Pasakos į ausį

„Teatriukas“ Šveicarijoje Autorės nuotrauka

Gegužės 1–2 d. Ciuriche ir Ženevoje „Teatriukas“ iš Vilniaus rodė spektaklį visai šeimai „Pasakos telefonu“. Šie pasirodymai – didesnių gastrolių po Europos šalių lietuvių bendruomenes dalis. Ženevoje spektaklis vyko miesto širdyje esančio „Grütli“ menų centro kino salytėje. Šveicarijos lituanistinį darželį „Ratas“ lankantiems vaikams tai buvo septintoji šio sezono pamokėlė, o kitiems – lietuviškas spektaklis. Esame dėkingi Jolantai Lyapchuk ir jos šeimai. Be jų finansinės paramos vargu ar šis renginys būtų įvykęs.

Knieti pasvarstyti apie profesionalaus lietuviško spektaklio Ženevoje, Ciuriche ar bet kuriame kitame Vakarų Europos mieste, reikšmę. Pirma, Europoje nemažai lietuvių, kurių vaikai, daugiausia gimę jau užsienyje, lietuvių kalbą moka tiek, kad su malonumu stebėtų spektaklį lietuvių kalba ir jame dalyvautų (nors galima kalbėti apie sąlyginį supratimo ir ypač dalyvavimo ribotumą). Antra, tai demonstruoja gana aukštą kultūrinį tų Europos miestų ir jų apylinkių lietuvių bendruomenių gyvybingumą, nes spektaklis profesionalus, aukštos meninės kokybės. Trečia, taip bylojama apie minėtų bendruomenių narių troškimą išlaikyti ryšį su šiuolaikiniu Lietuvos meniniu vyksmu ir jį perduoti savo vaikams. Tai puikios žinios nerimaujantiems dėl Lietuvos emigracinio nukraujavimo. Šveicarijoje lietuvišką spektaklį iniciavo ir surengė pati bendruomenė, tiksliau, Ženevos lituanistinis darželis „Ratas“, prie kurio prisijungė ir Ciuricho lituanistinis darželis „Pagrandukas“. Tikėkime, kad nors kelios bendruomenės kitose šalyse taip pat pačios parodė iniciatyvą. Išvažiavusiųjų dalis (Šveicarijoje, todėl spėju, kad ir kitose bendruomenėse, ji mažytė) deda dideles pastangas, kad išlaikytų ne tik buitinį, emocinį, kraujo ar simbolinį, bet gyvą, gilų, dinamišką ir reikšminį ryšį su Lietuva.

Tokią įžangą apie kultūrinį, lituanistinį susipratimą emigracijoje parašyti paskatino spektaklis „Pasakos telefonu“, jo stilistika ir generuojamos prasmės. Jis man pasirodė „vakarietiškas“ tarsi Europinės kultūros dalis ne vien todėl, kad sukurtas italų rašytojo Gianni’o Rodari’o pasakų motyvais, bet ir todėl, kad pagrindiniai herojai neva kalba itališkai (iš tiesų tai tokia „italo-lituano“ tarmė, o tam, kad ji sukeltų komišką efektą, reikia gero ne tik lietuvių kalbos, bet ir kultūriškai šviežio jos slengo išmanymo). Spektaklį žiūrint trikalbėje, ar net keturkalbėje aplinkoje kaip lituanistinio ugdymo pamokėlę, reikšmingi pasirodė vertimo ir žaidimo kultūriniais stereotipais elementai. Vieno pagrindinių veikėjų – italo Papa (Arturas Varnas) – žodžius žiūrovams lietuviškai persakantis pasakotojas (Žilvinas Ramanauskas) juos vertė aptakiai, žinodamas, kad dauguma žiūrovų suprato, ką sako pirmasis, tokiu būdu labiau pabrėždamas kiekvienos kalbos unikalumą, „neišverčiamumą“ ir teigdamas spektaklio lietuviškumą ne tik kalbine, bet ir simboline prasme. Spektaklyje gausu universalių italų kultūros stereotipų, pavyzdžiui, spagečiai, batai, tačiau kai kurie tikriausiai labiau atspindi italų kultūros stereotipus lietuvių sąmonėje, o ir tie „Rajūnų dainoje“ suplakami su lietuviškais kulinariniais stereotipais: „makaronai, vynas, blynai... lašinukai“. Spektaklio metu žiūrovai kviečiami prisiminti panašius stereotipus ir taip kurti visiems pažįstamą šalį „à la Italia“, kurioje toliau plėtojasi spektaklio veiksmas. Buvo įdomu iš aktorių išgirsti, kad Šveicarijos lietuviukų publika pasiūlė jiems netikėtų dalykų.

„Teatriukas“ Šveicarijoje Autorės nuotrauka

Spektaklis „Pasakos telefonu“ pagavus ir linksmas. Smagios dekoracijos: scenos centre kabanti sodrių, šiltų spalvų Mariaus Jonučio sukurta vėliava, du milžiniški, hiperbolizuoti telefono rageliai ir išradingi aktorių kostiumai. Linksmybei tinkamas ir greitas spektaklio tempas. Telefonu, tai yra „į ausį“, sekamos pasakos, kurių pavadinimai nusako vis kitokį pasakos kodą (išvirkščia, baisi, alkana), kuriuo remdamiesi vaikai kviečiami dalyvauti jos interpretacijoje. Žiūrovai į spektaklio vyksmą įtraukiami ne vien emociškai, vizualiai, asociatyviai, muzikaliai, bet ir intelektualiai, kūrybiškai. Tai svarbus vaikų teatro bruožas.

„Pasakose telefonu“ daug juokaujama ir, svarbiausia, kviečiama bei savotiškai mokoma juokauti. Tai vienas žaviausių spektaklio aspektų. Išvirkšti klausimai –­ nuostabus pedagoginis kalbinio ir loginio ugdymo išradimas – keliakalbei ir jaunai Ženevos publikai pasirodė sudėtingi, tačiau viena mergaitė domėjosi, „kam plėmams žirafa“. Stebuklingi akiniai – dar vienas humoro išbandymas, tačiau jis turi ir kitą, stebuklo, aspektą. Viena pagrindinių spektaklio veikėjų mergaitė Bimba (Dalia Mikoliūnaitė) matuojasi stebuklingus akinius ir atranda, kad juos užsidėjusi – nieko nemato. Šiam žaidimui ji kviečia ir žiūrovus, pradžioje patikimesnius – tėvelius, o paskui ir vaikus. Kai kuriems taip ir nepasisekė pasinerti į žaidimo stebuklą, o kai kurie buvo tikri pro akinius nieko nematą. Šią sceną sekęs gražus kulminacinis krentančių žvaigždžių, kurias išmoningai ir įtikinamai simbolizavo įvairiausių formų ir dydžių muilo burbulai, epizodas – įstabus šio spektaklio stebuklas.

Spektaklį lydėjo charakteringa, minimalistinė ir linksma muzika: visų trijų aktorių dainos ir stebuklinga, iškalbinga, nepastebima Žilvino Ramanausko gitara, visas pasakas atvedusi kiekvienam žiūrovui tiesiai į ausį.

„Teatriuko“ gastrolių po Europos lietuvių bendruomenes pradžią Šveicarijoje lydėjo sėkmė, susižavėjimas jų kuriamo teatro išmoningumu ir gyvybingumu bei dėkingumas už tai, kad teko jį išvysti ir parodyti savo vaikams. Norėčiau tikėti, kad šios gastrolės Europoje bus ne paskutinės „Teatriukui“, taps bendradarbiavimo tarp lietuvių bendruomenių užsienyje ir Lietuvos meno kūrėjų pavyzdžiu.