Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-28 nr. 3351

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIRDAS VERBA.
Mes – du varpai
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Neatsiminimų grožis
• VYTENIS ROŽUKAS.
Nusikaltimo vietos analizė

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS 
• ALMANTAS SAMALAVIČIUS.
Lietuvių ir Lenkų PEN centrų susitikimas Vilniuje
• INGA IWASIÓW.
Saulės link
• PAWEŁ HUELLE.
Giedoki sodus
• ANNA NASIŁOWSKA.
Arkliukas, kardelis

KNYGOS 
• AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?
• RIMA POCIŪTĖ.
Svetimame megapolyje – bet jį mylint,
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Su ELZE GUDAVIČIŪTE kalbasi MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį

KINAS 
 JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Akio Kaurismäkio sugrįžimas į Prancūziją
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Blinda. Tadas Blinda

MUZIKA 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Opera – tai piramidė ir kosmosas
• SIGITAS MICKIS.
Kai šėlsta varis...

DAILĖ 
• VIDAS POŠKUS.
Tapytojai skaito Donelaitį

PAVELDAS 
• JURGA BAGDZEVIČIENĖ, LAIMA KRUOPAITĖ, GRETA ŽIČKUVIENĖ.
Senovės Egipto kultūros ženklai Lietuvoje: Vilniuje atlikti dievo Amono dainininkės sarkofago tyrimai ir konservavimas

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Palaima
1

SKELBIMAI 
• Vertimo dirbtuvės2

DE PROFUNDIS
„Mirtis sudėtingas ūkis“. Milorad Pavič
 
• ALGIRDAS SELENIS1
• JUOZAS NEKROŠIUS
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

KINAS

Akio Kaurismäkio sugrįžimas į Prancūziją

JORĖ JANAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Havras“

Suomių režisierius Akis Kaurismäkis po „Bohemos gyvenimo“ (1992) vėl grįžta į Prancūziją. Šiųmečiame tarptautiniame Kauno kino festivalyje parodytas „Havras“ yra ne tik naujo filmo, bet ir Normandijos uostamiesčio, kuriame A. Kaurismäkis apgyvendina savo veikėjus, pavadinimas. Pagrindinis veikėjas Marselis Marksas – pagyvenęs batų valytojas, kuris save apibūdina kaip buvusį rašytoją, priklausiusį Paryžiaus bohemai. Todėl „Havrą“ būtų galima laikyti savotišku „Bohemos gyvenimo“ tęsiniu, mat šiame filme vienas pagrindinių veikėjų taip pat yra bohemiškas poetas iš Paryžiaus vardu Marselis, įkūnijamas to paties aktoriaus André Wilmso.

Taigi „Havro“ istorija sukasi aplink Marselį, kuris dienos metu paprastai blizgina turtingų praeivių batus, vėliau susitinka su keletu savo draugų mėgstamame bare, o galiausiai grįžta į kuklius, jaukius namus, prižiūrimus mylimos žmonos Arletės (ją vaidina ilgametė A. Kau­rismäkio mūza Kati Outinen). Bet vieną dieną jo rutina subliūkšta. Arletė sunkiai suserga ir atsigula į ligoninę. Marselis pradeda rūpintis berniuku, netyčia atsidūrusiu Havre kaip nelegalus imigrantas iš Afrikos, kuriam reikia pasiekti motiną Londone. M. Marksas nusprendžia jam padėti, nors ir pačiam stinga pinigų.

A. Kaurismäkis kuria trijų dekadų ilgumo filmą. Nors naujo filmo veiksmas vyksta šių laikų Prancūzijoje (nuolat rodomi eurai), režisieriaus kino estetika išlieka tokia kaip visada – 70-ųjų automobiliai, apranga, interjerai. Šiame filme apšvietimas, kaip visada, „kaurismäkiškas“ – išblukę, šiek tiek apleisti, skendintys prietemoje interjerai. Filmo autorius ir šįkart nepameta savo temų – proletariškos gyvensenos ir jos problemų, nedingsta delikatūs politinių temų atspalviai. Šįkart politinė potekstė – imigracija. Valdžia, visuomenė ir žiniasklaida yra satyriškai kritikuojama dėl nesugebėjimo blaiviai žiūrėti į imigrantus, dėl dažnai absurdiška atrodančios terorizmo baimės.

A. Kaurismäkis nebūtų savimi, jei filme nebūtų bent vienos scenos iš rokenrolo atlikėjų koncerto. Taip pat trūktų scenų prietemoje ir cigarečių dūmuose skendinčių barų, negęstančių cigarečių bei taurių su alkoholiu pavargusių baro lankytojų rankose. Tai A. Kaurismäkio kinematografinė realybė.

Jo komedijos yra kitokios nei masinėse auditorijose priimta manyti – jokių į veidą mėtomų pyragų, nešvankių juokelių. Jo komedijos kupinos subtilaus juodojo humoro, tačiau „Havre“ režisierius šiek tiek surimtėja, tampa jautresnis. Filmo žanras užstrigęs tarp komedijos ir dramos, tačiau drama čia panašesnė į žanro parodiją.

Kamera kaip visad išlieka statiška. Jokių vizualių ir beletristinių vingrybių. Aktorių vaidyba – elegantiškai manieringa. Veikėjai nedemonstruoja emocijų –­ jų jausmai ir būdo bruožai parodomi per kasdienybės detales, veiksmus, minimalistinius dialogus. Suomių aktorė Kati Outinen pasirinkta vaidinti Arletę, Marselio žmoną, nors jos prancūzų kalbos tarimas tragiškas. Beje, nors veiksmas ir vyksta šių dienų Prancūzijoje, scenografija atkeliavusi tiesiai iš 8-ojo dešimtmečio Suomijoje. Šie neatitikimai padeda A. Kaurismäkiui sukurti absurdišką realybę. Jei žiūrovas priima režisieriaus taisykles, jo laukia malonus filmas.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 2 
20:31:53 Oct 30, 2011   
Oct 15 Nov 14
Sąrašas   Archyvas   Pagalba