Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-28 nr. 3286

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ZITA MAŽEIKAITĖ.
Pačiai sau
27
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMAS9
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• ZITĄ MAŽEIKAITĘ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švedų autorių pamokos: būti svarbiau nei atrodyti...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Poezija tikėtoje erdvėje
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
„Šatrijos“ literatų klubo prezidentė man padovanojo savo knygą „Kol saulė topoliuos“
1

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Dviratžmogis, arba Svarbiausia – skambutis
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Pūgos gūsiai žaliame Poezijos pavasario fone
2
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Pragiedrulis
• TOMAS TAŠKAUSKAS.
Atrastas laikas
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jaukūs „pakieminėjimai“ po universitetų teatrus
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Pasakos į ausį

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Romantizmo ir atsinaujinimo nuotaikos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Skulptūrų skandalai Vilniuje: statiška ir kumuliatyvi istorija
4

MUZIKA 
• Profesorių EUGENIJŲ IGNATONĮ kalbina LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Variacijos vieno profesoriaus tema
2
• RITA NOMICAITĖ.
Kęstučio Bacevičiaus konkurse
1

PAVELDAS 
 DALIA TARANDAITĖ.
Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS.
31

PROZA 
• JONAS MIKELINSKAS.
XXI amžiaus vizija, arba Užsuktas laikrodis
1

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• NUNO GUIMARÃES.
5
• ADRIANAS BRIEDIS-MACOVEI.

VERTIMAI 
• NUNO BRITO.
5
• ARVIS VIGULS.
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Genialumas
10

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Viltys

IN MEMORIAM 
• ALGIMANTAS KALINAUSKAS
1923 08 27 – 2010 05 07.
Fenomenalaus muziko netekus

DE PROFUNDIS
Septintas gramatikos linksnis – linksmininkas...
 
• Skelbiame de profundžio Poezijos pavasario laureatą!
Ir dar: dėlei poezijos reikalų...
6
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Eina popiežius
1
• ANTANAS GUSTAITIS2

Šatėnų prieglobstis 
• Dešimtoji savaitė140

PAVELDAS

Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“

DALIA TARANDAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Anthony van Dyck (1599–1641). Pieterio Snayerso portretas
Apie 1632. Miuncheno Senoji pinakoteka

Istorinių mūšių vaizdai ir didžiavyrių pergalės yra viena seniausių temų, sutinkamų visų laikų ir visų kraštų mene. Mūšių scenos ypač dažnai buvo tapomos XVII amžiuje, pažymėtame dešimtmečiais besitęsiančiais kariniais konfliktais ir naujo, dinamikos bei ekspresijos kupino baroko stiliaus susiformavimu. XVII a. pradžioje batalinės tapybos lyderio pozicijas iš ilgą laiką pirmavusios italų tapybos mokyklos perėmė flamandų tapybos mokykla. Birželio 3–rugsėjo 19 d. Vilniaus paveikslų galerijoje bus galima pamatyti iš Prancūzijos atvežtą XVII a. pradžios flamandų batalinės tapybos pavyzdį, savo tema ir, kaip manoma, kilme susijusį su Lietuva.

Paveikslas vaizduoja Livonijos karo metu 1605 m. rugsėjo 27 d. Salaspilyje (prie Rygos) įvykusį mūšį tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Švedijos karalystės kariuomenių. Šiame mūšyje Lietuvos kariuomenė, vadovaujama LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, ir ją parėmę Lenkijos karalystės ir Kuršo kunigaikštystės pulkai nugalėjo triskart didesnę švedų armiją, vadovaujamą Švedijos karaliaus Karolio IX. Garsas apie pergalę nuskambėjo plačiai Europoje ir už jos ribų: Lietuvos ir Lenkijos valdovą Žygimantą Vazą su pergale pasveikino popiežius Paulius V, Šventosios Romos imperijos imperatorius Rudolfas II, Anglijos karalius Jokūbas I, Osmanų imperijos sultonas Achmedas I, Persijos šachas Abasas I. Mūšio herojus J. K. Chodkevičius buvo iškilmingai sutiktas LDK sostinėje Vilniuje – aikštėje priešais Katedrą įvyko vaidinimas, kurio metu buvo sunešti karo trofėjai, pastatytos šlovės piramidės, nugalėtoją pasveikino alegoriniai personažai, o nimfos karvedžiui įteikė audeklą su išaustomis mūšio scenomis. Pergalė įamžinta literatūros ir dailės kūriniuose. 1606 m. Salaspilio mūšį poemoje „Carolomachia“ („Karolių mūšis“, aliuzija į tai, kad abiejų karvedžių vardai buvo Karoliai) aprašė Vilniaus universiteto profesorius, jėzuitas Laurence’as Boyeris. Tais pačiais metais pasirodė mūšį vaizduojanti graviūra, kurią pagal Giacomo Lauro piešinį išraižė Romos graveris Antonijus Tempesta. Salaspilio mūšis tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui XIX a. lenkų dailininkų (jį vaizdavo Juliuszas Kossakas, Wojciechas Kossakas, Januaras Suchodolskis ir kt.). Jis apdainuotas lietuvių liaudies dainose.

Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamas paveikslas yra vienintelis žinomas senosios tapybos kūrinys šia tema. Jis nutapytas prabėgus kiek daugiau nei dešimčiai metų po mūšio ir, skirtingai nei dailininkų romantikų drobės, remiasi dokumentine medžiaga, kūrinio užsakovo pateikta dailininkui. Paveikslo autorius P. Snayersas (1592–1667) buvo vienas žymiausių XVII a. flamandų tapytojų batalistų. Jis priklausė Flandrijos meniniam elitui, buvo aukštai vertinamas Flandrijos valdytojų Ispanijos Habsburgų, jo kolegų dailininkų. P. Snayersas bičiuliavosi su Peteriu Pauliu Rubensu, kuris pasirinko jį pagalbininku tapydamas drobes, vaizduojančias Henriko IV gyvenimo epizodus, medžioklės scenas Filipo IV medžioklės namelyje Torre de la Parada vietovėje prie Madrido. Artimas P. Snayerso bičiulis buvo ir Anthony van Dyckas, nutapęs jo portretą ir įtraukęs į savo rengiamą žymių žmonių grafinių portretų albumą, žinomą Ikonografijos pavadinimu.

P. Snayerso biografijos faktų žinoma nedaug. Dailininkas gimė Antverpene. Jo tėvas Louisas Snayersas buvo Antverpeno miesto kurjeris, kaip dailininkas mėgėjas priklausė Šv. Luko tapytojų cechui. 1612 m. Antverpeno Šv. Luko tapytojų ceche P. Snayersas buvo įrašytas meistru. Pas ką mokėsi, registracijos knygose nenurodoma, tačiau nekelia abejonių, kad P. Snayerso mokytoju buvo Antverpeno Šv. Luko tapytojų cecho dekanas, medžioklės scenų ir batalinių kompozicijų tapytojas Sebastianas Vranckxas. Yra žinoma, kad 1620 m. P. Snayersas siekė Flandrijos valdytojo erchercogo Alberto VII dvaro tapytojo vardo. Tuomet jį, kaip talentingą jauną tapytoją, rekomendavo P. P. Rubensas. 1621 m. viduryje šias pareigas dailininkas gavo, tačiau tų pačių metų liepą erchercogas mirė. P. Snayersas liko gyventi Anverpene. Be kitų darbų, atliko erchercogo žmonos infantės Izabelės užsakymus, iki 1626 m. Antverpeno Šv. Luko tapytojų cechui reguliariai mokėjo mokestį. Apie 1627 m. dailininkas persikėlė į Briuselį. 1628 m. jis tapo šio miesto piliečiu, buvo priimtas į Briuselio Šv. Luko tapytojų cechą. 1630 m., tarpininkaujant A. Dyckui, infantė Izabelė P. Snayersui paskyrė kasmetinę pensiją. 1633 m. dailininkas tapo oficialiu kardinolo infanto Ferdinando dvaro tapytoju, dirbo ir vėlesniems Flandrijos valdytojams – erchercogui Leopoldui Vilhelmui ir Don Juanui Austrijiečiui.

iliustracija
Pieter Snayers. „Salaspilio mūšis“
Apie 1619. Fragmentas

Antano Lukšėno nuotrauka

P. Snayersą išgarsino didelio formato batalinės kompozicijos, kuriose jis įamžino konkrečius mūšius, geografiškai tiksliai pavaizduodamas mūšio lauką, pulkų išsidėstymą, aprangą ir ginkluotę. Tokio pobūdžio darbai batalinės tapybos tyrinėtojų yra vadinami topografiniais, o P. Snayersas laikomas vienu iš šio tipo batalinės tapybos pradininkų ir pagrindine jos figūra. Tapydamas istorinių mūšių scenas, dailininkas rinkosi aukštą žiūrėjimo tašką, atveriantį plačią mūšio lauko panoramą, detaliai nutapydavo peizažinį foną, kuriame pavaizduodavo visus civilinės ir karinės architektūros statinius. Siekdamas tiksliau atkurti istorinio mūšio vaizdą, jis naudojo užsakovo parūpintą ir paties sukauptą dokumentinę medžiagą: karinius žemėlapius, mūšių schemas, kitų dailininkų graviūras ir piešinius, vaizduojančius karinę techniką, karių aprangą ir ginkluotę.

P. Snayerso tapyti topografiniai konkrečių mūšių vaizdai buvo skirti visų pirma karo profesionalams. Jų užsakovai buvo kovojančių valstybių valdovai ir aukšti kariuomenės pareigūnai. Ypač daug tokio pobūdžio batalinių scenų P. Snayersas nutapė persikėlęs į Briuselį. Trisdešimtmečio karo mūšių vaizdai, nutapyti kardinolui infantui Ferdinandui, Šventosios Romos imperijos karo vadams Bonaventure’ai de Longuevali’ui ir Octaviui Piccolomini’ui, kitiems valstybės ir karo pareigūnams, dailininkui pelnė šio karo metraštininko ir jo pergalių dainiaus vardą. P. Snayersas tapė ir mažesnio formato batalines kompozicijas, apiplėšimų ir medžioklių scenas, Flandrijos valdytojų Ispanijos Habsburgų švenčių ir pramogų vaizdus („Šventė Sablone dalyvaujant erchercogui Leopoldui“, „Infantės Izabelės apsilankymas Laekene“), sukūrė raitų aristokratų portretų (markizo de Leganés, Ambrozio Spinozos, kunigaikščio de Bucquoy).

Manoma, kad „Salaspilio mūšį“ P. Snayersui užsakė Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Vaza per savo agentą erchercogo Alberto VII dvaro tapytoją Janą Brueghelį vyresnįjį. Iš dalies šią prielaidą patvirtina 1619 m. rugsėjo 18 d. dokumentas, 1996 m. rastas Antverpeno archyve. Jame minima, kad J. Brueghelis Žygimantui Vazai surinko 15 paveikslų: peizažų, portretų ir tris batalines kompozicijas – „Prahos mūšį“, „Salaspilio mūšį“, „Smolensko užėmimą“, – ir prašoma leisti šiuos kūrinius išvežti be muito mokesčio. Batalinių kompozicijų autorius dokumente nenurodytas, tačiau lenkų istorikų nuomone, jas nutapė P. Snayersas. Tai tikėtina. J. Brueghelis gerai pažinojo P. Snayerso mokytoją S. Vranckxą, su juo bendradarbiavo. Pastarasis talentingą savo mokinį ir galėjo rekomenduoti nutapyti užsakytų mūšių scenas. Galbūt sėkmingai atliktas svarbus užsakymas padrąsino P. Snayersą netrukus po to pradėti siekti erchercogo Alberto VII dvaro tapytojo vardo.

Dauguma konkrečius mūšius vaizduojančių drobių P. Snayersas nutapė tarp 1618 ir 1662 metų. „Salaspilio mūšis“ yra ankstyvas šio pobūdžio darbas. Jame ryškus dailininko braižas, tačiau dar nėra kai kurių bruožų, būdingų brandžiojo laikotarpio kūriniams (pvz., nėra pirmame plane iš nugaros pavaizduotų stambesnių figūrų, atliekančių mūšio stebėtojų vaidmenį).

Į Vilnių P. Snayerso „Salaspilio mūšis“ atvežtas iš Prancūzijos. Jis priklauso Sasnažo pilies prie Grenoblio (pietryčių Prancūzija) rinkiniams. Šią pilį XVII a. pasistatė didikai Bérenger-Sassenage, palaikę artimus ryšius su Prancūzijos karaliaus dvaru. Paskutinė šios giminės atstovė markizė Pierrette Elisa de Bérenger 1971 m. pilį su joje esančiais dailės kūriniais ir archyvu perdavė Prancūzijos fondui. Sasnažo pilis ir apie 50 joje esančių objektų, tarp jų ir P. Snayerso „Salaspilio mūšis“, yra įrašyti į Prancūzijos Ronos-Alpių regiono kultūros vertybių sąrašą. Kaip kūrinys atsidūrė Prancūzijoje, nėra žinoma. Greičiausiai paveikslą atsivežė Žygimanto Vazos sūnus, Lenkijos ir Lietuvos valdovas Jonas Kazimieras Vaza, 1668 m. atsisakęs sosto ir išvykęs gyventi į Prancūziją. 1673 m. po Jono Kazimiero Vazos mirties jo kolekcija buvo parduota aukcione. Sasnažo pilies inventoriuose kūrinys minimas nuo 1820 metų. 1997 m. paveikslas eksponuotas Krokuvos nacionaliniame muziejuje veikusioje parodoje „Garsios lenkų ginklo pergalės“.

Prieš eksponuojant Vilniaus paveikslų galerijoje, kūrinys restauruotas Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre. Galerijos lankytojai pirmieji P. Snayerso „Salaspilio mūšį“ galės pamatyti atsinaujinusį – be dėmių ir drobės deformacijų, atgavusį pirminį, patamsėjusio lako slėptą koloritą.

B. d.
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:41:50 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba