Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-28 nr. 3286

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ZITA MAŽEIKAITĖ.
Pačiai sau
27
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMAS9
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• ZITĄ MAŽEIKAITĘ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švedų autorių pamokos: būti svarbiau nei atrodyti...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Poezija tikėtoje erdvėje
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
„Šatrijos“ literatų klubo prezidentė man padovanojo savo knygą „Kol saulė topoliuos“
1

ESĖ 
 GYTIS NORVILAS.
Dviratžmogis, arba Svarbiausia – skambutis
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Pūgos gūsiai žaliame Poezijos pavasario fone
2
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Pragiedrulis
• TOMAS TAŠKAUSKAS.
Atrastas laikas
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jaukūs „pakieminėjimai“ po universitetų teatrus
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Pasakos į ausį

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Romantizmo ir atsinaujinimo nuotaikos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Skulptūrų skandalai Vilniuje: statiška ir kumuliatyvi istorija
4

MUZIKA 
• Profesorių EUGENIJŲ IGNATONĮ kalbina LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Variacijos vieno profesoriaus tema
2
• RITA NOMICAITĖ.
Kęstučio Bacevičiaus konkurse
1

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS.
31

PROZA 
• JONAS MIKELINSKAS.
XXI amžiaus vizija, arba Užsuktas laikrodis
1

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• NUNO GUIMARÃES.
5
• ADRIANAS BRIEDIS-MACOVEI.

VERTIMAI 
• NUNO BRITO.
5
• ARVIS VIGULS.
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Genialumas
10

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Viltys

IN MEMORIAM 
• ALGIMANTAS KALINAUSKAS
1923 08 27 – 2010 05 07.
Fenomenalaus muziko netekus

DE PROFUNDIS
Septintas gramatikos linksnis – linksmininkas...
 
• Skelbiame de profundžio Poezijos pavasario laureatą!
Ir dar: dėlei poezijos reikalų...
6
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Eina popiežius
1
• ANTANAS GUSTAITIS2

Šatėnų prieglobstis 
• Dešimtoji savaitė140

ESĖ

Dviratžmogis, arba Svarbiausia – skambutis

GYTIS NORVILAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gyčio Norvilo piešinys

Technikos revoliucija-evoliucija iš esmės man galėjo pasibaigti išradus dviratį, ties 1817 m. riba, kai K. Draizas pademonstravo savo velocipedą... Galėjo baigtis ir pasaulis, o drauge ir laikas.

Dviračių prototipus jau buvo nusipiešę senovės babiloniečiai, egiptiečiai, Pompėjos freskose irgi esama kažin ko panašaus, o ką jau kalbėti apie kuoktelėjusį „kosmonautą“ Leonardo da Vincį, kurio užrašuose rastas tobulo dviračio eskizas su visais privalomais gyvybiniais organais: vienodo dydžio ratais, grandinine pavara, sėdyne ir, svarbiausia, pedalais. Net nežinau, kodėl negabius nevykėlius kartais vadina „pedalais“... Nesusipratimas.

Žmogus visad klejojo, jog kažkur vėluoja, kad vėluoja ten, kur išties vyksta ir išsipildo tikrasis gyvenimas, kažkas svarbaus, kad pats stovi šalia, nuošalėje, ir nuo to tikrojo gyvenimo skiria tarpas, praraja... Tad įniko konstruoti įvairiausius mechanizmus: dviračius, ratus, sraigtus etc., idant tą kažką pasivytų, įveiktų tarpą ir, jei norite, įšoktų į istoriją. Visa tai yra stereokliedesys, iliuzija... Ne kitaip. Tas tarpas, įtrūkis, praraja yra identiška atstumui tarp dviračio priekinio ir galinio rato, tapatus ir vyksmo principas: galinis ratas priekinio niekad nepasivijo ir nepasivys. Čia užkoduotas pats nerimo užtaisas, tarkim, egzistencinis nerimas, veltšmercas, kuris, tiesa, kuo toliau, tuo labiau man atrodo esantis tik visuotinis smegenų nepakankamumas. To tarpo įveikti nereikia, jis menamas, tačiau yra visa ko variklis. Variklis, varomas biodegalais – sapnu, baime. Ta praraja ir yra gyvenimas, o aš pats virš tos prarajos, tarpe tarp ratų, išsišiepęs kaip ratlankis, trenktas it pedalo kaištis, maskatuoju kojomis, kad dantračiais judėtų tepaluota grandinė. Judėtų... Nes kitaip virsi, virsi į griovį kaip iš galiojimo išėjęs priešistorinis asiūklis.

Žmogėnai it patrakę vis dar bando išrasti dviratį, lyg neužtektų esančio, bet išeina tik atominės, vandenilinės bombos, povandeniniai laivai, vibratoriai, elektros kėdės, hadronų greitintuvai, seperatoriai, kartuvės, kandonai, nepilotuojami lėktuvai. Žodžiu, visokie sublimantai, protezai... Šiame dviračio išradinėjimo cirke įdomiausios ir beprasmiškiausios yra pačios varžybos, lenktyniavimas. Labai primena tų pačių dviračių lenktynes, stimuliantų rijimą vardan medalių ir pinigų, masines dviratininkų griūtis, po kurių paprastai keliolika dviratžmogių kančios ir nevilties iškreiptomis žiaunomis patraukia į pakeles – už borto, rauda it ką tik palaidoję motinas. Lenktyniavimas pats savaime dvelkia tuščiaviduriškumu, tuščiaviduriavimu, bergždybe, alsavimu į veidrodį, ant kurio paskui pirštu sau nusipieši winnerio lauro lapelius.

Kas yra dviratis? Aparatas, konstrukcija, gal pedalais varomas kosminis laivas?.. Nežinau. Tas nežinojimas arba apsimetinėjimas durniumi gelbsti. Nežinojimas duoda išsamesnius atsakymus, nes kalba, be kurios negali apsieiti, yra apynasris. Žinau tik tiek, kad nėra nieko baisiau už paliktus, pamirštus, jau rūdžių patina apsitraukusius, laiko nubučiuotus dviračius, už dviračių senatvę. Vienišystės įsikūnijimai... Primena priešistorinių gyvių, žvėrių ar paukščių griaučius, laike įstrigusius inkliuzus. Kurie, va, rymo, kad ir atremti į suklypusią tvorą ar į apleisto, į žemės vidurius grimztančio namo sieną. Ką jau kalbėti apie masines jų kapavietes, kur visas (iš)gyvenimo (buvimo) sąlygas ima diktuoti statistika.

Tiesą sakant, aš ir pats nebesusigaudau, kas esąs: labiau žmogus ar dviratis? Ne juokais juntu, kad apsėdęs zamziškas sindromas, iš žmogaus virstu žmogumi-dviračiu, dviratžmogiu. Su juo suaugau, virtau juo, o jis manim, tapome vienu kūnu ir tepalu... Kojų padai prikepė prie pedalų, delnai prie vairo ragų, o tarp kojų vis sukas ir pliekia juodas tepaluotas botagas, grandinė, vizgindama gašlią uodegą.

Kartą važiuodamas naktį pastebėjau, jog dviračio „Bel-Ray“ ratai virto stipinuotomis pilnatimis, samsaros ratais, tarp kurių tamsos padaže liedamas prakaitą it transo būsenos akrobatas mataravosi mano kūnas. Siaubas – supratau, jog kojomis vis rečiau besiekiu žemę, o tas žemės nebuvimo jausmas ilgainiui į venas ima pumpuoti nerimą, ima erzinti, netgi kelia išnykimo baimę; jaučiau kaip trūkinėja ryšiai su pasauliu, daiktais, buitimi. Tai paprastai vyksta ruošiantis mirčiai, išėjimui... Nuo to bandžiau bėgti, gintis – vaikščiojau basas. It Tolstojus. Nusišvilpt man ant Tolstojaus, kai dingusi žemė iš po kojų... Be stipraus tepalo dozės ant smegenų ar rimtos psichinės reanimacijos neapsieisi. Tik pamenu, kad tą naktį dviratis pasibaidė gulinčio policininko, dryžuoto it angis, ir metė mane iš balno, tačiau krisdamas nusileidau ant žemės. Visomis prasmėmis. Ramiai užsiklojau dviračiu su dar mirksinčia raudona lempele... ir susigėriau į žemę. Kvaila metafora. Švytėjau it jonvabalis. Kitą dieną chirurgas šundaktaris mėlynu tušinuku ant kūno ties raktikauliu uždėjo kryžių ir nusiuntė į rentgeną tuo raktikauliu atsirakinti išganymo durų. Kalba buvusi trumpa, it karo ligoninėje:

– Dviratis?

– Dviratis, – atsakiau neabejodamas, nors tuo nebuvau tikras.

– Suprantu.

O aš nieko nesupratau, nes tąkart dviratis jau buvo bevirstąs pasiutusiu gyvuliu.

Tą raguotą gyvulį, vardu dviratis, reikia prajodinėti. Paprastai tai įvyksta dar vaikystėje. Ir gerai, jei vaikystėje – tuomet dar smegenų neėda ta praraja, tarpas, dar nesupranti, koks išties tai kvailas ir beprasmiškas išradimas, koks bergždžias ir absurdiškas yra mynimas, o tarpas tarp ratų reiškia tik tuos keturis sprindžius... O jei prajodinėjant dvirãtį raguotį šis nei iš šio, nei iš to išmeta iš balno, vaikas būdamas tai priimi tik kaip nekaltą pokštą. Vėliau tie pokštai darosi nebejuokingi. Apsėda mintis, jog esi išmestas iš gyvybės zonos.

Dviračiai turi kažin ką velniška... Motina yra pasakojusi, kad palikusi dviratį krūmuose ir nuėjusi grybauti, o grįžusi su pilnomis pintinėmis, išvydusi, kaip riebi angis gundė dviratį, raitėsi aplink pedalus, stipinus ir mirko pro šakas besiskverbiančiuose saulės spinduliuose. Teko nukrapštyti pagaliu... Dviratis traukia. Kaip moteris, kaip vyras. Kas kam.

Neramu prasilenkti su moterimi ilgu sijonu, sėdinčia ant raudono dviračio. Esama kažin ko archetipiška. Paprastai dvelkteli visais pasaulio parfiumais ir siuskindais... Traukia. Iš tos traukos atsiranda ir šeimyniniai dviračiai, ir triratukai.

Tvirtai galiu pareikšti, kad važiuodamas dviračiu pajunti esant anomalines zonas, kuriose dėl nesuprantamų priežasčių dviratis ima važiuoti greičiau arba lėčiau – į pedalus plūsteli švinas... Tarsi veiktų nesuprantama jėga. Tada suvoki, jog nuo tavęs mažai kas priklauso, tik suteikta iliuzija, kad taip yra. Dėl viso pikto, nes kitaip žmogus minti pedalus paprasčiausiai nustotų, liautųsi akumuliavęs tuštumą, nepripažįstančią priežasties ir pasekmės ryšio, tikslo, prasmės ir susireikšminimo. „Kiekvienas yra savo likimo kalvis“. Tautosaka yra tautosaka, bet tvoskia atviru idiotizmu, kapitalistiniu vojerizmu. O jei taip ir yra, tai mano likimas – dantyta žvilganti skylėta dviračio priekinė žvaigždė. Juokinga, nors tu ką.

Nepaisant visų su dviračiais susijusių velniavų, už juos nieko geresnio nesu matęs. Važiuoji ryte taku, drėgnu asfaltu, ant jo pilna sraigių, kurios įsiręžusios bando ištrūkti iš savo kiautų vienuolynų, bando įveikti asfalto, žemės pasipriešinimą. Tuomet laviruodamas gali (į)rodyti visus vairavimo įgūdžius, flirtuoti su mirtimi. Ir įrodyti ją pačią, kaip teoremą. Nors tai greičiausiai aksioma. Žinote, koks yra mirties garsas? Tai pervažiuotos sraigės trekštelėjimas. Mirties balsas subtilus, veikiantis pačius subtiliausius nervų galiukus. Tas garsas nevalingai priverčia užspausti akis ir sukąsti dantis. Tai savotiškas rusiškos ruletės variantas. Ankščiau ar vėliau tas vienintelis trekštelėjimas pasigirsta. O jei norite pramogos, atrakciono, mirties garso imitacijos, treniruotės, važiuokite rudeniop velniop šaligatviu, ant kurio pilna prikritusių geltonų kaukazinių slyvučių. Įstabi muzika. Minimalizmas.


* * *


...ir aš suprantu, kad sapnuoju, mes visą gyvenimą mokomės sapnuoti neva gražesnius ir spalvingesnius sapnus, nors sapnui šios kategorijos turbūt ir negalioja...

Vilniaus centre nuo Žaliojo tilto Mokslų akademijos, Katedros varpinės link važiavau troleibusu, dviratį įsivaręs vidun, nors tai ir draudžiama, it jis būtų rujojanti karvė ar mirties paženklintas, blogą lemiantis daiktas. Ruošiausi kelionę baigti ir išlipti, tačiau dviračio neberadau. Pradėjęs blaškytis po troleibusą, pastebėjau, jog šis pilnas išdarkytų dviračių kūnų, paskirų detalių, organų, rėmų-griaučių, guolių, grandinių, lūženų... Pats tikriausias kapinynas ant ratų, bestiariumas. Ties sankryža pro langą išvydau stovintį vyrą kruvinu mėlynu chalatu, kuris tarp rankų varinėdamas tepaluotą dviračio grandinę kalbėjo rožančių, o į petį atremtas transparantas skelbė: „Mes prieš dviračių genocidą.“

Sapnų aiškinti nesiimsiu, kaip neverta aiškinti paties gyvenimo ir to tarpo tarp dviračio ratų. Tik testamente būtinai įrašysiu, kad mane palaidotų su dviračiu, kaip kad kartu su kariais laidodavo žirgus. Į karių luomą nepretenduoju, nes, kaip žinia, vienas lauke –­­ tik duobkasys. O visokie skuduriniai kareivėliai, pseudoanarchistai, pasišovę nuo neaišku ko išgelbėti pasaulį, anksčiau ar vėliau pasigamina atominę bombą. Man netinka; ir žirgo nereikia, užtektų ir parūdijusio tarybinio dviračio, taip vadinamo kolchozo, su dar veikiančiu skambučiu. Svarbiausia –­ skambutis. Kad galėčiau paskambinti... Šiaip sau, tarp kitko, dėl juoko, vardan palaimingos vaiko, kertančio kiaulieną it koks Buda, šypsenos. Juk ką galima veikti po žeme, o ir ant žemės – tik juoktis. Atvira gerkle.

...o pašarvotų su akiniais – vis kvailiau, vis ryškiau matysis tas tarpas tarp besisukančių ir kartais sustojančių ra­tų...


2010 gegužė

 

Skaitytojų vertinimai


59791. po palme2010-05-31 00:07
skambutis reikalingas dar ir tam, jeigu netycia gyva uzkastu, zinoma, dar reikia noro islisti

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:41:49 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba