Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-05-13 nr. 3048

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julius Keleras.
IN MEMORIAM DRUGELIUI
32
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Astrida Petraitytė.
THOMAS MANNAS: NEIDEALUS KŪRĖJO PASAULIS
• TARPTAUTINIS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 20052

ESĖ 
• Mara Zalytė.
NEBAIGTOS MINTYS
2

KNYGOS 
• Marcelijus Martinaitis.
AIDAS MARČĖNAS, KURIS PATS SAVE SUKŪRĖ
10
• NAUJOS KNYGOS
• Lukas Miknevičius.
KALBOS SUSISIEKIMO PRIEMONĖ
• Juozas Mečkauskas-Meškela.
PAGAUTAS IR SUSTABDYTAS AKIMIRKOS
3
•  ŠVELNŪS TARDYMAI2
• BLANŠA IR MARIJA
• GOLEMAS5

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
DIDMIESČIO BAROKAS
• Jurgita Ludavičienė.
METALINĖ TYLA
1

MUZIKA 
• 2005-ŲJŲ "JAUNA MUZIKA"59

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
DIEVO IR KINO KELIAI
• ARŪNAS MATELIS: "KALBĖTI TAI, KO DAR NEŽINAI"

MENO DIS/KURSE* 
• PABLO IR RAI BATUKADA PUERTO RIKO ŠVIESOJE11

POEZIJA 
• VLADAS BRAZIŪNAS9

PROZA 
 Teodoras Četrauskas.
DANGIŠKOSIOS RAMUNĖLĖS (AURELIJUS IR JUDITA)
1

VERTIMAI 
• Jonas Paulius II (Karol Wojtyła).
SKAUSMINGOSIOS ROŽINIO PASLAPTYS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• MANO ERDVĖ – TAVO ERDVĖ1
• ŠIUOLAIKINIO KINIJOS MENO AUŠRA4

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė.
RESTAURUOTOS ALEGORINĖS IŠMINTINGUMO IR TEISINGUMO FIGŪROS
1

KRONIKA 
• "LAIKAI"
• ILGIAUSIŲ METŲ!1
• LRS1
• Ridas Viskauskas.
TEATRINĖS BANGOS PAJŪRYJE
2
• INFORMACIJA RAŠYTOJAMS
• "EILĖRAŠČIAI PER NAKTĮ"
• TEATRŲ SUSITIKIMAI SANKT PETERBURGE2
• MENO IR KULTŪROS KŪRĖJAMS
• MOKSLEIVIAMS, RAŠANTIEMS POEZIJĄ, IR MOKYTOJAMS LITUANISTAMS11

DE PROFUNDIS 
• Liudvikas Jakimavičius.
LIETUVA – ANTARKTIDA
24

PROZA

DANGIŠKOSIOS RAMUNĖLĖS (AURELIJUS IR JUDITA)

Rašomo romano ištrauka

Teodoras Četrauskas

[skaityti komentarus]

Ir Juozas išėjo į Šviesą. Išėjo iš tenai, kur pradžioje buvo visai tamsu, bet pamažu šviesėjo, jam atsakinėjant į kažkieno daugiausia nemalonius klausimus, ir pagaliau prašvito, kai jis pyktelėjęs išsiaiškino, jog kalbėjosi su savimi. Sunkaus tai būta pokalbio, ir dabar Juozas, toje skaisčioje iš nežinia kur sklindančioje šviesoje jautėsi tarsi išniręs iš kažkur, kur jau buvo beužtrokštąs. Aplinkui jį – mokytojukas, buvęs jo pavaldinys, bratokų nukankintas dėl to, kad neprisipažino pakabinęs ant jų kolonisto daržinės durų raštelį su raginimu nešdintis į savo šalį, bratokų per lubas sušaudyti Velnio štabistai, širdimi miręs kaimynas, daug jaunų, tvirtų vyrų, rodės, matytų vyrų valingais veidais.

– Partizanai, – sako prie jo priėjęs mokytojukas, – daugiausia iš Velnio būrių, bet yra ir iš kitur. O dabar einam į kiną.

– Kur!? – nusistebi Juozas. To jis tikrai nesitikėjo, manė bus pristatytas kokiam nors amžinybės pareigūnui, angelui ar šventajam, kuris jam pasakys, ką daryti, o dabar turi eiti į kiną, į kokį kiną ir ką jam ten parodys? Gal Čapliną?

– Tai kitoks kinas, – tarsi išgirsta Juozas ar jam tai šmėsteli galvoje, ir jis apsidairo aplink.

– Tu, Juozai, nesitrikdyk, – sako jam mokytojukas, – visiems naujokams taip iš pradžių būna, kai ko nors nesuprasdami sulaukia atsakymo tarsi iš niekur. Tai rodo, kad jau esi prijungtas prie čionykščio žinyno, kuris, kai tiktai kas nors bus neaišku, tuojau duos atsakymą. Tai kažkas panašu į žemiškąjį internetą, tik be aparatų ir mygtukų.

– Kas tas internetas? – klausia Juozas.

– Neklausinėk tiek daug, – numoja ranka mokytojukas. – Kai kas neaišku, pagalvok: "O kas tai?" Ir sužinosi.

– Internetas, dvidešimtojo amžiaus paskutinio dešimtmečio išradimas, – pakartoja Juozas tarsi išgirsto, tarsi galvoje šmėstelėjusio atsakymo pirmus žodžius, ir sako: – Betgi dabar tik penktas dešimtmetis?

– Amžinybėje nėra praeities, dabarties ir ateities. Čia viskas krūvoje. Todėl kartais sunku susivokti. Bet paskui priprasi. Beje, Žemėje tu esi kai ką iš to patyręs: matei jau paaugusį sūnų, savo kapą su šalia palaidotais tėvais ir datas akmenyje. O dabar einam žiūrėti filmo?

– To Čaplino?

– Ne, filmo apie Aurelijų ir Juditą.

– Toks buvo sukurtas?

– Ne, – atsako mokytojukas, – tai čionykštis filmas, skirtas tau nuraminti. Mat tokie kaip tu, anksti ir staiga mirę, veržiasi atgal pas tuos, kuriuos myli, kurių likimas jiems rūpi, lenda į jų mintis ir sapnus, o kai kurie net tampa bildukais. Tu juk irgi veržeis iš Didžiosios Juodosios Skylės.

– Gerai, – sutinka Juozas, nusprendęs daugiau niekuo nesistebėti, mat vis dar jaučiasi direktorius, ir jam nepatogu prieš mokytojuką, kuris žemėje vis dėlto buvo jam pavaldus.

Ir jie eina – gražus peizažas, aplink vynuogynai, slėniuose raudonstogiai gražūs kaimai, ant neaukštų kalnų pilys, kaip Biblijos paveiksliukuose.

– Kaip kokia Italija? – sako Juozas.

– Kas nors panašaus, – atsako mokytojukas. – Mes, šiauriečiai, čia paprastai matome tokius, šiltų kraštų, vaizdus, kurie žemėje mums atrodė kaip rojus. O pietiečiai mato apsnigtus kalnus ir leidžiasi nuo jų slidėmis. Be to, tai individualu. Kiekvienas, kuris su mumis dabar eina, mato ką nors kita, kas jam miela. Tam ir rojus.

Juozas tik dabar pastebi, kad visi jį pasitikusieji eina iš paskos, ir iškart sužino, kad čia tokia tradicija, kartu su naujoku pažiūrėti jam rodomą filmą, kad, jeigu kas, patartų, nuramintų arba vien tiktai pabūtų kartu, palaikytų, taip sakant, kompaniją, kad jis nesijaustų vienišas.

Paskui jie atsiduria prieš didelį namą, labai panašų į tą kino teatrą Laikinojoje sostinėje, kur Aurelijui eksvienuolė kaip savo krikštasūniui buvo pažadėjusi vietą ložėje, ir nustebęs pasižiūri į mokytojuką.

– O ką? – nusijuokia tas. – Pats tas tokiam filmui.

– Teisybė, – sutinka Juozas, – jo mokykloje uždangstytais langais nežiūrėsi.

Jie įeina į vidų. Juozas su mokytojuku įsitaiso Aurelijui numatytoje ložėje, kiti – kas kur. Salė pilna, užsėstos net pačios pirmos eilės, kur, žinia, prasčiausiai matyti.

– Nemažai publikos surinkai, – sako mokytojukas.

– O argi tai neįprasta? – klausia Juozas.

– Visaip būna, kartais koks nors šmikis ir vienas žiūri, jeigu būna labai prisidirbęs, o kartais trūksta vietų. Viskas priklauso nuo to, kaip jis tenai elgėsi, paisė to…

– …meilės principo, – įsiterpia Juozas.

– Aha, jau žinai, – linkteli mokytojukas.

– Ar jau galime pradėti? – klausia Juozo į ložę atėjęs jaunas vyras, labai panašus į eksvienuolę, matyt, brolis, sumeta Juozas ir sulaukia ištarto neištarto patikslinimo: "Pusbrolis, žuvęs miške per šukavimą".

– Prašom, – atsako Juozas, nutaisęs orią miną, nors iš tiesų jam labai neramu dėl to, ką ten pamatys, ir manydamas, kad jam reikia elgtis kaip per premjerą, be to, surengtą jo garbei.

Ir eksvienuolės pusbrolis duoda kažkam ženklą, atsigręžęs ton pusėn, kur turėtų būti kino projektoriai. Šviesa salėje pamažu pritemsta, ir priešais ekrane pasirodo žodžiai:
Dangiškosios ramunėlės
(Aurelijus ir Judita)
Filmas, sukurtas Juozui, knygos "Tarsi gyventa" herojui. Rodomas pirmą ir paskutinį kartą.

"Kas čia dabar?" – mintyse nusistebi Juozas ir tuojau sužino, o gal šalia sėdintis mokytojukas jam negirdomis pašnibžda, kad tokia knyga kadaise buvo?– kad juos bala tuos amžinybės laikus – bus? parašyta, nes jis, jo gyvenimas Žemėje atitiko tam tikrus matmenis, buvo, taip sakant, gana tipiškas ir įdomus, kad atsidurtų knygos puslapiuose, ir jį tenai kažkas perkėlė, pasinaudojęs gera proga. Čia kaip su ta šaka, gulinčia ant tako. Tūlas pro šalį praeis, gal net paspirs, o turintis akį tuojau supras, kad tai beveik gatavas meno kūrinys, skulptūra, jeigu nupjausi va tą šakelę, o aną patrumpinsi. O kitam reikia viso kamieno, kuris jam yra vien tik medžiaga savo regėjimams išreikšti.

"Aha", – galvoja Juozas, tarsi būtų skaitęs knygą apie save ar jam rūpėtų kūrimo principai, ir vėl įsigilina į tai, kas rodoma ekrane. Tada trumpi filmo titrai išnyksta. Jie virpėjo ekrane tol, kol Juozas galvojo. Ir jis supranta, kad ir toliau taip bus: kol jis mintys apie tai, ką mato, vaizdas nesikeis. Laikas čia neegzistuoja, todėl tempas, aktion nėra būtina sąlyga, kad žiūrovai neišsivaikščiotų. Čia apmąstymų vieta, ir visi ieško tam progų. Jam skirto filmo žiūrovai daro savo išvadas, o jis savo.

Ekrane tuo tarpu jau Laikinosios sostinės katedra, Įgulos bažnyčia, pastatas svogūniškais bokštais Laisvės alėjos gale, dėl to dar vadinamas Soboru. Viduje viskas katalikiška. Per vidurį iš aukštai nuleistas ant lynų kabantis elegantiškas kryžius su atletišku Kristumi. Jis nedaro kenčiančiojo įspūdžio. Atrodo, lyg kabotų ne laikomas vinių, o vien savo išlavintų raumenų, tarsi darydamas garsųjį gimnastikos pratimą, kuris jam teiktų malonumą ir progą parodyti dailią figūrą. Todėl bažnyčioje ne laidotuvių, o pakili nuotaika. "Ir labai gerai", – mintyse pagiria Juozas skulptorių, sukūrusį Kristų ir kryžių, ir taip išmoningai jį pakabinusį dizainerį, paskui ima dairytis po bažnyčią, artipilnę, galbūt ir dėl to, kad joje taip jauku. Tada iš zakristijos plaukte išplaukia kunigas, pliktelėjęs, su dailiai krintančia sutana, maloniai šypsantis, ir Juozas jau žino, kad būtent dėl jo bažnyčia tokia pilna ir kad jis netrukus dings, bus ilgai ieškomas ir tik atsitiktinai surastas, nužudytas dėl sukaupto turto ar dėl kažko, ką jo žudikas vis baudžiasi pasakyti ir nepasako. Dabar tas kunigas dar gyvas, vikriai sukasi savo darbo vietoje, švysčioja sutanos skvernais, tarsi šoktų. Ima ritualui būtinus daiktus, daro įvairius nušlifuotus judesius, ir į jį malonu žiūrėti. "Mielas žmogus savo vietoje", – galvoja Juozas. Jam taip pat patiko suktis savo mokykloje, švysčioti nušveistais batais, kvepėti "Razyrvaseriu" ir "Šipru", būti pavyzdžiu, ir jis taip pat buvo mįslingai nugalabytas. "Jokių išvadų", – mintyse sako sau Juozas ir toliau stebi malonųjį, vikrųjį, savo darbu ir užimama vieta besidžiaugiantį kunigą ir lygina su jį, Juozą, bratokams išdavusio kolegos Juozo II broliu, kažkas panašaus, tik aukštesnė klasė, vis dėlto Laikinoji sostinė ir vėlesni laikai. "Kiek vėlesni?" – susizgrimba Juozas, ir kunigas ekrane, tarsi to ir laukęs, ima skaityti ilgą sąrašą, už ką siūlo melstis atėjusiems: "Melskimės už tą ir tą, mirusį tada ir tada". Ilgas tai sąrašas, ir jis rodo kunigo populiarumą, daug kas nori, kad jis atlaikytų už jų mirusius artimuosius mišias, ir atidžiai pakreipę ausį klausosi jo skaitomų žodžių, išgirdę jiems brangaus asmens vardą atsidūsta, susižvalgo su greta sėdinčiais žmonėmis, matyt, giminėmis, ir ramiai laukia, kas toliau bus, jau nebe taip atidžiai klausydamies, ir tai suprantama, kas jiems darbo, už ką dar bus laikomos mišios. Ilgas tądien sąrašas, ir kai Juozui dingteli, kuo jis čia dėtas, tas šaunus kunigas, gyva savo profesijos reklama, staiga perskaito:

– Melskimės už Juozą, žuvusį prieš penkiasdešimt metų.

Tada sujunda, susižvalgo trečiame ar ketvirtame suole nuo pradžios sėdintys žmonės, dabar ekrane rodomi stambiu planu: kresnas, žilstelėjęs vyras, panašus į Juditos tėvą, tačiau sveikos išvaizdos, iškilia, bet neišpūsta krūtine, juodaplaukė, tiesi, senyva dama, iš akies traukta Juditos močiutė, dar trys jaunesnės į ją panašios damos. Viena jų, geltonai prastai nudažytais plaukais, burbteli: "Pagaliau" ir sučepsi lūpomis, tarsi kuo iš anksto skonėdamasi. Ir Juozas supranta, atpažįsta, kad tas kresnas vyras – jo sūnus Aurelijus, tiesioji juodaplaukė – jo žmona Judita, o kitos trys damos, matyt, jos seserys, nes jų buvo trys, o viena ne ką vyresnė už Aurelijų. Jis nusišypso, lengvai atsidūsta, supratęs dangiškųjų filmo kūrėjų tikslus: pirma scena praėjus pusei amžiaus po jo mirties, atseit būk ramus, jie išgyveno, nepražuvo, kai tu juos palikai, ir dar visai pakenčiamai atrodo po tiek laiko. Ačiū Dievui, jokių mirtinų ligų požymių, pakitimai, taip sakant, sąlygoti amžiaus, abu net jauniau atrodo, negu galėtų atrodyti tokių metų, tad nusiramink, ruhig Blut, kaip tu sakydavai, Juozai, ir žiūrėk toliau.

Paskui staigus laiko šuolis atgal. Juozas mato ekrane jauną, beveik tokią, kokią paliko, Juditą. Ji stovi prie kapo su mažu Aurelijumi. Juozas žino, kad tai jo kapas, nes buvo matęs jį dar gyvas ligoninėje. Jis palyginti šviežias, be antkapio, su vainikais ir jo vardu ant kaspinų, visai netoli medinės koplytėlės, per Bimono šuolį nuo jos, prie dangiškojo žinyno prisijungęs Juozas dabar jau žino ir kas tas Bimonas, tai žmogus, dryktelėjęs beveik devynis metrus į tolį per Meksiko olimpiadą, kai Aurelijus ką tik buvo grįžęs į universitetą iš armijos, ir tas šuolis jį labai nustebino, kaip ir visus besidominčius sportu. O dabar Aurelijus dar mažas. Jie tenai stovi, matyt, pavasariop po jo mirties, nes sniego jau nebėra, bet žolė dar neželia. Judita su tamsiu švarku didelėmis kišenėmis, gedulo juostele, sijonu iki kelių ir juodomis kojinėmis, liūdna – tikras jaunos našlės etalonas. Ji laiko už rankos Aurelijų, taip pat aprengtą kostiumėliu, su trumpomis kelnėmis, bet ilgomis storomis kojinėmis stulpeliais, vienplaukį, šviesia galvyte, susiraukusį, bet neliūdną. Jį tiesiog žilpina saulė, be to, nežino, kokią miną reikia nutaisyti, žiūrint į aparatą, nes niekas neduoda instrukcijų. Jo, Juozo, tėvas tylėdamas spragteli 6x6 formato "Baldos" mygtuką, paskui Judita nufotografuoja jį patį su Aurelijumi. Ir jie išeina iš kapinių, tradiciškai pataisę kelis kaspinus, ties Juozo tėvų namu, beveik prieš pat bažnyčią, atsisveikina su tėvu ir traukia toliau. Juozui dabar smalsu, kur jie eis, – Judita nusiveda Aurelijų prie miestelio mokyklos, atsirakina mokytojų butą tame pačiame name. Ir Juozui aišku, kad jie dabar ten gyvena. Taigi jis buvo palaidotas savo gimtajame miestelyje, o Judita tenai po to atsikėlė ir dirba, nes norėjo būti prie jo kapo, kaip kokia dekabristė, galvoja Juozas, tiktai tos sekė paskui savo gyvus vyrus, o ji paskui mirusį, nesvarbu net, kad čia gyvena jo pirmos mylimosios, dėl kurių jiedu jam gyvam esant vis pykosi, ir Judita nenorėjo, kad jis čionai važiuotų, ir pati nevažiuodavo. Dabar jai tai visai nerūpi, net gyventi atsikėlė, ir labai gedi, net pavydi bepročiams. Taip ir sako paskui, kitoje scenoje, žiūrėdama pro langą į išprotėjusią malūnininkienę iš to miestelio, kur Juozas buvo direktorius: "Aš jai pavydžiu". Malūnininkienė dabar visur bastosi, žila, klaiki, nebežinodama nei kas ji yra, nei kur gyvena. O Judita žiūri į ją ir pavydi. Nes labai ilgisi Juozo ir gailisi, kad su juo anksčiau dėl tokių niekų pykdavosi, ilgisi jo glamonių, kuriomis jis stengėsi ją nuraminti, įvertina kaip vyrą, žodžiu tariant, rožinėmis spalvomis mato juodviejų buvusį gyvenimą ir juodomis savo ateitį, tad nori kvanktelėti, vaikščioti kvatodamasi po kaimus ir nejausti sielos skausmų, kurie, Juozas tai mato, ne menkesni už jo kančias Didžiojoje Juodojoje skylėje. O kad būtų galima tenai, Žemėn, sugrįžti ir nepadaryti vieno ar kito dalyko. Bet tai neįmanoma. Juozas tai supranta, ir Judita ekrane, matyt, supranta. Paskui, kitoje scenoje, ji puola prie Aurelijaus ir bučiuoja, spaudžia prie krūtinės, tarsi atgailaudama, kad buvo jį per savo sielvartus pamiršusi ir norėjo bastytis be rūpesčių. Glaudžia jį prie krūtinės, nukėlusi nuo supamo medinio žirgo, bučiuoja ir kalba:

– Mano aukselis, mano sidabrėlis, mano turtelis. Myliu, myliu, spust, prie širdelės glust.

Su gedulo drabužiais, juodaplaukė, žaižaruojančiomis akimis – tikra Ana Manjani, našlės pavyzdys, – galvoja Juozas, nė trupučio nesistebėdamas, kad žino tą vėlesnių laikų aktorę. Jai Žemėje būtų reikėję suvaidinti Juditą, jeigu toks scenarijus būtų buvęs parašytas, bet jie tenai taip apsitvėrę visokiomis sienomis, kad beveik nieko nežino vieni apie kitus, susitikę klausinėja visokių niekų, vos ne apie dauginimosi būdą, nors taip mažai kuo skiriasi, galvoja dabar jau kosmiškai protaujantis Juozas, žiūrėdamas į Juditą, bučiuojančią, maigančią, kamuojančią nukeltą nuo medinio arkliuko Aurelijų, ką tik lingavusį ant savo obuolmušio pirmyn atgal ir traukusį: "Mamyte, nupirki man žirgelį, aš josiu ginti Lietuvos". Pati ta daina bratokiškos, kaip sako jis, tarybiškos, kaip ji dabar oficialiai vadinama, mokyklos vedėjos vaikui, šypteli Juozas.

O Aurelijus, kaip jis? Jis taip pat nori kvanktelėti, kad nebėra Juozo? Nepasakysi, sprendžiant iš jo elgesio. Jis žaidžia su savo žaislais, kurių visai nemažai turi tokiu stygiaus metu. Dar vieną žirgelį, tiksliau, jo galvą, pritvirtintą prie pagaikščio su dviem ratukais, skirtą "jodinėti" lauke, medinį automobilį, visokių piramidžių. Jis šuoliuoja ant to žirgo lauke, burgzdamas trauko paskui save automobilį ir net naudojasi savo, kaip mokyklos vedėjos vaiko, padėtimi. Mat šlaku išpiltame mokyklos stadione (kita scena) suka ratus toks vyrukas, baiginėjantis mokyklą. Jis kiek išgalėdamas mina savo nuleistomis riestomis rankenomis dviratį, ruošiasi kažkokioms varžyboms, kuriose viliasi gerai pasirodyti ir galbūt prasimušti. Žodžiu tariant, treniruojasi ir paima per pertrauką pavežioti Aurelijų. Pasisodina jį ant rėmo ir apskrieja kelis ratus beveik tokiu pat greičiu, kaip pirma. Aurelijui baisu, kad nenukristų, jis rėkia iš baimės per posūkius, kai dviratis palinksta į stadiono vidurį ir, rodos, tuoj tuoj grius, mat dar nežino, kad taip reikia, nes pirmąsyk važiuoja dviračiu, išvis nesuvokia, kodėl jis negriūna, juk yra tik su dviem ratais. Jam dabar apskritai atradimų ir stebėjimųsi metas. Ir Juozui, žiūrinčiam į važinėjamą Aurelijų, galvoje šmėsteli kitas vaizdas. Keliu tarp aukštų pusnių važiuoja sunkvežimis, kurio kėbule, žino, karstas su jo kūnu ir du šiltai apsimuturiavę vyrai, atrodo, Juditos svainiai, o kabinoje šoferis ir Judita su Aurelijumi ant kelių. Aurelijus verkia, kai šoferis sustoja atsikasti kelio ir atidaro duris, nes jam tada nuo vidun įvirtusio šalčio ima skaudėti keliukus, ir stebisi, kad telefonstulpiai tarsi lekia į jį, kai sunkvežimis juda…

Vyrukas ekrane sustoja, nukelia nuo rėmo Aurelijų ir važiuoja toliau, tai greitėdamas, tai tolygiai mindamas, žodžiu tariant, vykdo savo treniruotės planą. Aurelijus pamažu atsikvoši iš baimės, nusiramina ir paskui netikėtai išbėga į stadiono taką ir ima prašyti: "Dar, dar pavežk!" Matyt, pajuto svaigulio skonį. Kiek atradimų per vieną dieną! Bet vyrukas nenori jo daugiau vežioti, jam rūpi ruoštis varžyboms. Jis, atrodo, jau gailisi, kad pirma pavežiojo Aurelijų. O tas bėga namo pas mamą: "Dar noriu, dar!" Ir ką daro miestelio pedagogė Nr. 1, sako: "Užteks, negražu gristi, Aurelijau!" Ne, ji išeina į lauką ir prašo: "Pavežiok jį dar, Baliūnai, – matyt, tokia to mokinio pavardė, – aš pirma pro langą mačiau, jūs taip gražiai važinėjotės". Kadangi visų pirma yra labai gedinti našlė, neseniai karštai mylavusi Aurelijų, tylomis atsiprašinėdama, kad norėjo išprotėti ir palikti jį likimo valiai, ir tik paskui pedagogė.

Ir Baliūnas vėl pasisodina ant rėmo Aurelijų, suka su juo aplink stadioną. Bet Aurelijui jau nebe tas, nes junta, kad yra vežiojamas per prievartą, ir tai visai kas kita. Jam gėda, kad atsivedė mamą ir privertė Baliūną jį vežioti. Ir Juozas tikisi, kad sūnus tos pamokos nepamirš ir jo niekada nedžiugins išreikalautos malonės. Gražus, bet skaudus bruožas, nes tokių tyrų momentų gyvenime reta, ir tuos pačius jų išsiilgę žmonės dažnai pagadina kaip pirma Aurelijus. O tas nukeltas nuo dviračio šūkteli prie lango: "Einu pas dieduką" ir drožia sau. Judita jo nesulaiko, ir Juozas salėje nesijaudina, nes jo tėvų namas čia pat, už poros namų per kelią, kuris beveik nevažinėjamas. Keli vežimai per dieną ir kada ne kada koks sunkvežimis, o dar rečiau "lengvoji", paskui kurią kaimo vaikai lekia puskilometrį ir uosto dūmus, nes tie jiems gardūs. Vaikai ir taip būriais eina per kaimus su terbomis ir, jeigu reikia, gali jau paaugusį pasirinkti, ne tokį varlių kaip Aurelijus, ypač iš tų "vilkiukų", kažkaip perplaukusių upių tėvą ir dabar rankas bučiuojančių dėl duonos kąsnio, žodžiu tariant, besielgiančių visai nearijiškai. Juozo tėvas taip pat laiko vieną tokį priklydusį "vilkiuką", kurį tituluoja bernu ir vadina Jonu. Juozas šypteli pagalvojęs, kad bratokų laikais, kai neteko ir tų kelių savo užkuriomis gautų hektarų, jo tėvas laiko berną, kuriam išvis nėra kas veikti, nebent paskaldo malkų ir atneša vandens. "Keistai elgiamasi pas mus su tais kitataučiais vaikais, anksčiau žydus savaip krikštydavo, dabar arijus", – galvoja Juozas.

"Bernas Jonas", maždaug Baliūno amžiaus arijas, atidaro vartelius, įleidžia Aurelijų ir atgina jį nuo didelio raudono gaidžio, kuris kažkodėl puola vaiką, kai būna vienas, šoka ant pečių ir kapoja snapu, tarsi jis būtų konkurentas ar kiaunė. Esama keistų gaidžių.

Tėvas, kita scena, sėdi verandoje ir siuva skrandą. Dabar beveik vien tiktai milinių frenčių mada ir skrandų. Jis viską pats padaro, kabes pasmakrėje ir sagas, kurias išpjauna iš medžio ir aptraukia nuskusta avies oda. Manufaktūra, rankų darbas, tačiau apmokamas ir vertinamas mažiau už fabrikinį, toks metas. Aurelijus tarsi tapęs jo gizeliu, jis stebi, kaip skutama oda, vaškuojamas storas siūlas sagoms, minamas "Zingeris". Viską mato, supranta ir… rūko su Juozo tėvu per pertraukas "Pamirą". Taip, tėvas atsitraukęs nuo siuvamosios duoda jam rūkyti ir sako: "Papsėk, papsėk", kitaip sakant, trauk, kad cigaretė neužgestų, matyt, kad Aurelijus jaustųsi lygiavertis partneris, nes tas jam iš tiesų padeda, nueina į parduotuvę ir parneša reikiamo numerio siūlų, rūkyti. Prie juodviejų partnerystės, atrodo, visi pripratę, ir ji nieko nestebina. Ir Aurelijus su Juozo tėvu, atrodo, geriau jaučiasi, negu su mama, besiblaškančia tarp kvanktelėti ir nekvanktelėti. Vaikai tokių dalykų nesuvokia. Su suaugusiais jiems turi būti gera, jie nesupranta jų į praeitį ar ateitį orientuotų ašarų ir gali verkti tiktai esamuoju laiku. Aurelijui "gera" reiškia vaikščioti pas senelį, rūkyti su juo ir kalbėti apie rimtus dalykus. Miestelyje lyg ir nėra kitų vaikų, o gal yra, bet Aurelijus su jais nežaidžia, matyt, todėl, kad jam labiau patinka rimta senelio kompanija. Jo metodas bendrauti su Aurelijumi išvis labai savotiškas, jis ne tik rūko su juo, bet ir moko nepadorių dainų, pavyzdžiui: "Chodź do chrustu", ir juokiasi, kai vaikas dainuoja. Aurelijus auga dvikalbėje aplinkoje.

Juozo motina kartais ateina į verandą, paduoda ką nors, pavyzdžiui, Aurelijui obuolį, tėvui arbatos, palinguoja galvą, matydama, kaip vyras kvailioja su anūku, ir išeina. Atrodo labai prislėgta ir beveik nešneka, apsigaubusi tyla, nuo to laiko, kai žuvo Juozas, jų viltis, ir dukterys ištekėjo už bratokų karininkų. Nuo tada pasaulis jai sugriūna, ir ji tiktai tyliai egzistuoja tarp jo griuvėsių.

O tėvas dabar štai važiuoja su Juditos išpustytu Aurelijumi į miestą aplankyti dukterų. Jau praėjęs tas metas, kai jis linkėjo jaunėlei pagimdyti kačiuką, dabar pripažįsta anūkę ir vyresniosios dukters sūnų, bet Aurelijus jam vis tiek mylimiausias anūkas. Jis išvis gan tvirtai jaučiasi, o gal viską nustūmęs gilyn ir vaidina kietą, nes kam nors reikia tokiam būti tarp besigaluojančios iš sielvarto žmonos, marčios ir pasaulį atradinėjančio anūko. Šiaip ar taip, plepa su žentais jų kalba, geria su jais vodką ir nieko nešneka apie okupaciją, Juozo mirtį ir miškus. Jis kaip normaliais laikais svečiuojasi pas dukras ir žentus, vienas kurių, jaunėlės vyras, bratokų kariniame dalinyje komanduoja šoferių skyriui, o vyresniosios antra pusė, jau kapitonas, dirba tiekėju, todėl ant stalo netrūksta tušonkos ir kitų to meto deficitų, kapitonas truputį pašiepia jaunėlės vyrą, kad tas jau pavėpęs, mat mėgsta baltakę, bet šiaip atmosfera prie stalo draugiška. Tėvo ir dukterų šeimų vakaronė prie stalo su svaigalais ir užkanda.

Aurelijus tuo metu truputį iš mandagumo pabendrauja su vaikais, jaunėlės dukra ir vyresniosios sūnumi, metais kitais jaunesniais už jį. Jis patampo grindimis pusbrolio gremėzdišką medinę "polutorką", pagiria klaikią pusseserės lėlę ir greit pasišalina, su vaikais jam nuobodu, jie kalba vien tiktai apie savo kvailus žaislus ir žaidimus. Baisus čia daiktas, kad pusbrolis, sako, sukęsis karusele. Užtat jis važiavęs ant rėmo dviračiu, nors, tiesa, tos pramogos galas buvęs nemalonus. Dėl ko? O dėl to? Aurelijus nenori to aiškinti, negi jie supras, ir eina pas suaugusius. Tie tuo metu kaip tik kalba apie bulvių derlių, kuris rūpi tiekėjui.

– Jeigu nelis, bus neblogas, – sako Aurelijus tiekėjo kalba, jis, pasirodo, ir ją moka!

Aurelijus pareiškia savo nuomonę dėl būsimo bulvių derliaus, šansų aprūpinti jomis bratokų kariuomenę ir pasisiekia ką? Na, ne suvyniotą į žalsvą popierių ilgą mėtinį saldainį, o "Belomoro" pakelį, išsitraukia vieną papirosą, padaužo jį kandiklio galu į stalą, įspaudžia kaip įgudęs rūkorius per vidurį kandiklį, įsikanda jį, užsidega papirosą ir atsilošia kėdėje, pasiryžęs išklausyti, ką atsakys į jo argumentą tiekėjas. Tačiau tam jau neberūpi bulvės. Jie visi keturi nustėrę spokso į jį, tik tėvas kikena.

– Jis rūko? – klausia rimtasis tiekėjas, ir šoferių viršininkas atrodo tuo pasipiktinęs, nors verčiau nerodytų savo emocijų, nes jau kaip reikia įmetęs.

– Na taip, – atsako tėvas. – Kas čia tokio, papsėk, Auriuk, papsėk.

Ir Aurelijus papsi, o tie prie stalo piktinasi viens per kitą, kur tai, girdi, matyta, kad toks bamblys rūkytų, ir jų vaikai, žiūrėk, užsinorės, ir šoferių vadas taikosi atimti iš Aurelijaus papirosą. Bet Aurelijus neduoda, o tėvas jį užstoja, negi leis jį skriausti atsivežęs. Situacija tiesiog patinė. Tada tiekėjui nušvinta protas, jis plekšteli sau delnu per kaktą ir sako:

– Taigi jis visai nerūko! Tik vaidina.

– Kaip tai? – klausia Aurelijus.

– Paprastai, – atsako tiekėjas. – O tu užtrauk, užtrauk, – ragina.

– Kaip užtraukti?

– Na į save dūmus įtrauk, tu juos tik burnoje palaikai ir išleidi.

Aurelijus nė nemanė, kad reikia kitaip daryti, todėl sako:

– Na tai kas?

– O tas, kad niekas taip nerūko, jeigu neįtrauki, negali sakyti, kad rūkai.

Tetos, Juozo seserys, dabar ima šaukti, kad nereikia, gana tų šposų, tegu išmeta papirosą, ir baigta. Bet tiekėjas laikosi savo, jis žinąs, ką darąs, matyt, turi šioje srityje praktikos:

– Trauk!

Ir Aurelijus, norėdamas parodyti, kad jam vieni juokai rūkyti vyriškai, užsitraukia dūmą ir, tarsi gavęs kanopa į kaktą, nusirita nuo kėdės, ima gaudyti kvapą, springti, trūkčioti visu kūnu, blaškytis, mėlynuoti, jau visai natūraliai, o ne apsimesdamas, kaip tada, pirmą išvadavimo – vėl okupavimo dieną, kai bratokų kareiviai, Juozui su Velniu išėjus pasislėpti į mišką, norėjo vyriškai pasidžiaugti Judita ir jos rudake kumpanose padėjėja. Visi nusigandę apstoja vaiką, paskui tėvas paima ant rankų ir nunešęs į kitą kambarį paguldo į lovą. Trumpam išvirtęs iš koto, Aurelijus rauda kruvinomis ašaromis ir piktai dėbčioja į tiekėją. Jam pikta ant jo, baisu to, ką tik patyrė, ir gėda, kad taip apsijuokė.

Jis paskui ir išvažiuoja jam neatleidęs, bet daugiau nepaima į rankas cigaretės, ir Juozas už tai dėkingas tiekėjui, nors iš pradžių pyko ir buvo beeinąs prie ekrano aiškintis, lyg tai būtų ką padėję.

O kas gi tenai tokia? Kas ta liesa žila dama su manieringai rankoje laikoma lazda? Taigi čia Juditos močiutė Rozalija, kadaise suvedžiota Albiono ūkuose pasislėpusio grafo, ji atvažiavusi prižiūrėti Aurelijaus, padėti Juditai, kad ta turėtų laisvas rankas. Šiaip ar taip, būti mokyklos vedėja ne juokai. Į konferencijas apskrityje – 10 km pėsčiomis, nes joks transportas nevažinėja. Aurelijus žiūri pro langą, laukdamas jos grįžtant, ir, kai pamato pareinančią ties paskutiniu gretimo kaimo namu, bėga pasitikti. Jai net naktimis reikia palikti namus ir eiti surašinėti kaimiečių į vadinamuosius kolūkius. Juos tenai bratokų kareiviai suvaro į didžiausią trobą, ir Judita turi pasakoti, kaip gerai dirbti išvien, turėti bendrus arklius, plūgus, karves, laukus. Taip esą smagiau, o kartais, kai agitbrigadoje būna kino mechanikas su aparatūra, rodo jiems linksmus filmus apie tiesiog operetiškai mielą kolūkiečių, naujas žodis, gyvenimą bratokų šalyje. Jie tenai apsirengę gražiais tautiniais drabužiais, dirbdami tiktai juokiasi, dainuoja, visai neprakaituoja, nors filmuojama, atrodo, pietuose, kur karšta, lenktyniauja vieni su kitais, dėdami į tai visą širdį, paskui nė kiek nesiraukydami atiduoda derlių valstybei, pristato jį raudonosiomis gurguolėmis, t. y. raudonomis vėliavomis papuoštomis "polutorkėmis" arba vežimais, taip pat su muzika, dainomis, be to, jie, nuėmę derlių, smagiai puotauja ir gražiai pagerbia lenktyniavimo nugalėtojus, o kupletais pašiepia tinginius, kurie paskui susigėdę pasitaiso ir kartais net patys ima pirmauti. Tokius tad filmus rodo Judita. Jie taip labai kontrastuoja su vietos ūkininkų gyvenimu, kad tie, rodos, po žodžio "konec" turėtų tuojau pulti ir visi susirašyti į tuos smagius kolūkius, kur žmogui nuo veido nenueina šypsena. Tačiau nepuola, dažnai nė vienas neįsirašo, nors ir būna laikyti per naktį. O jeigu įsirašo, tai toks, kuris beveik nieko neturi ir įsivaizduoja, kad jam bus geriau, jei taps visos apylinkės plūgų, arklių, karvių ir laukų bendrasavininkiu. Tačiau ir tokių reta, net tarp pačių didžiausių plikšių, nes aplink miškuose daug Velnio žmonių, kurie to daryti nepataria. Kadangi jiems nepatinka, kad kolūkiečiai paskui su tomis raudonosiomis gurguolėmis turės viską vežti ir atiduoti valstybei, be to, kam tos pertvarkos, jeigu va per Kalėdas arba Velykas ateis amiai, ir reikės vėl atsidalinti. Todėl Juditos veikla, tiesiai tariant, neproduktyvi. Ar ji turi dėl to nemalonumų? Na, bratokai ir jų pagalbininkai jai nieko nedaro, bet sako, kad reikės tol vaikščioti po kaimus, kol visi susirašys. O kas labai šakosis ir atsisakinės, tas važiuos pas baltas meškas persiauklėti, su vienu maišiuku daiktų ir provizijos galvai. Taigi jie turi ir kitų svertų, ne tik kiną.

O Velnio žmonės? Jie nieko nedaro Juditai už tai, kad ji duodasi su tokiais filmais po kaimus. Kartą, einant su keliais bratokų kareiviais ir stribais, tokiais jų padėjėjais, pro pamiškę, kažkas ten tankmėje sužvanga, suskamba, aiškiai ne pririštų karvių grandinės, ir Judita persižegnoja, nepaisydama to, kad mokytojai tokioje draugijoje žegnotis visai netinka, bet daugiau nieko neatsitinka, nesutrata pro šakas šūviai, ir jie persigandę eina toliau. Velnio žmonės, matyt, neketino ką nors daryti Juditai, gal dėl to, kad Aurelijus buvo jų vado krikštasūnis, o gal kad ji per daug nesiplėšė, sakė tik tai, kas būtina, gal jai tiesiog sekėsi, o gal dar dėl kitos priežasties. Ką gali žinoti?

Kartą pas ją atvažiuoja iš apskrities juodviejų kolaboruojantis su bratokais kursiokas Kostas ir vienas bratokų pareigūnas. Pareigūnas jos paklausia, ar ji mokanti laikyti liežuvį už dantų. Jeigu taip, tai ar nepabūtų miestelyje jų ausimis ir akimis? Kostas siūlo neatsisakyti, be to, stoti į jų partiją, kad paskui, kurį laiką pabuvusi tuo, kuo prašo pabūti jo draugas bratokas, galėtų persikelti į miestą, tapti kokios nors didelės mokyklos direktore, nebūti amžinai šito kibirmiesčio pradinės vedėja. Judita paaiškina bratokui, kad mielai pabūtų, kaip jis sako, ausimis ir akimis, bet esanti labai plepi, pati žinanti, kad tai negerai, bet nieko negalinti sau padaryti, va ir dabar jai esą knietėte knieti pirmam pasitaikiusiam pasakyti, apie ką jie čia kalbėjo, dėl to negalinti ir į partiją stoti, nes tenai, žinoma, irgi esama savų paslapčių, nors toks Kosto pasiūlymas jai darąs garbę. Šitaip dėsto Judita atsisakinėdama bendradarbiavimo su bratoko organizacija ir narystės partijoje. Ir Juozas tuo stebisi, jis manė, kad Judita Aurelijaus labui sutiks. Bet ji, atrodo, gudresnė už jį, išsisuka nė vieno neįžeidusi, numenkinusi save, neverta, girdi, tokio pasitikėjimo. Ir Juozas kelia prieš ją kepurę, jis nesugebėjo taip gudriai suktis, nors, kita vertus, kažin ar kaip vyras turėjo tokį šansą.

Edenkobenas–Vilnius, 2002–2005

 

Skaitytojų vertinimai


16636. Korra2005-05-20 12:31
Įspūdingai parašyta - nenuėjo veltui Teodorui Četrauskui tai, kad vertė ir Musilį ir Grassą ir kitus. Lauksiu romano.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
21:39:48 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba