Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-28 nr. 3286

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ZITA MAŽEIKAITĖ.
Pačiai sau
27
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMAS9
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2010
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• ZITĄ MAŽEIKAITĘ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Švedų autorių pamokos: būti svarbiau nei atrodyti...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Poezija tikėtoje erdvėje
1
• RIČARDAS ŠILEIKA.
„Šatrijos“ literatų klubo prezidentė man padovanojo savo knygą „Kol saulė topoliuos“
1

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Dviratžmogis, arba Svarbiausia – skambutis
1

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Pūgos gūsiai žaliame Poezijos pavasario fone
2
• SKAISTĖ VILIMAITĖ.
Pragiedrulis
 TOMAS TAŠKAUSKAS.
Atrastas laikas
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Jaukūs „pakieminėjimai“ po universitetų teatrus
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Pasakos į ausį

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Romantizmo ir atsinaujinimo nuotaikos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Skulptūrų skandalai Vilniuje: statiška ir kumuliatyvi istorija
4

MUZIKA 
• Profesorių EUGENIJŲ IGNATONĮ kalbina LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Variacijos vieno profesoriaus tema
2
• RITA NOMICAITĖ.
Kęstučio Bacevičiaus konkurse
1

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS.
31

PROZA 
• JONAS MIKELINSKAS.
XXI amžiaus vizija, arba Užsuktas laikrodis
1

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• NUNO GUIMARÃES.
5
• ADRIANAS BRIEDIS-MACOVEI.

VERTIMAI 
• NUNO BRITO.
5
• ARVIS VIGULS.
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Genialumas
10

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Viltys

IN MEMORIAM 
• ALGIMANTAS KALINAUSKAS
1923 08 27 – 2010 05 07.
Fenomenalaus muziko netekus

DE PROFUNDIS
Septintas gramatikos linksnis – linksmininkas...
 
• Skelbiame de profundžio Poezijos pavasario laureatą!
Ir dar: dėlei poezijos reikalų...
6
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Eina popiežius
1
• ANTANAS GUSTAITIS2

Šatėnų prieglobstis 
• Dešimtoji savaitė140

KNYGOS

Atrastas laikas

TOMAS TAŠKAUSKAS

[skaityti komentarus]




Daujotė V. BALSĀ ŪKŪS’ / BALSAI ŪKUOSE.
– Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras, 2010.

Kaip teigia literatūrologė D. Mitaitė balandžio 30 d. „Literatūroje ir mene“ –­ „Knyga liudija autoriaus ištikimybę gyvenimui ir atminčiai. (...) Tokių, nebijančių praeities, bet ir jos neidealizuojančių, o sąžiningai tiek ją, tiek dabartį reflektuojančių knygų, kokia yra M. Martinaičio „Mes gyvenome / Bio­grafiniai užrašai“, šiandien labai reikia.“ Šia ištara norėtųsi palydėti ir antrąją V. Daujotytės originaliosios kūrybos rinktinę, kurioje gyvenimo-atminties, per žodį grąžinamo laiko, reflektuotų (auto)biografinių detalių tikrai nepašykštėta. Šįkart į mus prabyla vienos giminės moterys. Šis eilėraščių rinkinys –­ tai pokalbiai ir įžvalgų nuotrupos iš motinos, senelės, tetos, dukros gyvenimų. Ypatingas ne tik tuo, kad fiksuoja specifinę moterišką patirtį („nuo kurvų savo vyrą / visą gyvenimą turėjau gynioti, kad visai nesučiulptų“, p. 73), jis iliustruotas gimtųjų tekstų autorės vietų (Telšių r., Pagirgždūčio apylinkės) fotografijomis, be to, įsilieja į dvikalbių knygų tradiciją. Eilėraščiai parašyti žemaitiškai (!) ir pačios rinkinio autorės išversti į bendrinę lietuvių kalbą. Visa ši triada (gimta tarmė–gimtųjų vietų vaizdai–bendrinė kalba) sudaro estetinę vienovę ir turbūt joje slypi viena knygos paveikumo paslapčių.

Geriausia leisti kalbėti rinkinio tekstams. Poezija čia liejasi tarsi srauni atminties upė... Tai įtvirtinama ir formaliai –­ tekstai neturi pavadinimų, viename puslapyje jų pateikiama po kelis (su retomis išimtimis, kur eilėraštis derinamas su vaizdu, kartais veikiančiu kaip stipresnis už žodį prisiminimų katalizatorius). Apie jos dalis kalbėti be visumos būtų sudėtinga... Tačiau į mane keletas balsų prabilo garsiau:


        atvažiavo buvusi kaimynė iš Šiaulių
        kad taiso kalbą, kad taiso,
        o man pikta, šiaušiuos iš paskutiniųjų,
        juk kas tie Šiauliai, tuojau už Užvenčio,
        kur pėsčios iš Keiniškės į prisikėlimą
        eidavom tiesiai per miškus, pro Venius,
        kodėl gi žmogus negali kalbėti kaip įgimta,
        turi vis prie kažko taikytis, taikstytis,
        gal ir laikas dabar toks,
        bet ar kada buvo kitoks

              p. 89

Eilėraštis parašytas vidiniu monologu ir prasideda, atrodytų, buitine situacija. Apsilanko kaimynė. Šis apsilankymas sukelia neigiamų emocijų (kalbos problema) ir pažadina nevalingą atmintį. O prisimenama per vietovardžius. Galiausiai iš fizinio lygmens pereinama į metafizinį, filosofinį gyvenimo vertinimą. Šis judesys itin būdingas rinkinio tekstams. „Kodėl gi žmogus negali kalbėti kaip įgimta“, –­ keliamas tarmės vartojimo ribų, bet kartu ir daug platesnis žmogaus prigimties laisvės kitų akivaizdoje klausimas. Dėl specifinės teksto stilistikos (šnekamosios kalbos registras) ima atrodyti, kad ši įžvalga tiesiog ištinka, nereikalauja sudėtingų filosofinių ar metaforinių tiradų, padailinimų, gražmenų... Juntamas tam tikras įsibėgėjimas kalbant, kuris baigiamas labai aukštu šuoliu. Iš supratimo, kad šiandienos žmogus turi paisyti kalbos normų, pereinama prie suvokimo, kad visada žmogus, tardamas bet kokį žodį, vien jau gyvendamas, turi prie kažko, t. y. neaišku ko (!), taikytis ir neaišku su kuo taikstytis.


        nujaučiu, kad jau išeinu,
        ir kad niekas neis su manim

              p. 99

Taip skamba viena paprasčiausių ir kartu giliausių įžvalgų apie mirtį, tiks­liau –­ apie jos ir kartu metafizinės vienatvės atėjimą į žmogaus kasdienybę. Įvadiniame „Pasiaiškinime“ knygos autorė prisipažįsta, kad į rinkinį sudėti eilėraščiai pradėjo rastis 2008 m. pabaigoje, po motinos mirties...

Ten, kur mirtis, neišvengiamai esama ir prisikėlimo arba kitų nemirties formų. (Anapusybės sampratos rekonstrukcija V. Daujotės kūryboje galėtų sulaukti atskiro kritikų dėmesio.)


        dažnai, kai ką dirbu
        (vakar malkas iš stirtos į glėbį imant)
        tik dilgt, kad čia ne aš, o motina,
        matai, kas tai yra kraujas,
        jei dukterį turi, gal ir nenumiršti,
        o jei dar ne vieną,
        nebereikia tau jokio prisikėlimo,
        ir tavo rankos darbuojas,
        ir tavo akys kokį rūbelį matuojas
        šiandien ar rytoj, kalba tais pačiais žodžiais
        ir kažkas nusijuokia (kaip mano mažoji)

              p. 85

Vėl fiksuojama buitinė situacija, bet iš tiesų kalbama apie pamatinius žmogiškos egzistencijos dalykus. Pakartokime: „jei turi dukterį, gal ir nenumiršti“. Štai kaip šiuo atveju sprendžiamas kartų konfliktas – jokio konflikto nelieka – akcentuojamas perimamumas, pereinamumas, tęstinumas kaip galimybė gyventi net po mirties (galimybė, nes „gal“ išlieka; nieko tikra apie anapus žmogus negali žinoti). Tačiau kalbėjimas apie šiuos dalykus – neįmantrus. Iš buities į būtį, taip įmanu įvardyti šio rinkinio tekstų stiliaus dominantę, kurią atliepia ir saikingai santūri, bet tiksli kalbėsena. Kalbėsena, kuri nuolat kelia ir gaivina kalbos problemą. Perimti kito gyvenimą, tai reiškia ne tik perimti jo įgūdžius (darbą), tradicijas (rūbus), bet ir jo kalbą, kalbėti tais pačiais žodžiais. Juk niekada nesikalbi su kitais taip, kaip kalbiesi su savimi, su savaisiais (tai tarmė, bet kartu ir jos buvimas namų erdvėje). Šį eilėraštį galima pavadinti viena iš centrinės temos variacijų, mat kalbama ne tik skirtingų moterų kartų kalbomis, bet ir moduliuojamas vienas iš jų tarpusavio santykio variantų (kraujo ryšys).


        sakai, kad neturi laiko,
        bet kodėl aš toj eilėj
        vis paskutinė ir paskutinė,
        kodėl kitiems turi, o man nebelieka

              p. 111

Dar vienas tekstas, padedantis kitaip pažvelgti į svarbią kasdienybės dėlionės į amžinybę detalę – laiką. Laiką, kurio šiame skub(in)ančiame pasaulyje lieka vis mažiau. Ir skaudžiausia, kad to laiko nebelieka artimiausiems šeimos nariams. Ir kaip sudėtinga jo rasti, kai gyvenimai natūraliai atsiskiria (eilėraščio atveju, kaime senstanti motina ir savo gyvenimą mieste gyvenanti duktė). Neįmantria, kasdiene kalba išsakoma skaudi tikrovės patirtis ir gilus priekaištas dėl dėmesio, meilės stygiaus.


        čia mano senasis užvalkalas,
        gerai, kad apvilkai, iš kraštų
        su tokiom gražiom gėlelėm,
        dabar tokių neberasi

              p. 123

Paskutiniame tekste, kuriuo noriu pasidalyti, keliama daikto vertės problema. Šis eilėraštis meta iššūkį naujumo diktatui, į kurį neretai pakliūva mūsų psichika, kai vadovaujamės principu, kad nauja –­ tai būtinai įdomiau, geriau, gražiau... Ir kartais ši taisyklė tikrai pasiteisina. V. Daujotės eilėraščių rinkinys yra maloni išimtis. Autorei nereikia siekti naujų išraiškos galimybių, kad prabiltų autentiškai. Nebūtinai tai, kas sena, yra atmestina ir užmirština. Kultūros tradicija be tam tikros sveiko konservatyvumo dozės neišliktų. Fiksuojamas žmogaus psichologinis ar net egzistencinis prisirišimas prie savo daikto, su kuriuo praleista daug laiko (mat tai „senasis užvalkalas“). Žmogus turi teisę prisirišti ir išsaugoti. Gražu tai, kas sava. Ar tai būtų daiktas, ar vieta, ar kalba... Kaip buityje, taip ir kalboje (ne veltui rinkinio „originalo“ kalba yra gimtoji autorei žemaičių kalba).

Reikšminga rinkinio pavadinimo semantika – „Balsai ūkuose“. Ja fiksuojami ne tik atminties ūkuose išlikę moterų, su kuriomis savo gyvenimo atkarpas gyveno autorė, balsai (centrinė knygos fokusuotė, laiko nyksmo ir susigrąžinimo kalbant patirtis), bet tai yra ir archetipinis, antlaikinis, daugiskaitinis judesys. Privalu darsyk pakartoti V. Daujotei būdingą poezijos principą – iš buities į būtį; iš kasdienybės į amžinybę. Tiesa, būtis yra ir buitis, bet ir šis tas daugiau, šis tas nepažinaus. (Analogiškai ir buitis yra ir būtis, tad kai kuriuose tekstuose galima užfiksuoti tam tikrą būties ir buities vienalaikiškumą. Kartais nėra aišku, kur poetiniu žodžiu kalbama apie kasdienę situaciją, o kur – jau apie metafizinę patirtį.) Abu pavadinimo žodžiai fiksuoja šių reikšmių sintezę. Balsu mes bendraujame kasdienybėje, bet išsakome ir tai, kas mus pranoksta, kas išlieka net mums mirus (arba išlieka mumyse, fiziškai mirus artimiesiems). Rūkas kartu yra ir gamtos reiškinys, ir nepažinumo metafora. „Rūkų rūkas ir visa yra rūkas“, –­ teigiama dar Koheleto knygoje. (Šiuo atveju reikšminga paminėti ir tai, kad knygos tekstai neturi pavadinimų. Juk kaip pavadinsi tai, kas paskendę rūke, kas vos įžiūrima?..) Analogiškai – daugiskaita. Balsas yra tik mano, bet ir visi kiti turi balsus, kuriais galiu persiimti, kuriuos galiu daugiau ar mažiau tiksliai kartoti. Rūkas yra vienas, bet kartu sudarytas iš daugybės lašų, kaip ir buitis bei būtis yra sudarytos iš daugybės laiko akimirkų ir patirčių.

Viena iš priežasčių, kodėl skaitau poe­ziją, yra noras atrasti autentišką žvilgsnį, atgaivinantį, keičiantį, pagilinantį ir paįvairinantį manąjį pasaulio matymą. Jei jūs irgi priklausote tokio pobūdžio skaitytojų ratui, tikėtina, kad pakliūsite šiai knygai į rankas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:41:34 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba