Švedų autorių pamokos: būti svarbiau nei atrodyti...

Zita Mažeikaitė Vlado Braziūno nuotrauka

Poezijos pavasario laureatė, vertėja iš vokiečių ir švedų kalbos ZITA MAŽEIKAITĖ atsako į Astridos Petraitytės klausimus

Sveikiname tapus Poezijos pavasario laureate! Regis, 2010-ieji Jums yra „ribiniai“ pačia geriausia prasme – laurus pelnė ne tik eilėraščių knyga „Tenoriu būti“, bet ir buvote apdovanota prestižine Švedijos akademijos premija už vertimus... Kaip šią dvigubą sėkmę vertinate pati – ar kaip atsitiktinumų žaismą, ar kaip dėsningą ilgamečio kūrybinio triūso apvainikavimą?

O negali būti ir šio, ir ano? Būna ir kitaip: žmogus triūsia, triūsia, o savo darbų apvainikavimo taip ir nesulaukia. Arba atvirkščiai. Kokie nors laurai kitam atitenka per lengvai. Aš už savo poeziją jokių laurų nesitikėjau.

Kadangi poezijos knygelė – tik trečioji, o vertimų iš švedų ir vokiečių kalbos sąrašas ilgas, matyt, neverta klausti, kuri kūrybos sritis svarbesnė... Vis dėlto kodėl tokia ilga –­ kone ketvirtis amžiaus! – tylos pau­zė po antrosios poezijos knygelės? Gal pernai išleistosios pavadinimu ir išreiškiama egzistencinė brandos nuostata?

Labiau išmanantieji E. Frommą cituoja tris galimus žmogaus būties pasirinkimus: turėti, būti ar atrodyti. Mano pasirinkimui, matyt, prireikė laiko.

Švedų autoriai, kuriuos esu vertusi, ypač T. Lindgrenas, I. Bergmanas, P. O. Enquistas, T. Tranströmeris, G. Eke­löfas, P. Lagerkvistas ir kiti, daug ko mane išmokė – labiau būti, negu stengtis turėti arba atrodyti.

O kas užpildė šį laikotarpį nuo 1986-aisiais išėjusios poezijos knygelės „Šviečia debesys“? Ir kas šiandienos, rytdienos planuose?

Esu išvertusi per dvidešimt, o gal ir daugiau švedų prozos ir poezijos knygų. Be darbo, rodos, nesėdėjau. Maždaug tą patį darbą ketinu dirbti ir toliau. Retkarčiais turbūt neiškęsiu ir pati ko nors neparašius.

Ir praėjusius, ir šiuos metus daugelis menininkų ženklina minusu – keikdami įstatymus, mokesčius, nefinansavimą ir pan., tad Jūs gal iš laimingosios pozicijų (kartu – ir iš šalies) pažvelgtumėt į kultūros situaciją Lietuvoje?

Labiausiai erzina tuščiai ar net nusikalstamai iššvaistytos lėšos, skirtos Vilniaus ir Lietuvos garsinimui praėjusiais metais. Šiek tiek liūdina ir tie mūsų valstybės politikos kritikai, kurie, reikalaudami ko nors daugiau, nepasako, iš ko būtų galima atimti. Bet sutikime, kad sunkmetis kartais gimdo didesnį išradingumą, kūrybingumą nei sotus gyvenimėlis.

O Jūs, kaip „kultūros vartotoja“, ar patiriate daugiau džiaugsmo, ar – nuoskaudų?

O čia jau – su kuo palyginsi. Esu įsitikinusi, kad nuoskaudos, netektys, liūdesys labiau stimuliuoja kūrybą nei džiaugsmų perteklius. Turiu parašiusi eilėraštį apie savo globėją, šventąją kentėtoją Zitą, ir pati savęs klaususi, ko man jos paprašyti: kuklaus nuolankumo ar atkaklumo. Kaip matot, nei džiaugsmų, nei kančių nepaminėjau.

Kaip sekasi derinti šeimos narių „kūrybines ambicijas“?

Aš kūrybines Kazio Sajos ambicijas vertinu, o jis manąsias – ne visada. Laikau jį savo redaktorium, bet ir pati kartkartėm paredaguoju jį.