Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-03-10 nr. 3086

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
ISTORIJA
54
• RENGINIAI, SKIRTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENAI – KOVO 11-AJAI
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
 ŠIANDIENINĖ LIETUVA: VILTYS IR REALYBĖ55
• FORUMO "ŠIANDIENINĖ LIETUVA: VILTYS IR REALYBĖ" REZOLIUCIJA5

LITERATŪRA 
• Rasa Drazdauskienė.
ORLANDAS, ORLANDA, ORLANDO...
4

KNYGOS 
• Jūratė Baranova.
ŽURNALISTĖS KNYGA, KAIP PROVOKUOJANTIS EKSPERIMENTAS
28
• NEPASIGAILĖTI DUŠANSKIO10
• KARTONO PILYS1
• MIEGU SU TAVIMI PO ODA2
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• "IŠLAISVINTI PIRMAPRADĘ IDĖJĄ"3
• Vitalija Mockutė.
"GAIDA", INSPIRUOTA "GAIDOS"
2

TEATRAS 
• PEREITŲ VINGIŲ BEIEŠKANT2
• NERIMTA KOMEDIJA APIE RIMTUS DALYKUS
• VITEBSKO LĖLIŲ TEATRO VIEŠNAGĖ

DAILĖ 
• Saulius Kuizinas.
MOBILUMO INTERPRETACIJOS
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
"STIKLO ŽAIDIMAI" VITRAŽO MANUFAKTŪROJE
3

KULTŪRA 
• NAUJAS MENOTYROS METRAŠTIS2

NAUJI FILMAI 
• IKI "PRAVDOS" FESTIVALIO – VIENA MINUTĖ
• FILMO "LAIKU SUSPĖJOME PASIKALBĖTI" PREMJERA
• NAUJAS LIETUVIŠKAS VAIDYBINIS FILMAS "AŠ ESI TU"4

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ70

PROZA 
• Algirdas Vaseris.
VIENOS DIENOS ŠVENTĖ
14

VERTIMAI 
• EWA LIPSKA6

PAVELDAS 
• IEVA DILYTė.
TALINE – NAUJAS DAUGIAFUNKCINIS MODERNAUS MENO MUZIEJUS

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Pabedinskas.
INDIJA, ŠVYTINTI FOTOGRAFIJOSE
1
• Vytautas Michelkevičius.
"KITAS FESTIVALIS" ("NEXT FESTIVAL") IŠVAŽIAVO IŠ MIESTO
• 10 EKSPERIMENTŲ4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• IX PIETŲ AMERIKOS LIETUVIŲ JAUNIMO SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS URUGVAJUJE6

KRONIKA 
• VYRIŠKA – MOTERIŠKA
• ŠOKIO SPEKTAKLYJE – MOTERŲ PASLAPTYS
• VERTĖJŲ DARBAI IR SUSIRINKIMAI
• POPULIARIAUSIOS UŽSIENIO GROŽINĖS LITERATŪROS AUTORIŲ KNYGOS4

DE PROFUNDIS 
• KITATAUČIAI LIETUVOJE RETRO ŽVILGSNIU2

AKTUALIJOS

ŠIANDIENINĖ LIETUVA: VILTYS IR REALYBĖ

[skaityti komentarus]

Vasario 22 dieną Lietuvos Respublikos Seime šia tema Lietuvos kultūros fondas surengė forumą. Simboliška, kad jis vyko tarp dviejų deklaracijų – Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo – švenčių. Minčiai, refleksijoms, palyginimams, analogijoms ir svarstymams verias plati erdvė, juoba kad būtinybė išsikalbėti tampa save ir valstybę gerbiančio žmogaus egzistencijos klausimu. Simboliška ir tai, kad į šį forumą neatėjo tie, kuriems labiausiai turėtų rūpėti, kokią šiandienos Lietuvą regi ir kaip ją reflektuoja šviesuomenė. Salėje galėjai matyti tik kelis nuobodžiaujančius seimūnų veidus. Suprask – mes viską žinome, kalbomis nieko nenuveiksi. Na, bet jei taip norite, jei nuo to jums bus ramiau, išsikalbėkite. Kad prelegentų žodžiai nebūtų lyg žirniai į Konstitucijos salės Seime sieną, skelbiame įdomesnių pranešimų santraukas, parinkę iš plataus refleksijų spektro tuos, kurie artimesni mūsų savaitraščio profiliui. Švenčių proga tebūna visuomenei žinomos ir mūsų šviesuomenės mintys bei jų rezoliucija.

Arūnas Gumuliauskas Laisvės idealai, nusivylimai ir netektys

Šiandieninė Lietuva darosi panaši į amžinai perspektyvų atletą, kuris turi daug potencijos, bet tebesėdi ant atsarginių suolelio ir vis laukia išmušant savo valandos. Laukia, nes taip jam gerai, nes jis neturi ir ambicijų, pagrįstų konkrečiomis programomis bei konkrečiais tikslais. Štai ir šiandien mes laukiam ir nežinom, ko mes tikimės 2013 metais. Nežinom, nes neturim programos. Kodėl taip atsitiko, kodėl tebesame didžiojo politinio žaidimo statistai? Norint atsakyti į šitą klausimą, reikėtų sugrįžti prie mūsų valstybingumo atkūrimo ištakų, kur aptiksime gausybę pateisinančių objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Būtina pripažinti tą faktą, kad Lietuva buvo pirmoji, turėjusi nueiti dar niekieno neišbandytą kelią nuo azijinės totalitarinės imperijos iki europinės demokratijos, nuo planinės prie rinkos ekonomikos. Šis kelias buvo tiesiogiai susijęs su kova prieš sovietinę agresiją ir senosios ekonominės sistemos žlugimu. Be to, asmenys, stoję prie valstybės vairo, neturėjo ne tik vadovavimo valstybei patirties, bet ir naujosios Lietuvos vizijos ar valstybingumo atkūrimo ir vystymo programos. Neturėjo, nes negalėjo turėti. Prasidėjo klajonės labirintais, kurias toleravo tauta, turėjusi teigiamą emocinį užtaisą bei tikėjusi greitai pagerėsiančio gyvenimo perspektyva. Ji laisvės idealus tapatino su geresne socialine bei materialine būtimi, dėl kurios buvo pasiryžusi iškęsti įvairias negandas. Tokią tautos būseną sąlygojo susitelkimas prieš sovietinę agresiją ir totalitarinės sistemos sugrįžimo baimė. Deja, šie faktoriai veikė ir naujos, jau savos valdžios chaotiškus veiksmus, siekiant ekonominės griūties sąlygomis išvengti visiškos krašto ūkio katastrofos. Tada pirmiausia buvo iškilusi būtinybė ginti iškovotą laisvę ir tik paskui kurti įvairias socialines, ekonomines ar humanitarines programas. Įgijus tarptautinį pripažinimą bei įgyvendinus strateginį Nepriklausomybės tikslą, ėmė byrėti Sąjūdis, kuris transformavosi į savarankiškas politines jėgas, veikiančias konkrečiame ideologiniame lauke. Apie tai bylojo ir kompromisinis 1992 metų Konstitucijos variantas, išreiškiantis to meto politinių jėgų balansą. Artėjant priešlaikiniams rinkimams, ėmė sekti tautos suteiktas valdžiai pasitikėjimo kreditas. Žmonių nepasitenkinimą lėmė ne tik tragiška žmonių materialinė padėtis, bet ir įvairūs valdžios vyrų skandalai, į kuriuos reaguota itin skausmingai, girdi, tai galėjo būti tik totalitarinės sistemos sąlygomis, o ne laisvoje Lietuvoje.

Kita vertus, žmonės neturėjo informacijos, su kokiais sunkumais teks susidurti laukinio kapitalizmo sąlygomis. Jie ėjo tuo keliu, kurį jau prieš keletą dešimtmečių ar šimtmečių nuėjo Vakarų demokratijos. Tame kelyje buvo bankų ir investicinių kompanijų griūtys, "prichvatizacija", infliacija, nedarbas, reketas ir daugybė kitų dalykų. Žmonės nebuvo tam pasiruošę. Atkuriamasis Seimas nesugebėjo priimti dekomunizacijos įstatymo, kuris galėjo tapti kertiniu valstybingumo bei pilietinės visuomenės kūrimo akmeniu ir veikti naujosios biurokratijos formavimosi procesą. Deja, dokumentas sparčiai keitė savo turinį. Jis įtraukė vis platesnes žmonių grupes, kol galiausiai iškilo tautos susipriešinimo pavojus. Susidariusi situacija pagimdė balsavimo "prieš" fenomeną per rinkimus. Tai patvirtino visi paskui vykę rinkimai į Seimą, tai patvirtino ir 1992 metų rinkimų į Seimą rezultatai, kurie eliminavo sparčių valstybės reformų ar net šoko terapijos pritaikymo galimybę Lietuvoje. Pradėta "žingsnis po žingsnio" politika pasmerkė mus būti amžinai perspektyvius, bet sėdėti ant atsarginių suolelio ir neturėti jokių ambicijų žaisti startiniame penketuke. Visuomenėje buvo suformuota nuomonė, kad naujieji valdininkai dėl kompetencijos stokos nesugeba suvaldyti valstybėje vykstančių procesų, kad šias funkcijas gali atlikti patyrusi senoji nomenklatūra. Taip buvo sudarytos sąlygos gimti ir suvešėti perdažytam trispalviam biurokratizmui, kuriam padėjo klestėti ir kontrolės mechanizmo nebuvimas. Paradoksalu, prieš biurokratizmą, tik raudoną, vyko nuožmi kova Atgimimo laikotarpiu, o jis taip lengvai sugrįžo į savo senas pozicijas. Atsirado savų arba savęs protegavimo tendencijos, kurios įsiskverbė ne tik į aukščiausios valdžios ešelonus, bet ir į vietinės reikšmės valstybines įstaigas. Susiformavo nuostata – "žmogus valdžiai".

Šios žaidimo taisyklės nebuvo ignoruojamos ir po vėlesnių Seimo rinkimų. Priešingai, jos įgavo naujas formas. Šiame biurokratijos formavimosi etape įsivyravo partijų interesai, kurie dabar skiria vieną politinę organizaciją nuo kitos. Sparčiai vyksta politinių partijų deideologizacijos procesas. Politinės organizacijos kuriasi interesų, o ne ideologijų pagrindu. Pradžią tam davė 1990 metais susikūrusi LDDP, kuri turėjo aiškų tikslą arba interesą – kiek galima ilgiau išsilaikyti politikoje, o paskui ir valdžioje. Dabar matome net keturias politines jėgas Lietuvoje, kurių pavadinimuose yra žodis "liberalizmas". Kas tai? Ideologija ar interesas? Ideologijos ignoravimas partijų veikloje lėmė pasitikėjimo partijomis bankrotą. Pasitikėjimas partijomis taip smuko, kad šiandien net nepatogu prisipažinti, kad priklausai vienai ar kitai partijai. Partija tapo tarsi keiksmažodžiu. Valstybinės ateities vizijos nebuvimas, partinės sistemos erozija privertė eilinį pilietį tikėti tik viena vertybe – pinigais. Jų kiekis, o ne žmogaus kompetencija dabar gali laiduoti gerą gyvenimą. Susiformavo vartotojų visuomenė, kuri ignoruoja pamatines civilizuoto pasaulio vertybes: laisvę, nepriklausomybę, tautą ir keičia jas į vertes. Pavyzdys: kai buvo agituojama jungtis į ES, mums nebuvo kalbama, kad mes turime bendrą europinę kultūrą, istoriją, o mums buvo kalbama, kiek mums duos pinigų. Kol verčių vėl nepakeis vertybės ir kol nebus imtasi konkrečių veiksmų, siekiant reanimuoti partinę sistemą, manau, kad situacija nepasikeis.

Darius Kuolys Šiandieninis lietuvių santykis su valstybe

Noriu pasidalinti išvadomis, kurias padarė Pilietinės visuomenės instituto ekspertai, sociologai ir politologai, tirdami mūsų dabartinę visuomenę bei sunkiai besiformuojančią pilietinę bendruomenę. Pradėsiu nuo Lietuvos gyventojų vertybių tyrimo, kurį po1990-ųjų ir 1999-ųjų pakartojome 2005 metais. Tad galėjome palyginti savo piliečių vertybinių nuostatų kaitą per Nepriklausomybės laikotarpį.

Lietuvoje save su valstybe ir Lietuva tapatinančių gyventojų per Nepriklausomybės metus, nuo 1990-ųjų iki 2005-ųjų, sumažėjo dvigubai – nuo 66 iki 34 nuošimčių. Labai branginančių Lietuvos pilietybę ir ja besididžiuojančių gyventojų sumažėjo irgi dvigubai – nuo 41 nuošimčio 1990 metais iki 22 nuošimčių 2005-aisiais.

Dešimt kartų padaugėjo lietuvių, nelaikančių Lietuvos pilietybės vertybe. 1990-aisiais tokių buvo vienas nuošimtis apklaustųjų, 2005-aisiais visiškai nevertino Lietuvos pilietybės 11 nuošimčių piliečių. Štai toks kontekstas.

Lietuviškosios tapatybės tyrimai rodo, kad mes, lietuviai, šešiolika metų gyvenantys atkurtoje Lietuvos valstybėje, vis dėlto išliekame labiau etnokultūrinės tapatybės žmonės. Jei dabar patys savęs paklaustume, su kuo mes dabar tapatintumės (tokias apklausas darėme ir kiekybines, ir kokybines), reiktų atsakyti, kad lietuviai, kaip ir XIX a., kaip ir sovietiniais metais, tapatinasi su lietuvių kalba, papročiais, etnine kultūra bei istorine atmintimi, tačiau su pilietinėm teisėm, laisvėm, pilietiniais įsipareigojimais lietuviai nesitapatina. Valstybė netapo lietuviškosios tapatybės dalimi. Ir tai yra akivaizdu, matant net viešajame diskurse mėginimus priešinti nacionalinį tautiškumą su kosmopolitiniu pilietiškumu. Neįtvirtinta samprata, kad pilietiškumas yra natūralus laisvą politinį gyvenimą gyvenančios tautos tautiškumo dėmuo. Pilietiškumo, kaip tautiškumo dalies, supratimas nėra šiandien būdingas nei politiniam, nei kultūriniam Lietuvos elitui.

Viešajame diskurse vyrauja kelios valstybės sampratos. Nuo Sąjūdžio laikų taip ir neįsitvirtino valstybės, kaip aukuro, metafora. Aukuro, ant kurio mes turėtume aukoti savo asmeninę gerovę bei savo asmenines ambicijas. Valstybė, kaip prievartos aparatas, – tai metafora, kurią iki šiol kuria į liberalizmą linkstantys Lietuvos liberalai. Pavyzdžiui, švęsdami dieną be mokesčių ir sakydami, kad iki šiol mes mokėjome valdžiai, o dabar dirbame sau. Tai yra valstybės sutapatinimas su prievarta, svetimu prievartos aparatu ir manymas, kad kuo daugiau mes valstybės išstumsime iš savo gyvenimo, tuo mūsų gyvenimas darysis sėkmingesnis, laisvesnis ir visavertiškesnis.

Kitas modelis – socialdemokratinis. Tai nuo pat pradžių kurtas ir tvirtintas vaizdinys, kad valstybė – socialinės gerovės teikėja, dovanotoja, valstybė, kaip gera valdžia, kaip stiprus vadovas ir šeimininkas, besirūpinantis visais kitais ir be kitų pastangų tą gerovę galintis duoti. Šitas vaizdinys sykiu su libertalistiniu, deja, visuomenėje yra vienas stipriausių. Tačiau, jei pažvelgtume į Lietuvos žmonių santykį su valstybe, turėdami galvoje minėtus tapatybės tyrimus, pamatytume, kad iki šiol į valstybę žvelgiama kaip į svetimą, nesavą aparatą, ir galėtume sakyti, kad lietuvio santykis su valstybe išliko rezistencinis. Toks santykis buvo būdingas XIX amžiuje, iš dalies ir 1918–1940 metų respublikai, ir per visą sovietmetį: "Valstybė nėra savas dalykas, ir mes priešinamės jai, gindami savo interesus".

Ypač komplikuotas lietuvio santykis po rinkimų tapo su demokratiniu valstybingumu. Štai politologų įžvalgos, atlikus tyrimą: lietuviai yra nusivylę pagrindinėm demokratinį valstybingumą garantuojančiom institucijomis – partijomis ir Seimu, savo parlamentu, tai yra demokratine tautos atstovybe. Politologai apibendrina, kad šis nepasitikėjimas parlamentu ir partijomis Lietuvoje tapo sisteminis. Tai reiškia, kad, pasikeitus valdžioje politinėms jėgoms, atsiradus naujoms partijoms, pasitikėjimas nei partijomis, nei parlamentu nedidėja. Prezidentą ar Premjerą pakeitus, pasitikėjimas Prezidento institucija ar vyriausybe ūgtelėja, bet, į Seimą atėjus ir naujoms partijoms, pasitikėjimas šia institucija lieka tas pats, taip pat partijomis, kaip pasitikėjo, taip ir toliau pasitiki penki nuošimčiai piliečių. Šiuo požiūriu yra išties kritinė padėtis, kurią galima vadinti politiniu susvetimėjimu demokratinės valstybės atžvilgiu.

Iš visų lietuvių lūkesčių šiandien didžiausias yra tvarkos, demokratinės tvarkos, troškimas. Dažnai tas tvarkos noras tampa "kietos rankos" politiko ilgesiu, tai yra vadovo, nepaklūstančio nei įstatymams, nei parlamentui, lūkesčiu. Tokie lūkesčiai Lietuvoje yra vieni stipriausių, ir jie nesikeičia per pastaruosius metus. Nepaisant visų "kietos rankos" iliuzijų žlugimo, tos "kietos rankos" ilgesys išlieka stiprus ir tarp vyresnės, ir tarp jaunesnės kartos lietuvių. Mes nematome esmingesnių vertybinių skirtumų tarp kartų – tai irgi simptomiškas dalykas, kad jaunoji karta vertybinėmis nuostatomis ne perdėm skiriasi nuo vyresniųjų. Tokie tikrovės paradoksai. Šioje situacijoje viena didžiausių dramų yra ta, kad valstybė nesugeba įdiegti ir garantuoti patikimos demokratinės tvarkos. Eilinis lietuvis valstybės tvarką linkęs vertinti kaip palaidą balą. Taigi valstybės nesugebėjimas užtikrinti demokratinės tvarkos labiausiai ir prisideda prie politinio susvetimėjimo.

Kitas dalykas – menkas lietuvio politinis aktyvumas ir angažavimasis. Lietuviai išsiskiria iš kitų Vidurio Europos tautų menku politiniu angažavimusi ir dalyvavimu politikoje. Lietuviai – viena menkiausiai susiorganizavusių visuomenių. Tik 17 nuošimčių lietuvių priklauso įvairioms organizacijoms: nuo sporto, profsąjungų iki partijų. Tad atsiranda vienos pusės toks beviltiškas stiprios nomenklatūros ilgesys, o iš kitos pusės – abejingumas nomenklatūros stiprėjimui. Gajus galvojimas, kad, atidavus visus galus ir vadžias į nomenklatūros rankas, tau nebus blogiau. Visa, kas vyksta šiandien Lietuvos politikoje, tas nuostatas ir patvirtina. Nomenklatūra skverbiasi net į teisinę, teisėsaugos sritį, ir tai yra ne vieno asmens valdžia, atsiranda nomenklatūros valdžia tose srityse, kurios demokratinėje valstybėje turėtų būti savarankiškos. Nelabai paisomi valdžių saiko ir atskyrimo principai. Štai net akademinis pasaulis šiandien aukoja akademines laisves sutikdamas, kad būtų skiriami rektoriai. Atrodo, turėtų būti laisviausia visuomenės dalis, bet akademikai, profesoriai, daktarai ir docentai pasiruošę atsiduoti valdžios prievartai, užuot tvarkęsi savarankiškai. Tai tik vienas pavyzdys, tačiau šiandieninėje Lietuvoje vis dažniau nomenklatūros įsitvirtinimui nesipriešinama, o laukiama iš jos tvarkos. Iškalbingas ir žurnalistų noras, kad vykdomoji valdžia sutvarkytų teismus: "Aukokim europinę teismų savivaldą, ir kai vykdomoji valdžia galės kištis, gal teisingumo bus daugiau, nes jie savarankiškai nesusitvarko".

Toks galvojimo būdas šiandien Lietuvoje vyrauja, nesuvokiant, kad nuo piliečio ir valdžios santykių supratimo priklauso ir tie patys santykiai. Kaip mes mąstom apie valstybę, tokią valstybę ir turim. Manau, kad didelė Lietuvos bėda nuo pat Nepriklausomybės pradžios yra ta, kad vis dėlto nesusikūrėme kitokios valstybės metaforos, kuri būtų įsitvirtinusi viešumoje, – valstybės, kaip piliečių sąjungos, piliečių susivienijimo. Tai – Aristotelio ir Cicerono siūlyta valstybės metafora. Ši metafora net ir moderniame Vakarų pasaulyje veikia ir motyvuoja piliečių bei didelių visuomenės grupių elgseną. Ir valdžios atstovų suvokimas, kad jie yra laikini, kad yra visuomenės tarnai, tarnaujantys tam susivienijimui, ir piliečių santykis su valstybe yra nulemtas civitas metaforos. Lietuvoje kol kas ji viešajame diskurse nėra įsigalėjusi.

Regimantas Tamošaitis

Nesinori kalbėti abstrakčiai. Mano tema yra labiau susijusi su kultūros problemomis, su pedagoginiu darbu, literatūra ir kūryba. Čia aš matau tam tikrą galimybę veikti.

Norėčiau pašnekėti apie kultūros vertybių dinamiką ir renovaciją. Sąvoka "kultūra" šiandien vis dažniau kartojama, bet darosi vis neaiškesnė ir tarytum nebepajėgi konkuruoti su politika, su ekonominio pasaulio reikšmėmis. Atrodytų, lyg kalbėtume apie kokią idealistinę sąvoką, kurią gina grupelė idealistų, o didžioji visuomenės dalis yra tie abejingieji. Domimasi, kas vyksta kriminalinėje sferoje, tačiau kultūra į regos lauką nebepatenka. Šiaip ar taip, mes visų pirma gyvename kultūros sistemoje, kuri yra universaliausia žmogiškumo sfera, kuri aprėpia visas kitas žmogaus veiklos ir raiškos viešąsias sferas. Tai galingas mechanizmas. Kultūra yra ypatingos gyvybės rūšis ir savisaugos forma. Kultūra yra ir gyvybės adaptacijos forma. Šis mechanizmas veikia kaip vertybių sistema – individus derinanti bei jungianti. Todėl kultūros vertybės nėra vien idealistinė fikcija, bet ir egzistencinis veiksnys, kuris veikia daugiausia simbolinių sistemų dėka. Kultūros vertybės kuria individo tapatybę, organizuoja visuomenę, išsaugo tautos tęstinumą, ir ne tik tai. Vertybės yra ideologinė jėga, kuri mobilizuoja, ar bent turėtų mobilizuoti, sveikąją visuomenę konkrečiam veiksmui: ekonominiam, politiniam ir panašiai. Kultūros vertybės yra vertingos ir veikia tiek, kiek yra susijusios su gyvenimo realybe, kiek kyla iš gyvenimo realybės ir veikia tą gyvenimo realybę. Šių dienų pavyzdys – Mahometo karikatūrų pasirodymas ir musulmoniškojo pasaulio reakcija. Kai kurie kultūros veiksniai yra stipresni už ekonominius. Kultūros – vertybinės, ideologinės, religinės, papročių sistemos – veikia kaip apsaugos sistemos, ir, kai susiduria globalizacijos procese, poveikiai kartais yra dramatiški. Tai parodė ir įvykiai Prancūzijoje, kai buvo menkai atsižvelgta į tai, kas motyvuoja tam tikrų socialinių grupių ar ištisų bendruomenių gyvenimą. Tas kultūrines sistemas mes sunkiai galime pakeisti, priversti, kad žmonės jas priimtų, nes ir patys jas įgyjame ne tiek iš prigimties, kiek per gyvenimo patirtį. Manau, kad mes, kaip Europos dalis, europietiškų vertybių pasaulyje dalyvaujame visiškai pakankamai.

Be kultūrinių vertybių, kita kultūros jėga yra kūrybingumas. Manau, kad Lietuva ir lietuviai turi didžiulį kūrybinį potencialą. Tokią išvadą darau iš savo stebėjimų, kaip keičiasi akademinio jaunimo kūrybinės laisvės suvokimas ir saviraiška. Matau, kad yra tam tikra mūsų kultūros zona, kuri vystosi pozityviai, ir kad dalis jaunimo atsako į gyvenimo iššūkius. Tas pozityvus kūrybingumas ateina iš jaunosios kartos. Jų kuriamoje literatūroje matau atgimstantį moralinių vertybių poreikį, tačiau jis nėra garsus, jis nėra matomas. Dabar jauni žmonės kuria, rašo kitaip nei prieš dešimtį metų. Ne vien tik neigdami, keikdamiesi. Dabar žmonės nori nuoširdumo, ir prabyla kaži kokia gilioji žmogaus atmintis, kuri sovietmečiu buvo pažeista. Paskutinieji to laiko rašytojai nutyla ar baigia išmirti, ateina kiti, kurie natūraliai nori žmogiškumo. Tačiau gyvenimo realybė yra tokia, kad literatūra nėra koks nors darželis, kuriame, be pozityvių dalykų, veši ir agresyvi jėga, skatinama komercijos pasaulio, "mūsiško kapitalizmo". Tas postindustrinis kapitalizmas yra įgavęs kaži kokias neaiškias, amorfines formas. Jis ne tik superka iš mūsų žemę, jis gali prekiauti ir simboliais. Tai prekyba bet kuo, ne tik konkrečiais objektais, ne tik pinigais. Cirkuliuoja kažkokie dideli srautai energijos, kurie praeina pro mus. Kai būnu kur nors Preiloje ar kaime, jaučiu, kokie dideli pinigų srautai čia cirkuliuoja. Kažkas pasiutiškai vyksta, bet mes visi liekame šalia viso šito. Tačiau pinigai neatsiranda iš nieko, iš tuščios vietos. Jiems reikalingi žmogiškieji resursai, žmonių gyvybė. Jei vienoj vietoj jos daugėja, kur nors kitur jos mažėja. Taigi gal ir būtų galima kalbėti apie kultūros funkcionalizmą, nors ją ir suvokiu kaip tęstinę save reguliuojančią sistemą. Čia kyla klausimas, ar mes galime įsikišti ir kaip nors ją reguliuoti, kad per mus atsinaujintų ir atgimtų vertybės ir kultūros mechanizmai.

Viena aktualiausių šiandien problemų yra jauno žmogaus tapatybės kūrimasis. Nežinau, ar taip jau lengvabūdiškai atsižadama lietuviškumo. Manau, kad etnocentrinio lietuviškumo žmonės nesupranta. Lietuviškumą jie pilietiškai vis dėlto suvokia, jie laiko save lietuviais, galbūt yra tik tokia jų reakcija į etnocentrizmą ir nacionalizmą. Mat atsiranda dabar naujų problemų. Gyvenimo ritmas dabar yra toks, kad jauni žmonės, kurie nori normaliai gyventi, yra priversti suktis. Jų gyvenimas yra kintantis, įsiveržia naujos technologijos, ir pats darbas dažnai tampa virtualus, kai nematome nei jo rezultato, nei produkto. Tai vyksta virtualioje erdvėje, kuri kinta, o su kintančia aplinka nuolatos mainosi ir keičiasi asmenybė. Ir asmenybės iš esmės nėra. Lieka tik regimybė ir žaismas. Jauni žmonės, mobilūs, pasirengę technologiškai, susigaudantys informaciniuose srautuose, deja, nesusiformuoja kaip asmenybės, nesubręsta, nebemoka atsirinkti. Keičiami miestai, darbai, šeimos – visa susiję, todėl ir turime tokius apsukrius "šaunius" žmones, kurie iš esmės yra infantiliški. Jie gali operuoti sąvokomis, terminais, bet patys yra kaip zombiai, išmokę daryti pinigus. Jie yra nelaimingi žmonės, bet pinigų darymo mechanizmas juos avanscenon iškelia kaip pavyzdį. Man skaudu žiūrėt televiziją. Nenorėčiau jokių apribojimų, kiekvienas turi teisę rinktis, net ir išsigimti, jei norit. Bet jauna sąmonė tai mato, ir imitacinis mimikrijos mechanizmas veikia. O žiniasklaida, per visus savo šou žalodama ir pažeisdama žmogaus orumą, ugdo hedonistinį, kosmopolitinį žmogaus tipą. Visi tai supranta. Tie reiškiniai ateina ir į literatūrą. Į ją ateina žurnalistai manydami: o kuo mes blogesni, ir mes galim parodyti. Ir literatūroje atsiranda kaži koks narcizinis fenomenas. Visos gyvenimo banalybės paverčiamos kaži kokiu charizmatiniu tekstu, nors tas "aš" neturi nieko vertinga, neturi jokio turinio. Daugelis naujų autorių knygų, ypač tos, kurios reklamuojamos mugėse, man yra nepaskaitomos, nors šalia yra daug kitų talentingų jaunų autorių, ir bijai, kad tas tuštybės ir paviršutiniškumo srautas jų neužgožtų. Dabar yra sukuriami autoriai, sukuriami vardai, į juos yra investuojami pinigai, sudaromos reprodukavimo sutartys, ir skaitytojas perka ne knygas, o vardus, viršelius ir fikcijas. Taigi turi būti ir kaži kokia protinga kultūros politika, kuri skaitytoją ugdytų.

Parengė Liudvikas Jakimavičius

 

Skaitytojų vertinimai


23385. xX2006-03-14 18:35
Liudvikai, visi šitie sriūbavimai Seimo kabinetuose ir salėse išties nusibodę iki gyvo kaulo ir sukelia šleikštulį - kam taip žemintis ir dar tuščiai gadinti orą/popierių? Galva neišneša, kaip protingi žmonės gali iki tiek nusiristi ir priimti tokias beviltiškas rezoliucijas:
– nedelsiant parengti lietuvių tautos ir valstybės išsaugojimo programines nuostatas ir užtikrinti reikalingą finansavimą jom įgyvendinti;
Lietuvos politikoje viešpataujančią nuostatą – "žmogus valdžiai" pakeisti nuostata – "valdžia žmogui", sudarant sąlygas atkurti humanizmo principais ir garbe paremtą valstybės gyvenimą.

Išties, kas darosi su mūsų tautos (išreklamuotais/išsireklamavusiais) intelektualais!?
Liudvikai, galim lažintis, kad:
nepavyks parengti lietuvių tautos ir valstybės išsaugojimo programinių nuostatų (nes nėra tam tinkamų stalų ir kėdžių); todėl ir nebus jokio finansavimo.
Dar galime lažintis, kad:
nuostatos "žmogus valdžiai" nepavyks pakeisti nuostata "valdžia žmogui", nes nėra kam to daryti. Viskas tėra humanitariniai dūmai, filologinė migla, sociologinis rūkas. Viskas šakėmis ant vandens.
Žinau, kad nesilažinsi net iš nugerto alaus bokalo, nes pats supranti, kad prapilsi.
Nuoširdžiai gaila man jūsų. Būtumėt bent donkichotais, dabar net į sančaspansas neįtelpat. Linkėjimai.


23404. Liudvikas2006-03-14 21:44
Visiškai nėra jokio reikalo su manim lažintis, nes buvau tik prašalaitis, fiksavęs įvykį. Rezoliucija naivoka, tas tiesa, bet ne aš ją kūriau. Tačiau aš nesutinku su tokia išankstine skeptiška nuostata, kad neverta nieko daryti, nes nieko neišeis. Anndai aš "Senukuose" nusipirkau lentų ir pasidariau stalą. Jei būčiau svarstęs kaip tamsta xx, būtų nieko neišėję. Labai viskas paprasta - sėdžiu dabar už to stalo, geriu arbatą ir nepasakyčiau, kad man blogai.

23414. xX2006-03-15 00:43
Taip taip, visi mes prašalaičiai, fiksuotojai, herodotai, neutralai. Tikri nesuinteresuoti menininkai, dar tikresni poetai, tautos dainiai, sažinės balsai... Na, dar ... be to ... perkam stalus, pavasarį sodinsim morkas - jei tik bus už ką nusipirkiti sėklų, jei Seimas apsėklins. Tai ir darome, ką reikia, ką kokia nors partija ar senukų mistikas pasiūlo. Bet tokių rezoliucijų priiminėti tikrai nereikia. Net neverta. Taip žemintis. Būti juokdariais. Pajuokos objektu.

23421. Korra to xX2006-03-15 08:19
Atleisk, bet pasiskaičius tavo komentarus akivaizdu, kad tu čia esi pajuokos objektas.

23424. rudra2006-03-15 08:36
Atsiprašau, bet man atrodo, kad Tamstą ištiko kažkas baisaus. Užjaučiu.

23428. torpeda2006-03-15 09:50
Viskas gerai. Kultūrologai fiksuoja faktus ateities kartoms. xX pasidavė ir vaikšto išdidžiai atkragenęs mokslingą galvą. Irgi gerai. Visokių pozų reikia. Lamerių irgi. Geros arbatėlės, p.Liudvikai, prie medinio staliuko.

23432. rudra2006-03-15 10:23
atsiprašau, 424 > xXui.

23433. Liudvikas2006-03-15 11:20
Nereikia piktintis, kad iš dangaus nenusileidžia pranašai ir išganytojai kultūrologai ir mokslininkai su genialiais receptais, kaip pertvarkyti pasaulį, kad Jums, Torpeda, BŪTŲ GYVENTI GERIAU. Dabar kaip niekad yra geros arbatėlės visose arbatinėse ir šiaip parduotuvių arbatos skyriuose. Jo, prisiminiau, kokį šieną gerdavome prie sovietų "Azerbaidžanskij čaj baichovyj" po 38 kapeikas 50 gr. pokelis. Ačiū už gerus palinkėjimus.

23435. xX2006-03-15 11:35
Na gerai, Korra/rudra, kiekvienas individualiai pasijuokim iš to, kas kam akivaizdu. Nes tai akivaizdu. Buvo akivazdu ir bus akivaizdu. Tiesa, kiekvienam savaip akivaizdu. Ir ką? Ir nieko. Nieko? Užjaučiu. Ir tu užjausk. Vienas kitą užjauskim. Gražu? Normaliai. (... žiovulys) Labanakt...

Tuo tarpu kultūrologas užfiksavo faktą. Faktas be kultūrologo nebūtų užsifiksavęs. Būtų dingęs kaip į vandenį. Negerai, juk tai tooooks Faktas! Faktas, kaip Lietuvos kultūros fondas veikia, t.y. verkia. Net Seime verkia. Tik ar tiki kas tomis fiksuotomis ašaromis?
Na gerai, gerai. Liudvikas yra metraštininkas. Bešališkas, tikslus gramo kapeikos tikslumu. Viską fiksuoja tam, kad kultūrologai galėtų analizuoti proto konstrukcijas ir destrukcijas. Kad nereikėtų sakyti, jog tik kvailiai mokosi iš savo klaidų, t.y. iš savo rezoliucijų. Tik tiek, kad tokioms rezoliucijoms galo nematyti...

23437. zr2006-03-15 11:40
Ikse, tu teisus.

23440. rudra2006-03-15 12:59
Nežinau, kaip veikia kultūros fondas, žinau tik, kaip veikia Pilietinės visuomenės institutas, D. Kuolys, M. Adomėnas ir kt. Jie veikia, kai ką daro. xX šaiposi ir žiovauja. tai tiek.

23447. xX2006-03-15 15:26
rudra, išties žiovauju, žiūrėdamas į Sizifo darbus.
Mokslininkai ieško reiškinių priežasčių. Kitaip jie tėra pasakoriai.

23450. Vailokas2006-03-15 17:08
Chebryte, gal kas nors kur nors aptiko išsamesnės informacijos apie Brudnikovo vojažą į Londoną. Parašykit, kur. Iš anksto dėkui.

23452. xX-ui nuo abr2006-03-15 18:23
Siūlai Dariui Ne-Girėnui užsiimt savianalize ir saviškių analize? provokuoji pažvelgti savęsp? Priežasčių ieškot? Vėlek užsiraut "ant" istorinių klaidų?:)

23453. Vailokui nuo abr:)2006-03-15 18:25
O kam reikia? Aleknaitė su Ažubaliu prašė?:)))Partinė užduotis?

23463. krankt2006-03-16 03:35
Lietuvos sviesuomenes susirupinimas turi pagrindo, siekiai ir tikslai tikrai kilnus, taciau pasigendu konkretumo. Rezoliucija itin abstrakti, gal todel kai kam sukele naivumo ispudi, nors, is kitos puses, idealizmas visad kazi kaip keistai giminiuojasi su naivumu, bet palikime tai ramybeje; sakau, truksta apciuopiamesniu izvalgu, pasiulymu, is kuriu galetu issirutulioti bent jau koks nedrasus pirmasis zingsnis...

23468. toto2006-03-16 15:02
Jau senokai tokius skystus viešus pasapaliojimus beskaičiau. Šešiolikti nepriklausomybės metai, o dar vis gyva raštingų infantilių distrofikų saviraiška. Juokinga - grupuojasi po tris. Ir prie ko čia L&M? Paskutinis šansas?

23469. IVS2006-03-16 17:17
Viena tendencija tikrai kelia nerimą - tai lietuvių nepilietiškumas, nesitapatinimas su valstybe. Ta bėda persekioja kaip iki Vytauto, taip ir dabar. Įdomu, kuo ilgainiui pavirs lietuviai, kurie save laiko lietuviais, bet nesitapatina su Lietuvos valstybe? Lietuvis - taip verta pavadinti geną. Nesitapatinimo geną. Tokių indvidualistų, kaip lietuviai - reikia paieškoti. Mus iš tiesų labai sunku suvienyti. Nebent neganda.

23471. IVSui ir kitiems2006-03-16 19:29
o nereikėjo klausytis visokių didakčių abr, xx, piktintis žmonėmis, kurie buvo trinami iš gyvenimo ir iš šių komentarų. Ką sukūrei tą ir turi - o pilietiškumas tarp žmonių, kurie tavojo/abr mentaliteto išnaikinti, yra LABAI DIDELIS, bet savojoje valstybėlėje.

23472. toto2006-03-16 19:38
Atsipalaidavimui Karolio Klimkos vizija.

23477. abr dėl kk:)2006-03-16 20:30
Bėda ta, kad Lietuvai trūksta ne tik stiprios, autoritetingos dešinės, bet ir tikrų kairiųjų, galingų profsąjungų. Žinia, KK joks kairysis, jis jaunas intelektualas-chuliganas, S.Ž. prisiskaitęs. Dworkiną išvertė, girdėjau kelis jo pranešimus mokslinėse konferencijose. Puikūs. Simpatiškas vaikinas:), tikrovėje gražesnis nei fotkėj. Seniai Delfiuose žurnalistauja? Banditas, jam tik diserio nerašyt. Vaikų darželis. Niekad nebuvau Delfyje, ačiū už linką. Paieškos langelyje radau kelis mokslingesnius kk tekstus, vieną (apie keiksmažodžius)nusikopipeistinau:)

23478. dar abr2006-03-16 20:52
Dėl chuliganiško kk požiūrio į autoritetus, kad ir į tą patį SŽ:" /.../I always perceived Žižek’s writings as something like entertaining literature we read before bedtime. As such, this reading is also quite risky, because you can fall asleep at the most interesting point, failing to resist the irresistible power." (KK Power Doesn’t Exist, Does It? On the ‘Feminine’ Character of Power Relations)

23479. toto2006-03-16 20:59
Vaikų darželis :)))... Prajuokinai, abr. Tada kas yra (tyčia nepasakinėsiu) ŠA su L&M? Nustok dirginti, bo pasprigsiu ryžių koše :)...

Dabar gersiu kompotą. Su dėmesiu.

23480. toto2006-03-16 21:04
abr, nieko naujo. S. Žižekas - visuotinai pripažintas laiku ir vietoje savo nišą radęs aferistas, entertainer`is/fakyras, jis net ir pats nesikuklina save panašiai pristatinėt.

23481. IVS2006-03-16 21:30
KK vizija - jokia ne vizija. Tik pagraudenimai. Vienoj vietoj taikliai. Apie keiksmus irgi - užsimota taikliai ir tikslingai, o paskui nusivažiuota bele rašyt. Not impressed. Ačiū už linkus, anyway. Pasilieku su DK.

23482. toto2006-03-16 21:33
Dar link`as pramogai :). - Apie tai, kaip kapitaliai, net nerausdamas, čia pat L&M`e besipublikuojantis R.T. vynioja į vatą, rodos, ir be jo "studijos" akivaizdžią vienatinio amato vergo hegemoniją: Regimantas Tamošaitis. Gintaro Beresnevičiaus hegemonija.

23484. IVS2006-03-16 21:47
Ar jau paspringai ryžių koše? GB hegemoniją suvartosiu su kugeliu ir kefyru ;) Ačiū.

23485. retorinis klausimas2006-03-16 22:12
E.Red.: Komentaras panaikintas.

23487. toto > #234852006-03-16 22:27
"Kas krito kovoj [su vėjo malūnais] - tie didvyriai [nematomi]". - /nebežinomas klasikas/

"Sudie, viltie amžinybe". - /toto/
;-)

23491. vs2006-03-17 00:17
gumuliauskas tik tuščiai gumuliuoja, o kuolys su tamošaičiu visai normaliai pasišneka. nieko naujo, bet ir nieko blogo. senų seniausiai žinomi dalykai, kaip po revoliucijų tauta virsta liaudimi, kurią jau valdo kiti dėsniai, kaip apima tinginystė ir nuobodulys... kodėl gi apie tai dar kartą nepašnekėjus. nieko iš to, bet tiesą žinot geriau...

23494. toto2006-03-17 03:34
   Gumuliuoti sau (kartą sau atradau) - nepavojinga aplinkai (kol neišspjauni, sorry).
   - Amerikiečių kareiviai po antrojo pasaulinio, btw, ant senojo Reicho kazarmų sienų paliko net kelių centimetrų kramtomos gumos kultūrinį sluoksnį.
   Sorry, vs, frazė "nieko naujo, bet ir nieko blogo", deja, tam tikru momentu ima ir pasmirsta ne laiku ir ne vietoje (sakykime, buities/pragyvenimo rūpesčių rutinoje) eksploatuojamu išaugtiniu akademiniu pampersu. (Sorry dar kartą).
   Bankų protokolų liūtė kaimynka Dana (amžiną jai atilsį), po to, kai jau perskaitė visas įmanomas perskaityti paskutiniųjų poros tūkstantmečių grand`ų knygas, po to, kai jas dar po sykį (ir daugiau) perskaitė originalo kalboj... (visa tai truko pusšimtį metų), man pasakė: skaityk tu, [toto (?)], svetimas pasakas į sveikatą, kaip kad aš dabar, skaityk jas kol laikas, jei tikiesi kada nors gebėt suvokti savojo laiko realybę.
   Tai buvo labai seniai... tik va, skurdi nuoga Moralė beliko: gyvenimas - tai suvoktos akimirkos pasaka (bau, ne atvirkščiai!). Netikėkime tad (siūlymas draugiškas, be jokios prievartos) net ir savo pačių mintimi, kai ji atgaline data išsakyta (datuota). Tšk..

Nepažintas Rytas visada šviesiau už pamerktą Vakarą.

:)

23495. totui nuo 23485 (padarė mane su numeriu e.redakcijos prižiūrėtojai)2006-03-17 03:46
E.Red.: Komentaras panaikintas.

23497. toto2006-03-17 04:39
Gerb. #23495, IP 213.226.190.63, t.sk. AišV (ir panašiai), pasimelsčiau šianakt už tave, bet... nesu religingas.
   Sutarkime tada taip: tu būk geras, nesmarkauk kaip koks žvėris, mesk juodinti kitus už tai, kad panašūs į tave, daryk pamerkto Vakaro pykčiui akademinę pertrauką, te nuvysta bjaurybė nelaistomas; blemba, susirask galų gale ne virtualią draugę! (apipilk ją gėlėm geriau... vietoje virtualioje tuštybėje bergždžiai simuliuojamo egzistavimo akto); galų gale, pradink (kaip pvz. aš) kokiam mėnesiui į pilnakrauję realybę, įsimylėk galų gale ją (po velnių, blogiau nebus, būna, pats žinai, žmonės net žudosi josios pulsą praradę)... Po to, kai tik matysi galįs gyventi be ŠA, L&M, pasikeisk IP ir bandyk viską iš naujo. Bandyti gi ne griekas. - Tik jau perspėju - be vaikiškų klaidų, be jokios savimylos, be vakarykščio purvo! Tokie tai skubūs Linkėjimai. Nepyk. Nerašyk atgal. Iki.

23498. Arturas is Vilniaus2006-03-17 04:49
E.Red.: Komentaras panaikintas.

23501. Korra2006-03-17 08:05
na, toto, varai aukštoj įtampoj, o A iš V tiek pasistengė, kad net ištrintas - smagu, kad gyvi, bet kairieji ne jūs, kairieji yra blogis, panašiai kaip always, šaltalankis ir jūros kopūstai.

23507. vs2006-03-17 10:14
aukštai esančių šnekėtojų apkalbami dalykai manau didžia dalimi yra laisvo gyvenimo apraiškos ar išraiškos ir nelabai ką čia tais šnekėjimais pakeisi -vienintelis mano netrokštamas išgyvenimas yra post-paksinės reinkarnacijos ir konvulsijos, kurių galimybę manau ir rodo pateikiami Dariaus K. skaičiukai

23518. Korrai2006-03-17 13:50
E.Red.: Komentaras panaikintas.

23521. vs2006-03-17 15:51
nuo kokio trynimo daugeja lietuviu? nuo man zinomo tik mazeja

23523. vs2006-03-17 16:08
tik dabar perskaičiau žemiau esančią rezoliuciją. susimąsčiau ties pačiu žodžiu "rezuliucija". nes ką tik sužinojau (gėda), kad žodis "Europa" yra žodžio "Ciklopas" antonimas (vienaakis ir daugiaakis žiūrėjimas). gerai, kad penktadienis

23527. abr :)2006-03-17 17:18
Toto pasikeitęs, turbūt vėl įsimylėjo šeštadieniu kvepiančią brunetę..mums svetimą papūstžandę:)

23542. toto2006-03-17 23:11
Pūstažandė brunetė išėjo. Ką tik, neatsisveikinusi. Dar nesitiki, jog nebespausiu rankos ir lieknam brunetui. Šiluma paliko Amžina Pagarba tvyroti tyloj... Du pasikeitimai, abr.

23549. Korra2006-03-18 06:18
Atsipalaiduokit - šiandien šeštadienis.

23566. Liolekas2006-03-18 15:01
Visiška bejėgystė plius lietuviškasis humanitarinis mesianizmas.

23576. vs2006-03-18 18:37
vėl grįžęs mintimis prie diskusijos pagal Liudviką, pagalvojau: kaži kokia visą laiką susirūpinusi tauta esame. labiau už mus pasauly susirūpinę ko gero tik vokiečiai ir japonai. estai turi vienokio po..izmo, lenkai kitokio, o mes visą laiką rūpinamės. dėlto ko gero ir jevrovizijos niekad nelaimim, kaip ir vokiečiai. praėjusiais metais mes pusfinaly paskutiniai buvom, jie - finale

23580. vsui2006-03-18 18:55
- problemų laikas turi savo atspalvius, nesenai grįžau iš Talino, estes labai sexualios, krušasi su bet kuo kas juda; ir beveik visos nėščios. Vokietukai ir lietuviukai, turi gilesnį prevencinį mentalitetą savigynai. bet merginos taip pat irgi labai aktyvios

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:37:17 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba