Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2011-10-28 nr. 3351,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=18774

KINAS

Akio Kaurismäkio sugrįžimas į Prancūziją

JORĖ JANAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Havras“

Suomių režisierius Akis Kaurismäkis po „Bohemos gyvenimo“ (1992) vėl grįžta į Prancūziją. Šiųmečiame tarptautiniame Kauno kino festivalyje parodytas „Havras“ yra ne tik naujo filmo, bet ir Normandijos uostamiesčio, kuriame A. Kaurismäkis apgyvendina savo veikėjus, pavadinimas. Pagrindinis veikėjas Marselis Marksas – pagyvenęs batų valytojas, kuris save apibūdina kaip buvusį rašytoją, priklausiusį Paryžiaus bohemai. Todėl „Havrą“ būtų galima laikyti savotišku „Bohemos gyvenimo“ tęsiniu, mat šiame filme vienas pagrindinių veikėjų taip pat yra bohemiškas poetas iš Paryžiaus vardu Marselis, įkūnijamas to paties aktoriaus André Wilmso.

Taigi „Havro“ istorija sukasi aplink Marselį, kuris dienos metu paprastai blizgina turtingų praeivių batus, vėliau susitinka su keletu savo draugų mėgstamame bare, o galiausiai grįžta į kuklius, jaukius namus, prižiūrimus mylimos žmonos Arletės (ją vaidina ilgametė A. Kau­rismäkio mūza Kati Outinen). Bet vieną dieną jo rutina subliūkšta. Arletė sunkiai suserga ir atsigula į ligoninę. Marselis pradeda rūpintis berniuku, netyčia atsidūrusiu Havre kaip nelegalus imigrantas iš Afrikos, kuriam reikia pasiekti motiną Londone. M. Marksas nusprendžia jam padėti, nors ir pačiam stinga pinigų.

A. Kaurismäkis kuria trijų dekadų ilgumo filmą. Nors naujo filmo veiksmas vyksta šių laikų Prancūzijoje (nuolat rodomi eurai), režisieriaus kino estetika išlieka tokia kaip visada – 70-ųjų automobiliai, apranga, interjerai. Šiame filme apšvietimas, kaip visada, „kaurismäkiškas“ – išblukę, šiek tiek apleisti, skendintys prietemoje interjerai. Filmo autorius ir šįkart nepameta savo temų – proletariškos gyvensenos ir jos problemų, nedingsta delikatūs politinių temų atspalviai. Šįkart politinė potekstė – imigracija. Valdžia, visuomenė ir žiniasklaida yra satyriškai kritikuojama dėl nesugebėjimo blaiviai žiūrėti į imigrantus, dėl dažnai absurdiška atrodančios terorizmo baimės.

A. Kaurismäkis nebūtų savimi, jei filme nebūtų bent vienos scenos iš rokenrolo atlikėjų koncerto. Taip pat trūktų scenų prietemoje ir cigarečių dūmuose skendinčių barų, negęstančių cigarečių bei taurių su alkoholiu pavargusių baro lankytojų rankose. Tai A. Kaurismäkio kinematografinė realybė.

Jo komedijos yra kitokios nei masinėse auditorijose priimta manyti – jokių į veidą mėtomų pyragų, nešvankių juokelių. Jo komedijos kupinos subtilaus juodojo humoro, tačiau „Havre“ režisierius šiek tiek surimtėja, tampa jautresnis. Filmo žanras užstrigęs tarp komedijos ir dramos, tačiau drama čia panašesnė į žanro parodiją.

Kamera kaip visad išlieka statiška. Jokių vizualių ir beletristinių vingrybių. Aktorių vaidyba – elegantiškai manieringa. Veikėjai nedemonstruoja emocijų –­ jų jausmai ir būdo bruožai parodomi per kasdienybės detales, veiksmus, minimalistinius dialogus. Suomių aktorė Kati Outinen pasirinkta vaidinti Arletę, Marselio žmoną, nors jos prancūzų kalbos tarimas tragiškas. Beje, nors veiksmas ir vyksta šių dienų Prancūzijoje, scenografija atkeliavusi tiesiai iš 8-ojo dešimtmečio Suomijoje. Šie neatitikimai padeda A. Kaurismäkiui sukurti absurdišką realybę. Jei žiūrovas priima režisieriaus taisykles, jo laukia malonus filmas.


 
Rodoma versija 1 iš 1 
20:57:52 Oct 30, 2011   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba