Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-28 nr. 3351

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIRDAS VERBA.
Mes – du varpai
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Neatsiminimų grožis
• VYTENIS ROŽUKAS.
Nusikaltimo vietos analizė

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS 
• ALMANTAS SAMALAVIČIUS.
Lietuvių ir Lenkų PEN centrų susitikimas Vilniuje
• INGA IWASIÓW.
Saulės link
• PAWEŁ HUELLE.
Giedoki sodus
• ANNA NASIŁOWSKA.
Arkliukas, kardelis

KNYGOS 
 AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?
• RIMA POCIŪTĖ.
Svetimame megapolyje – bet jį mylint,
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Su ELZE GUDAVIČIŪTE kalbasi MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Akio Kaurismäkio sugrįžimas į Prancūziją
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Blinda. Tadas Blinda

MUZIKA 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Opera – tai piramidė ir kosmosas
• SIGITAS MICKIS.
Kai šėlsta varis...

DAILĖ 
• VIDAS POŠKUS.
Tapytojai skaito Donelaitį

PAVELDAS 
• JURGA BAGDZEVIČIENĖ, LAIMA KRUOPAITĖ, GRETA ŽIČKUVIENĖ.
Senovės Egipto kultūros ženklai Lietuvoje: Vilniuje atlikti dievo Amono dainininkės sarkofago tyrimai ir konservavimas

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Palaima
3

SKELBIMAI 
• Vertimo dirbtuvės2

DE PROFUNDIS
„Mirtis sudėtingas ūkis“. Milorad Pavič
 
• ALGIRDAS SELENIS1
• JUOZAS NEKROŠIUS
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

KNYGOS

R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?

AUŠRA KAZLAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

Granauskas R. TRYS VIENATVĖS.
– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Šiais metais pasirodė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Granausko (g.1939) novelių romanas „Trys vienatvės“. Vienatvė šio autoriaus kūryboje nestebina: vienišas žynys „Jaučio aukojime“, vieniša senolė „Gyvenime po klevu“... Ši knyga – ne pirmas novelių romanas lietuvių literatūroje (ryškiausias pavyzdys –­ Mariaus Katiliškio „Užuovėja“). Taigi R. Granauskas lieka ištikimas tradicijai. Tačiau tradicijai ir programai netinka viršelyje nutylėtas, o tekste visai neslepiamas biografiškumas. Sutapimų su rašytojo gyvenimo faktais gana daug – tai ir mokytojavimas Mosėdyje, ir darbas Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“, žurnalo „Nemunas“ redakcijose, galiausiai –­ rašytojo darbo virtuvė ir sunkus kelias pirmosios knygos link, apmąstymai apie „Jaučio aukojimo“ rašymo ypatumus.

Jau pirmojoje novelėje „Žiogo apreiškimas“ išsiduodama: sutampa autoriaus ir pasakotojo gimimo mėnuo – anot pasakotojo, „pagal metrikus – balandžio, pagal motinos žodžius – kovo mėnuo“ (p. 5). Šalia rengimosi gimtadieniui (skambina dukros, teks ruošti jų mėgstamą karką) aprašoma ir „Trijų vienatvių“ genezė. Užsimenama apie naujo kūrinio nuojautą: „Jau senokai plaukiojo po galvą kažkokia neaiški mintis... kažkas toks... na, toks dar neturintis nei pavidalo, nei garso, nei žodžių“ (p. 6). Vieną rytą pasakotoją aplankė veikėjai: „Atsibudęs ilgokai gulėjau tamsoj, nes akyse taip ryškiai pamačiau skurdų kiemą, seną varną, seną šunį ir seną žmogų“ (p. 7). Galiausiai suvokiama: „Supratau, ką turiu daryti. Kai atsisėdau prie stalo, ranka lapo viršuje pati užrašė: „Trys vienatvės“ (p. 7). Rašymą pertraukė liga.

Stebina, kaip greitai šuoliuoja laikas „Žiogo apreiškime“: gimtadienis, rašymas, liga, grįžimas iš ligoninės namo, žiogo apreiškimas, grąžinęs pasakotoją prie atversto sąsiuvinio, iki pusės prirašyto puslapio ir ant jo įstrižai padėto juodo tušinuko. Intensyvus ir dinamiškas pasakojimas, ironija ir autoironija įtraukia, bent jau pirmosiose novelėse. Visame romane, išskyrus paskutiniąją novelę, išlaikoma ši bėgimo nuotaika. Pasakojimas apie gyvenimą yra bėgantis.

Savitas novelėje žiogo vaidmuo – jis tarsi mūza. Jis stebina pasakotoją: „Ketvirtį amžiaus čia gyvenu, o nė karto skvere nemačiau jokio nuspangusio žiogo?“ (p. 9). Žiogas novelėje ir apskritai visame romane yra vienas iš dviejų „žmogiškų“, personifikuotų gamtos objektų (antrasis yra „Trijų vienatvių“ varnas). R. Granausko kūryboje įprastas toks pasaulio vaizdas: gamta, kuri girdi, jaučia, įtraukia, empatiškas gamtai žmogus, kuris nesipriešina būti vienyje su gamta ir gyventi jos ritmu. Tokia, tiesa, yra pozityvių senųjų kaimo žmonių pasaulėžiūra. Šiame R. Granausko kūrinyje labiausiai ir pasigendama to žmogaus ir pasaulio idealo, personifikacijos, sukuriančios žmogaus ir gamtos santykį. Trūksta ir ritmiškumo, ateinančio iš gamtos, tiek veikėjų gyvenimuose, tiek pačioje teksto kalboje.

Paskutinėje citatoje atsiskleidžia ir kita svarbi romano tema. Čia, kur nė karto pasakotojas nematė net nuspangusio žiogo, yra Vilnius. Ir jis daug kartų lyginamas su kitomis vietomis, kuriose teko gyventi pagrindiniam veikėjui –­ pasakotojui. Palyginimuose jaučiama, kad kitur – ne Vilniuje – jaukiau, mieliau, geriau. Knygos anotacija viršelyje taip pat kalba apie Vilnių: „Tai va. Baigėsi ilgas mano gyvenimo etapas, kuris vadinosi jaunyste, dabar prasidės kitas, jau subrendusio vyro. Koks jis bus? Kokie darbai, kokie vargai, kokie nutikimai dabar manęs laukia tame Vilniuje, iš kurio – tą gerai žinojau – ligi – pačios senatvės jau niekur nepabėgsiu.“ Sutapimas: pasakotojui norisi pabėgti – pasakoja jis skubėdamas, neužsibūdamas, vienu įkvėpimu viską, kas buvę, pasakydamas. Taip kūrinį galima suvokti kaip vieno gyvenimo etapo baigtį ir kito pradžią, galima nujausti, jog kūrinys – svarbios egzistencinės ribos ženklas.

Pasakojime apie „Trijų vienatvių“ genezę pasirodo gimimo, gyvenimo ir mirties tema. Jos reikšmė romane svarbi, gal net pati svarbiausia. Pirmojoje novelėje –­ gimtadienis ir naujo kūrinio gimimas, paskutinėje novelėje pasirodys ir „skurdus kiemas, senas varnas, senas šuo ir senas žmogus“. Pasakotojo gimtadienis ženklina jo amžių: dukros suaugusios, šiokiadieniais jos užimtos, pasakotojo sveikata šlubuoja... Novelės viena po kitos chronologiškai pristato pasakotojo (ir pagrindinio veikėjo) svarbiausius gyvenimo etapus. Galbūt tai reikšmingiausi pasakotojo gyvenimo etapai, kuriuos verta prisiminti, kurie yra esminiai, labiausiai formavę jo asmenybę.

Novelės, kuriose pasakojama apie jaunystės metus, šeimos atsiradimą, šeimos gyvenimą, rašytojo kelią, tekstas ne toks sklandus kaip vaikystės novelėse. Gal kaltas ne pats tekstas ir tekstūra (kalba), kiek temų įvairovė ir pačios temos ar jų gausa. Gali būti, kad rašytojas tyčia siekė tokio „nesklandumo“: vyko kolūkių kūrimas ir buvo ardomas lietuvių kultūrai įprastas „savo kiemo“, „savos žemės“ suvokimas, persikėlimas iš kaimo į miestą taip pat sujaukė pasakotojo vidinį ir fizinį gyvenimą. Gal teksto „nesklandumai“ ir skubantis pasakojimas ir turi perteikti sumaištį?..

Novelėje „Teroristas“ pasakojamas, ko gero, vienas didžiausių vaikystės nuotykių. Joje vaizduojama pokario Lietuva, veiksmas vyksta Šauklių kaime. Pasakotojas prisimena žaidimus su po karo likusiais ginklais. Labai tiksliai su pasaulio pusėmis, ežerų ir kalnų pavadinimais piešiamas kaimo vaizdas. Šiaurinė kaimo dalis buvo vadinama Soda, o netoli Valančiaus kalno – Kalniškiais. Remiantis kaimo geografija, pristatomi ir kaimo vaikų santykiai: „Svarbiausia, kad po karo Šaukliuose knibždėte knibždėjo vaikų: ir Sodoj, ir Kalniškiuose. Mes, Sodos vaikai, nelabai su jais draugavom, bet ir nesimušėm. Vasaromis, sukandę dantis, leisdavome ateiti jų būriui ir maudytis Aiškūne“ (p. 12). Tiksli geografija sakyte sako, jog tai tikra ir autentiška, patirta ir išgyventa. Pasakotojo ir įvykius skiria kalbėjimas būtuoju laiku – veiksmas vyksta ne čia ir dabar. Atstumą kuria ir kalbėjimas tarsi su šypsena, šiek tiek ironizuojant, tam tyčia didinant įvykių reikšmę, lyg norint pabrėžti: štai koks aš buvau, o dabar jau viskas atrodo kitaip, menkiau, paprasčiau. Novelės pabaigoje pasakotojas apskritai atsiriboja nuo veiksmo: „Tai dabar, po daugelio metų, esu gudrus ir žinau, kad į visus klausimus, kuriuos žmogui iškelia gyvenimas, jis pats ir atsako“ (p. 21).

Galima grįžti prie žaidimo ginklais –­ granatomis, kulkomis, senu šautuvu ir pačiu didžiausiu, pasakotojo rastu beieškant ančių kiaušinių, – didžiąja bomba. Šie žaidimai pasakotojui ir jo draugams leidžia jaustis vyresniems, negu yra – jie jau pusberniai; ginklas čia – vyriškumo įrodymas. Ir pasakotojas, radęs bombą, pagalvoja: „Ar galima lyginti mano didžiąją bombą su Alpiono aprūdijusiu šautuvu?“ (p. 16). Vaikiškus žaidimus ir didžiavimąsi radiniu, vado poziciją kuopoje nustelbia kaltės jausmas po didžiojo įvykio – sprogdinimo. „Kitos dienos rytą kaime knibždėjo rusų kariškių, emgėbistų ir stribokų. Bjauriausia, kad iš Salantų atvažiavo pats leitenantas Per Bliuska. (...) Jau ne partizaną, o kruviną mėsos gabalą paskui išnešdavo iš Per Bliuskos pusrūsio“ (p. 28). Baimę, kad bus išaiškinti kaltininkai, nustelbė kaltės jausmas, kad kiti kaimo žmonės gali labai nukentėti. Galbūt tada „teroristai“ ir suaugo – vaikų žaidimą novelėje apibendrina istorinis kontekstas. Per Bliuskos pasirodymas –­­ ne vienintelė užuomina apie pokario metų situaciją Lietuvoje. Novelėje „Didysis Alis“ susidorojimo istorijų galima rasti ir daugiau. Pasakotojo patėvis buvo nukankintas Šilutės lageryje.

Vaikystės, paauglystės, ankstyvos jaunystės metais pasakotojas išgyveno iširusios šeimos dramą. Geriausiai romane atsiliepiama apie mamą, kuri primena tuos jau minėtus idealiuosius, pozityviuosius R. Granausko veikėjus. Gyvenimas su mama nebuvo ramus – jie dažnai kraustydavosi: Šaukliai, Mosėdis, Naikiai. Tėvo istorija papasakota trumpai ir aiškiai: „Vasaros vidury apsireiškė mano tėvas, kurio net neatsiminiau ir kurio nebuvau matęs septyniolika metų. (...) ...ir pasakė, kad trūks plyš turiu baigti vienuoliktą klasę“ (p. 37). Taigi pasakotojas persikėlė į Sedą pas tėvą. Novelėje „Dekabristai“, kur pasakojama apie tuos metus Sedoje, prasideda didysis gyvenimo perversmas –­ pasakotojas lieka be namų. Santykiai su tėvu sudėtingi, ryšys su juo silpnas: „Septyniolika metų, tėvai, tu manęs nematei, nežinojai ar gyvas tebesu! O ta šliundra kažkaip užaugino, ką pati valgė –­ tą ir man davė, nors ir plikos putros...“ (p. 54). Ryšį silpnina ir tėvo priešinimasis sūnaus rašymui: „Baik tas savo peckelynes, gyvenime ne iš to duoną valgysi!“ (p. 50).

Labiausiai biografiškumas kūrinyje atpažįstamas iš pasakotojo (arba paties R. Granausko) pasvarstymų apie savo kūrybą ir jos vertinimų. Atpasakojamas ir rašytojo kelias: pirmosios publikacijos, kelionė į Vilnių dėl knygos leidimo, susitikimas su leidyklos (R. Granauskas jos pavadinimo tekste nemini) direktoriumi Jonu Čekiu ir vyriausiuoju redaktoriumi Kaziu Ambrazu. Vėlgi matome tradicinę situaciją: redaktorius atrenka tik tuos apsakymus, kurie atitinka socialinio realizmo reikalavimus, su tokiomis sąlygomis pasakotojas nesutinka ir čia pat yra pripažįstamas Jono Čekio: „Džiaugiuosi pagaliau sutikęs tikrą rašytoją. Linkiu jums didelės kūrybinės sėkmės“ (p. 154). Ar šį pasakojimą (pasikeitus santvarkai, panašių istorijų esame girdėję ne vieną...) galima būtų laikyti novele, atitinkančia grožinio teksto reikalavimus? Estetiką čia aiškiai nusveria kasdienis, buitinis kalbėjimas, gal tam tikras noras pademonstruoti savo anų laikų poziciją.

Novelėje „Baltasis triušis“ justi, kad pasakotojas iš visos savo kūrybos labiausiai vertina „Jaučio aukojimą“: apie jį daugiausia kalbama, jis teikia vidinę atsvarą buitiškiems nutikimams ir nepatogumams, Ezopo kalba padeda išlaisvinti kūrybiškumą, kurį siekia slopinti nomenklatūra ir jos reikalavimai.

Paskutinėje novelėje „Trys vienatvės“ jau nerastume nieko biografiška – viskas išgalvota, sukurta. Pasakojama menamąja kalba (kaip ir „Jaučio aukojime“). Pasakotojas čia – senas varnas, kurio būrys išskrido į miestelį, kai buvo uždarytos netoliese esančios kiaulidės – jose seniau būdavo apstu maisto. Pirmosios žiemos neišgyveno varno pati, jis liko vienas. Pasakojimo pradžioje atsiradusi vienatvės ir mirties tema tęsiama iki pat pabaigos: miršta netoli varno tuopos gyvenusi Olė, novelė baigiama Šeimininko šuns mirtimi.

Sunku pasakyti, viršelis meluoja apie žanrą ar sako tiesą. Novelės yra, taigi ir romanas galėtų būti. Tačiau prisiminimų medžiaga ryški, faktografija, buitiškas kalbėjimas daug kur nustelbia estetinius išgyvenimus. Pats romano tekstas ir jo nuotaika – ne granauskiški. Žinoma, nieko bloga keistis, bet pokyčiai šįkart pasuko ne į gerąją pusę – nėra to granauskiško, tik nujaučiamo idealiojo pasaulio, kuriame gamta ir žmogus kalbasi, jaučia vienas kitą, būna vienyje, kuriame kažkur tyliai tyliai pasislėpęs glūdi mitas, o jame – užkoduota paslaptis.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
21:13:54 Oct 30, 2011   
9 AM 9 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba