Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-28 nr. 3351

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIRDAS VERBA.
Mes – du varpai
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Neatsiminimų grožis
• VYTENIS ROŽUKAS.
Nusikaltimo vietos analizė

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS 
• ALMANTAS SAMALAVIČIUS.
Lietuvių ir Lenkų PEN centrų susitikimas Vilniuje
 INGA IWASIÓW.
Saulės link
• PAWEŁ HUELLE.
Giedoki sodus
• ANNA NASIŁOWSKA.
Arkliukas, kardelis

KNYGOS 
• AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
R. Granausko „Trys vienatvės“: novelių romanas ar prisiminimai?
• RIMA POCIŪTĖ.
Svetimame megapolyje – bet jį mylint,
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Su ELZE GUDAVIČIŪTE kalbasi MONIKA JAŠINSKAITĖ.
Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį

KINAS 
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
Akio Kaurismäkio sugrįžimas į Prancūziją
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Blinda. Tadas Blinda

MUZIKA 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Opera – tai piramidė ir kosmosas
• SIGITAS MICKIS.
Kai šėlsta varis...

DAILĖ 
• VIDAS POŠKUS.
Tapytojai skaito Donelaitį

PAVELDAS 
• JURGA BAGDZEVIČIENĖ, LAIMA KRUOPAITĖ, GRETA ŽIČKUVIENĖ.
Senovės Egipto kultūros ženklai Lietuvoje: Vilniuje atlikti dievo Amono dainininkės sarkofago tyrimai ir konservavimas

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Palaima
1

SKELBIMAI 
• Vertimo dirbtuvės2

DE PROFUNDIS
„Mirtis sudėtingas ūkis“. Milorad Pavič
 
• ALGIRDAS SELENIS1
• JUOZAS NEKROŠIUS
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

SVEČIUOSE LENKŲ PEN KLUBAS

Saulės link

Romano fragmentas

INGA IWASIÓW

[skaityti komentarus]

iliustracija


          Inga Iwasiów (g. 1963) – poetė, prozininkė, literatūros kritikė. Daktaro laipsnį įgijo Ščecino universitete, habilituoto daktaro laipsnį – Torūnės Mikalojaus Koperniko universitete. Dėsto Ščecino universitete, nuo 1999 m. – žurnalo „Pogranicza“ vyriausioji redaktorė. Išleido du poe­zijos ir du apsakymų rinkinius, du romanus – naujausias „Saulės link“ („Ku słońcu“. – Warszawa: Świat Książki, 2010).


Ula mato juos, visus tris prie savo lovos, nebūdama tikra, ar tai tikrai jie ir ar jie atėjo drauge. Prisimena, kad tai jos artimieji, ypač Magda, ta liesa mergaitė, ta, kuri dažniausiai renkasi pilkus megztukus.

– Magda, kokius siūlus tau palikti? –­ klausė jos Ana dar jūreiviškų Romeko išvykų laikais. – Rožinius, oranžinius? Rožinė spalva tau tinka. Nori kepurės ir šaliko? O gal megztuko? Ažūrinio arba su kutais?

– Teta, oranžinius. Mamai. Numegsiu jai gimtadienio proga, gerai? Grąžinsiu iš kišenpinigių. Sau norėčiau pilko melanžo, mačiau siūlų parduotuvėje. Kamuoliukai po šimtą gramų, gal žinai, kiek reikia megztiniui?

– Žinau, brangioji – Ana reikšmingai žiūri į Ulę. – Ar ta mūsų mergytė negalėjo paveldėti iš motinos meilės apdarams, minoms, koketiškiems gestams? Gal ir geriau, kad negalėjo, gal tai paveldima tik kartu su... Na, vienaip ar kitaip, numegs Maryšiai moherinę beretę arba kepurę – dar pamatysit – iš tų oranžinių, o Magda? Magda ir vėl vilkės apsaugine spalva. Pirmiausia, ką ji mato kiekvienoje parduotuvėje, – tai pakabos su pilkais megztiniais, ilgai matuojasi pilkas palaidines, be to, išsirenka juodus batus ir dideliausias rankines. Laikui bėgant tie daiktai yra vis geresni, gerai sukirpti ir geros kokybės, bet vis tiek pilki. Taigi viena iš tų prie lovos turi būti Magda. Kodėl liepiau jai važiuoti? Pas ką? Prie ko turėjo prisijungti? – galvoja Ula. Tikriausiai apie kažką galvojau. Kažkaip. Tada. Norėjo paklausti, ar neklydo, bet žodžiai stringa už lūpų, net nenukeliauja iš smegenų iki kalbos aparato. O kažkas stovėjo pasienyje, stovi. Suartos žemės juostoje, padalytoje spygliuota viela, vos vos matomame, tolimam taške. Geležinkelio stotyje, prie įėjimo į antrąją požeminę perėją. Šunis prie sienos gali sutikti ir dabar, nežinia, ar tos pačios veislės, vadinamos vokiečių aviganiu. Prakeikti šunys – girtas kaimynės vyras iš trečiojo aukšto persisvėrė toliausiai per langą rėkdamas – supisti šunpalaikiai, arba tave, tu sušiktas šunsnuki! Ji uždarydavo langą, nenorėdama ilgiau klausyti nei šuns cypimo, nei žmonių rietenų; balso nesulaikydavo nei dvigubi langai, nei užuolaida, net pagalvės, gulinčios ant palangės. Mažoji galiausiai ten nuvažiuos ir nutildys šunį, tikrai, ji myli šunis, kates, voveres, boružes, žuvytes, pelytes, jūros kiaulytes. Reikia jai parodyti didelius gyvūnus zoologijos sode, Poznanė arti, Berlynas dar arčiau – teta viską tau parodys, pelyte. Pelytės Miki kostiumas nepatinka darželio žiuri, laimi princesė. Vaikas bijo auklėtojos, persirengusios Sniego karaliene, spektaklis nepaprastai vykęs, reikia paimti vaiką pas karalienę, niekada daugiau neversime jos valgyti pieniškos sriubos.

– Teta, – klausia Magda, – galiu pasidaryti kavos? – Kodėl būtent tai ji atsimena, kavos „Neskafe“ stiklainį iš siuntinio. Geresnė už tą išblusėjusią „Inką“, dėdavo šaukštą su kaupu į stiklinę, į dvi stiklines, sau ir Tomekui. – Neklausinėk, pelyte, viskas yra tavo. – Gal sugalvoti kokį eilėraštuką. Kam? Ula suspaudžia kažkieno ranką, vieno iš tų, stovinčių prie lovos, ir jaučia, kaip ašaros srūva iš akių ant pagalvės. Negali jų sulaikyti, oda pradeda perštėti, lyg verktų druskos rūgštim, ranka pakimba tuštumoj, guli visai be valios, lyg su kažkuo sveikintųsi, o iš tikrųjų tas kažkas kitas suspaudžia jos pirštus savaisiais. Bejėgė Ula seka tą judesį, jausdama vaiduoklišką raumenų susitraukimą.

Būta tokių pokalbių. Ne vieną kartą. Ne kartą ją graužė sąžinė, nes Magda, nors ir baigė ten studijas, turėjo darbą, neblogai uždirbo, nenorėjo grįžti, visada atrodė užgesus, neatsisakė to keisto įpročio žvelgti virš visų galvų į pasirinktą tašką už lango. Piastų gatvėje toks taškas buvo akla priešais stovinčio namo siena. Namo, pastatyto, ko gero, 1946-aisiais, tuščioje vietoje, likusioje po bombos. Pirmaisiais metais po karo niekas čia nieko netvarkė, buvo pakankamai namų prie gatvės su butais tai saujelei, kuri čia liko po kataklizmo, tik laikui bėgant užsipildė parteriai, keista, bet rinkosi juos žydai, tie, kurie apsigyveno ne Niebuševe. Susitikinėdavo kartą per kelis mėnesius, dažniausiai Berlyne, iki paskutinio dešimtmečio vidurio. Ko gero, anais laikais panašiam pokalbiui turėjo susitikti ir ji. Ulos draugės bute. Sulenkėjusi vokietė nusprendė išvažiuoti iš Ščecino tik sulaukus pensijos. Įgyvendindama kultūrinio susitaikymo idée fixe, susivienijusioje sostinėje įkūrė kultūrinį saloną, kuriame iš pradžių buvodavo visi, vėliau – kas galėjo, o galiausiai – pažįstami iš Lenkijos ir nusivylusios išeivijos likučiai. Su Heidi, Henia jos buvo pažįstamos iš senų laikų, draugystės pradžia skendėjo neišsipasakotoje praeities migloje, ne, draugėmis jos nebuvo: ji – gydytojo žmona su meniškais polėkiais, rašė eilėraščius, nedirbo. Ula buvo iš kito molio drėbta, tačiau, nepaisant to, aštuoniasdešimtaisiais metais atnaujino draugystę, kartais pakalbėdamos apie šeimas, gyvenančias užsienyje. Apsilankymai pas Henią turėdavo kažkokį sąmokslišką, sentimentalų tikslą, Henia atrado su Ulrikės šeima susijusios istorijos pėdsaką, nenorėjo pasakoti telefonu. Kokį pėdsaką? – galvojo važiuodama pas ją. Ir apskritai kam man tie pėdsakai? Po ganėtinai chaotiškų, digresijomis pertraukinėjamų pokalbių pasirodė, kad Henia su kažkuo susipažino, kas per karą ir iš karto po, Sibire, pažinojo jos tėvą – trūko detalių, konkrečios vietos, lagerio pavadinimo, – bet neva tas kažkas tikrai žinojo, kad tėvas buvo padorus žmogus, o gyvybę jam išgelbėjo sena kalinė, nors jauna vokietė iš Sudetų vokiečių šeimos, ištremtos, pasmerktos išnykti keturiasdešimt antraisiais, o gal ir anksčiau. Vien tik įtarimai, jokių įrodymų, ne itin visa tai Ulę jaudino, klausė žiūrėdama į duris, per kurias turėjo įeiti Magda. Suprantama, gera būtų galvoti, kad tėvui pabėgimas kainavo gyvenimą, apsaugotą nuo meilės. Atrodo, kad jis net nepastebėjo, kaip tai atsitiko, kaip mergina susuko jiems lizdelį, padėjo ištraukti tėvą iš brigados, dirbusios prie miško kirtimo, parūpino jam darbą po stogu, po to suplanavo pabėgimą. Už visa tai jis jai pasiūlė bigamišką santuoką, juk nieko nežinojo apie mirštančią žmoną. Paskutiniais dvidešimto amžiaus metais viskas išbluko, ne daugeliui, tiesą sakant, iš gyvųjų visa tai rūpėjo. Tėvui gyvam esant nepaklausė, o kaipgi buvo iš tikrųjų. Nebuvo nusiteikusi keistis istorijomis: tu man apie nelaisvę, aš tau apie antskrydžius. Tu man apie mirtį, aš tau apie mirtį, tu man apie vežimus, aš tau apie vežimus.

Tame gražiame kambaryje, galinčiame būti literatūriniu salonu, paklausė Magdos: – Tu patenkinta? Manau, vaikeli, kad gerai padariau, kalbindama tave išvažiuoti. – Magda neatsakė. Nevardijo gyvenimo ne Lenkijoje, ne Ščecine privalumų, nevardijo pasiekimų. Jeigu paro­dytų nuotraukas, galvojo Ula, su namu, vaiku, iš kokių nors atostogų, žinočiau, kad bent dalelytę to pasaulio, į kurį ją įstūmiau, kuris yra geresnis už paliktąjį, įskaitant ir mane, nešioja širdyje.

Ula pamažu užmiršta kodėl. Kol dar buvo gyva Ana, galėjo pateikti jai visą virtinę motyvų, kartoti vis tuos pačius argumentus. Kartą, o gal ir du jiedu su Tomeku sudarė pasiekimų ir praradimų sąrašą. Po to, po to – tuščias butas, skambučio laukimas, kalėdiniai atvirukai su svetimais Kalėdų seniais, pokalbiai su kaimynėmis, tokie patys dešimtmečiais, gal jau nebe apie meilės istorijas, mėnesines, vaikus, gal daugiau apie ligas ir kaip gydyti skaudančius stuburus, o gal apie nerandančius darbo anūkus ir ne laiku pastojančias kandidates į anūkes.

Ula nepasiduoda, vaikščioja po miestą greitu žingsniu, skaito laikraščius, susirašinėja su tolimais giminaičiais. Bemiegėmis naktimis leidžia sau pykti, būna pikta kaip niekada, net labiau nei per karą ant Hitlerio ir Stalino, labiau nei šešiasdešimt aštuntaisiais ant to Stefaną išvežusio traukinio. Pyksta ant savęs, kad ji vis gyvena čia, toje pačioje vietoje, iš kurios visi seniai išvažiavo, kad, neturėdama „namų“ idėjos, pasidavė kažkokių idiotiškų vaidilučių likimui. Kiekvieną dieną praeina pro seniai uždarytą barą, mokyklą, kurioje štai jau pusė amžiaus, kai Stefanas nebemoko, žiūri į kiemą, į proletarišką žaidimų aikštelę, kurioje žaidžia štai jau kelios kartos svetimų vaikų. Kapinėse guli mirusieji, ne jos giminės. Nesuvedinėja sąskaitų, nenori keisti viso gyvenimo, kankina ją klausimas, ar reikėjo išleisti iš čia mažąją Janeko ir Maryšios princesę, tą pirmąjį vaiką, kurį įsimylėjo iš karto po to, kai tik jie laimingam tėvui ir netikrai tetai parodė pro stiklą tą baltą vystyklų gumuliuką su juodomis akių sagomis – Veizolai mano, pasakė į išgertuves už anūkėlę pakviestas Maryšios tėvas. Akys vis buvo tokios pačios, tamsaus alaus spalvos, paryškintos kontaktiniais lęšiukais. – Ar negana tų aukų? – klausinėjo savęs Ula, klausinėjo savo draugės salone Berlyne. Juk būtent to norėjo – nutraukti aukų grandinę. Ta mažė turėjo būti laisva ir laiminga, o ji vis žiūri į kažkokį negyvą tašką, ir dar su tais pilkais drabužiais, lyg Lenkijos Liaudies Respublika ir gedulas vis dar nepasibaigę.

Ir dabar taip pat, stovi prie lovos vilkėdama vis tais pačiais pilkais drabužiais, iš kitos pusės – Tomekas ir Silvija. Tie lankymai ligoninėje, sausainiai ir sultys, tas ligoninės pilstukas, leidžiantis šiaip ne taip užpildyti pirmąsias ir paskutines lankymų minutes, išvis nereikalingas. Ula nevalgo ir negeria, maitina ją lašelinė, gaivinanti jos mirimą, kitas vamzdelis pašalina toksines medžiagas – kadaise būtent taip būtų pagalvojus, kadaise, kol dar tai neįvyko. Dabar ryšys sutriko, Ula mąsto su pertrūkiais: kas tai? Ji. Tuščias kambarys, skausmas atidavus vaiką. Ar pagimdė? Stefanui? O gal nevykęs abortas? Ligoninėje? Pas daktarą Ožį, kurio pavardė taip juokino pacientes. Tik pavardė, o už jos kažkur toli toli – stilinga vila, atsidaro durys, girgžda ąžuolinės grindys, baltas fotelis, į kurį kviečia, sumokėjus už vizitą, daktaro Ožio talku nubalinti delnai, padengti rudomis kepenų ligas išduodančiomis dėmėmis. –­­ Jaučiausi lyg mane mėsinėtų mano senelis, vargšas kaimietis, –­ laukiamajame sako kažkokia moteris, o Ula tvirtai suspausdusi laiko Maryšios ranką. – Reikėjo eiti į ligoninę, reikėjo, –­ sako. Pas ką? Ką ji atvedė čia? Kykas ant seselės galvos, keista. Per karą ligoninėse dirbo vienuolės. Mama miršta? Antrasis eilėje, ko gero, Tomekas, juk visada buvo drauge. Silvija, gal dar kas nors. Vardą prisimena nelauktai. Silvija. Tas vardų ir veidų jungimas. Kurį laiką jaučia kažkieno delną ant savojo, po to užsnūsta, vargina ją pro langą sklindanti šviesa, stipriausias signalas, atsklindantis iš išorės, – langas. Jeigu galėtų, norėtų grįžti prie pokalbio apie to sprendimo prasmę. Norėtų paklausti taip, kaip klausė iš Amsterdamo sugrįžusio Tomeko (neatsakė, vardijo pasiekimus, kalbėjo apie aktyvus): ar esi laiminga. Laiminga. Sunku tarti žodžius net tada, kai atrodo, štai jau, jau užčiuopi siūlo galą. Nerimas netampa žodžiu, klausimu. –­ Ulrike, ar tu ten laiminga? – Brangioji, gal turėtum apgalvoti tą sprendimą. Esu pasiruošęs duoti sutikimą skyryboms. Jau žinau, kad tai įmanoma. – Jos labai gražus raštas. Nežinojo, nekreipė į tai dėmesio. Apvalios, pilnos raidės. – Vaikeli, neatleisčiau sau, jeigu nebūtum laiminga. – Senatvėje drąsiau vartoja skambius žodžius. Atleidimas, laimė. Gal net pasakė „meilė“? Dabar jau nebe, paskutinės pažįstamos sako: –­ Kažkaip gyvena – apie anūkus ir anūkes, kažkaip nugyveno – apie mirusius vyrus. Užtenka paties gyvenimo akto, visa kita yra filmuose, visų žiūrimuose serialuose. Ula įsijungia į nesibaigiančio serialo žiūrėjimą, baigia „Gimines“, pradeda „Netikėtą sėkmę“, turi turėti apie ką kalbėti su kaimynėmis.

Ašaros nebėga, todėl išeina įsitikinę, kad ji užmigo, kad jie gerai atliko pareigą, kad pasistengė, kad padarė, ką galėjo ir ką reikėjo padaryti. Sustiprinti savo veiksmų ir jos laipsniško gesimo.

Ligoniai netrukus po artimųjų išėjimo pabunda. Miršta ramiai, iš karto po to, kai artimieji atsigula į patogias savo lovas. Kraujuoja, dūsta, byra, kenčia eilinį insultą, žvelgia išsigandusiu žvilgsniu į skysčius įleidžiančius ir išleidžiančius vamzdelius, kai niekas netrukdo jiems suteikti profesionalią pagalbą.

Ula nemiršta, neramiai užsnūsta, nesapnuoja, bet ir nemiega. Budi, pasislėpusi po plona oda ir tuo kažkuo, kas ją prispaudė šimtą tonų sveriančiu akmeniu. Blaškosi kažkokiame tarp skaudamų ląstelių pasiklydusiame „ar“.


Iš lenkų kalbos vertė RASA RIMICKAITĖ

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 2 
20:31:49 Oct 30, 2011   
Oct 15 Nov 14
Sąrašas   Archyvas   Pagalba