Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Trumpai apie festivalį „Vilnius jazz 2011“
Konstantinas Borkovskis: Pasaulis pagal Mazūrą
„Jūratė ir Kastautas“ teatre „Lėlė“
Lukas Brašiškis : „Nenoriu kopijuoti savęs”
Pokalbis su režisieriumi Béla Tarru
Laima Kreivytė: Istorija fotografijose
Europos parkui – 20 metų
Dailės renginiai, skirti Czesławo Miłoszo 100-osioms gimimo metinėms
Danutė Gambickaitė: Reportažai subjektyviai(1)
Evaldo Janso videoreportažų paroda „Jansas TV“ Jono Meko vizualiųjų menų centre
Dokumentiniai filmai atskleidžia opias problemas
Krėsle prie televizoriaus
Gediminas Kukta: Budos miško pasakos
Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“
Spalio 21-27
Spalio 21–27
Spalio 21–30
Spalio 21–30
7 MD: Parodos
Spalio 21–30
„Vytautas Šerys. Retrospektyva“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Eglė Juocevičiūtė

Atrodo, pirmą kartą per trumpą mano rašeivos būtį niekas, ką parašysiu, nepadės kam nors perprasti meno kūrinių. „Rišli, bet ne racionali“, – rašė Aleksandra Aleksandravičiūtė 1998 m. apie Vytauto Šerio (1931–2006) tapybinių kompozicijų sandarą.

 

Konstruktyvus rišlumas, kylantis iš pajautimo, o ne iš mąstymo – šis principas tinka visam Šeriui: monotipijoms, skulptūroms, piešiniams ir tapybai. Proziška minčių eiga sutrinka, proziška erdvė pranyksta, lieka be eilėdaros mokslo sukonstruotas eilėraštis iš žodžių, skiedrų ar dažų. Šiek tiek suima pyktis – kad ir kurio konteksto pakrašty atsistočiau, skulptūra „Naminis paukštis“ (1985, medis) neprasižioja su nuosekliu pasakojimu.

 

Minėtoji dailėtyrininkė Aleksandravičiūtė matė Šerio kūrybą kaip neskaidomą reiškinį, kuriam paklūsta visos medžiagos, nors dauguma kūrėjų patys paklūsta medžiagos savybėms. Dėl reiškinio neskaidomumo jai pritarė ir Ieva Pleikienė. Alfonsas Andriuškevičius sukūrė Šerio skulptūroms atskirą kryptį ir pavadino ją „kiaukutizmu“ – tos skulptūros jam atrodė esančios tai, kas lieka, kai visa nereikalinga būna apgraužta (sąmonės) skruzdėlių, smėlio ar vandens. Poetiniai ir meniniai stagarai, besilaikantys pasaulio kaitos ir laikinumo vėjuose.

 

Bandau Šerio skulptūras palyginti su kažkuo kitu, gal tada kas nors paaiškės. Šerio medinės skulptūros atrodo dvigubai lyriškesnės už Antano Mončio pynes. Trigubai architektūriškesnės už Alvaro Aalto faneros puokštes. Trigubai šiltesnės ir daugiau patyrusios už Henry’ Moore’o bronzines riestainių skyles. Dvigubai kompleksiškesnės už Alexanderio Caldero daugiakojes statulas. Paaiškėja tik tiek, kad Šerio skulptūros labai geros.

 

Pyktis trumpam suima ir parodoje – bepigu kuratorei surengti pribloškiančią autorinę tokio gero autoriaus retrospektyvą. Bet tada vienas pyktis ima ir panaikina kitą. Ir sukuria intrigą – ar įmanoma sukurti retrospektyvinės parodos pasakojimą iš darbų, kurie nesiduoda pasakojami?

 

Kol kas, atrodo, lengviausia ieškoti atskirų parodos dalių teiginių. Pavyzdžiui, vos įėjus ir pasukus kairiau teigiama, kad Šerio kūrybiniai interesai vystėsi skirtingomis raiškos priemonėmis, bet nesikeitė per visą kūrybos laiką. Tai geometrizuotų formų abstrakcijos monotipijose (XX a. 7–8-asis dešimtmečiai), skulptūrose (9–10-asis dešimtmečiai) ir tapyboje ant drobės (XXI a. 1-asis dešimtmetis). Toliau mus pasitinka parodos dalis „7–9 dešimtmečiai: tarp dviejų tiltų“. Tarp dviejų tiltų buvo Šerio dirbtuvė Užupyje, prie Vilnelės, kažkur ten, kur dabar įsikūrusi galerija „Galera“. Mano galva, šios parodos dalies teiginys tas, jog iki 9-ojo dešimtmečio vidurio Šerio visokeriopas abstraktumas buvo nuosaikesnis: monotipijose ir tapyboje galima rasti abstrahuotų portretų ir peizažų, kaip ir parodos „logotipu“ pasirinktame „Vabalai ieško vandens“ (1967, kartonas, aliejus). O skulptūros – gerokai masyvesnės, kaltos iš medžio monolito, todėl, atrodytų, turinčios sukelti visa apimančios prasmės monumentalumo įspūdį. Tačiau būtent dėl medžio monolitu apribotos skulptūros formos, dėl to, kad po kalimo nenulygintas paviršius, šios skulptūros labai medžiagiškos, o medžiagiškumas visad pasuka interpretaciją tam tikra linkme, nes kažką primena. Tad nors chronologiškiausiai ilgiausias, šis etapas panėšėja į pasiruošimą tiems darbams, dėl kurių Šerio kūryba unikali ne tik Lietuvoje.

 

Matyt, daugiausiai kuratorės Mildos Žvirblytės įžvalgumo pareikalavo parodos dalis „10 dešimtmečio pradžia: medžiagos lengvumas“. Šiek tiek priešistorės: 2010 m. Lietuvos dailininkų sąjunga išleido albumą „Vytautas Šerys. Šviesos ir šešėlių medžioklė. Medinės skulptūros“ (sudarytoja Ieva Pleikienė), kurioje skulptūros fotografijos sugretintos su neseniai į dienos šviesą ištrauktais Šerio eskizais. Pieštiniai ir žodiniai eskizai, kuriuose pašaliečiui visai neaiškiais keliais sugretinti posakiai ir skulptūrų eskizai – įstrižainių, horizontalių ir vertikalių tarpusavio santykiai, – atskleidžia bent dalį autoriaus minčių ir jų kelią iki baigto kūrinio.

 

Šį principą kuratorė ir pritaikė bei pakankamai sėkmingai išplėtojo šioje parodos dalyje. Judant salėje būtent taip, kaip numatyta, tai yra pagal laikrodžio rodyklę, galima pastebėti įdomų kuratorės sprendimą: dalies pradžioje eskizas, monotipija ir skulptūra sudėti taip, kad nuosekliai parodytų, kaip metaforos iš žodžio ir linijos virsta į spalvą ir/ar tūrį. Tačiau prie skulptūrų „Karūna“ ir „Vainikas“ (abi 1992, medis) ši eilės tvarka apsiverčia, dabar pirmiau pamatai skulptūrą, o tik paskui jos eskizą ir savo struktūra susijusią monotipiją. Galbūt toks kūri...


Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2011-08-18


2011-02-17
Arkliaburnis: Jis išėjo


2011-02-08


2011-10-19 - 2011-11-05
R. J. Šataitės-Rudėnienės tapybos darbų paroda „Buvojimai” Vilniuje
2011-10-22 - 2011-11-17
T. Biliūno ir M. Vilčinsko fotografijų paroda „Meksikos skonis“ Palangoje
2011-10-25 - 2011-10-27
Lėlinės animacijos dirbtuvės Vilniaus Technologijų ir Dizaino kolegijoje
Populiaru





Rodoma versija 1 iš 16 
21:46:17 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba