Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-05-13 nr. 3048

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julius Keleras.
IN MEMORIAM DRUGELIUI
32
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Astrida Petraitytė.
THOMAS MANNAS: NEIDEALUS KŪRĖJO PASAULIS
• TARPTAUTINIS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 20052

ESĖ 
• Mara Zalytė.
NEBAIGTOS MINTYS
2

KNYGOS 
• Marcelijus Martinaitis.
AIDAS MARČĖNAS, KURIS PATS SAVE SUKŪRĖ
10
• NAUJOS KNYGOS
• Lukas Miknevičius.
KALBOS SUSISIEKIMO PRIEMONĖ
• Juozas Mečkauskas-Meškela.
PAGAUTAS IR SUSTABDYTAS AKIMIRKOS
3
•  ŠVELNŪS TARDYMAI2
• BLANŠA IR MARIJA
• GOLEMAS5

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
DIDMIESČIO BAROKAS
• Jurgita Ludavičienė.
METALINĖ TYLA
1

MUZIKA 
• 2005-ŲJŲ "JAUNA MUZIKA"59

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
DIEVO IR KINO KELIAI
• ARŪNAS MATELIS: "KALBĖTI TAI, KO DAR NEŽINAI"

MENO DIS/KURSE* 
• PABLO IR RAI BATUKADA PUERTO RIKO ŠVIESOJE11

POEZIJA 
• VLADAS BRAZIŪNAS9

PROZA 
• Teodoras Četrauskas.
DANGIŠKOSIOS RAMUNĖLĖS (AURELIJUS IR JUDITA)
1

VERTIMAI 
 Jonas Paulius II (Karol Wojtyła).
SKAUSMINGOSIOS ROŽINIO PASLAPTYS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• MANO ERDVĖ – TAVO ERDVĖ1
• ŠIUOLAIKINIO KINIJOS MENO AUŠRA4

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė.
RESTAURUOTOS ALEGORINĖS IŠMINTINGUMO IR TEISINGUMO FIGŪROS
1

KRONIKA 
• "LAIKAI"
• ILGIAUSIŲ METŲ!1
• LRS1
• Ridas Viskauskas.
TEATRINĖS BANGOS PAJŪRYJE
2
• INFORMACIJA RAŠYTOJAMS
• "EILĖRAŠČIAI PER NAKTĮ"
• TEATRŲ SUSITIKIMAI SANKT PETERBURGE2
• MENO IR KULTŪROS KŪRĖJAMS
• MOKSLEIVIAMS, RAŠANTIEMS POEZIJĄ, IR MOKYTOJAMS LITUANISTAMS11

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
LIETUVA – ANTARKTIDA
24

VERTIMAI

SKAUSMINGOSIOS ROŽINIO PASLAPTYS

Jonas Paulius II (Karol Wojtyła)

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lenkų institutas
Didžioji g. 23. Tel. 2649332. Faksas 2649333

Jėzaus agonija Getsemanės sode

Susirinkę į sekmadieninius susitikimus, Gavėnios keliu keliaudami į Velykas ir melsdamiesi Marijai, mes trokštame nuodugniau apmąstyti šventojo Rožinio skausmingąsias paslaptis. Šiuose apmąstymuose mus lydi Mergelė Marija, Kančios liudininkė iki pat galo.

Mes kalbame apie paslaptis, nes tai – Jėzaus istorijos įvykiai, o kartu ir mums išganingi įvykiai. Tai – kelias, kurį Jėzus nuėjo ir tebeina kartu su mumis, kad suteiktų mums gyvenimą per atsivertimą, bendrumą su Dievu ir naują brolybę su žmonėmis.

Šiandien apmąstysime pirmąją skausmingąją paslaptį: Jėzaus agoniją Getsemanės sode. Mūsų vadovas bus šių liturginių metų mokytojas, evangelistas šv. Lukas. Jis rašo, jog Jėzus, baigęs Paskutinę Vakarienę, kaip visada užkopė į Alyvų kalną. Jėzus nebuvo vienas, su juo ėjo mokiniai, tačiau jie dar nesuvokė, kas vyksta. Jėzus du kartus, įvykio pradžioje ir pabaigoje, jiems pasakė tai, ką mes kasdien kartojame, kalbėdami maldą "Tėve mūsų": "Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą" (Lk 22,40).

Šį sekmadienį ir ateinančią Gavėnios savaitę priimame šį Dievo žodį tarsi paskutinę komuniją ir kaip realistinį priminimą: "Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą".

Jėzus meldžiasi vienumoje, patirdamas didžiausią savo gyvenimo išgyvenimą: "Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis" (Lk 22, 41).

Ši malda – tai sūnaus kreipimasis į Tėvą, kupinas vidinio priešinimosi Jo valiai, pažymėtas ištikimybe ir kartu persmelktas nerimo dėl visko, kas turi įvykti: "Tėve, jei nori, atimk šią taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia" (Lk 22,42).

Jėzus žengia į kančią, ir ji dramatiškai apima visą jo asmenį: "Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn" (Lk 22,44). "Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi" (Lk 22,44).

Broliai ir seserys, mes apmąstome Jėzaus išgyvenamą fizinį skausmą, sukrečiančią Jo psichinę ir moralinę kančią, apleistumą ir vienatvę – visa tai Jėzus išgyveno melsdamasis, stengdamasis išlaikyti tikrą, tvirtą ryšį su Tėvu.

Šiame Gavėnios etape mes užsibrėžiame aiškią užduotį: apmąstyti savo kančią per Jėzaus kančią. Jėzus kenčia pačiu tobuliausiu būdu, kupinas atjautos, tad ir mes turime kuo daugiau melstis.

Mums būtina malda savo namų tyloje, malda, aukojant savo darbą, malda, klausant Dievo žodžio ir jį apmąstant, bei liturginė malda – mūsų vidinio gyvenimo šaltinis ir viršūnė.

Marija yra mūsų mokytoja ir prisiimant kančią iš nuolankios meilės, ir keliant savo dvasią Dievo link per kasdienę maldą. Siekime, ypač šiuo Gavėnios metu, būti uolūs mokiniai Jos mokykloje.

1989 m. vasario 12 d.

Jėzus nuplakamas

Melsdamiesi Marijai antrąją Gavėnios savaitę, stebtelkime prie antros skausmingosios Rožinio paslapties: Jėzaus nuplakimo.

Evangelistas Lukas tris kartus pabrėžia šį Jėzaus kankinimą prieš galutinę egzekuciją.

Pirmasis kartas – prieš atvedant jį į Aukščiausiąjį Teismą: "Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė. Uždengę jam akis, jie klausinėjo: "Pranašauk, kas tave užgavo!" ir visaip kitaip įžeidinėjo Jį" (Lk 22, 63-65). Jie tyčiojosi iš to, kuriam labiau negu kam nors kitam derėjo pranašo vardas, ir iš pačios tikriausios jo asmens tapatybės – iš jo, kaip iš paties Dievo žodžio.

Ta pati scena kartojasi, jam atėjus pas Erodą Antipą: "Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui". (Lk 23,11).

Aprašydamas sceną pas Pilotą, Lukas trečią kartą pažymi: "Pilotas, surinkęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir liaudį, pareiškė: (...) Aš tad nuplakdinsiu jį ir paleisiu" (Lk 23,16).

Toliau apie šią bausmę rašo šv. Morkus: "Norėdamas įsiteikti miniai, Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti" (Mk 15,15).

Romėniškas nuplakimas (flagellatio), vykdomas poros kareivių, kurie plaka nuteistąjį flagellum arba flagrum, rimbu iš supintų odinių dirželių, dažnai su kietais antgaliais, buvo bausmė, skirta vergams ir nuteistiesiems mirti. Jos padariniai būdavo baisūs – nuplaktasis neretai mirdavo nuo žaizdų.

Net šios baisios kančios Jėzus nepanoro išvengti ir atsidavė jai dėl mūsų.

Apmąstydami antrą skausmingąją Rožinio paslaptį, jaučiamės pašaukti stoti į kenčiančio Kristaus mokinių gretas. Jis meldėsi už mus taip pat ir savo kūnu, atiduodamas jį nenusakomoms kančioms, nes buvo pasišventęs Tėvo planui. Jis tapo dovana Tėvui ir žmonėms, parodė mums visiems begalinį žmogaus menkumą, nepaprastą atsinaujinimo ir išganymo galimybę, kurią per Jį įgyjame.

Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, mes taip pat turime melstis savo kūnu. Mūsų sprendimai, kuriais pasirenkame pasišventimo reikalaujančias ir sunkias gyvensenas, kaip kunigystės pašaukimui priderantis skaistumas, mūsų brolių pasiaukojama tarnystė ir kiekvienas kitas fiziškai sunkus darbas, tampa malda ir auka, kurią aukojame Dievui, palaikydami išganingąjį ryšį su Kristaus kančiomis.

Tad prisiimkime "plakimą", kurį mus kas dieną verčia patirti asmeniškas susilaikymas ir krikščioniškos meilės praktikavimas. Tai – Jėzaus skausmingosios patirties vaisius ir dovana, kuri mus pažadina, apgaubia ir keičia iš vidaus.

Sopulingoji Mergelė savo užtarimu tesustiprina mūsų pasišventimą.

1989 m. vasario 19 d.

Jėzus vainikuojamas erškėčiais

Šiandien apmąstysime trečią skausmingąją paslaptį – Jėzaus vainikavimą erškėčiais.

Šį įvykį liudija Evangelijos, kurios, nors ir nesileisdamos į detales, pabrėžia Piloto kareivių agresyvų elgesį ir jų žiaurią pramogą.

Šv. Morkus, panašiai kaip ir Matas bei Jonas, rašo: "Kareiviai nusivedė Jėzų į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą. Jie apvilko jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo jam erškėčių vainiką ir pradėjo jį sveikinti: "Sveikas, žydų karaliau!" Jie daužė jam galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami neva garbino jį" (Mk 15, 16-19).

Matas primena dar vieną pasityčiojimą iš Jėzaus karališkumo: pirmiausia jie įbruka nendrinę lazdą į dešiniąją Jėzaus ranką, tarsi karališką skeptrą, paskui ištraukia iš rankos ir daužo ja per galvą.

Šis skausmo paveikslas primena mums visas baisiausias istorijos žmogžudystes ir sadizmo atvejus. Jėzus troško lygiai taip pat atsiduoti žmonių pykčio valdžiai, kuri neretai būna labai žiauri.

Šv. Jonas skatina mus kalbėti maldas, kupinas meilės ir atjautos erškėčiais vainikuotam kenčiančiam Jėzui. Jis rašo: "O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo žydams: "Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės". Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė: "Štai žmogus!" (Jn 19 4,5).

Savo esme šis Žmogus yra Dievo Sūnus, kuris neapsakomos kančios kaina įvykdo išganingąjį Tėvo planą. Jis taip jautriai išgyveno mūsų dramas, kad panoro jomis dalintis, prisiimti jas, suteikti joms kitą prasmę, paversti netikėta gyvenimo, malonės, ryšio su Dievu, o kartu ir priartėjimo prie jo šlovės galimybe.

Nuo tos dienos kiekviena žmonių karta yra pašaukta tarti savo žodį šio erškėčiais vainikuoto žmogaus akivaizdoje. Niekas negali būti jam abejingas, visi privalome pasisakyti – ne tik žodžiu, bet ir veiksmu.

Krikščionis užsideda ant savo galvos erškėčių vainiką, stengdamasis įveikti savo aroganciją, išdidumą, visas utilitarizmo ir hedonizmo apraiškas, kurios naikina žmogų kaip asmenį ir dažnai daro jį žiaurų kitiems žmonėms.

Gavėnia ragina žmogų žengti išsilaisvinimo iš pragaištingos vergijos keliu. Mūsų Karalius, Žmogus – Dievas stovi priešais mus ir dovanoja mums naują širdį, kad pajėgtume iškęsti vargus ir kančią ir kad atliktume išganingą darbą vardan Jo meilės bei vardan mūsų meilės savo broliams.

Švenčiausioji Mergelė veda mus šiuo sunkiu keliu ir suteikia mums narsos, kelyje rodydama mums spinduliuojantį Velykų tikslą, kad mes paspartintume savo žingsnį jo link.

1989 m. vasario 26 d.

Jėzus Kalvarijos kelyje

Šio Gavėnios susitikimo metu kreipdamiesi į Mariją malda "Viešpaties angelas", mes mąstome apie ketvirtą šventojo Rožinio skausmingąją paslaptį: Jėzus Kryžiaus Kelyje.

Visų pirma stebtelkime ten, kur prasidėjo šis sunkus kelias: prie nuosprendžio, kai Jėzus buvo pasmerktas mirčiai. Šv. Lukas rašo: "Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn.

Tada Pilotas nutarė patenkinti jų reikalavimą. Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai" (Lk 23, 23-25).

Pasakojime nuolat kartojasi žodžiai: atiduoti, palikti, būti išduotam. Jais verčiami lotyniški žodžiai tradere ir traditum. Šie veiksmažodžiai byloja ir apie bailų, neteisingą Piloto gestą, ir apie Tėvo planą, ir apie mylinčio Sūnaus valią, kai jis sutinka būti atiduotas, kad išganytų pasaulį.

Nupasakodamas kryžiaus kelią, evangelistas Lukas rodo pavyzdžius, kaip mes savo kasdienybėje turime išgyventi Jėzaus kančią ir jo kelią į Prisikėlimą.

Pirmasis pavyzdys – Simonas Kirėnietis: "Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų paskui Jėzų" (Lk 23, 26). Visiškai nėra svarbus pats kryžiaus nešimo faktas. Labai daug žmonių pasaulyje kenčia siaubingas kančias, kiekviena šeima, kiekviena tauta ant savo pečių neša skausmą ir sunkumus. Visą prasmę kryžiui suteikia jo nešimas paskui Jėzų, o ne kokios nors kankinančios vienatvės ar maišto keliu – tik dieviškasis Viešpaties buvimas greta sustiprina kenčiantįjį ir įkvepia jo kančiai gyvybę.

Kitas pavyzdys: "Jį lydėjo didelis būrys liaudies ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo" (Lk 23,27). Nepakanka atjautos, kuri apsiribotų vien paguodos žodžiais ar net ašaromis: reikia įsisąmoninti savo atsakomybę už kančios, ypač nekaltos kančios, dramą. Tik taip galėsime tinkamai dalyvauti šioje dramoje savo darbais, kurie padės įveikti skausmą.

Jėzaus žodžiai inspiruoja ne tuščią sentimentalumą, bet skatina realistiškai suvokti pavienių žmonių ir visuomenių istoriją. "Jei taip nutinka žaliam medžiui, kas bus nudžiūvusiam?" (Ez 17,24). Jei iš tiesų nekaltą žmogų užgriūva tokia kančia, kas bus tam, kuris atsakingas už individų ir visuomenių istorijoje tarpstantį blogį?

Jėzaus kryžiaus kančių kelias mums tegu tampa pačiu brangiausiu kvietimu suprasti mūsų kasdienės kančios vertę, pamokymu nevengti jos, išsigalvojant visokias oportunistines dingstis ar mistifikacijas. Tegu tai paskatina paversti savo kančią dovana Tam, kuris mus pamilo, ir suvokti, jog taip kuriame naują meilės kultūrą ir dalyvaujame dieviškajame išganymo darbe.

Marija, kuri ėjo kartu su moterimis paskui Jėzų kryžiaus keliu ir kurią matome ant Kalvarijos kalno, tebus mums pavyzdys, kaip dovanoti pačius save. Tepadeda ji mums suprasti mūsų kančios vertę ir aukoti ją Tėvui kartu su Kristaus kančia.

1989 m. kovo 5 d.

Jėzus miršta ant kryžiaus

Penktąjį mūsų Gavėnios kelio sekmadienį, maldos Marijai valandą, mąstysime apie penktą skausmingąją šv. Rožinio paslaptį: Jėzaus mirtį ant kryžiaus.

Jėzaus nukryžiavimas ir mirtis jungia dangų ir žemę, kaip ir kiti pamatiniai Išganymo istorijos įvykiai: Jėzaus pradėjimas ir gimimas, Prisikėlimas, paskutinysis Viešpaties atėjimas – paruzija. Evangelistas Lukas pažymi: "Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa, ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau" (Lk 23, 44-45).

Šis įvykis visų raiškiausiai rodo, jog Jėzus yra susipriešinimo ženklas. Yra dvi žmonių grupės: tie, kurie Jį atpažįsta ir garbina, ir tie, kurie prieš Jį piktžodžiauja.

Šv. Lukas padeda mums kontempliuoti besimeldžiantį Jėzų: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą" (Lk 23, 33). Tai – pati subtiliausia meilės mokykla: skęsdamas skausme, Jėzus stengiasi pateisinti tuos, kurie jį kankina. Jėzus atlygina geru už bloga. Pirmasis krikščionių kankinys šventasis Steponas vėliau kartoja tą pačią Jėzaus maldą.

Nukryžiavime dalyvavusius asmenis evangelistai parodo, supriešindami jų pozicijas.

Vyresnieji ir kareiviai, nusivylę, kad neišsipildė jų lūkesčiai, tyčiojasi iš Jėzaus, tuo tarpu liaudis stebi. Net abu piktadariai elgiasi skirtingai: vienas tyčiojasi iš Jėzaus, o kitas atlieka nepaprastą atgailą, pripažįsta esąs nusidėjėlis, suvokia, kad visiškai skiriasi nuo To, kuris kabo greta ("o šitas nieko blogo nėra padaręs", Lk 23, 41), ir visiškai atsiduoda Jėzaus meilei.

Šventasis Jonas rodo mums Mariją kryžiaus papėdėje – iš meilės aukojamos kančios moterį, dovanos ir atsivėrimo moterį, Jėzaus Motiną, Bažnyčios Motiną, visų žmonių Motiną.

Po kryžiumi stovėjo ir kitos moterys, bet Jėzus, "pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį" (Jn 19,26), ištaria žodžius, turinčius labai svarbias dvasines pasekmes: "Moterie, štai tavo sūnus! Štai tavo motina!" (Jn 19, 26-27). Per Joną kiekvienas atranda save kaip sūnų Tos, kuri atvedė į pasaulį Dievo Sūnų.

Savo mirties valandą Jėzus meldžiasi, balsu išpažindamas savo visišką atsidavimą Tėvui vardan visuotinio išganymo: "Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią" (Lk 23, 46).

Dėl mūsų išganymo mirštančio Kristaus misterijos akivaizdoje mes taip pat sakome: "Tikrai, šitas buvo Dievo sūnus!" (Mt 27,54).

Tegu Marija padeda mums nuoširdžiai išgyventi tikėjimo kelią, adoracijos tyloje belaukiant šventųjų dienų – Velykų, visiškai pasiruošus paversti savo gyvenimą ir savo konkrečią istoriją dovana, kuria, kupini meilės ir vilties, mes turime dalintis su savo broliais.

1989 m. kovo 12 d.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:40:03 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba