOKIS 
 Helmutas Šabasevičius.
NAUJI BALETO DRABUŽIAI
4

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
VAIZDŲ IR NUOTYKIŲ SŪKURYJE

DAILĖ 
• Salomėja Jastrumskytė.
BŪDAS POSTMODERNYBEI TIRTI
• Ignas KazakevičIus.
KETVIRČIUOTI TOTEMAI
• Jurgita LudavičIenė.
PIEŠINIAI ŠVIESA
2
• Jonas Nekrašius.
FLUXUS IR LAIŠKO MENO FIESTA ŠIAULIUOSE
4

KAMPAS 
• Ričardas Šileika.
RUGSĖJIS, SPALIS

SVEIKINAME 
• JOANA DANUTĖ ŽILAITYTĖ1

KRONIKA 
• "LITERATŪROS IR MENO" VYRIAUSIAJAM REDAKTORIUI KORNELIJUI PLATELIUI8
• BATSIUVIAI IR GENEROLAI3
• PAULIAUS NORMANTO PARODA
• Jonas Palionis.
KIENO SUKURTAS LIETUVOS HERBAS (VYTIS)?
3

SKELBIMAI 
• "POEZIJOS PAVASARIO" ALMANACHAS1
• KULTŪROS MINISTERIJA
• KULTŪROS MINISTERIJA

DE PROFUNDIS 
• Vladas BaltuškevičIus.
APIE ŽMONIŠKĄ ŽMOGYSTĘ
2

ŠOKIS

NAUJI BALETO DRABUŽIAI

2002-ŲJŲ RUDENS KOLEKCIJA

Helmutas Šabasevičius

[skaityti komentarus]

Naivusis Hanso Christiano Anderseno pasakos herojus, apžvelgęs Lietuvos baleto garderobą, tikrai negalėtų ištarti savo įžvalgaus komentaro – vienintelės pajėgios ir profesionalios Lietuvos baleto trupės repertuaras šiandien itin įvairus ir tenkina visokiausio skonio baleto mėgėjus. Tačiau šių metų rudenį vienas kitą lydėję spektaklių taisymai, nurašymai, įsigijimai paskatino šį straipsnį pavadinti žinomos Anderseno pasakos parafraze.

Susidėvėję ir nebemadingi

Vieno iš nedaugelio Lietuvos choreografų Vytauto Grivicko netekome prieš keletą metų, tačiau tikrasis atsisveikinimas su juo įvyko 2002 m. spalio 16 d., kai paskutinį kartą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo sušoktas jo baletas "Žydrasis Dunojus" pagal Johanno Strausso muziką.

Šis spektaklis, kaip choreografinis kūrinys, buvo prieštaringai vertinamas – kritika jį peikė dėl dramaturginio schematizmo, plastinės formos vienodumo, artistai skundėsi judesių muzikalumo stoka, o žiūrovai baletą mėgo ir palyginti gausiai lankė. Spektaklis traukė gražia muzika bei aiškiu melodramišku siužetu. Lietuvoje "Žydrasis Dunojus" statytas keletą kartų, o 1988 metais V.Grivicko sukurtasis tapo paskutiniu šio baletmeisterio biografijoje. Šiame balete dar teko šokti vyresnės ir viduriniosios kartos baleto artistams – Svetlanai Masaniovai, Nelei Beredinai, Loretai Bartusevičiūtei, Jolantai Valeikaitei (Franciska), Gražinai Sakalauskaitei, Rūtai Railaitei (Ana), Vytautui Kudžmai, Jonui Katakinui, Petrui Skirmantui (Francas). Vėliau pagrindinius vaidmenis paruošė ir ilgą laiką spektaklyje šoko Aušra Gineitytė (Franciska), Jūratė Sodytė, Viltis Algutytė, Ingrida Cvetkovaitė (Ana), Aleksandras Molodovas (Francas).

Pačios paskutinės šiame spektaklyje debiutavo Živilė Baikštytė (Franciska) ir Kristina Kanišauskaitė (Ana). Joms kartu su A.Molodovu-Francu ir teko garbė užbaigti šio spektaklio sceninę biografiją.

Nežinia, ar spektaklio lemties išankstinis žinojimas, ar žiūrovų salėje tekusi puiki vieta sušvelnino anksčiau buvusius griežtokus šio spektaklio vertinimus - scenoje vykstanti trijų veiksmų šešių paveikslų melodrama su apoteoze pasirodė kaip specifinis kultūros istorijos fenomenas, atspindintis XX a. antrosios pusės tam tikras choreografinės mados tendencijas, estetiką bei moralę, kurios centre – idealistinis kūrybos pergalės triumfas.

Spektaklyje šoka didesnioji baleto trupės dalis, o greta 12 dviejų lygių kordebaleto porų veikia nemaža šalutinių personažų – Paštininkas, Kepėjas, Kaminkrėtys ir jo Žmona, trys Frantai, Teta ir dvi Dukterėčios, Grafas, nekalbant jau apie 5 paveikslo atskirų divertismento numerių solistus. Nors šios choreografinės partijos gana smulkios ir nei choreografiniu, nei artistiniu požiūriu nesudėtingos, tai proga pasirodyti daugeliui trupės antrosios kategorijos solistų.

Didžiausias vaidybinis ir choreografinis krūvis tenka meilės trikampiui – Francui, Franciskai ir Anai. Visi šie charakteriai spektaklyje savotiškai plėtojami: įnoringa primabalerina Franciska susipainioja savo jausmuose Francui ir galiausiai lieka su Grafu bei jo turtais, Ana beviltiškai kovoja dėl Franco meilės, Francas blaškosi tarp Anos ir Franciskos, o galiausiai pasilieka tik su muzika – užtat ant pjedestalo.

Jau nemaža laiko praėjo nuo pirmojo Ž.Baikštytės-Franciskos ir K.Kanišauskaitės-Anos debiuto šiame spektaklyje. Balerinoms vaidmenis padėjo ruošti baleto veteranė Tamara Sventickaitė, pirmajame "Žydrojo Dunojaus" variante šokusi Franciską. Jau išblėso debiutinio pasirodymo įspūdžiai, tačiau malonu, kad paskutinįkart melodinguosius valsus abi balerinos šoko ryškiai, įtaigiai, artistiškai.

Ž.Baikštytės herojė – manieringa šokėja, kurios charakterį artistė atskleidė nuoseklia vaidyba. Tarsi žvelgdama į Franciską iš šalies, balerina nesistengė su ja susitapatinti, ryškino egzaltuotus jos bruožus, atsispirdama paviršutiniškai egzaltacijos imitacijai. Įsimenančios detalės – laikysena, galvos, pečių posūkiai, žvilgsniai, skrybėlaitės taisymas – apgalvotai įtrauktos į vaidmens piešinį, leido pajusti vidinę, kad ir kiek utriruojamą, personažo raidą: sušildyta Franco muzikos, Franciska skatina Franco asistavimą, flirtuoja su juo, pajunta, koks svetimas jis Grafo aplinkai, ir dėl to patetiškai išgyvena. Dramatiškų emocijų šuoruose Ž.Baikštytė randa laiko stabtelti, tarytum susimąstyti, todėl jaudina trapus Franciskos gestas, kai ji paliečia vazoje pamerktas gėles, tarytum ieškodama sąjungininko nemalonioje Grafo ir Franco susidūrimo scenoje. Ž.Baikštytės šokis natūraliai išplaukia iš jos vaidybos – juo balerina skleidžia stiprią energiją, kuri sulaukia nemažo publikos dėmesio.

K.Kanišauskaitės šokis visada artistiškas – ši balerina pasižymi gera klasikinio šokio technika, ji ištverminga, jos šuolis aukštas ir lengvas, o sukiniai pavydėtinai tvirti. K. Kanišauskaitės Ana kaip tik ir traukia akį grakščiu, sklandžiu šokiu, per kurį geriausiai ir atsiskleidžia paprasti ir sentimentalūs jos herojės jausmai.

Lapkričio 3 dieną atsisakyta dar vieno baleto "drabužio" – šį kartą ne tokio jau seno: Andrejaus Melanjino pagal daugybės kompozitorių muziką pastatyto "Venecijos karnavalo". Nors ir stačiokiška, tačiau kitaip nei kiču šio spektaklio vaizdinių formų nepavadinsi, o jo choreografija taip pat neišraiškinga. Keista, kad paskutinis spektaklis vyko drauge su debiutu – Liučijos vaidmenį pirmą kartą atliko Olga Konošenko.

Per pastaruosius metus O.Konošenko aiškiai tobulėja – paruošė ir toliau šlifuoja Odetos-Odilijos vaidmenį "Gulbių ežere", kaip Titanija debiutavo "Vasarvidžio nakties sapne". Jos parengtas Liučijos vaidmuo paliko neblogą įspūdį – patrauklus balerinos lyrizmas bei gracingos pozos, pakankamai gyvas, nors santūrus, artistiškumas. Solistė rimtai pasiruošė pačiam sudėtingiausiam šio spektaklio epizodui – į originalią choreografiją įterptam Mariaus Petipa sukomponuotam Grand Pas, dėl kurio galima kentėti visas painias ir banalias pirmojo baleto veiksmo peripetijas. Kartu su Nerijumi Juška O.Konošenko gražiai sušoko adagio, o ypač – variaciją, nugalėdama visus joje slypinčius techninius sunkumus. Gerą įspūdį paliko ir N.Juška – jis tampa vis profesionalesnis kaip partneris, o jo solo epizodai teikia džiaugsmą aukštų ir lengvų šuolių mėgėjams.

Iš kitų "Karnavalo" dalyvių įsiminė komikės talentą pademonstravusi Živilė Baikštytė, sukūrusi kurtizanės Gazeldos vaidmenį – jos naudojamos artistinės detalės buvo išmoningos ir lanksčios; darniai ir grakščiai šoko Liučijos Draugės – Kristina Kanišauskaitė ir Rūta Kudžmaitė (beje, iki šiol kaip Draugė nematyta).

Nauja – pataisyta sena

Išradinga ir taupi šeimininkė kasmet peržiūri savo drabužių spintą ir vieną kitą seniau įsigytą rūbą nusprendžia patrumpinti ar prisiūti prie jo kokią nors nematytą detalę. Beveik per mėnesį vienas po kito panašiai buvo "pataisyti" du didžiausi klasikinio repertuaro šedevrai – Piotro Čaikovskio baletai "Miegančioji gražuolė" ir "Gulbių ežeras". Akivaizdu, kad šie taisymai nelygiaverčiai, be to, jie nėra susiję su materialiais spektaklių pavidalais: dekoracijos liko tos pačios, bet perkomponuota vidinė spektaklių struktūra.

"Miegančiosios gražuolės" (lapkričio 13 d.) "pataisymai" suprantami tik iš dalies – prologas ir I veiksmas nebuvo kupiūruoti, tik sujungti į ištęstą, nemažai žiūrovų energijos reikalaujančią pirmąją spektaklio dalį; atsisakyta nemažos II veiksmo dalies – medžioklės scenos, charakterinių dvariškių bei valstiečių šokių, todėl šis veiksmas ne tik prarado reikšmingą dramaturginį klodą, bet ir sutrumpėjo, juo labiau kad jau kuris laikas nerodoma sudėtinga scenos technika kuriama panorama, kurios metu Princas ir Alyvų fėja keliauja į užmigusią prieš 100 metų karalystę. Nebėra ir muzikinio antrakto, kurio metu paprastai galima pakeisti dekoracijas Auroros pabudimo scenai. Toks pats – su visais puotoje dalyvaujančių pasakų herojų numeriais – išliko III veiksmas. Šiame spektaklyje buvo ir naujų drabužių tiesiogine prasme – jais vilkėjo debiutuojančios (taip pat naujos) Vilniaus baleto trupės artistės Anastasija Kolegova (Aurora) ir Julija Repet (Princesė Florina). Jų kostiumai detalėmis ir ornamentika gerokai nutolo nuo kadaise dailininko esto Eldaro Renterio sukomponuotų drabužių, juos priminė tik pačia bendriausia spalvų gama. Naują kostiumą III veiksme vilkėjo ir Alyvų Fėja (Olga Konošenko), tačiau apšvietimas tamsios alyvinės spalvos ornamentus negailestingai pavertė rudomis dėmėmis. Blyškius Mėlynojo Paukščio (Takasi Aoki) drabužio tonus teko kompensuoti veido grimu, kurio fone kraupokai išsiskyrė mėlynos lūpos.

Kol kas neaišku, kam reikia dėkoti už naują "Gulbių ežero" pavidalą, – per gana trumpą laiką galėjome matyti dvi visiškai kitokias choreografines šio spektaklio redakcijas. Rugsėjo 25 d. buvo šokamas įprastinis 10 metų senumo "Ežeras", o spalio 19 d. spektaklis parodytas gerokai atnaujintas, nors su sena programėle. Visiškai pakeistas pirmasis paveikslas – perkomponuoti šokiai, pertvarkyta jų seka, kitaip sumanytos mizanscenos. Šie pakeitimai gana vykę. Choreografija tapo išraiškingesnė – visas moterų kordebaletas vėl atgavo puantus, kuriuos ankstesnės spektaklio redakcijos autoriai buvo nuavę nuo dviejų trečdalių šokėjų; be to, ir patys šokiai tapo gyvesni, dinamiškesni. Nors spektaklyje atsirado daugiau butaforijos, – ko vertas vien keptas povas ar fazanas (tik kažin ar jam nešti reikalingi keturi šokėjai?), – baletas netapo iliustratyvus: ypač atsigavę pasirodė artistai, kurie natūraliau bendravo ir tarpusavyje, ir su pagrindiniais personažais. Gyvesnė atrodė ir Karalienės palyda, – nors vietoj trijų dvariškių porų paskui ją ėjo tik trys rūmų damos, jos buvo kur kas ryškenės vaidybos požiūriu, be to, joms buvo patikėta ir nešti princui skirtą gimimo dienos dovaną – arbaletą.

Melancholiškasis Zygfrydo solo, anksčiau buvęs Pas de trois programoje, dabar šokamas anksčiau, be to, į veiksmą įtraukti ir Pas de trois šokėjai – išplėtotas vienos solistės koketavimo su Juokdariu epizodas, o paveikslą užbaigia paskui kitus puotos dalyvius bėgančių solistų efektingas pakėlimo viražas.

Antrasis paveikslas beveik nepasikeitė – išliko ir jo choreografija, ir šokių eiga. Dėmesį traukė gausus gulbių būrys, o kadangi kordebaleto artistės šoko rūpestingai ir atidžiai, masinės šio paveikslo scenos tapo tikra spektaklio puošmena.

Nežymiai pakeistas ir trečiasis paveikslas – puota Karalienės pilyje vyko pagal įprastą scenarijų, tik nuotakos vėl apsiavė puantus ir šoko kitokios choreografijos šokį. Kažkodėl tik trys iš jų vėliau prisėdo pasižiūrėti charakterinių šokių programos, tačiau, prasidėjus Odilijos ir Zygfrydo Pas de deux, demonstratyviai pasitraukė iš menės.

Puotos dalyvių prisistatymas taip pat buvo paredaguotas – vengrai ir neapoliečiai atvyko be solistų (šie prie saviškių prisidėjo tik atitinkamų šokių metu), o ispanai pasirodė drauge su Odilija ir Rotbaru – tarytum jų palyda. Solo variacijos neteko Rotbaras, tačiau veiksmas neatgijo: šokius stebėjo tik keli dvariškiai bei šokėjai vyrai – moterys, matyt, ruošėsi tapti gulbėmis paskutiniajame paveiksle.

Gandai apie būsimą "Gulbių ežero" atnaujinimą sklido jau kelios savaitės. Labiausiai galima buvo nerimauti dėl paskutiniojo paveikslo, kurį ankstesnis šio baleto baletmeisteris Elegijus Bukaitis sukomponavo gana išmoningai. Nerimas pasiteisino tik iš dalies – paveikslą sutrumpinus, išliko gražiosios jo melodijos, Didžiųjų gulbių solo epizodai, o pagrindine gulbių charakterizavimo priemone tapo gana dažnas jų plasnojimas rankomis. Mažiau sceninio laiko skirta Odetos ir Zygfrydo susitaikymui, kitoks ir spektaklio finalas – Zygfrydas nuplėšia Rotbarui sparną (beje, tik vieną), šis išsiridena į užkulisius, o gulbės atsigauna ir suklaupia, sudarydamos statišką ir simetrišką kompoziciją, kurios viduryje įkomponuota grakščia poza sustingusi Zygfrydo prilaikoma Odeta. Vis dėlto toks deklaratyvus finalas ankstesniajam spektakliui, kuriame trapios muzikos fone gulbės nusimeta plunksnų karūnėles ir atvirsta merginomis, įtaiga tikrai neprilygsta.

Spektaklyje šoko O.Konošenko – šį kartą kažkodėl pasirodė blankiau negu per pavasarinį debiutą. Patiko nostalgiškoji A.Paulausko variacija, o vaidybos požiūriu jis vėl atrodė drovokas. Maloniai nustebino Rūta Kudžmaitė, drauge su Živile Baikštyte ir Raimundu Maskaliūnu šokusi Pas de trois, – jos variacija buvo tiksli ir nepretenzingai išraiškinga.

Koja į koją su mada

Naujausias ir madingiausias Lietuvos baleto drabužis – Mindaugo Urbaičio parašytas ir Krzysztofo Pastoro pastatytas "Acid City", tik jis įsigytas "iš antrų rankų" – Vilniaus festivalio, su kurio vėliava šį pavasarį įvyko jo premjera. Kaip LNOBT premjera spektaklis rodytas spalio 18 dieną. Krzysztofas Pastoras Vilniaus baleto publikai pažįstamas iš vienaveiksmių baletų "Karmen" ir "Vasarvidžio nakties sapnas". Nors baletas, kaip ir kiti teatro žanrai, reikalauja glaudaus visų kūrėjų – kompozitoriaus, choreografo, dailininko – ryšio, tačiau svarbiausia čia turi būti choreografija. Bet, pristatant naują Vilniaus festivalio kūrinį, nuolat buvo minima M. Urbaičio pavardė, choreografas traktuotas tik kaip jo pagalbininkas, o atlikėjų pavardės publikai paaiškėjo tik premjeros išvakarėse. Tai visai suprantama – po Osvaldo Balakausko "Makbeto", kurį dar 1989 metais buvo pastatęs Jurijus Smoriginas, tai pirmasis rimto kompozitoriaus parodytas dėmesys "nerimtam" žanrui – baletui.

Akivaizdu, kad pagrindinį vaidmenį "Acid City" vaidina muzika. Turtingos jos faktūros, garsų išraiškos įvairovė "netilpo" orkestro dėžėje, brovėsi į sceną – įvairiausių mušamųjų instrumentų grupės įkomponuotos abipus scenos portalo, todėl, kad ir netyčia, vis dėlto atėmė iš šokėjų dalį dėmesio. Tiek baleto tema, tiek choreografija muzikai neprilygo, o ši savo ruožtu stokojo labiau įsimintinų melodijų ar motyvų.

K.Pastoro choreografija atsiriboja nuo klasikinio šokio tradicijos, remiasi modernaus šokio leksika ir savaime yra gana stilinga; kaip stilingas ir spektaklio vaizdinis sprendimas – Adomui Jacovskiui ir Aleksandrai Jacovskytei kol kas vieninteliams iš teatro dailininkų pavyksta rasti kontaktą su Lietuvos baleto kultūra. Baleto trupė šoka sutartinai ir energingai, greta solistų – Živilės Baikštytės, Edvardo Smalakio, Rasos Taučiūtės – ryškiai išsiskira Kristina Kanišauskaitė, Rūta Kudžmaitė, demėsį traukia elastingi, ekspresyvūs Igorio Zaripovo ir Eligijaus Butkaus šuoliai.

Kiek naujuoju drabužiu puošis baleto trupė – neaišku. Bent jau lapkričio ir gruodžio mėnesiais Mindaugo Urbaičio "Acid City" į repertuarą nėra įtrauktas.

 

Skaitytojų vertinimai


982. pastabeles2002-11-24 15:00
Urbaicio baleto premjera, kiek pamenu, ivyko ne pavasari, o birzelio pabaigoje :) Antra, manau, kad kalbeti apie musu kompozitoriu nedemesinguma baletui ar operai kiek neteisinga. Greiciau jau atvirkstinis variantas - NOBT nelabai (bent iki Keviso) rode demesi ir noro savo scenoje tureti NAUJU lietuvisku veikalu. O laikai tokie, kad jei nebus kas stato ir kur atlieka, tai kompozitoriai ir nerasys - pakanka uzsakymu ir is kitur...

991. Aš "už"2002-11-26 11:26
Labai džiugus reiškinys,kad pasirodė viso mėnesio baleto spektaklių apžvalga. Dėl vertinimų galima ir ginčytis, bet svarbu jau pats faktas, kad lieka metraščiuse artistų darbas.Pabrėžiu, būtent artistų.Ir labai norėtusi, kad tokios apžvalgos taptų tradicija, o tų vertinimų autoriais būtų kuo skaitlingesnis baleto kritikų būrys. Tuomet ir "Sedunovos epochos" įvertinimas būtų realesnis.O tai reikalinga istorijai.

53237. lukas :-( 2009-06-02 17:54
lox

53238. lukas :-( 2009-06-02 17:54
blet nx bybys

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:23:55 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba