Pragiedrulis

„Tenoriu būti“ − nauja Zitos Mažeikaitės poezijos knyga. Netvirtinčiau kartu su kitais recenzentais, kad ankstesni eilėraščių rinkiniai buvo senokai išleisti („Virpanti erdvė“, 1979; „Šviečiantys debesys“, 1986): poezija, kad ir kaip paradoksalu, laiką paverčia dovana, savimi. Vis dar neaiškus tylos ir kalbos junginys leidžia ištarti – nežinau.

Subtilus poetės imperatyvas – būti –­ pakužda skaitymo būdą, kurį Erichas Frommas vadina skaitymu pagal būties principą, savo kilme, tikslingumu priešingą skaitymui pagal vartojimo ir turėjimo principą. Kodėl gi ne, jei poetai moko mus skaityti, tikimės, kad pokalbio metu gims kas nors nauja. Visada įdomu kalbėtis su tenorinčia būti poete, nesistengiančia atrodyti, netrokštančia turėti:

Stengiaus atrodyti,
troškau turėti.
Dabar tenoriu
būti.

p. 5

Vidiniai išgyvenimai, tiksliau gal slaptaknygės, moters išnešiotos, vėliau užrašytos, tapusios eilėraščiais, stebina itin jautria klausa. Nesvetimas šiai poezijai pirmykščio žodžio atbalsis, beveik išnykęs užkalbėjimo skambesys. Tai, ką mes vienu ar kitu būdu labai greitai užmirštame, užslopiname, nuvertiname, ko vengiame, gal bijome, tai, ką skubomis pavadiname moters intuicija, įžvalga, jei ne šiurkščiau, lyg siekdami iš pragmatiškojo pasaulio išbraukti nuojautą, tai kas įprastais minties keliais nesuprantama. Lietuvių poezijoje rašytojos balso išsiilgusiems skaitytojams Zitos Mažeikaitės knyga išties džiugi žinia.

Skaitant eilėraščius, nepaleidžia nuostaba − lietuvių kalba nepaprastai graži. Kalbos pajauta, tarmybės, tautosakiškas žodžio virpėjimas, rutina nepavirtęs žolėtas eilėraščio takelis („Rutina – prancūziškai takas“, p. 94.) labiau primena „gydymo formulę“, išsiraizgiusią šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, nei „agrarinį, senamadišką ir senatvinį kalbėjimą“.

Vis dėlto gerai, kad pasakojimas per kūrybinį atsitiktinumą poezijoje nenušautas. Tebepasakojama eilėraščiais kaip sagomis. Z. Mažeikaitės epiški eilėraščiai iš skyrių „Dzūkijos kaliausės“, „močiutės Magdelenos užkalbėjimai“ „sudie, žalia duonelė“, „paveiksluok akimis“, „Prie skroblaus“ įtaigumu prilygsta K. Donelaičio „Metams“, J. Meko „Semeniškių idilėms“. Frazės lakoniškumu įsodrintame eilėraštyje atgyja mažučiukė, atlapaširdė kaimynė Agotėlė, per patį pienių žydėjimą prie uosio numiręs pijokšlis Meistras, pavakariais dejuojanti graudžiai ir veriančiai juodbruva dzūkė, prie upės ariančios baltai apsitaisiusios našlės, dviejų vyrus sugraužė naminė, sovietmetis, gal sąžinė, močiutė Magdelena, praverptais kaulėtais pirštais, žinanti užkalbėjimų ir sutarianti su Dievu, kažką bambėdama, į šalį paspjaudydama, traukianti iš balsvų ryšulėlių žoles arbatai nuo priemėčio, sulinkus mama atlaidžia šypsena, mokanti surasti laimę, jauniausiasis brolis, gyvenąs Rusijoj, Dzūkijos kaliausės, sudribusios į rėželį melzganų bulvienojų, katė, kuriai pakanka tik tavo akių tave perprasti, susėdusios ant kūdros kranto dvi basos jaunos moterys, tėvas, lašinantis vandenilio peroksido į geliančią, šnypščiančią ausį ar su leidėju Vaičiūnu iš Pašilės drožiantis skiedras, primynusi ražą, šveičianti grindis sesuo, krikštatėvis Antanas, grūmojantis Sibire rąsto suplotu smiliumi, nuplastėjusi per šoninę navą beveik neliesdama žemės vienuolė, gumšuojanti prie upelio Gražina samanų švarkeliu. Per poe­tinę viziją rašytojos bendravimo patirtis tampa artima, atverianti skaitančiajam iracionalų savumo/savojo kodą, artumo ženklą, ko gero absoliučiai priešingą atskirties žinojimui. Kyštelėja pragiedrulingasis dabar. Suklūsti.

Artumo ženklas galioja net rupūžėlei:

Įsirausk į mano gėlyną,
po buvusios obels pašaknėm,
po narcizo keru.
Pasiilgsiu kerinčios tavo akies
auksiniu pakraštėliu,
kai laikiau tave delnuose,
įveikusi baimę.

„Rupūžėle“, p. 27

Betarpiškas kontaktas su tikrove, pasitikėjimas bežode nepaprastai sena žemės kūno giesme, kaliausės, glostančios žvilgančius skardinius karolius, apspjaudytos kantriosios takažolės ar upės, kuri slenka nepakeldama galvos, būčiai besąlygiškai atvira erdvė įtraukia skaitytoją į moters sielos grožio šaltinį.

Nežinau, kas nulemia išminties ir poe­zijos gelmes, tik nujaučiu, kad be jų iškalbėtumėm save mirtinai. Galbūt todėl taip branginame, labiausiai saugome atmintyje kontempliatyvų žodį. Atmename, patyrę lengvutį tenoriu būti pragiedrulį.