Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-28 nr. 3286

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ZITA MAŽEIKAITĖ.
Pačiai sau
27
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMAS9
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• ZITĄ MAŽEIKAITĘ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švedų autorių pamokos: būti svarbiau nei atrodyti...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Poezija tikėtoje erdvėje
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
„Šatrijos“ literatų klubo prezidentė man padovanojo savo knygą „Kol saulė topoliuos“
1

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Dviratžmogis, arba Svarbiausia – skambutis
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Pūgos gūsiai žaliame Poezijos pavasario fone
2
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Pragiedrulis
• TOMAS TAŠKAUSKAS.
Atrastas laikas
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
Jaukūs „pakieminėjimai“ po universitetų teatrus
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Pasakos į ausį

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Romantizmo ir atsinaujinimo nuotaikos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Skulptūrų skandalai Vilniuje: statiška ir kumuliatyvi istorija
4

MUZIKA 
• Profesorių EUGENIJŲ IGNATONĮ kalbina LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Variacijos vieno profesoriaus tema
2
• RITA NOMICAITĖ.
Kęstučio Bacevičiaus konkurse
1

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS.
31

PROZA 
• JONAS MIKELINSKAS.
XXI amžiaus vizija, arba Užsuktas laikrodis
1

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• NUNO GUIMARÃES.
5
• ADRIANAS BRIEDIS-MACOVEI.

VERTIMAI 
• NUNO BRITO.
5
• ARVIS VIGULS.
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Genialumas
10

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Viltys

IN MEMORIAM 
• ALGIMANTAS KALINAUSKAS
1923 08 27 – 2010 05 07.
Fenomenalaus muziko netekus

DE PROFUNDIS
Septintas gramatikos linksnis – linksmininkas...
 
• Skelbiame de profundžio Poezijos pavasario laureatą!
Ir dar: dėlei poezijos reikalų...
6
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Eina popiežius
1
• ANTANAS GUSTAITIS2

Šatėnų prieglobstis 
• Dešimtoji savaitė140

TEATRAS

Jaukūs „pakieminėjimai“ po universitetų teatrus

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Giminaitės“
Nuotrauka iš festivalio rengėjų archyvo

Pabaiga. Pradžia 21 numeryje


XI tarptautiniame universitetų teatrų forume užsienio trupės rodė spektaklius pagal įvairią (nacionalinę, šiuolaikinę) dramaturgiją ir net tą, kurią nūnai renkasi profesionalūs teatrai. Regis, noras sukurti spektaklį kaip produktą (tik skirtą ne parduoti, o reprezentuoti) kartais nustelbia ugdomuosius teatro tikslus, nelabai girdėti paties jaunimo balso – kas jam iš tiesų rūpi, kuo jis gyvena...

Trupė „Red the nosepaper“ iš Malmės (Švedija, rež. Ovidi Llorente) išsiskyrė tuo, jog, atsisakę verbalinio teatro, mėgino žaisti klounadą spektaklyje „Šypsena iš kišenės“. Retas bandymas: klounada reikalauja aštraus, kritiško žvilgsnio į socialinę ir politinę tikrovę, aktorių meistrystės, o svarbiausia – naujos kaukės, kuri išreikštų esamąjį laiką ir kuri klouno herojų išskirtų iš kitų bei būtų paveiki. Naujos kaukės sukūrimas – kūrybinis galvosūkis. Švedai, vadovaujami ispano režisieriaus, kūrė benamių poros – Pepo (Patrickas Anderssonas) ir Pambl (Virva Petersson) – nuotykius. Ar benamystė atpažįstama, aktuali, juokinga jau ir socialiai tvarkingoje Švedijoje, kaip regisi gyvenančiam nuo jos už jūrų marių?.. Švedų klounai benamiai gražiai flirtavo vienas su kitu, bet juoką sunkė iš „žemojo“ humoro srities (pirsčiojimai, prakaituotos aprangos uostymas, nesusipratimai...). Charlie’o Chaplino kine sukurti bėdžiai itin troško išgyventi ekonominių nepriteklių laikais, rasti dvasinės šilumos ir supratimo atšiauriame pasaulyje, o švedų klounai skurdą labiau vaizdavo tik išoriškai.

Baltarusijos valstybinio universiteto teatras „Na balkone“ pūtė „laiko dulkes“ nuo praėjusio amžiaus bene 7-ojo dešimtmečio pabaigoje parašytos Andrejaus Makajonako pjesės „Užguitas apaštalas“ (rež. Siarhei Turbanas). Keista, bet sovietinės epochos aido iš spektaklio nesigirdėjo, o problematika –­ kaip vienas žmogus principu „skaldyk ir valdyk“ užvaldo kitus – aktuali ir šiandien. Tik minskiečių trupė pjesę perteikė gan buitiškai, siužetą perskaitė tvarkingai, nors veikėjų šeimą galima buvo interpretuoti kaip mažos valstybės modelį, taip linkstant Ezopo kalbos linkme... S. Turbano spektaklių per forumo istoriją matėme nemažai: paprastai režisierius kuria kamerinius spektaklius, tačiau jo meninė programa ne visai aiški, kartais jam pristinga skonio, gebėjimo matyti aktorių kaip spektaklio estetikos dėmenį.

Maloniai nustebino teatro trupė „Immaturus“ (Bergenas, Norvegija), paro­džiusi spektaklį „4.48 Psychosis“ pagal Sarah Kane pjesę (šią pjesę 2004-aisiais Kauno valstybiniame dramos teatre režisavo Valius Tertelis; tuomet spektaklyje vaidino 3 aktoriai, norvegų vaidinime –­ keturi). Svečiai puikiai prisitaikė specifinėje VU teatro scenoje: vaidino po skliautu, žiūrovai sėdėjo ant scenos. Režisierė Hilde Elisabeth Bjórk it kokia erdvės kompozitorė meistriškai išnaudojo daugybę laiptukų scenos gilumoje: su keturiais aktoriais ji sukūrė gausybę nesikartojančių, grakščių mizanscenų.

Nesu didelis S. Kane dramaturgijos gerbėjas: jos drastiško teatro neurotiški veikėjai tiesmukai paženklinti psichinėmis traumomis, agresija, neviltimi, susitelkę į savo dvasios opas – kokią spektaklio (ar vaidmens) kelionę galima iš tokios medžiagos sukurti, nežinau. Klupo 2002-aisiais ir Povilas Laurinkus su Oskaru Koršunovu, kūrę spektaklį „Geismas“ su tuometiniais LMTA studentais (lakonišką scenografiją, aktorių manipuliacijas su pagalvėmis ligi šiol prisimenu). Ir dabar: norvegų spektaklio veikėjai dėl kažko svarbaus tarsi ginčijasi, nervinasi, „plastikuoja“, bet kai kalbos nesupranti, eretiškai pamanai: o jei kiekvienam taip –­ po du gerus didžkukulius su spirgučiais, gal aprimtų?..

iliustracija
„Sapfo“
Nuotrauka iš festivalio rengėjų archyvo

Ščecino universiteto teatras „Nie Ma“ parodė spektaklį „Šeimyninės istorijos“ pagal serbų dramaturgės Biljana Srbljanovič pjesę (tą pačią pjesę 2003-iaisiais su tuomet jaunutėmis aktorėmis Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre režisavo Rimas Tuminas). Režisierė Tatiana Malinowska-Tyszkiewicz įrodė, kad dirbti su aktoriais ji moka, aktoriai sąveikauja gerai (tik nesupratau iš programėlės, ar vaidina studijuojantys būsimi teatro profesionalai, ar – ne teatro specialybių studentai? Tai svarbu, nes keičia vertinimo kontekstą), tačiau liko neatsakytas klausimas, kodėl vaikai žaidžia šeimynines istorijas, kurių kiekviena baigiasi kokiu nors tėvų nužudymu (pakariant, nušaunant, padegant...). R. Tumino spektaklyje buvo aišku: žaisdami vaidmeninius žaidimus, vaikai išreiškė skausmingą patirtį, gynėsi nuo karo siaubo, gydėsi po psichologinių traumų.

Vertinimo komisija Santiago de Compostela universiteto teatro (Galisija, Ispanija) spektaklio „Giminaitės“ aktorėms paskyrė daugiausia Mažųjų prizų už sukurtus ryškius charakterius. Pelnytai. Publika leipo juokais, matydama, kokios emocijų audros užvirė Amalitos García namuose, kai pas šią sugužėjo kaimynės ir giminaitės spręsti, kaip čia geriau panaudojus laimėtą milijoną SPAR prekybos centro kuponų (žinoma, dauguma jų nepastebimai „nusėdo“ moteriškaičių ridikiuliuose ir kišenėlėse; galima įsivaizduoti, kas dėjosi, kai Amalita suprato, jog ją apvaginėja artimiausi žmonės!)... Neišdildomas įspūdis: viena aktorė savo komišką personažą sukūrė... dviem smiliais! „Moksliukės“ tipažo veikėja savo temperamentingą kalbėseną sustiprino tiksliais rankų judesiais, kurių dūrius vainikavo smiliai.

Režisierius Roberto Salgueiro „pritaikė“ kanadiečio Michelio Tremblay pjesę Ispanijos publikai – veikėjos stilizuotos pagal 1980-ųjų pabaigos kostiumų madą; jaučiama subtili televizijos serialų stilistikos parodija. Beje, pjese galėtų pasidomėti ir kokia nors mūsų komercinių teatro projektų įstaiga: keletas stiprių charakterinių aktorių, elegantiška nepretenzinga režisūra – ir sėkmė garantuota.

Pabaigoje trumpai apie forumo rengėjų – VGTU teatro studijos „Palėpė“ –­ spektaklius. Vertinimo komisija režisieriui Olegui Kesminui ir dailininkei Rasai Kriščiūnaitei už spektaklių „Sapfo“ ir „Atėjau ir išeinu“ sukūrimą taip pat skyrė Mažuosius prizus. Bet per forumo uždarymą apie tai – tyla. Kodėl? Paaiškėjo, kad geranoriška vertinimo komisija įsismaginusi viršijo prizų kvotas ir kelių apdovanojimų (dailių spalvotų inkilėlių) rengėjai pristigo. Tad rengėjai sutaupė prizų, atėmę juos iš savęs, – iškalbinga detalė...

„Sapfo“ berods 2009-aisiais kaip trumpo metražo Margaritos Chodūnaitės opera buvo atlikta Naujosios operos akcijoje. Dabar spektaklį kūrėjai kukliai vadina poetine kompozicija, vietoj choro ir solistės – fonograma, Sapfo vaizdinį forumo metu įkūnijo sodraus balso Šarūnė Bartė Staponaitė.

Spektaklyje „Sapfo“ ne vienareikšmiškai aiškinama poetės sudėtingos asmenybės mįslė, o veikiau pateikiamos jos interpretacijų galimybės. Čia siužeto nėra, kompozicija nuausta iš poetės eilių ir romėnų rašytojo Ovidijaus kūrinio „Sapfo laiškas Faonui“. Vizualiai spektaklis išraiškingas ir neįprastas. 26 (!) aktoriai mažoje patalpoje (buvusioje VGTU auditorijoje) žaidžia eiliuotais tekstais Sapfo tema. Jokių tradiciškai suprantamų dekoracijų – tik kostiumai, grimas, rankose – aplankai. Spalvų paletė: nuo juodos iki baltos su visais pustoniais, aplankų puslapių spalvos – balta, juoda, raudona, sidabro (atspindinti šviesą). Belieka įsivaizduoti visų aktorių (arba grupėmis) sinchroniškai skaitomo teksto energiją ir emociją, moduliavimą balso stiprumu, kalbėsenos ritmu, saikingą ir tikslų aktorių judėjimą, skulptūrines mizanscenas, kostiumų įspūdį – nuo pabrėžiančių artisto lytį iki ją keičiančių, fantastiškų šukuosenų ir veidus skaidančio grimo keliamą efektą – tikras daugiaveidis vientisas teatro kūnas... Kai valstybinių teatrų spektakliuose dažniausiai matai vaidinant 5–7 aktorius, pradedi pamiršti, ką reiškia gerai organizuotos, jaunos, ritmiškos ir ekspresyvios masuotės, valdančios žodį ir judesį, scenoje galia...

iliustracija
„Atėjau ir išeinu“
Nuotrauka iš festivalio rengėjų archyvo

Kitas „Palėpės“ spektaklis „Atėjau ir išeinu“ jautriai atsigręžia į žmogaus, jo tėviškės ir laiko temą (kompozitorius –­ Mykolas Natalevičius). Kiek suprantu, O. Kesminui į rankas pakliuvo jauno poeto, „Palėpės“ nario Mariaus Pocevičiaus eilės, kurios jam pasufleravo temą, sužadino vaizduotę, pasiūlė santykinai lyrinę intonaciją, tačiau spektaklio dramaturgiją, improvizuojant etiudais, reikėjo sukurti režisieriui kartu su aktoriais, remiantis jų patirtimi ir atmintimi. Kai kuriuose etiuduose aktoriai skaito eilėraščius, bet ne kaip mokykliniuose poezijos montažuose, o sugalvojus personažus, situacijas, įveiksminus žodį. Režisierius nepaleidžia aktorių scenon bet kaip „blūdyti“ – kiekvienam personažui sugalvota kūno, balso plastika. Jei vaidintojas ir neapdovanotas dideliu talentu, jis bent atlieka vaidmens formą.

Kaleidoskopo principu publika susipažįsta su mažo miestelio žmonėmis, kuriuos prisimena Poetas (forumo metu vaidino Jokūbas Vaišvila). Štai tipena Manto Žemaičio suamerikonėjęs emigrantas storiausiu pilvu: fotografuoja, markstosi, stebisi, kaip tėviškė pasikeitė jam išvažiavus... Štai miestelio inteligentiškas girtuoklis (Lukas Grigaravičius) vos laikydamasis ant kojų ieško, kurioje kelnių klešnėje bus paslėpęs paskutinius litukus „pratęsimui“ (vienas šauniausių girtuoklių, kurį teko matyt teatre apskritai!). O va močiutė (Dovilė Jaciunskaitė), suriesta senatvės per pusę, vos pajuda, bet paskutinį lituką krapšto savo globotinei, o ši... neateina, kaip sutarusios buvo. Kitam etiude pedantiškas iki pamišimo bibliotekininkas (Vytautas Danilevičius) it užstrigusi plokštelė arbaton beria cukrų, nesustodamas, šaukštą po šaukšto – pasirodo, biblioteką valdžia uždarė – sugriuvo žmogaus pasaulis... Ir taip etiudas po etiudo atsiveria miestelio žmonės (iš viso 22 veikėjai; turbūt nei viename Lietuvos universiteto teatre spektakliuose nebūna tiek daug vaidintojų, o juk vieną vaidmenį čia neretai kuria keli studentai!) – tragikomiški nykstančio gyvenimo dalyviai. Spektaklio finale lentomis užkalami namo langai. Lieka aukštai iškelti inkilai, bet paukščiai jau išskridę...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:41:51 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba