„Šatrijos“ literatų klubo prezidentė man padovanojo savo knygą „Kol saulė topoliuos“

Vidmantės Jasukaitytės skrybėlė Autoriaus nuotrauka

Lietuvos radijo stotis ankstyviausiai reklamavo fotografą ir poetą Alį Balbierių, Rimvydo Stankevičiaus kalbinamą „Respublikoje“. Todėl suktelėjau spaudos parduotuvėlėn ir neabejingai ištiesiau moteriai dvilitį. O prie Rašytojų sąjungos rūmų jau lūkuriavo baltašonis mikroautobusas, vešiantis pačion Žemaitijos širdin. Ketvirtadienio ryto vaiskia šypsena ir ryškiaspalvių žiedų švarkeliu žydėjo Ieva Gudmonaitė. Arūnas Spraunius ir Valdas Daškevičius vis įrodinėjo savo tiesas: pirmasai tikino, kad pakelės geltonuoja kiaulpienėmis, antrasai užsispyrusiai aiškino, kad tai rapsų plotai.

Išskėstom rankom atvykėlius sutikęs Vytautas Stulpinas gyrė Telšius, kurie turį net keturias aukštąsias mokyklas. O šia Kalno gatve žemyn (mostelėjo jis ranka) į pievas bėgdavęs pasilakstyti Vydūnas.

– Ar Mastis nuo žodžio „mąstyti“? –­ teiraujasi Ieva.

– Deja, ne – skubriai atsakau, – nes raidė a neturi nosinės. Todėl, tikėtiniau, kad nuo žodžio „mastitas“.

Telšių maistas suvienijo prie pietų stalo sukviestus skirtingų pažiūrų poetus. Arūnas Spraunius viešai ir garsiai šūktelėjo kavinės savininkei, kad Ričardas Šileika gvelbia nuo stalo cukrelius.

Sočiapilvius poezijos pavasarininkus beregint vežė į gamtą. Luokės skelbimų lentoje – žvilgtelėjau pro langą – tik pora kuklių pranešimų. Bet štai – neaprėpiami Kaunatavos sodai! Vėjo plazdenamos Žemaitijos vėliavos Patria Uno sargyboje kuo atsakingiausiai stovėjo Arūnas ir sėdėjo Valdas. Po obelim susispietusius poetus ir poetes pavadinau paobelininkais ir paobelininkėm. Upynos seniūnas Donatas Želvys liko patenkintas tokia „mase poetų“ (jo citata). Šiuose soduose aštuntąjį kartą purslojantį poezijos pavasarį rūpestingai ruošė Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Kaunatavos filialo vyr. bibliotekininkė Vilija Jocienė.

Arūnas Spraunius privačiai pagyrė Algirdo Dačkevičiaus (kurį visa čionykštija labiau žino kaip „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio vyriausiąjį redaktorių) skaitytus eilėraščius. Daivos Molytės-Lukauskienės raudono vyno taurėj plūduriavo žiedlapio baltutėliausias nagas. Mano stemple palaimingai keliavo Zoselės Čegienės pyragas.

Neilgtrukus poetų komanda buvo permesta į Degaičių parką. Čia visiems plaštakas spustelėjo ir savo kilmingą visagalę barzdą rodė seniūnas Antanas Kontrimas. Artėliau lauko scenos puslankiu sėdėjo brandesnio amžiaus degutiškiai, tolėliau –­ ant pievelės parkritę paaugliai čiulpė raudonus ir žalius čiupa čiupsus. Vakarė žemaičių saulė pamažėl slydo vyrų ir moterų skruostais. Vytautas Stulpinas prisiminė paskutinį topolį (korektorės prašau šio medžio vardo neištaisyti į tuopą, nes taip buvo pasakyta) iš gimtosios savo gatvės, o Vidmantė Jasukaitytė išbarė Valdą Daškevičių už migdantį skaitymą („rašai geriau negu skaitai“). Degaičių bendruomenės pirmininkė Vita Kazlauskienė prisipažino, kad jos širdį „labai uždegė“ (jos žodžiai) jaunosios poetės Ievos poezija, o Telšių savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Danutė Mikienė garsiausiai plojo Arūnui. Aišku, neabejojate, kad kartu su visais visur buvo ir Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorė Virginija Černiauskienė.

Popamokinę veiklą savanoriškai ir geranoriškai organizavo Vytautas Stulpinas. Jau kaupiantis sutemoms į Žemaitės gimnaziją įleido sargas. Štai ta klasė, kurioje sėdėjo ir mokėsi poeta Vytautas Mačernis. Ir pataikyk gi tu man, nes iš tikro klestelėjau būtent į jo suolą! Ant lentos baltakreide Arūnas Spraunius brūkštelėjo VA! ir – pasipylė. V. Mačernio eilėraščius vienas po kito deklamavo Meilė Kudarauskaitė, Daiva Molytė, Vytautas Stulpinas. Pievelėje priešais gimnaziją mėlynuote mėlynavo paprastosios veronikos. Jų čia nė žiedukėlio neliktų, jeigu tikram ir doram žemaičiui Vytautui Stulpinui su draugais nebūtų pavykę įveikti ketinusiųjų šią aplinką uzurpuoti. Mat Žemaitės gimnaziją planuota buvo užstatyti komerciniais keliaaukščiais statiniais.

Laisvalaikio programos tęsinys – jau po keliasluoksnės nakties – vyko žemaičių muziejuje „Alka“. Probėgšmais ėjome per turtingiausias ekspozicijas, stabtelėdami tik prie akcentuotų fragmentų. Tada ir pagalvojau, kad žmogui per gyvenimą užtektų tik vieno muziejaus.

– Štai ta patranka ištraukta iš ežero, švedai traukdamiesi paskandino. Ir ją, ir kikilį ant poeto Genio galvos mini Antanas Ramonas, dirbęs šiame muziejuje, –­ lyg tarp kitko, bet – voku vokiu –­ kuo svarbiausiai prataria Vytautas.

Tam visų mylimam Vytautui už poe­tų ganymą privalu dėkote dėkoti. Kas, jeigu ne jis, būtų nutempęs į menamą Karolinos Praniauskaitės gyvenvietę ir pamiršusiems ar išvis nežinojusiems išklojęs jos bendrystės istoriją su Antanu Baranausku. Kas gi kitas būtų vykdęs Šileikos įnoringą prašymą išsimaudyti Germanto ežere.

Kretingos kultūros centro Vydmantų filiale sušokta beveik be kliuvinių ir „susimovimų“. Prie pianino klestelėjusi Ieva grojo Eriko Satie „Gnossiennes“, kažin kuriame kieme ūžčiojo žoliapjovė. Poetų rankosna plaukė baltieji gvazdikai ir pakalnutės.

Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje Daivos Molytės žvalgėsi Audrius Lukauskas, vešiantis ją Klaipėdon, o Šileikos – Algis Kuklys, nesėkmingai įkalbinėsiantis paviešėti Melioratorių gatvėje ir viliosiantis labai puikiu retarūšiu viskiu. Po pusantros valandos poezijos džiaugsmo ir galbūt kančios, ką nors pasakyti buvo išprašytas pranciškonas brolis Bernardas. Iš skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjos Nijolės Raudytės rankų gavau egzodo rašto žmonių Rimvydo Šilbajorio ir Nelės Mazalaitės bibliografijos rodykles.

Parvežtą į Vilnių mane pradžiugino už lango pražydusios lieknosios plukės. Raudojau apraudojau tą brangų „Respublikai“ išleistą dvilitį, nes pokalbis su Aliu Balbieriumi be galo nykus.