Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-03-10 nr. 3086

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
ISTORIJA
54
• RENGINIAI, SKIRTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENAI – KOVO 11-AJAI
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ŠIANDIENINĖ LIETUVA: VILTYS IR REALYBĖ55
• FORUMO "ŠIANDIENINĖ LIETUVA: VILTYS IR REALYBĖ" REZOLIUCIJA5

LITERATŪRA 
• Rasa Drazdauskienė.
ORLANDAS, ORLANDA, ORLANDO...
4

KNYGOS 
• Jūratė Baranova.
ŽURNALISTĖS KNYGA, KAIP PROVOKUOJANTIS EKSPERIMENTAS
28
• NEPASIGAILĖTI DUŠANSKIO10
• KARTONO PILYS1
• MIEGU SU TAVIMI PO ODA2
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• "IŠLAISVINTI PIRMAPRADĘ IDĖJĄ"3
• Vitalija Mockutė.
"GAIDA", INSPIRUOTA "GAIDOS"
2

TEATRAS 
 PEREITŲ VINGIŲ BEIEŠKANT2
• NERIMTA KOMEDIJA APIE RIMTUS DALYKUS
• VITEBSKO LĖLIŲ TEATRO VIEŠNAGĖ

DAILĖ 
• Saulius Kuizinas.
MOBILUMO INTERPRETACIJOS
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
"STIKLO ŽAIDIMAI" VITRAŽO MANUFAKTŪROJE
3

KULTŪRA 
• NAUJAS MENOTYROS METRAŠTIS2

NAUJI FILMAI 
• IKI "PRAVDOS" FESTIVALIO – VIENA MINUTĖ
• FILMO "LAIKU SUSPĖJOME PASIKALBĖTI" PREMJERA
• NAUJAS LIETUVIŠKAS VAIDYBINIS FILMAS "AŠ ESI TU"4

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ70

PROZA 
• Algirdas Vaseris.
VIENOS DIENOS ŠVENTĖ
14

VERTIMAI 
• EWA LIPSKA6

PAVELDAS 
• IEVA DILYTė.
TALINE – NAUJAS DAUGIAFUNKCINIS MODERNAUS MENO MUZIEJUS

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Pabedinskas.
INDIJA, ŠVYTINTI FOTOGRAFIJOSE
1
• Vytautas Michelkevičius.
"KITAS FESTIVALIS" ("NEXT FESTIVAL") IŠVAŽIAVO IŠ MIESTO
• 10 EKSPERIMENTŲ4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• IX PIETŲ AMERIKOS LIETUVIŲ JAUNIMO SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS URUGVAJUJE6

KRONIKA 
• VYRIŠKA – MOTERIŠKA
• ŠOKIO SPEKTAKLYJE – MOTERŲ PASLAPTYS
• VERTĖJŲ DARBAI IR SUSIRINKIMAI
• POPULIARIAUSIOS UŽSIENIO GROŽINĖS LITERATŪROS AUTORIŲ KNYGOS4

DE PROFUNDIS 
• KITATAUČIAI LIETUVOJE RETRO ŽVILGSNIU2

TEATRAS

PEREITŲ VINGIŲ BEIEŠKANT

[skaityti komentarus]

iliustracija
Herkus Kunčius
Alio Balbieriaus nuotrauka

Herkus Kunčius, išgirstas ir kartu nebylus. Atėjęs į tylą ir jos neišrėkęs balsu. Tačiau jis laukė, kol pati tyla prabils.

Kovo 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusios "Mato" premjeros proga rašytoją kabina TAUTVYDAS POLIUŠKEVIČIUS.

Aštuoniolika pirmųjų gyvenimo metų praleidote Kaune. Koks Jūsų santykis su šiuo miestu?

Gimiau Vilniuje, bet vidurinę mokyklą baigiau Kaune. Man Kaunas yra svarbus miestas. Mane jis domina visų pirma kaip istorinis faktas, kaip 1920–1940 metais nepriklausomos Lietuvos sostinė. Lietuvos kultūrinis centras. Beje, ir "Mato" pjesės veikėjai kūrė ir gyveno Kaune, todėl šiame mieste ir vyksta dauguma pjesės įvykių. Tai mano savotiška duoklė laikinajai Lietuvos sostinei.

Kada pradėjote rašyti teatrui?

Idėja rašyti teatrui gimė pragmatiškai, nes rašyti romaną pavargsti. Norisi pakeisti žanrą, pasirenki būtent dramą. Ilsėdamasis po romano, parašau pjesę, tada po jos norisi pailsėti. Tai savotiškos sūpynės. Pjesę dažniausiai rašau negalvodamas, ar ji bus pastatyta, ar ne. Man tai yra literatūra, ji turi egzistuoti savarankiškai, kaip laisvas tekstas, ne tik kaip spektaklis.

Prieš penkiolika metų lietuvių tauta nusimetė tarybų valdžios jungą. Kodėl būtent ši istorinė epocha atsirado Jūsų kūrybos kontekste?

Man svarbu pažvelgti į artimą istoriją, tiesiogiai susijusią su manimi. Vis dėlto gimiau dar tarybų Lietuvoje. Norėjosi pažvelgti į tam tikrus politinius istorinius faktus, kurie veikė mano tėvų ir senelių kartą. Norėjosi susipažinti su dokumentais, sugrįžti prie žmonių biografinių faktų. Tekste bandžiau atspindėti būtent sovietų režimą, atskleisti savo požiūrį į visa tai. Nenagrinėjau atskirų žmonių biografijų ar dramatiškų išgyvenimų, man norėjosi sukurti ir atspindėti bendrą situaciją.

Ką reiškia pavadinimas "Matas"?

Matas yra dvilypis pavadinimas. Tai yra pirmojo LKP sekretoriaus Antano Sniečkaus revoliucinis slapyvardis ir šachmatų partijos finalas. Man šis pavadinimas pasirodė įdomus ir metaforiškas. Ši pjesė nėra tik apie Antaną Sniečkų (Matą), tai yra labiau laikmečio ženklas. Toje šachmatų partijoje gyvenusi karta atsidūrė mato situacijoje. Šioje lentoje žmonių likimai buvo dėliojami ne jų pačių, o visiškai kitų žmonių. Norėjau tai perteikti Michailo Suslovo asmeniu, kuris manipuliavo žmonių likimais. "Matas" – antroji trilogijos dalis. Ketinu parašyti trečią dalį, kuri būtų sietina su seimo įkūrimu. Kol kas nežinau, kokia forma tai žadu kurti: gal muzikine, gal dramos? Man įdomi mano karta, aš ją pažįstu, todėl ir idėjos mano neperžengia XX amžiaus ribų.

Pjesė prasideda Antano Smetonos, o baigiasi Antano Sniečkaus pasitraukimu iš gyvenimo. Kaip galėtumėte paaiškinti šią paralelę?

Čia yra, sakyčiau, atsitiktinė paralelė. Abu Antanai ženklina savo epochą. Smetona – pirmosios nepriklausomybės simbolis. Tarybinį laikotarpį ženklina Sniečkus. Matui mirus, daug kas keičiasi, ateina aštuntas dešimtmetis, laukia LTSR žlugimas.

Taigi pjesė parašyta ir šiuo metu – režisieriaus Alberto Vidžiūno rankose. Ar dalyvavote spektaklio kūrimo procese?

Dramaturgas gali įvairiai bendrauti su kūrybine spektaklio grupe. Gali sėdėti repeticijose, taisyti tekstą. Aš parašau tekstą ir atiduodu jį į režisieriaus rankas. Jis turi absoliučią teisę ieškoti savo koncepcijos. Turi galimybę interpretuoti mano kūrinį ir pats kupiūruoti. Stengiuosi į procesą nesikišti. Kadangi tai nėra mano pirmas išėjimas į lietuvių teatro sceną, galiu pasakyti, kad iki šiol ne visada ši pozicija pasiteisina. Bet toks jau yra gyvenimas. Esu tik rašytojas. Man fiziškai būtų sunku perimti režisieriaus funkcijas – dalyvauti repeticijose…

Kuo įdomi sovietinė Lietuvos okupacija?

Sovietmetį galėčiau apibūdinti kaip siurrealizmą. Siurrealizmas man visuomet buvo įdomus kaip meno kryptis, o epochą šiuo atveju aš pavadinčiau siurrealistine. Deportacijų ar socializmo skiepijamos ideologijos kitaip traktuoti ir negalima kaip tik siurrealistiškai. Tarpukario nepriklausomybės laikotarpiu logikos buvo daugiau negu mano aptariamame laikotarpy. Šioje epochoje veikia siurrealistinė logika, pavyzdžiui, kaip pakeisti upės tėkmę...

Jus domina istorinis žanras ir šiuo atveju – sovietinė problematika?

Dabar taip susiklostė, kad mano kūryba pakrypo būtent šia linkme: romanas "Nepasigailėti Dušanskio", pjesė "Matas". Iš esmės mane domina žmogaus problemos. Pavyzdžiui, kaip atsiranda smurtas, kaip jis veikia, kaip skleidžiasi, kaip keičiasi žmogaus sąmonė, kaip normalus žmogus tampa iškrypėliu, degeneratu. Tai yra bendražmogiški dalykai. Man tai yra įdomu. Mane labiau domina globaliniai reiškiniai negu tokie konkretūs dalykai kaip šeimos peripetijos.

Pjesės personažai – nuo rašytojų iki politinių veikėjų. Ir tarp politikų buvo daug norinčių rašyti. Čia galiu paminėti Guzevičių – "Kalvio Ignoto teisybę". Jiems buvo nesvetima kultūra. Didesnė dalis personažų yra menininkai ar prijaučiantys poezijai, muzikai. Toje laikmečio beprotystėje jie įgauna keistą atspalvį. Pavyzdžiui, Sniečkus buvo didelis Janonio poezijos mylėtojas.

Kodėl pasirinkote tokius istorinius faktus kaip Poezijos pavasaris, Kalantos susideginimas?

Šie faktai tapo istorine tiesa. Tai – kultūros istorijai svarbūs įvykiai. Bet galima tą patį laikotarpį vaizduoti ir neįtraukiant šių įvykių. Dekada Maskvoje, Poezijos pavasaris siejamas su atšilimu ir taip toliau.

Šalia sovietų okupantų vokiečiai atrodo baisūs niekšai, kodėl vieni okupantai geri, kiti ne?

Šiuo atveju norėjau pažvelgti tarybinio lietuvio akimis. Vieni – teigiami, kiti – labiau teigiami, o treti – absoliutūs niekšai. Pjesės absurdas iš to ir kyla: socialistinio realizmo principą aš vadinu socsiurrealizmu. Šiandien tai mums atrodo groteskiška.

Kiekvieną kartą turi sau parašyti istoriją. "Mate" pateikiu vieną istorinę tiesą. Jei kuriai žmonių kartai tai yra nepriimtina – vyresnei, jaunesnei ar gal net mano kartai, – kiekvienas turi galimybę parašyti savo variantą.

Svarbų vaidmenį Jūsų pjesėje vaidina remarkos. Gal šitaip bandėte netiesiogiai talkinti režisieriui?

Remarkos tendencingai išsamios ir parašytos istoriškai tiksliai. Jos sukuria nuotaiką, taip pat duoda raktą – parodo asmeninį požiūrį į personažų veiksmus. Tose remarkose išdainuojama mano kalba.

Kodėl Jūs šį kūrinį pavadinote "labai istorine pjese"?

Istorinė pjesė remiasi autentiškais tekstais, istoriniais faktais. Bet pavadinimas "labai istorinė pjesė" žiūrovą priverčia susimąstyti, ar viskas, kas vaizduojama, yra tiesa? Jis leidžia žiūrovui iš šalies pažvelgti į vaizduojamus įvykius, o ne viską priimti besąlygiškai. Šis kūrinys turi kelti daugiau klausimų nei atsakymų.

 

Skaitytojų vertinimai


23416. Kreatyvas2006-03-15 00:50
"Promoutintis" litmenyje? Originalno odnako.

23903. Oceola :-) 2006-03-25 11:01
Kurkime Herkaus fanklubą!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:37:12 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba