Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-03-10 nr. 3086

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
ISTORIJA
54
• RENGINIAI, SKIRTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENAI – KOVO 11-AJAI
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ŠIANDIENINĖ LIETUVA: VILTYS IR REALYBĖ55
• FORUMO "ŠIANDIENINĖ LIETUVA: VILTYS IR REALYBĖ" REZOLIUCIJA5

LITERATŪRA 
• Rasa Drazdauskienė.
ORLANDAS, ORLANDA, ORLANDO...
4

KNYGOS 
• Jūratė Baranova.
ŽURNALISTĖS KNYGA, KAIP PROVOKUOJANTIS EKSPERIMENTAS
28
• NEPASIGAILĖTI DUŠANSKIO10
• KARTONO PILYS1
• MIEGU SU TAVIMI PO ODA2
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
 "IŠLAISVINTI PIRMAPRADĘ IDĖJĄ"3
• Vitalija Mockutė.
"GAIDA", INSPIRUOTA "GAIDOS"
2

TEATRAS 
• PEREITŲ VINGIŲ BEIEŠKANT2
• NERIMTA KOMEDIJA APIE RIMTUS DALYKUS
• VITEBSKO LĖLIŲ TEATRO VIEŠNAGĖ

DAILĖ 
• Saulius Kuizinas.
MOBILUMO INTERPRETACIJOS
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
"STIKLO ŽAIDIMAI" VITRAŽO MANUFAKTŪROJE
3

KULTŪRA 
• NAUJAS MENOTYROS METRAŠTIS2

NAUJI FILMAI 
• IKI "PRAVDOS" FESTIVALIO – VIENA MINUTĖ
• FILMO "LAIKU SUSPĖJOME PASIKALBĖTI" PREMJERA
• NAUJAS LIETUVIŠKAS VAIDYBINIS FILMAS "AŠ ESI TU"4

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ70

PROZA 
• Algirdas Vaseris.
VIENOS DIENOS ŠVENTĖ
14

VERTIMAI 
• EWA LIPSKA6

PAVELDAS 
• IEVA DILYTė.
TALINE – NAUJAS DAUGIAFUNKCINIS MODERNAUS MENO MUZIEJUS

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Pabedinskas.
INDIJA, ŠVYTINTI FOTOGRAFIJOSE
1
• Vytautas Michelkevičius.
"KITAS FESTIVALIS" ("NEXT FESTIVAL") IŠVAŽIAVO IŠ MIESTO
• 10 EKSPERIMENTŲ4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• IX PIETŲ AMERIKOS LIETUVIŲ JAUNIMO SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS URUGVAJUJE6

KRONIKA 
• VYRIŠKA – MOTERIŠKA
• ŠOKIO SPEKTAKLYJE – MOTERŲ PASLAPTYS
• VERTĖJŲ DARBAI IR SUSIRINKIMAI
• POPULIARIAUSIOS UŽSIENIO GROŽINĖS LITERATŪROS AUTORIŲ KNYGOS4

DE PROFUNDIS 
• KITATAUČIAI LIETUVOJE RETRO ŽVILGSNIU2

MUZIKA

"IŠLAISVINTI PIRMAPRADĘ IDĖJĄ"

[skaityti komentarus]

Neseniai pasirodžiusi muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės rinktinė "Kūrybinių stilių pėdsakais. Pokalbiai su muzikais" skaitytojams pateikė kone tris dešimtmečius "kauptus" interviu su mūsų muzikinio gyvenimo dalyviais. Spausdinti įvairiuose periodiniuose leidiniuose, šie tekstai buvo tvarkingai sudėti aį vieną knygą, savitai atspindinčią lietuvių muzikos istoriją. Autorei ir toliau maga sekti kūrėjų pėdsakais, o kartu jais vesti ir muzikai neabejingą skaitytoją. Siūlome RŪTOS GAIDAMAVIČIŪTĖS pokalbį su kompozitoriumi VIDMANTU BARTULIU, kurio muzika jau seniai yra tapusi viena dažniausiai pasikartojančių muzikologės darbų leittemų.

Su kokiomis asmenybėmis (be prof. Eduardo Balsio) bendraujant formavosi Jūsų pasaulėvoka, moralinė laikysena?

Su tais bendravimais labai sunku, nes niekada negali pasakyti, kas ir kokiomis aplinkybėmis staiga ims formuoti tavo asmenybę... Bet kad tai vyksta – faktas. Čia kaip su garsiais viešais sušukimais – "Tu mano geriausias draugas!!!" O po kelių savaičių tu su tuo žmogum išsiskiri amžiams... Todėl tai galėtų būti ne įvardijimai, o atsargūs prisilietimai prie kai kurių vardų, pavyzdžiui, Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Algirdo Martinaičio, Valentino Masalskio, neskaitant daugelio lietuvių ir užsienio rašytojų bei dailininkų vardų, kurių, bent vieną paminėjus, liktų nepelnytai nuskriausti kiti – nepaminėti...

Su Valentinu Masalskiu Jūs susibendravote berods jau studijų laikais...

Bendrauti pradėjom, sakyčiau, netyčia nuo pirmo kurso (tai buvo 1972 metai). Tada pagrindiniai draugai ir bičiuliai buvo Faustas (Latėnas – Red.), Martynas (Algirdas Martinaitis – Red.) ir visų kursų aktoriai, pradedant Ilginio kursu (berods jame mokėsi ir Dalia Kutavičienė), baigiant įstojusiais į pirmą kursą 1980 metais, kada jau man teko išeiti...

Apie literatūrą sakoma, kad tikrai geras kūrinys negali būti paremtas tik viena idėja.

Tu pati klausi ir pati teisingai atsakai. Nežinau, nė ką pridurti. Viskas priklauso nuo kūrinio apimties. Didelės formos kūrinyje – ar tai būtų romanas, simfonija (oratorija), ar didelė tapybos drobė – neišvengiamai egzistuoja kelios temos (linijos), kurias galima vystyt atskirai, paraleliai, jas supriešinti, "sukergti" ir panašiai. Klasicizmo laikais tai būdavo daroma pagal nusistovėjusias taisykles. Dabar lyg ir taisyklių nebeliko, atsirado daugiau laisvės, kartu – daugiau galimybių žaisti. Tačiau tas inercinis "palikimas" dar persekioja, versdamas mąstyti neatsisakant senųjų formų sampratos. Turi praeiti šiek tiek laiko, kad atsirastų (jau gal ir atsirado, tik neįsitvirtino) naujo mąstymo kriterijai. Priešinimasis jiems yra labai stiprus (todėl įdomus ir intriguojantis – kas toliau bus?). Kiekviena intencija daryti ką nors kitaip yra žavi ir stumianti visa ką į priekį...

Ar Jums žmonės sukelia asociacijų su muzika, asocijuojasi su muzikos garsais?

Tikrai ne (bent kol esu sveiko proto...). Tiesą sakant, galbūt ir sumelavau truputį. Yra tokia būsena, kai, pagalvojęs apie žmogų, gali išgirst ką nors panašaus į muziką, bet vargu ar tai muzika. Tai greičiau kažkokie muzikinės "sąžinės" balsai, ateinantys rašant kokią nors muziką, lyg pasitikrinimas – ar gerai darai. Tai konkretūs žmonės su jų muzikom ir "muzikinėm sąžinės sąskaitom": Martinaitis, Kutavičius, Narbutaitė, Balakauskas, Bajoras. Kitų muzikinės sąžinės balso kažkodėl negirdžiu...

Atrodo, Jus vis dažniau traukia savo muzika papasakoti įvairias istorijas...

Su tom istorijom būna įvairių istorijų. Jos dažniausiai būna šiek tiek susijusios su "I like..." idėja. Pavyzdžiui, Kauno kvartetas "užsakė" kūrinėlį Juozo Naujalio "tema". Teko perknist visą Naujalio kūrybą, kol radau tokią jo chorinę dainą "Op! Op! Nemunėli". Ji parašyta Andriaus Vištelio žodžiais. O apie Vištelį aš jau šiek tiek žinojau (keletą biografinių faktų), todėl manydamas, kad Vištelis bus šiek tiek nuskriaustas (žinių apie jį atžvilgiu), sukūriau tokią istoriją: "Vieną kartą Vištelį išleido atostogų iš Buenos Airių psichiatrinės ligoninės. Vištelis parvažiavo į Lietuvą ir beveik visas atostogas praleido Raudondvaryje, ant Nemuno kranto. Kartą pro šalį ėjo Naujalis. Prisėdo jis šalia Vištelio, išsitraukė pigaus vyno butelį, ir abu gurkšnodami toliau tylėdami žiūrėjo į sraunų Nemuno vandenį. Taip gimė jų bendra daina "Op! Op! Nemunėli". Greitai po to Vištelis grįžo atgal į Buenos Aires, kur neužilgo mirė. O Naujalis tapo lietuvių profesionalios muzikos patriarchu". Tai tokia "istorija" lydėdavo šitą kūrinėlį, ir manau, kad tai nėra "literatūrščina", o atskiras, nepriklausomas žanras.

Arba kita istorija, susijusi su kūriniu "Trečiasis – greitasis, arba Glinkos ir Ne­mirovičiaus-Dančenkos kelionė traukiniu iš Sankt Peterburgo į Maskvą". Visų pirma, rašydamas šitą kūrinėlį, nebuvau tikras dėl jo "autonomiško" egzistavimo perspektyvų, todėl pirmiausia pasiskolinau Glinkos romansą, kurio dedikacija Nemirovičiui-Dančenkai ir padiktavo pavadinimą, o vėliau ir istoriją (nes reikėjo kokios nors anotacijos): "Kartą Michailas Glinka gavo keistą kvietimą. Jis buvo kviečiamas ne pas Anastasiją Fiodorovną pietų, o keliauti traukiniu į Maskvą. Nesuprantama baimė sukaustė Michailo širdį. Slogios jo nuotaikos netgi neišblaškė per visą kelionę nė minutę nenutrūkęs Nemirovičiaus-Dančenkos ple­­­­pė­jimas (matyt, tai buvo irgi neaiškios baimės sukelta reakcija). Baisus triukšmas ir greitis (apie 30 km per valandą) vis dėlto nesutrukdė Glinkai suvokti, kad šis brolių Čerepenovų išradimas (apie Anglijoje anksčiau sukonstruotus du garvežius Miša negalėjo žinoti) atvertė naują žmonijos istorijos puslapį. Nuolat apie tai mąstydamas, Michailas Glinka susirgo baisia depresija ir netrukus mirė..."

Nemanau, kad negalėtų atsirasti daugiau tokių "istorijų", nes man patinka truputį išsimušti iš vėžių, o jei dar ką nors išmušu – dvigubai geriau...

Kokiais būdais "išsimušat iš vėžių"?

Būdai įvairūs ir kontroversiški, pradedant pačia ekstremaliausia roko muzika, baigiant nepaliaujamu televizijos žiūrėjimu. Kartais panašūs "kokteiliai" padeda rasti sprendimą.

Ar turite savo kūrybinio proceso ritualų?

Turbūt ne, išskyrus amžiną tingėjimą ir visų darbų atidėliojimą paskutinei minutei. Bet tai nereiškia, kad darbas ("mintijimai") nevyksta.

Į kokius reiškinius norėtumėte rezonuoti muzika?

Niekada nesinori "rezonuoti" į laikraš­tines aktualijas. O šiaip – tų rezonansų gali būti plati skalė, pradedant bibliniais, baigiant paprastais buitiniais, kurie, vidujai apsigyvenę", įgauna asmeniškų sakralinių pavidalų, artimų poezijai.

Kas Jums yra prestižiniai dalykai?

Nelabai žinau, kas tai yra. Prestižas dažnai susijęs su kokiu nors susikurtu menamu vaizdeliu, kurį nuolat reikia "palaikyti", nedaryti to, kas galėtų jam pakenkti. O šiaip reikėtų vadovautis sąžine. Taigi tų neprestižinių dalykų labai nedaug. Kitiems, pavyzdžiui, rašyti "neprestižinę" muziką yra lyg ir ne prestižas, tačiau man tas negalioja, jei viskas padaryta sąžiningai, su užsidegimu, įkūnijant mintį.

Ar Jums kas nors imponavo iš lenkų muzikos, ar jautėte kada kokią įtaką?

Konservatorijoj dažnai šalia Pärto, Schönbergo, Weberno, Varèse’o muzikos klausydavau Witoldo Lutosławskio ir Zygmunto Krauze’s. Ypač imponavo pastarojo koncertas fortepijonui ir orkestrui (tada jis buvo "šviežiena"). Aišku, pakliūdavo ir Eugeniuszo Knapiko kai kurie kūriniai (pavyzdžiui, jo styginių kvartetas). Bet tai buvo lyg ir sava, netolima muzika, kaip ir Peterio Vasko ar Lepo Sumeros. Lyg ir tos pačios padangės muzika. Keista, bet Pendereckio kūryba, nors ir darydavo didžiulį įspūdį užmojais, didelėm formom ir neįprastais skambesiais, sekti ja nesinorėjo. Gal dėl to, kad buvo pernelyg nepasiekiama?

Ar Jums svarbu su žmogum, kurio darbai sudomino, susipažinti asmeniškai?

Turbūt ne. Labai seniai (dar tarybiniais metais), bendraujant su Tomu Venclova, jam atėjo į galvą mintis suvesti mane su Arvo Pärtu, kuris tuomet gyveno Italijoje (aišku, tai būtų buvusi pažintis ir bendravimas paštu). Ir aš atsisakiau. Nežinau, kas paveikė. Gal baimė, kad nemokėsiu bendrauti, ar kas kitas, nežinau. O "būti pažįstamas" ar respondentas – snobas nenorėjau... Panašiai pasakyčiau ir apie Giją Kančelį. Buvau nuvažiavęs pas jį į Tbilisį imti interviu (tai buvo 1980 metai). Kalbėjomės apie viską, išskyrus muziką, ir man tai patiko, bet santykiai taip ir neišsiplėtojo, išskyrus retus elektroninius laiškus reikalui prispyrus.

Mūsų kultūroje yra nemažai dalykų, į kuriuos požiūris visuotinai nusistovėjęs, ir keisti jo tarsi niekas nebegali. Jūs neturite tokios "šventos baimės". Ar tai dėl to, kad nelabai svarbu, kas ir ką apie Jus pamanys, ar kokia kita priežastis tai lemia?

Jei kalbėsim apie "šventas karves", tai nėra jokių tabu (daugeliu atvejų). Tiesiog kvailas noras ką nors padaryti visai naujai verčia veržtis iš nusistovėjusių požiūrių, tradicijų, vis norisi į daiktą pasižiūrėti kaip nors naujai arba, jau užsitrynus pirmapradei reiškinio prasmei, paprasčiausiai pasižiūrėti į tai naiviom nekalto kūdikio akim, pramušti tą laiko ir abejotinų vertinimų bei traktavimų šarvą, išlaisvinti pirmapradę idėją... Ir gėdytis čia nėra ko ar raudonuoti dėl to, kad kas ką nors pamanys. Gal tik reiktų raudonuoti dėl savo neišprusimo ir naivumo, peršant savo požiūrį, kuris neva atskleidžia ką nors nauja. Visada baisu sudegti. Bet ir degti reikia pakelta galva, pripažįstant savo kvailumą.

Kokią savo, kaip kompozitoriaus, patirtį labiausiai branginate?

Patirtis – gyvenimiškas bendrąja prasme dalykas. Ir ji turbūt nesusijusi su profesine patirtim. Jei galvosim, kaip kadaise sakiau, kad tai yra neatsiejami dalykai, tai viskas, kas miela ar nemiela atsitinka gyvenime, nejučia atsiduria tarp natų. Tada reiktų išpasakot visą gyvenimą. O dėl kompozitoriaus patirties – kadangi nesijaučiu esąs susiformavęs kompozitorius, vis dar besimokantis (turbūt nieko ir neišmoksiantis iki galo gyvenimo), nedrįsčiau ko nors akcentuoti ar išskirti iš savo patirčių.

Koks buvo Jūsų pirmasis pojūtis, kad galite kurti muziką?

Buvo apėmusi keista euforija, kai pirmą kartą sukūriau pirmą savo melodiją, kurią (o siaube ir didysis nusivylime!) išgirdau jau kitą dieną per radiją (kiek pamenu, ar tik tai nebuvo kažkas iš "Šerburo lietsargių"...)! Daug vėliau, kai mane mokė Anatolijus Lapinskas ir Giedrius Kuprevičius, apimdavo "sportinis azartas", galvojant, kaip skambės visi tie užrašymai. Tiesa, vos nepamiršau! Pats pirmas sykis buvo tolimoj vaikystėj, kai būdavo privaloma užsiprenumeruoti "Genį", ir ten būdavo Leono Povilaičio, kartais ir kitų kompozitorių, dainelių. Tai va – ėmiau kartą ir parašiau ar tik ne penkias daineles (kažkodėl kažkokiais neaiškiais airių (?) poetų tekstais), kurias nusiunčiau į "Genį" Povilaičiui, tvirčiausiai įsitikinęs, kad jas kaipmat išpausdins. Kokį mėnesį nekantriai drebėdamas laukiau atsakymo. Ir, kai jau buvau praradęs visas viltis, gaunu paštu didelį voką, kuriame (o nusivylime!) buvo atsiųstos atgal visos mano dainelės su Povilačio "klaidų ištaisymais" ir pamokymais (suprask: kurti daineles – tai ne šuns papas, tad geriau visai nerašyk...). Tai va tokios mano pirmosios kūrybinės patirtys.

Ar dažnai klausydamas svetimos muzikos į ją "giliai įkrentat"?

Ne visada. Dažniausiai – įstringa detalės, "padarymo" niuansai. Na, bet jeigu jau viskas "užkabina", tai, aišku, "įkrenti".

Kiek sau leidžiate rizikuoti ir kaip apsidraudžiate?

Kartais knieti pasielgti taip, kad rezultatas būtų priešingas lūkesčiams. Pats sėkmingiausias, mano požiūriu, buvo koncerto fortepijonui su orkestru sprendimas. Net drebėjau iš laimės, iš anksto matydamas susiraukusius visažinius veidus... Tokie "žaidimai" man labai patinka. Nerizikinga idėja, o tuo labiau nerizikingas jos sprendimas (įgyvendinimas) kvepia visuotiniu nuoboduliu ir stagnacija. O dėl apsidraudimų – tai jie visada yra, tik ne visada norisi juos išduoti. Kiekviena "virtuvė" turi savų paslapčių.

Kokia dailės kryptis Jus domina?

Kad domintų viena kuri, taip nėra... Iš ankstesnių – gal Breugelis, iš vėlesnių – impresionistai su ekspresionistais, Williamas Blake’as, daugiau taip greitai neprisimenu (bet dar yra tikriausiai). Lietuviai – visi puikūs dailininkai (patinka Ričardas Vaitiekūnas, Algimantas Švėgžda, Edmundas Saladžius, Arūnas Vaitkūnas).

Ar turite kokios muzikos, kurią mėgstate pagroti pats sau?

Metams bėgant ir menkstant grojimo įgūdžiams bei technikai, "pasigroti" vis sunkiau. Bet kartkarčiais pagroju kokius nors "I like..." galimus variantus, o kartais Schubertą šiaip sau...

Pagal kokius modelius formuojate kūrinio dramaturgiją (ar turite kokių analogijų)?

Formų modeliai būna įvairūs.Viskas priklauso nuo kūrinio pradinės "vidinės tėkmės". Tai gali būti ištisinės, kontrastinės (artimos tridalei) ar kitokios, dažnai klasikinės formos modifikacijų modeliai. Gali būti specialiai sugalvotų modelių. Bet nebūna jokių teorinių modelių. Visi formų modeliai, ar jie būtų XI amžiaus, ar dabar sukurti, galioja tik įgyvendinti kūrinyje. Nes tik "gyva" forma gali ką nors apie save pasakyti arba, kaip sako Rūta Goštautienė, "skelbti kokį nors pranešimą". Osvaldas Balakauskas, atsimenu, samprotaudamas apie formos stagnaciją, teigė, kad kūrinys gali prasidėti nuo kulminacijos. Visa tai buvo tik graži teorija, kol nebuvo gražiai įkūnyta (kartu įteisinta kaip realybė). Todėl man atrodo, kad visų pirma yra idėja, kuri pamažu subrandinta individualų formos modelį. Ir man visada būna keista ir juokinga, kai žmogus sako dabar "rašysiąs sonatą", tik dar nežino – kokią ir kam...

 

Skaitytojų vertinimai


23294. ...2006-03-13 09:56
Jūs turbūt juokaujat (čia ir Gaidamavičiūtei, ir redakcijai)... Kai pamačiau, kad ir vėl "Gaidamavičiūtė kalbina Bartulį" (o kuo prasčiau už "Tyliai Naujalis kalbina Vištelį"?..), pamaniau, turbūt jau balandžio pirmoji per anksti atėjo...

23560. vardo raidė2006-03-18 11:52
tikrai keista...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:37:12 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba