Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-28 nr. 3286

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ZITA MAŽEIKAITĖ.
Pačiai sau
27
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMAS9
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• ZITĄ MAŽEIKAITĘ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švedų autorių pamokos: būti svarbiau nei atrodyti...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Poezija tikėtoje erdvėje
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
„Šatrijos“ literatų klubo prezidentė man padovanojo savo knygą „Kol saulė topoliuos“
1

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Dviratžmogis, arba Svarbiausia – skambutis
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Pūgos gūsiai žaliame Poezijos pavasario fone
2
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Pragiedrulis
• TOMAS TAŠKAUSKAS.
Atrastas laikas
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jaukūs „pakieminėjimai“ po universitetų teatrus
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Pasakos į ausį

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Romantizmo ir atsinaujinimo nuotaikos
 KRISTINA STANČIENĖ.
Skulptūrų skandalai Vilniuje: statiška ir kumuliatyvi istorija
4

MUZIKA 
• Profesorių EUGENIJŲ IGNATONĮ kalbina LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Variacijos vieno profesoriaus tema
2
• RITA NOMICAITĖ.
Kęstučio Bacevičiaus konkurse
1

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS.
31

PROZA 
• JONAS MIKELINSKAS.
XXI amžiaus vizija, arba Užsuktas laikrodis
1

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• NUNO GUIMARÃES.
5
• ADRIANAS BRIEDIS-MACOVEI.

VERTIMAI 
• NUNO BRITO.
5
• ARVIS VIGULS.
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Genialumas
10

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Viltys

IN MEMORIAM 
• ALGIMANTAS KALINAUSKAS
1923 08 27 – 2010 05 07.
Fenomenalaus muziko netekus

DE PROFUNDIS
Septintas gramatikos linksnis – linksmininkas...
 
• Skelbiame de profundžio Poezijos pavasario laureatą!
Ir dar: dėlei poezijos reikalų...
6
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Eina popiežius
1
• ANTANAS GUSTAITIS2

Šatėnų prieglobstis 
• Dešimtoji savaitė140

DAILĖ

Skulptūrų skandalai Vilniuje: statiška ir kumuliatyvi istorija

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Drezdeno filharmonijos fasadas
Autorės nuotrauka

Vilnius tampa specifinių skandalų arena – dar šviežios aistros dėl Vlado Urbanavičiaus skulptūros „Krantinės arka“, o jau bręsta naujos. Neseniai žiniasklaidoje paviešinta informacija apie Maskvos norą restauruoti Žaliojo tilto skulptūras. Tuomet Vilniaus savivaldybės pareigūnai sakė, kad jokių konkrečių veiksmų Lietuvoje Rusija dėl daugelio priežasčių nesiimtų, o sostinės valdžia esą neprašanti užsienio paramos sovietmečio Žaliojo tilto skulptūroms atnaujinti. Vilniaus savivaldybė išplatino pranešimą, kuriame teigė, kad „skulptūras atnaujins savo jėgomis, kai tam ateis laikas“. „Be Žaliojo tilto skulptūrų, mieste yra ir kitų paminklų bei erdvių, kurias būtina atnaujinti. Tai Žemaitės skveras ir paminklas rašytojai, Jono Pauliaus antrojo aikštė, A. Sacharovo įamžinimo vieta. Žaliojo tilto skulptūros – vienas iš objektų, kuriuos atėjus laikui rengiamasi remontuoti, tačiau jam, kaip ir kitiems, užsienio paramos neprašome“, – specialiame pranešime teigė Vilniaus meras Vilius Navickas. Skamba gražiai. Tačiau ką tik išgirdome kitą naujieną – meras pažadėjo nugriauti sovietines Žaliojo tilto skulptūras iškart, kai Kultūros paveldo departamentas išbrauks jas iš valstybės saugotinų objektų sąrašo. Skulptūros tapo politinių žaidimų įrankiu, juk tokį pažadą meras davė dalyvaudamas Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS LKD) partijos – Vilniaus miesto skyrių sueigos konferencijoje, prasidedant rinkimams į miesto savivaldą. Taigi, mūsų valdžios akibrokštai meno kūrinių, ypač – esančių viešosiose miesto erdvėse, atžvilgiu tampa kasdienybe. Štai LR kultūros ministerija, išplatinusi internetinę apklausą dėl VEKS skulptūrų, kaip teisingai pastebėjo Laima Kreivytė, nepraustaburniškai neįvardijo jų autorių. Klausiant masių nuomonės, formuluojant apklausos teiginius, skulptūros laikomos kažkokiais anonimiškais, beverčiais statiniais, kuriuos, tarsi Senovės Romoje, kur įsiaudrinusi minia amfiteatre spręsdavo nugalėto gladiatoriaus likimą, galėjome palikti ar „išbalsuoti“.

1952 m. ant Žaliojo tilto iškeltos keturios skulptūrinės grupės mena Stalino laikus. Nors ir atlaikiusios ideologizuotų paminklų „valymą“ po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, jos nuolat tampa socialinių, politinių ir net seksualinių batalijų taikiniu. Prisimename Gedimino Urbono veidrodinius kubus ant Žaliojo tilto skulptūrų galvų. Idėjai nestigo iššūkio, provokacijos, ir menininko užmestas platus politinio, socialinio, ideologinio, meninio diskurso tinklas tiktų ir šiandien… Galima prisiminti ir plačiai nuskambėjusį Lietuvos gėjų lygos ir vienos iš Žaliojo tilto skulptūrinių grupių „Darbininkai“ autoriaus Broniaus Vyšniausko konfliktą. Menininkui nepatiko jo kūrinio interpretacija, įžvelgiant joje kūniškų, homoseksualių atspalvių. Priei­ta nuomonė šių skulptūrų, kaip sovietinio palikimo, atsikratyti. Tai lemia ir skulptūrų pobūdis. Sovietinė ideologija, kaip reikalavo stalininės epochos normos, Žaliojo tilto skulptūrinėse grupėse išreikšta aiškiai ir be užuolankų. Įdomu, kad iš esmės tą pačią ideologiją atitinkančios sovietmečiu sukurtos Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“ ar Gedimino Karaliaus „Rytas“ dėl savo poetinių, lyriškų poteksčių, pakitusios plastinės kalbos pritapo miesto peizaže ir išvengė raganų medžioklės, kurios iniciatoriai dabar nusitaikė į Žaliojo tilto skulptūras.

Skulpūra, skirta viešosioms erdvėms, sudėtingas, daugiaplanis ir daugiafunkcis fenomenas. Jurgita Ludavičienė yra apibrėžusi jos ypatumus, teigdama, jog tokia skulptūra visuomet yra socialus reiškinys. „Jos negalima nepastebėti jau vien dėl masyvaus jos tūrio (jei tai tradicinio Lietuvoje populiaraus skulptūrų sodo sudedamoji dalis) ar provokacinių užmačių (jei tai Gedimino Akstino bandymas patempti namą ar Gedimino Urbono veidrodiniai kubai ant Žaliojo tilto figūrų galvų). Ji skirta įvairaus dydžio, interesų ir sudėties bendruomenėms: nuo privataus motelio svečių iki tarptautinės publikos tam, kad su ja būtų bendraujama – apeinama aplink, užlipama, glostoma ranka arba vaikštoma tarp įvairių jos dalių. Neskirta ji tik tam, kad būtų griaunama“, – rašė dailėtyrininkė. Čia turimas omenyje kitų skulptūrų likimas, tačiau reikalo esmė nusakyta aiškiai. Nugriovus šias skulptūras, šiais laikais, skirtingai nuo laikotarpio po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, nebesivoliotų kokio nors fabriko teritorijoje, o kaip mat iškeliautų. Greičiausiai į Grūto parką, kur prisidėtų prie jo savininkų materialinio gerbūvio palaikymo ir taptų dar vienu atrakcionu makabriškoje parko aplinkoje tarp kitų melnikaičių, leninų, dzeržinskių, tarybinių karių ir t. t. Tačiau ar šie sovietmečio paminklai teverti tik tiek? Ar jų funkcija tėra tik ideologinis paveldas? Pasigirdus idėjoms atsikratyti Žaliojo tilto skulptūrų, žurnalistai suskubo kalbinti menotyrininkes – LNDG vadovę Lolitą Jablonskienę ir Laimą Kreivytę, kurių nuomone – griauti nevertėtų, nes šios leidžia kritiškai pažvelgti į mūsų istoriją, juolab šiandien, ypač jaunoji karta, gali žvelgti į ją vadovaudamasi ne tik ideologinėmis klišėmis, bet ir gana objektyviu, nešališku žvilgsniu. Šioje situacijoje logiškai siūloma nesiremti sovietmečio sąvokomis, juk paradoksalu kovoti prieš blogio ideologijos pėdsakus jos pačios priemonėmis – griauti, naikinti, slėpti, pamiršti, nutylėti. Tą seniai suvokė kitos Europos valstybės, kurių istorija susijusi su sovietų valdžia, galingųjų pasaulio imperijų dvikova Antrojo pasaulinio karo metu. Paimkime Drezdeną Vokietijoje. Šis Saksonijos miestas karo pabaigoje buvo subombarduotas sąjungininkų karinių pajėgų. Rusams rengiantis pompastiškai minėti 65-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines, karą pradėję vokiečiai prisiminė savo nuostolius – per Didžiosios Britanijos bei JAV aviacijos antskrydžius 1945 m. vasario 13–15 d. Drezdene žuvo 25 000 žmonių. Tokį skaičių po 6 metus trukusio tyrimo paskelbė Vokietijos istorikų komisija.

Neseniai apsilankius Drezdene, į akis krito ne tik laisva, demokratiška dvasia alsuojanti miesto atmosfera, daugybė paminklų, architektūros įžymybių, draugiškai nusiteikę miestėlėnai, minios turistų, bet ir čia susidaręs daugiasluoksnis, įvairialypis istorinis konglomeratas, kuriame puikiai sugyvena ir papildo viena kitą daugybė skirtingų epochų ir ideologijų ženklų. Kiekvienoje suvenyrų krautuvėlėje parduodami aplankai su nespalvotomis karo metų fotografijomis, kuriose įamžinta sugriauto Drezdeno tragedija. Nepaisant to, ant Drezdeno filharmonijos pastato fasado puikuojasi didžiulė mozaika, sukurta pagal visus sovietmečio šablonus, vaizduojanti kultūros darbuotojų, t. y. menininkų indėlį į šviesaus rytojaus kūrimą. Būtent tokie paradoksai ir sudaro nepakartojamą miesto ir visos valstybės, pagaliau – Europos kultūros audinį, be kurių šis būtų ne toks įdomus ir intriguojantis. Juk ne tas pats, mokytis iš vadovėlio kad ir Senovės Graikijos istoriją ar pamatyti tikrus išlikusius tos epochos paminklus.

Claude’as Levi-Straussas, nagrinėjęs kultūrų, istorijos, tam tikrų tautų, valstybių raidos suvokimo modelius, yra išskyręs keletą jų tipų. Tai statiška ir kumuliatyvi, t. y. besivystanti, kintanti istorija. Kultūros ar kultūrinio proceso istoriškumas priklauso ne nuo jų vidinių aplinkybių, o nuo mūsų padėties istoriškumo atžvilgiu, nuo su juo siejamų mūsų interesų skaičiaus ir įvairovės. Faktai, kurie yra mums tolimi, svetimi ar priešiški, paprastai smerkiami, išmetami iš istorijos kaip kokie nors siaubingi, netinkami, ir tik juos sunaikinus, gyvenimas vėl įeitų į vėžes… Gaila, kad šios vadovėlinės tiesos nepažįstamos mūsų valdžios atstovams.

Grįžtant prie Vilniaus viešųjų erdvių paminklų problemos, Kęstutis Šapoka yra rašęs, kad naujosios skulptūros mieste tampa ideologinių, politinių interesų patenkinimo priemone, čia susikerta ištisų klanų, bendruomenių interesai. Galima pusiau juokais paantrinti, ypač prisiminus savivaldybės pažadus rūpintis kitų miesto skulptūrų būkle: jei skulptūra yra bjauri ir toli nuo miesto centro ar nevaizduoja kokio ideologinio stabo, jai gresia nebylus dunksojimas be paskirties ir funkcijos. Apie vieną tokią skulptūrą, tiksliau, jos liekanas, (Kazio Kisielio dekoratyvinė skulptūra „Džiaugsmas“ Žirmūnuose) esu ne kartą rašiusi, klausinėjau apie jos likimą ir savivaldybės darbuotojų. Galbūt dėl to, kad skulptūra esą yra privačioje teritorijoje (kas užginčys, kad skveras šalia judrios gatvės, viešojo transporto stotelės nėra ir viešoji erdvė), pareigūnai prieš keletą metų kartojo savininkų pažadus skulptūrą sutvarkyti, vėliau sakė nieko nebežiną, nes krizė ir trūksta pinigų. Supratau, kad savivaldybė menkai tesusigaudo Vilniaus miesto viešųjų erdvių „ūkyje“, o jei neužkliūva tokio objekto forma ir potekstės, netrukdo ir netvarka. Juk ja nepaspekuliuosi, nepaversi politiniu įrankiu, juolab kad tokia situacija kaip tik ir atsisuktų prieš griovimo politikos šalininkus. Paaiškėtų, kad griovimai bei kitos skambios ir prieštaringos idėjos tėra geras būdas dumti akis, nukreipti dėmesį nuo problemų.

 

Skaitytojų vertinimai


59786. jums artima kalba:2010-05-30 22:19
Dura duroj

59796. Neringa2010-05-31 10:31
Išsamus,argumentuotas straipsnis, o ne šiaip pašūkčiojimai.

59816. jums artima kalba 2010-05-31 14:12
dura valdzia, kad eresijas skleidzia

60029. man jos nepatinka 2010-06-06 09:02
gal ir tiesa visa tai gal jos ir turi stoveti . tik visa laika apsilankius vilniui ir pamacius tais skulpuras, nori nenori mintis kyla " si teritorija musu "- sakant stalina

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:41:40 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba