Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-28 nr. 3286

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ZITA MAŽEIKAITĖ.
Pačiai sau
27
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMAS9
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• ZITĄ MAŽEIKAITĘ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švedų autorių pamokos: būti svarbiau nei atrodyti...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Poezija tikėtoje erdvėje
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
„Šatrijos“ literatų klubo prezidentė man padovanojo savo knygą „Kol saulė topoliuos“
1

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Dviratžmogis, arba Svarbiausia – skambutis
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Pūgos gūsiai žaliame Poezijos pavasario fone
2
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Pragiedrulis
• TOMAS TAŠKAUSKAS.
Atrastas laikas
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jaukūs „pakieminėjimai“ po universitetų teatrus
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Pasakos į ausį

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Romantizmo ir atsinaujinimo nuotaikos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Skulptūrų skandalai Vilniuje: statiška ir kumuliatyvi istorija
4

MUZIKA 
• Profesorių EUGENIJŲ IGNATONĮ kalbina LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Variacijos vieno profesoriaus tema
2
• RITA NOMICAITĖ.
Kęstučio Bacevičiaus konkurse
1

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS.
31

PROZA 
 JONAS MIKELINSKAS.
XXI amžiaus vizija, arba Užsuktas laikrodis
1

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• NUNO GUIMARÃES.
5
• ADRIANAS BRIEDIS-MACOVEI.

VERTIMAI 
• NUNO BRITO.
5
• ARVIS VIGULS.
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Genialumas
10

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Viltys

IN MEMORIAM 
• ALGIMANTAS KALINAUSKAS
1923 08 27 – 2010 05 07.
Fenomenalaus muziko netekus

DE PROFUNDIS
Septintas gramatikos linksnis – linksmininkas...
 
• Skelbiame de profundžio Poezijos pavasario laureatą!
Ir dar: dėlei poezijos reikalų...
6
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Eina popiežius
1
• ANTANAS GUSTAITIS2

Šatėnų prieglobstis 
• Dešimtoji savaitė140

PROZA

XXI amžiaus vizija, arba Užsuktas laikrodis

JONAS MIKELINSKAS

[skaityti komentarus]

Nors buvau šuniškai nuvargęs, o rytoj laukė ilga ir sunki kelionė į jaunystės draugo laidotuves, aš kiaurą naktį nesudėjau akių. Mat negalėjau atsikratyti minties, kad ir šį kartą, nepaisant Lenkijos Prezidento Lecho Kaczyńskio, jo žmonos Marijos bei vyriausybinio elito žūties Katynėje, Vakarų Demokratija, kuri pereito šimtmečio viduryje buvo maršalo Stalino gėdingai išprievartauta Teherane, Jaltoje ir Potsdame, iškilmingai švęs Antrojo pasaulinio karo pergalę prieš nacionalsocialistinę Vokietiją. Švęs tą gėdingą pergalę ir nenorės nei matyti, nei girdėti, jog Vakarų Demokratija ir šiuo metu, pramogaudama, ištvirkaudama ir žaisdama, aklai žengia nuolaidžiavimo tironams ir savižudybės keliu. Argi ne savižudybė, kai jos pilietis, vadovaudamasis įvairiomis piliečių chartijomis bei konvencijomis, išsikovojo teisę ir dosniai ja naudojasi žudyti dar negimusius kūdikius ir viešai didžiuotis bei reklamuotis, kad jis jau subrendęs būti nebe tėvu ir motina, o gėjum ir lesbiete?

Taip, o ne kitaip!

Nepaisant tos minties įkyrumo, kraupumo bei valdingumo, mano užmigta vis dėlto būta. Negi kitaip aš būčiau atsidūręs senoje tėvų sodyboje, kur kadaise seklyčioje prie mėnulio šviesos ryte rijau hidalgą Don Kichotą ir taip gardžiai kvatojau, jog sukėliau ant kojų visą gausią šeimyną ir turėjau ilgai aiškintis, kas man nutiko.

O dabar, o dabar sėdėjau tos pačios sodybos troboje ir išplėtęs akis spoksojau į... mažvaikį, kone kūdikį, kuris visom keturiom ropštėsi per slenkstį, skiriantį priemenę nuo gryčios. Tiesą pasakius, mes abu spoksojom vienas į kitą. Tik aš, kaip aš, – sėdėjau didelio stalo krikštasuolėje, o tasai mažvaikis, kone kūdikis, didelėm, drėgnom lyg šviežiai iš kevalo išluptas kaštonas akimis, darbavosi rankomis ir kojomis prie slenksčio. Žodžiu, galynėjosi su netikėta kliūtimi visu gležnu ir nuogu kūnu, kuris čia pūtėsi, čia bliuško, tarsi koks miniatiūrinis potvynis ir atoslūgis, tačiau tas slenkstis iš priemenės į gryčią buvo ne jo jėgoms. Bet argi ši galvelė, papuošta gelsvais pūkais, galėjo tai suvokti, juo labiau žinoti?

Kai šitos mane masinančios, stebinčios ir svilinančios mažvaikio akys atsidūrė mano užantyje ir ten sukūrė tikrą ugnį, aš pašokau, pribėgau ir atsargiai tą nevykėlį per tą kliūtį perkėliau. Perkėliau ir ne tiek išvydau, kiek visa savo esybe pajutau, koks senas ir liūdnas to mažvaikio, kone kūdikio, Adomo obuolys. Beje, jis ne ką mažesnis už manąjį.

– Kaip tu čia dabar pas mane atsiradai? – paklausiau smaugiamas keisto graudulio kone pro ašaras.

Kūdikis, tas mažvaikis, lyg sužagsėjo, pravėrė lūpas, norėjo kažką sakyti, bet tik išpūtė didelį melsvą burbulą ir vėl jį be garso nurijo. O gal tik nupūtė?

– Kas tu toks būsi? – dar kartą paklausiau, bet jis tik kilstelėjo galvytę, ant kurios net nesujudėjo pūkų kuokštelis.

– Koks tavo vardas ir pavardė? – nesilioviau jį kamantinėjęs. Bet šį sykį jis, užuot atsakęs į mano klausimą, tik mane apsikabino ir karštu skruostu, tarsi ką tik nuimtu nuo keptuvės blynu, prilipo man prie žando.

– O gal tu koks maskolis, skerslatvis ar šlėktelė, todėl nenori su tokiais kaip aš chamais ar grytelninkais prasidėti? – vis dar bandžiau atverti jam burną, bet tasai mažvaikis net nemirktelėjo.

– Nežinai ar tik nenori burnos aušinti? – suėmęs už petuko supurčiau šį gležną ir nuogą kūnelį. Tačiau ir dabar viskas buvo veltui. Ne, ne viskas buvo veltui –­ aiškiai pamačiau ir įsidėmėjau, kad toje vietoje, kur buvo prisilietusi, o gal ir kiek spustelėjusi mano ranka, mažvaikio oda pašiurpo ir aiškiai man, seniui besmegeniui, davė suprasti, jog pirmiausia būtina jį ne įkyriai ir nemokšiškai tardyti, o pasirūpinti, kuo apvilkti ir pavalgydinti. Todėl atsargiai padėjęs tą mažvaikį, kone kūdikį, ant amžiną jam atilsį tėvo lovos, kurios pagalvėje velionis saugojo Bibliją ir vieną pasaulietišką knygą – Prospero Mérimee „Baltramiejaus naktį“, suskatau ieškoti kokio šiltesnio drabužėlio. Be didelio vargo ir gaišaties suradau velionės motinos skarą, senelio parvežtą kaip retą dovaną iš Sankt Peterburgo ir... tikėsit netikėsit, savąją vaikystės suknelę su raudonais obuoliukais, kurią nešiojau be galo seniai, bėgiodamas dar be kelnių.

Ir šitaip apie tą mažvaikį besičiupinėdamas bei besigalynėdamas, pamačiau ne tik jo seną, graudulį ir užuojautą keliantį Adomo obuolį, bet ir buklias, kone klastingas akis, kurios bylote bylojo – čia dar ne viskas! Tačiau šią vos gimusią mintį nuvijo tiesiog į galvą šaute šovęs susirūpinimas – o valgyti, kodėl tu, nuknebtnagi, jam nepasiūlai ko nors uždedamo ant danties? Šita mintis, netikėta ir valdinga, privertė mane tučtuojau apsigraibyti po kelnių ir švarko kišenes, tarsi aš tenai kada nors būčiau laikęs ne tik obuolį ar kokią kriaušę, bet ir duoną su druska.

– O niam niam ar norėsi? – prisiminęs vaikišką šneką, bandžiau su mažvaikiu kalbėti kūdikių kalba. Ir pasirodė ne veltui – mažvaikis linktelėjo galvą, o nuo jo lūpų nusidriekė seilė.

Aš gerai žinojau, kur čia kas gryčioje padėta, ir puodukas rūgusio pieno akimirksniu atsirado per sprindį kitą nuo lovoje patupdyto mažvaikio, jau apvilkto mano vaikystės suknele su raudonais obuoliukais. Be vargo suradau ir arbatinį šaukštelį, kuriuo ketinau jam suduoti visą puoduką to sukefyrėjusio pieno. Tačiau, kai mažvaikis, užuot apžiojęs šaukštelį su rūgštpieniu, vikriau negu buvo galima iš jo tikėtis, apžiojo mano nykštį ir ėmė jį godžiai, net pakratydamas ir suurgzdamas žįsti, aš praradau bet kokią viltį jį kada nors pats užsiauginti. O ir to dar betrūko, jog paaiškėtų, kad jis visiškai dar nuogas. Nuogut nuogutėlis. Tai gražiausia! Kaip čia dabar atsitiko, kad aš be jokio vargo suradęs jam savąją vaikystės suknelę su raudonais obuoliukais, užmiršau ją tikslingai panaudoti? O atsitiko ne kitaip, tik per tą vėplišką mano skubėjimą. Dabar delsti nebebuvo galima – ištraukiau iš mažvaikio burnos savo nykštį, suradau tą suknelę ir per galvą ją užmoviau ant nuogo, pašiurpusio kūnelio. Ir dar abiejų rankų plaštakomis nepamiršau išlyginti jos raukšlių. Kol visa tai dariau, mažis į mane žvelgė suaugusio, daug gyvenimo mačiusio bei patyrusio žmogaus akimis, kurios kaustė mano judesius ir kėlė šiurpą.

O kas toliau? Iškilo egzistencinis klausimas. Bet kuriam galui iškilo? Juk Europos Sąjungoje turi teisę gyvent ir klestėti ne tik gegužiukas, bet ir pamestinukas. Taip tai taip, bet kieno dėka ir valia? Mano? Kuris ir pats vienas vos suduria galą su galu. O dar surask tu jam žindyvę arba bent padorų žinduką. Ir visa tai padaryk Čia ir Dabar, tame užkampyje, kur net autobusas už tų trijų kilometrų nebeatvažiuoja, kaip anksčiau kad atvažiuodavo, kai nebuvo tų kompiuterių, internetų ir Europos sąjungų.

Ir vis dėlto kažką reikėjo daryti. Ir dariau. Suradau seną abrakinę, įbrukau mažvaikį į vidų, pasakiau pats sau tai, ką buvau įpratęs sakyti, kai prieš akis tvyrodavo gūdi ir kraupi tamsa:

– Vogue la galère!*

Čiupau abrakinę su tyliai džiūgaujančiu mažvaikiu ir iškeliavau kur akys veda, kur kojos neša. Mat, jokio adreso neturėjom. Pasitikėjau, kaip jau ne kartą, vien atsitiktinumu. Juk ir visas pasaulis laikosi ant atsitiktinumų.

Tiesą pasakius, dar buvau užsukęs pas vieną draugą. Neradau. Argi galėjo būti kitaip? Kai tau ko nors šuniškai ar net mirtinai reikia, niekada niekur nieko nerasi.

Na ir ėjau, na ir keliavau – per kalnus ir klonius, per stepes ir miškus, per upes ir tiltus, per jūras ir marias, tik retkarčiais paklausdavau ne tiek mažvaikio, kiek pats savęs: „Kur mes ČIA ir DABAR nukeliausime?“ Ir atsakydavo ne mažvaikis, o Oliveris Kromvelis: „Toliausiai nueina tas, kuris nežino, kur eina.“

Ir taip buvo tol, kol atsidūrėme Vilniaus Lukiškių aikštėje ne Vilniaus Lukiškių aikštėje, Maskvos Maksimo Gorkio parke ne Maskvos Maksimo Gorkio parke, Paryžiuje ne Paryžiuje, kur viskas buvo savo vietoje, tik Notre Dame katedros nebuvo savo vietoje... Bet svarbiausia buvo tai, kad čia augo aukšti kaip Eifelio bokštas medžiai, ir tai, kad čia mus užklupo didelis vėjas, lietus ir nuo tų didelių medžių ėmė kristi dideli lapai. Vieną jų aš pakėliau nuo žemės. Bet juk čia ne medžio lapas, o euras. Banknotas!

­– Euras tai euras, bet kodėl jį puošia ne generolo Charles’o Gaulle’o ar kanclerio Konrado Adenauerio portretai – Europos Sąjungos įkūrėjų veidai, o alkanais dantimis kalenanti ant sukryžiuotų kaulų kaukolė? – murmėjau sau panosėje, negalėdamas atplėšti akių nuo šito keisto, neįprasto reginio, kuris uždavė aibę klausimų be atsakymų. Tačiau vienas atsakymas nuskambėjo tada, kai aš netrukus pamačiau ir įsitikinau, kad ir kitų medžių lapai yra tokie pat, kaip tas, kurį laikiau rankoje. Pamačiau ir garsiai, nevalingai šūktelėjau:

– Kur aš čia ir dabar patekau?

Šūktelėjau ir tučtuojau sulaukiau paaiškinimo:

– Patekai ten, kur gerais žmogaus norais ir pragaras grįstas. Va šitaip!

Aš apsidairiau: miškas ar parkas, tie medžiai, dideli ir kažkokie lyg nušlifuoti ar kokių žirafų nulaižyti, su euro banknotais vietoj lapų, baltas vaikiškas karstelis, kurio neišdrįsau atidaryti, ant tako numestas edelveisas, lietsargis nulaužtu kotu, kažkieno aulinis batas, iš kurio, man prisiartinus, išlindo riebi žiurkė, kruvina nosinė ant peržydėjusio jazmino šakos... Ir štai šokte iššoko iš žemės ar nukrito iš dangaus masyvus juodo granito pjedestalas, ant kurio stovėjo žalvario monumentas ir abiem rankom laikė iš siaubo ar košmariško regėjimo išsižiojusia burna galvą, o virš jo pečių vietoj galvos plevėsavo auksinė vėliava su išsišiepusia kaukole. Priėjau prie pat to monumento ir, sukaupęs visus drąsos likučius, paklausiau:

– Jūs, gerbiamas pone, taip mielaširdingai ir protingai atsakėte į mano klausimą?

Po neilgos tylos pasigirdo atsakymas. Tik ne iš aukštai, kur stovėjo monumentas, o iš žemai, kur kabojo abrakinė:

– Monumentas nešneka, šneka tik gyvas žmogus.

– Kur tu esi ir kur slepiesi, gyvas žmogau?

– Pažvelk į savo pilvą.

Aš nudūriau akis žemyn, ir jos atsitrenkė į buklias ir kiek klastingas mažvaikio akis. To mažvaikio, kuris dar prieš valandą ar dvi niekaip negalėjo persiropšti per slenkstį, skiriantį priemenę nuo gryčios. Įsitikinęs, su kuo turiu reikalą, aš pakėliau abrakinę aukščiau ir pirmiausia, ne taip, kaip visada, išvydau ne jo galvą su kuokšteliu pasistiebusių pūkų, o tą seną Adomo obuolį, ne ką mažesnį už manąjį, kuris kasdien vis skaudžiau seno ir didėjo.

– Kas tave privertė taip netikėtai, bet, pasakysiu, kad pačiu laiku prabilti? – nesusilaikiau ir vėl netardęs. – Stebuklas?

– Stebuklų Europos Sąjungoje nebeliko, – nedvejodamas leidosi į kalbą mažvaikis. – Jų vietoje atsirado klonavimas ir suklestėjo raganavimas. O visa tai, kas mane privertė netikėtai prabilti, gali priversti ir netikėtai nutilti.

– Net šitaip?

– Taip, o ne kitaip.

– Tai kas toji galybė, kuri šitaip daro?

– Žmogaus gobšumas.

– Gobšumas? Aš tavęs nebesuprantu.

– Ateis laikas ir suprasi.

Netrukus aš, tiesa, abejodamas ir pykdamas ant savęs už smalsumą, vėl neiškenčiau:

– Ir vis dėlto, kas tu toks būsi?

– Ne būsiu, bet esu! – atšovė mažvaikis.

– Tegu ir taip. Tad kas tu esi?

– O tu? Argi pats prisistatei, kaip to reikalauja elgesio kultūra, kad aš tau kultūringai atsakyčiau?

– Aš rašytojas, bet platesnei visuomenei daugiau žinomas kaip antisemitas.

– Tai gal Mikelinskas? Jonas?

– Tas pats. O tu? Kas toks esi?

– Tas, kuris pasensta dar nesubrendęs.

– Ir viskas? Be vardo ir pavardės?

– Viskas! O vardo ir pavardės ieškok abrakinėje.

Aš praskleidžiau ant kaklo kabančią abrakinę ir... išsižiojau. Ir taip stovėjau niekaip negalėdamas susičiaupti ir atplėšti akių nuo kraupaus reginio. Mat, abrakinėje vietoj mažvaikio nuo sukryžiuotų kaulų į mane žvelgė tuščios kaukolės akys, tik dideli aštrūs dantys buvo gyvi, blizgėjo auksu ir euru kilo prie manęs. Aš surikau ir... tuo pačiu metu trenkė užsuktas žadintuvas.

____________________________________
* Kas bus, tas bus! (pranc.)


Vilnius, 2010 m. balandis

 

Skaitytojų vertinimai


59849. Rimantas :-) 2010-05-31 23:26
Džiugu, kad anaiptol nebe jaunas žmogus turi tokią jaunuoliškai lakią fantaziją. O ir tame jo "sapne" atsisipindi aktualūs, net labai aktualūs dalykai, apie kuriuos nūnai ypač mene lyg ir nepadoru kalbėti...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:41:39 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba