Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-05-13 nr. 3048

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julius Keleras.
IN MEMORIAM DRUGELIUI
32
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Astrida Petraitytė.
THOMAS MANNAS: NEIDEALUS KŪRĖJO PASAULIS
• TARPTAUTINIS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 20052

ESĖ 
• Mara Zalytė.
NEBAIGTOS MINTYS
2

KNYGOS 
• Marcelijus Martinaitis.
AIDAS MARČĖNAS, KURIS PATS SAVE SUKŪRĖ
10
• NAUJOS KNYGOS
• Lukas Miknevičius.
KALBOS SUSISIEKIMO PRIEMONĖ
• Juozas Mečkauskas-Meškela.
PAGAUTAS IR SUSTABDYTAS AKIMIRKOS
3
•  ŠVELNŪS TARDYMAI2
• BLANŠA IR MARIJA
• GOLEMAS5

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
DIDMIESČIO BAROKAS
• Jurgita Ludavičienė.
METALINĖ TYLA
1

MUZIKA 
• 2005-ŲJŲ "JAUNA MUZIKA"59

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
DIEVO IR KINO KELIAI
• ARŪNAS MATELIS: "KALBĖTI TAI, KO DAR NEŽINAI"

MENO DIS/KURSE* 
 PABLO IR RAI BATUKADA PUERTO RIKO ŠVIESOJE11

POEZIJA 
• VLADAS BRAZIŪNAS9

PROZA 
• Teodoras Četrauskas.
DANGIŠKOSIOS RAMUNĖLĖS (AURELIJUS IR JUDITA)
1

VERTIMAI 
• Jonas Paulius II (Karol Wojtyła).
SKAUSMINGOSIOS ROŽINIO PASLAPTYS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• MANO ERDVĖ – TAVO ERDVĖ1
• ŠIUOLAIKINIO KINIJOS MENO AUŠRA4

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė.
RESTAURUOTOS ALEGORINĖS IŠMINTINGUMO IR TEISINGUMO FIGŪROS
1

KRONIKA 
• "LAIKAI"
• ILGIAUSIŲ METŲ!1
• LRS1
• Ridas Viskauskas.
TEATRINĖS BANGOS PAJŪRYJE
2
• INFORMACIJA RAŠYTOJAMS
• "EILĖRAŠČIAI PER NAKTĮ"
• TEATRŲ SUSITIKIMAI SANKT PETERBURGE2
• MENO IR KULTŪROS KŪRĖJAMS
• MOKSLEIVIAMS, RAŠANTIEMS POEZIJĄ, IR MOKYTOJAMS LITUANISTAMS11

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
LIETUVA – ANTARKTIDA
24

MENO DIS/KURSE*

PABLO IR RAI BATUKADA PUERTO RIKO ŠVIESOJE

[skaityti komentarus]

Nuo "PR04" įvykio Puerto Riko saloje 2004-aisiais praėjo metai, bet iki šiol atrodo, kad jis vyko ateityje. Per mano keturiasdešimties metų karjerą jis liko vienas įdomiausių ir nenuspėjamų projektų, kuriuose teko dalyvauti (ir kuruoti). Iki šiol neaišku, kas tai buvo – 10 dienų tropinė ekspedicija, socialinis eksperimentas, virtęs mainų ir tapsmo karštlige, postfluksistinė olimpiada (projektas iš tikrųjų reanimavo Puerto Riko pasiūlymą surengti 2004 m. pasaulinę sporto olimpiadą) ar tiesiog TAZ (daugiau informacijos apie projektą galite rasti http://www.mmproyectos.com/pr_04.htm).

Kartą, plaukiodamas Atlanto vandenyne prie San Chuano, Darius Mikšys, kuris aktyviai dalyvavo įvykiuose Puerto Rike, priplaukė nepažįstamą žilą vyriškį. "Ar tik nebūsi JAV armijos karininkas?" – susidomėjo vyriškis. "Ne, esu menininkas iš Vilniaus" – atsakė Mikšys. Jis vilkėjo Sandros Straukaitės specialiai tropikų karščiui pasiūtas kelnes, o rankoje laikė Valdo Ozarinsko kelionei suprojektuotą nenustygstantį lagaminą, padarytą iš riedlentės ratukų ir žuvies transportavimui skirtos plastikinės dėžės. Dar vienas toks lagaminas šokinėjo prie Andriaus Rugevičiaus (PB8) palapinės Rinkono kurorte. Kai sutemo, PB8 iš palapinės persėdo į ghetto fabulous tipo džipą ir, atidaręs visas automobilio dureles, publikai pasiuntė savo Gym Club Mix – spragsintį srautą iš sporto klubuose surinktų garsų. Po šou publika (daugiau nei pusė šimto menininkų iš Lotynų Amerikos, Karibų, JAV ir Europos) susėdo už vakarienės stalo, kurį dengė Lino Jablonskio paišytos paklotės, pristatančios piratinės Belito valstybės (netiesioginis Litbelo vedinys) etnografinius patiekalus. Jų skonis priminė vištą, įdarytą romo buteliu. Kitą vakarą Star Treko virtuvėje Otto Berchem dažė mėlynais dažais aštuonkojus (vilniečiai galėjo apsilankyti jo Pažinčių supermarkete 2003 m.). Publika mėlo. Kai beveik po pusės metų šią vakarienę prisiminėme su Pablo Leon de la Barra, hiperaktyviu meksikiečiu kuratoriumi ir menininku, gyvenančiu Londone, jis tebesišypsojo (jo šypseną galėjote pamatyti bendroje ŠMC TV ir Amiga TV laidoje iš Jurgio Didžiulio namų). Kadangi Pablo ne tik suprojektavo mūsų laikinos stovyklos Puerto Rike architektūrą ir kuravo kelis projektus, bet ir buvo vienas pagrindinių projekto iniciatorių, mudu nusprendėme prisiminti, ką patyrėme PR04. "Kaip tai galime įvardyti dabar, iš laiko perspektyvos?" – akademiškai prisėdome prie diktofono (visas pokalbis – PR04 įvykio kataloge).

Raimundas Malašauskas

Raimundas Malašauskas. Manau, pirmasis klausimas būtų toks: ką išmokai per renginį?

Pablo Leon de la Barra. Man svarbu buvo daug dalykų, susijusių su renginio išraiškos forma ir tuo, kaip ji skyrėsi nuo įprastų kūrybos būdų. Tai nebuvo įprasta parodų seka, pavadinta renginiu, greičiau įvykių ar veiklos rūšių seka, vykusi... kur kas organiškiau. Panašiai kaip ir Olimpinio miestelio, kuriame įsikūrėme, architektūra ir erdvės, projektas nebuvo sukurtas bandant iš anksto tiksliai numatyti, kas įvyks. Todėl man tapo svarbus erdvės atvėrimas savaiminiam vyksmui, stebint, kaip viskas palaipsniui įgauna tokią tvarką, kurioje gali susikurti naujos sąlygos dialogui ir kūrybai. Be to, buvo įdomu, kaip galima įsiterpti į tą lanksčią struktūrą, kuriant naujas sąlygas ir situacijas.

Ir kaip ta struktūra veikia tave. Buvo įdomu stebėti laikinos žmonių bendruomenės atsiradimą. Dvi savaites pavienių individų grupėje formavosi bendruomenė. Kaip visuomenė turėtų tvarkytis? Tam, kad sukurtų visuomenę, žmonės turi įvesti taisykles, o mūsų taisyklės buvo lanksčios ir nuolat keitėsi. Buvo panašu į laisvą visuomenę, ar ne? Tačiau ją galima apibūdinti ir kaip dekadentišką: pamatai ką nors metant šiukšles ne ten, kur jos turėtų būti metamos...

"Vieno ingrediento pietūs" – tai irgi savotiškas besikuriančios bendruomenės išbandymas tarp to, ką žmonės atsineša ir ką tikisi gauti.

Tokiuose projektuose, kaip mano ar tavo, įdomu man buvo tai, kad mes abu skirtingais būdais kūrėme struktūras tam, kad bendruomenė sėkmingai veiktų. Kaip ir mano pakviesti menininkai, siekiau sukurti paslankią fizinę infrastruktūrą, kuri atvertų kelius vyksmui. Ir nors architektūra vienu ar kitu būdu visuomet sąlygoja žmonių elgesį ir galimą vyksmą, svarbu buvo atsiverti, ir man tai pavyko, kaip pavyko ir tau. Tu sukūrei infrastruktūrą, kurią sudarė, pavyzdžiui, pranešėjas – šauklys. Iš pradžių jis itin erzino, visi negalėjo jo pakęsti, nes jis įkyrėdavo su pranešimais, bet vėliau tai tapo paslauga: žmogumi-mikrofonu buvo galima pasinaudoti, jei nedrįsdavai pats atsistoti prieš visus ir pasakyti: "Klausykit! Aš..."; arba – "vieno ingrediento pietūs" – tai tiesiog maisto tiekimas; arba tai, kaip buvo panaudojama erdvė...

Vadinasi, turi omenyje Andriaus garso automobilį arba Darių ir jo suvenyrų mainų projektą...

Tu tarsi kūrei žmogiškąją infrastruktūrą, žmonių civilizaciją. Lygiai kaip aš kūriau fizinę infrastruktūrą.

Bet pagalvokime, kas būtų įvykę, jei šis projektas būtų trukęs ilgiau: tikriausiai būtų įsivyravusi anarchija.

Anarchija arba griežta kontrolė.

Taip, galbūt atsirastų kas nors, kas paimtų valdžią. Ir tada... Įdomu, kad mažoje bendruomenėje galima patirti tai, ką žmonija patyrė per visą istoriją. Žinoma, kaip labai sutrumpintą, iškarpytą ir suspaustą visuomenės istoriją.

Tai buvo tarsi visuomenės simuliakras. Manau, tu teisus, jei nekreipsime dėmesio į atostogų elementą. Kai kuriems tai vis tik buvo atostogos, galbūt ir toliau jie būtų gyvenę tarsi atostogaudami, bet tuomet turintys valdžią taptų įkyrūs. Esu įsitikinęs, kad kai kuriems žmonėms tikrai įkyrėjo anarchija, jie imtųsi atsakingųjų vaidmens – atsakingųjų, kurie rūpinasi, kad viskas veiktų.

Man šis renginys buvo tarsi nuolatinis vaidmenų perkūrimo mechanizmas. Renginio kulminacija man buvo batukada, būtent tada žmonės pamiršo savo vaidmenis ir tapo bendros energijos dalimi – tai net gana monumentalu. Manau, tai buvo geriausias projektas. Neplanuotai prisijungė visi, beveik kaip apimti transo. Buvo puiku. Esu tikras, tai buvo transformuojantis projektas, toks, kuris tavyje ir kuriame tu dalyvauji, palieka tam tikrus pokyčius.

Batukada aiškiai išreiškė tai, kas įvyko per tas dešimt renginio dienų, kai buvo bandoma sutelkti visų energiją.

Ir tai įvyko. Pats net nesitikėdamas, kad tai padarysi, staiga suvoki, kad esi ten su šakute ir puodeliu, groji su kitais žmonėmis, imiesi kitokio vaidmens.

Mąstydamas apie katalogui neparašytą tekstą, pagalvojau, kad būtų įdomu parašyti apie šią vietą kaip apie dviejų vietų hibridą. Tarybiniais laikais buvo vieta, vadinama Arteku. Vasarai ten siųsdavo geriausius mokinius iš visos Tarybų Sąjungos, jie dalindavosi žiniomis, susipažindavo, o vėliau jie tikriausiai tapdavo geriausiais arba... geriausiais komunistų partijos nariais. Taigi man atrodo, kad Rinkono modelyje taip pat buvo Arteko elementas, – susirinko įdomūs žmonės, geri menininkai; San Tropezo elementas – savotiškos dekadentų atostogos. Taip pat galvojau apie J.G. Ballard’ą ir jo knygoje "Kokaino naktys" aprašomą bendruomenę, kurioje nebereikia dirbti, labai anksti išeinama į pensiją. Tai kita realybė. Visa tai – įsivaizduojami scenarijai, apie kuriuos buvo įdomu galvoti. Mūsiškė bendruomenė buvo gerokai autokanibalistinė: žmonės ėmė vieni iš kitų informaciją, idėjas, bendruomenė buvo uždara, palyginti hermetiška, ji mito savimi.

Įdomu, kas atsitiktų, jei palikę salą šie "kanibalai" grįžtų į tikrą pasaulį. Saloje viskas vyko kitaip, ypač turint omenyje anarchiją, negu bet kurioje bienalėje, į kurias menininkai nuvažiuoja ir paruošia savo darbus arba sukuria kokį nors kontekstualų projektą. Manau, kad svarbiausias žodis šiam skirtumui apibrėžti galėtų būti "veiksmai".

Taip, manau, kad viena iš tokio renginio taisyklių ar sąlygų turėtų būti ta, kad žmonės nesivežtų jokių iš anksto paruoštų darbų, net jų apmatų, nebent prasmuktų su jais lyg su kontrabanda. Privalai atsivežti tik įrankius: smegenis, programinę įrangą, idėjas, bet ką... ir save. Tuomet turi sugalvoti, ką darysi, ir žiūrėti, kas vyks.

Taigi Olimpiada, fizinė struktūra, kanibalizmas, utopinė bendruomenė, bendradarbiavimas... Netikėti rezultatai, per kuriuos atsiveria kiti lygiai, kuriuose galima kurti naujas kalbas ir naujas komunikacijos formas.

Taip.

Olimpiada, bet ne Olimpiada, atostogos, bet ne atostogos.

Ir negyvenama sala, kuri nebuvo negyvenama sala.

Bendruomenė, kuri nebuvo bendruomenė.

Ir meno projektas, kuris galiausiai nėra meno projektas. Lanksti struktūra, kuri leidžia perkurti vaidmenis ir vaidmenų kūrimo būdus. Todėl klausiu – ko išmokai tu, netgi kalbant apie praktinius įgūdžius? Pavyzdžiui, aš išmokau naudingų dalykų, kad ir nulupti mango. Tai svarbu.

Skinti kokoso riešutus.

Tai, ką dabar aptarėme, yra kažkas, ko išmokome arba pradedame mokytis, ar ne? Man tai šiek tiek panašu į socialinę inžineriją.

Man tai buvo mokymasis prarasti kontrolę. Nesistengti, kad Olimpinės vilos teritorija visuomet būtų nepriekaištinga, leisti, kad viskas keistųsi, ir nebandyti būti atsakingam už tai, kad būtų surinktos šiukšlės, tikėtis, kad kitas, pastebėjęs šiukšlę, taps atsakingas už savo šiukšles. Taigi prarasti kontrolę ir suteikti vienas kitam atsakomybę už jų pačių prisiimtą vaidmenį.

Vietiniai, dar yra vietiniai. Tai dar vienas svarbus dalykas.

Galbūt, jei būtume turėję daugiau laiko, vienintelis būdas neleisti šiai utopinei bendruomenei susinaikinti – palikti ją ir pradėti kurti kitokius santykius, ar ne? Nes kitaip virstume kanibalais ir būtų kaip "Musių valdove", pradėtume žudyti vieni kitus dėl valdžios ar vaidmenų. Taigi vienintelis bendruomenės išlikimo kelias – atsiverti ir išnykti tarp kitų. Realiame gyvenime, už savosios bendruomenės ribų pritaikyti tai, ko išmokome gyvendami utopijoje, kai turėjome beveik visišką laisvę būti ir veikti.

Tai dar vienas įdomus įsivaizduojamas scenarijus: kaip Rinkono bendruomenė būtų atrodžiusi, tarkim, po penkerių metų, jeigu į ją būtų įsiliejusi mūsų bendruomenė? 50 žmonių, atvažiavusių tik su įrankiais, negalinčių išvykti iš šalies.

Kaip vietos bendruomenės priimtų šias idėjas? Ar jie norėtų įsileisti svetimus, o gal atvirkščiai, atsikratytų jų, net išžudytų?

Manau, dirbtume La Perloje.

La Perla yra senojo San Chuano alter ego. Tai fantastinė bendruomenė, kur nėra įstatymų ir žmonės gyvena iš prekybos narkotikais ar nelegalių verslų. Šios dvi bendruomenės gyvuoja šalia viena kitos ir yra viena kitai reikalingos: San Chuanas su savo tvarka ir įstatymais ir La Perla, be jokių įstatymų, su netvarka ir neformalia, pačių sukurta architektūra. Tai galėtų būti metafora, išreiškianti santykį tarp tokios utopinės bendruomenės, kaip mūsiškė Rinkone, ir išorės visuomenės, ar ne? Gal užuot integravusis ir ištirpusi išoriniame pasaulyje, utopinė bendruomenė turėtų likti utopine bendruomene. Galbūt tokios utopinės bendruomenės būtinos, kad būtų galima ten nuvykti, laužyti taisykles, abejoti ir klausti, kaip veikia pasaulis, arba...

...kaip sukurta visuomenė. Gera mintis. Iš tiesų, alter ego klausimas irgi įdomus: ar reikia dar vieno alter ego? Ar vis tik reiktų remtis binariniu modeliu, tokiu kaip oficialu neoficialu etc.?

Manau, La Perla yra tik vienas iš modelių. Kitas gali būti utopinė bendruomenė, o esu tikras, kad yra ir kitokių.

Mūsų bendruomenė buvo tarsi antroji La Perla, La Perlos dvynė.

La Perla 2. Ir, pereinant prie kito klausimo, kas toliau?

Tai turėtų būti tęstinis vyksmas. Atvykę žmonės gyventų La Perloje kartu su kitais dvejus metus.

Jie kurtų naujus modelius, naujus simuliakrus, ir ne tik naujus meno kūrimo būdus, bet ir santykio su savimi ir kitais būdus. O po dvejų metų būtų įdomu pažiūrėti, kas iš eksperimento išėjo.

Manau, blogiausia, kas galėtų nutikti, – kad, menininkams atvykus į La Perlą, po kiek laiko neapsikentę gali išvažiuoti La Perlos čiabuviai.

Juokinga... Kartais, galvodamas apie viešą ar socialinį meną, galvoju, ką pasakytų vietiniai: "Menininkai, grįžkit namo, į muziejų, grįžkit ir kurkit meną, meno objektus ir skulptūras, mums jūsų nereikia". Bet šis "reikia ar nereikia" ir priklauso nuo santykio, kurį sukursime.

_____________________

* šiuolaikinio meno puslapis

Puslapį rengia Linas Kranauskas (linas@ore.lt)

 

Skaitytojų vertinimai


16488. 32005-05-16 17:24
hmm..neidomu

16495. !@!2005-05-16 21:32
nuobodybe. skaityti kazkokiu tusu dienorashcius... aciu. !no!

16575. piene :-( 2005-05-18 14:56
vel skilties redaktorius neturejo ka deti ir imete sudo grauzti? kiek galima!

16578. skilties redaktorius2005-05-18 15:46
brangieji, grizkit i delfi. grizkit i LM pirmaji puslapi. grizkit i Justino Marcinkeviciaus pulto mixa. spauskit back, back, back. nes kam, is tiesu kam man GRAUZT Jusu garbiuosius komentus?

16584. auio >skilties redaktorius2005-05-18 17:21
"grizkit i delfi. grizkit i LM pirmaji puslapi. grizkit i Justino Marcinkeviciaus pulto mixa" - tu gal nesiuntinek zmoniu , o geriau paklausyk kas tau sakoma ir kitam kartui geresniu dalyku paieskok , nes shis tekstas yra NIEKINIS , ir patc turetai tai matyt , jei dar skoni koki turi.

16589. redaktoriui2005-05-18 19:56
tau dar normaliai. isivaizduok, jei justinas taip kaip tu nervuotusi po poezijos pavasariu recenziju:) ir isvis, prie ko cia jis? olimpiada smagi, shamanishka ta la perla.

16631. LK2005-05-20 03:10
o prie ko čia "skonis"? nė nesiruošiu nervuotis. nors kai žmogus galvoja, kad parašęs CAPSais tampa teisesnis arba kad pats moka geriau pasiųst "paklausyk kas tau sakoma" - apie ką besusimąstyt, jei ne apie Delfi? JM prie ko? prie diskurso: komentai tebematuoja viską pgl pirmą puslapį. Tačiau dar linksmesnė pačios redakcijos veikla už nugaros: pvz, antroj pastraipoj sakiniai turėjo skambėti taip: "Lino Jablonskio paišytos paklotės, pristatančios piratinės Belito valstybės (netiesioginis Litbelo vedinys) etnografinius patiekalus. Jų skonis priminė vištą, per užpakalį įdarytą romo buteliu." Kur dingo aplinkybė "PER UŽPAKALĮ"? pats tikrinau korektūras, žiūrėjau - viskas buvo. konformistiška cenzūros ranka tyko krūmuose.. galbūt prie tavo paties kompiuterio :)

16634. LM > LK2005-05-20 11:59
Tai mesk tą litmenį velniop, eik dirbt į delfi, jei jau taip patinka ir nereiks čia verkšlent

16644. is salies to LM2005-05-20 15:43
labas rytas. litmeniai tam ir egzistuoja, kad nekomercinius (sub-)kulturinius reiskinius palaikytu. bet "kultura" nereiskia konservuotu cenzuru - jei taip toliau bus kulturiniuose leidiniuose, jie gali pradeti merdeti. o LK, man atrodo, tas "bendras diskursas" tarpusavy nelabai turi ka bendro.

16663. is vidaus to LM2005-05-21 14:54
ne tik neverkšlenu, bet ir su tokio sąmoningumo komentais šnekėt nematau reikalo

16670. ML2005-05-22 08:53
tenka tik apgailestauti ,kad tokio zemo lygio zmones atsako uz L&M skiltis .

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:40:03 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba