Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-03-10 nr. 3086

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
ISTORIJA
54
• RENGINIAI, SKIRTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENAI – KOVO 11-AJAI
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ŠIANDIENINĖ LIETUVA: VILTYS IR REALYBĖ55
• FORUMO "ŠIANDIENINĖ LIETUVA: VILTYS IR REALYBĖ" REZOLIUCIJA5

LITERATŪRA 
• Rasa Drazdauskienė.
ORLANDAS, ORLANDA, ORLANDO...
4

KNYGOS 
 Jūratė Baranova.
ŽURNALISTĖS KNYGA, KAIP PROVOKUOJANTIS EKSPERIMENTAS
28
• NEPASIGAILĖTI DUŠANSKIO10
• KARTONO PILYS1
• MIEGU SU TAVIMI PO ODA2
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• "IŠLAISVINTI PIRMAPRADĘ IDĖJĄ"3
• Vitalija Mockutė.
"GAIDA", INSPIRUOTA "GAIDOS"
2

TEATRAS 
• PEREITŲ VINGIŲ BEIEŠKANT2
• NERIMTA KOMEDIJA APIE RIMTUS DALYKUS
• VITEBSKO LĖLIŲ TEATRO VIEŠNAGĖ

DAILĖ 
• Saulius Kuizinas.
MOBILUMO INTERPRETACIJOS
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
"STIKLO ŽAIDIMAI" VITRAŽO MANUFAKTŪROJE
3

KULTŪRA 
• NAUJAS MENOTYROS METRAŠTIS2

NAUJI FILMAI 
• IKI "PRAVDOS" FESTIVALIO – VIENA MINUTĖ
• FILMO "LAIKU SUSPĖJOME PASIKALBĖTI" PREMJERA
• NAUJAS LIETUVIŠKAS VAIDYBINIS FILMAS "AŠ ESI TU"4

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ70

PROZA 
• Algirdas Vaseris.
VIENOS DIENOS ŠVENTĖ
14

VERTIMAI 
• EWA LIPSKA6

PAVELDAS 
• IEVA DILYTė.
TALINE – NAUJAS DAUGIAFUNKCINIS MODERNAUS MENO MUZIEJUS

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Pabedinskas.
INDIJA, ŠVYTINTI FOTOGRAFIJOSE
1
• Vytautas Michelkevičius.
"KITAS FESTIVALIS" ("NEXT FESTIVAL") IŠVAŽIAVO IŠ MIESTO
• 10 EKSPERIMENTŲ4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• IX PIETŲ AMERIKOS LIETUVIŲ JAUNIMO SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS URUGVAJUJE6

KRONIKA 
• VYRIŠKA – MOTERIŠKA
• ŠOKIO SPEKTAKLYJE – MOTERŲ PASLAPTYS
• VERTĖJŲ DARBAI IR SUSIRINKIMAI
• POPULIARIAUSIOS UŽSIENIO GROŽINĖS LITERATŪROS AUTORIŲ KNYGOS4

DE PROFUNDIS 
• KITATAUČIAI LIETUVOJE RETRO ŽVILGSNIU2

KNYGOS

ŽURNALISTĖS KNYGA, KAIP PROVOKUOJANTIS EKSPERIMENTAS

Jūratė Baranova

[skaityti komentarus]

Urbonaitė A. POSŪKYJE – NEIŠ­LĖK. – Vilnius: Tyto alba, 2005.

Manau, kad jei sugalvočiau parašyti romaną, tai nepriklausomai nuo to, ar jis pasisektų, ar nepasisektų, kritikai raukytųsi ir sakytų: "Ko norėti, čia juk filosofės romanas". Profesija palieka pėdsaką. Kai Audronė Urbonaitė parašė knygą "Posūkyje – neišlėk", visiems irgi tapo aišku, kad tai – žurnalistės romanas. Juo labiau kad autorė niekaip nebandė šito nuslėpti. Profesinis gyvenimo įdirbis ženklino ne tik autorės rašymo stilių (trumpi sakiniai, greitas rašymo tempas), bet ir turinį. Romane atsiranda veikėjų, kurių prototipus nesunku atpažinti. Tai ir Lena Lolišvili, ir Žlobine aplankyta Viktoro Uspaskicho žmona – buvę žurnalistės reportažų herojai. Autorė nebando keisti jų vardų, kaip nors užmaskuoti. Gyvenimo faktologija patiekiama skaitytojui tiesiai ant stalo. Autorė neseka rašytoju Sigitu Parulskiu, kuris ant savo romano "Trys sekundės dangaus" ketvirto viršelio įspėjo skaitytoją: "Nepainiokite manęs su mano knygų herojais". Kaip tik atvirkščiai – ant to paties ketvirto viršelio ji pažeria intymių trupinių. Ji įspėja, kad aprašyta knygoje liga ir yra jos tikroji liga, kurios ji niekam už nieką neatiduotų. Naratorę tampa sunku atskirti nuo autorės. Distancija pavojingai sumažėja. Galima sunerimti: ar apskritai tai romanas, jei autorės nuo pasakotojos nebeskiria minimali būtina kūrybinės vaizduotės properša. Provokuojamai erotiška autorės nuotrauka puikuojasi ant pirmo viršelio. Tai nėra vien šio romano bruožas. Pamažu šiuolaikinės lietuvių rašytojos išsilaisvina iš Žemaitės suformuoto "rašytojos su skarele" įvaizdžio. Sakyčiau, kad gana erotiškai atrodo ir Lauros Sintijos Černiauskaitės lūpos, reprodukuojamos ant jos naujos knygos "Artumo jausmas" pirmo viršelio. Tačiau Černiauskaitės knygoje jau pirmosios novelės veikėja nuo autorės ima tolti kosminiu greičiu, kai tik pradeda kalbėtis su mirusiaisiais arba sėdėdama šiek tiek pakyla virš kėdės. O Virginija Žolytė Urbonaitės romane yra rupiai reali šio grubaus pasaulio herojė. Ji nemoka mirusiųjų kalbos. Jos tokia mentalinė struktūra, kad ji niekada net nenorėtų jos mokytis. Čia ir dabar esančio pasaulio nyki realybė yra ir jos įkvėpimo šaltinis, ir jos uždirbama duona, ir pragaištis. Būtent iš šios realybės nykumo ji bando išsivaduoti. Būdama kiek agresyvi ir profesiškai įsitvirtinusi žurnalistė, ji į save nukreiptu veidrodiniu žvilgsniu suvokia šio savo užsiėmimo juodąją potekstę. Ji nelaukia skaitytojo pritarimo. Ji vargiai gali pati sau pritarti. Sėdėdama aptriušusiame buvusios žinomo politinio veikėjo žmonos bute, ji mintimis tarsi įspėja savo būsimą auką, kol dar laikas ją vyti lauk: "Ji nuoširdi, todėl neveja. Ji tiki, kad aš moteris, suprantu jos skausmą. Aš ne moteris. Aš žurnalistė". Toliau mintyse ji ciniškai tyčiojasi iš visų aprašytų moterų – kvailų savo naivumo aukų. Tačiau vidinį monologą baigia mintimi: "Dievas seniai turėjo mane nubausti". Ši frazė sutaiko su autore, kaip žurnaliste. Skaitant Urbonaitės žurnalistinį reportažą "Lietuvos ryte", buvo galima pamatuotai piktintis. Įsibrovimas į niekuo dėtos ir liūdnos, vyro iš savo gyvenimo ir taip išstumtos moters pasaulį pažeidžia tam tikras nedeklaruojamas moralės normas. Nekalbant apie galimą moterišką solidarumą. Bet kaip kitaip žurnalistė pateisins savo profesiją, jei ji neieškos slidžių temų, nepersekios ir neprovokuos savo aukų? Kiek galima manipuliacija kitu žmogumi, jei jis per naivumą ar iš gūdžios vienatvės nesuvokia, į ką yra traukiamas? Ar pačioje žurnalisto profesijoje neslypi potencialus imanentinis manipuliacijos užtaisas?

Urbonaitės pasakotoja balansuoja tarp dviejų emocinių polių. Viena vertus, ji kartais ciniška ("Nelok, o dirbk – aš sumokėsiu". Mažos storulio akutės sublizga: prabilau jo kalba"), provokuojamai moteriška (persmelkia vyrus jų vyriškumą vertinančiu ir kartu orumą naikinančiu erotiniu žvilgsniu: "Dar nesu sutikusi nė vieno, kuris nemanytų, kad jo geisti – verta. Nes jie – nepasiekiamos vertybės"), kita vertus, ji negailestinga sau ("Esu tokia negraži, kad galėčiau pozuoti šlykščiausiems Salvadoro Dali paveikslams") ir gana nuoširdi ("Mano akyse atsispindi, kad gyventi vienai moteriai – itin bloga"). Šiaip ar taip, romano veiksmas, išskleistas per pasakotojos sąmonę ir savimonę, nevyksta vienoje plokštumoje. Apie tokias moteris sakoma, kad jos nenuspėjamos, galbūt šiek tiek nepakaltinamos, nes niekada nežinai, kokios iš jų sulauksi reakcijos: nuoširdumo ar ciniško kirčio. Vyrams turėtų būti baugu. Kai kurie jų pasprunka (tėvas, pirmas vyras, gydytojas), kai kurie priima iššūkį (antras vyras, meilužis Djuvilyje). "Žurnalistės – seksualios moterys", – dar sykį konstatuoja savo profesinės priklausomybės ypatumus pasakotoja. Ir čia pat priduria: "Protingiau būtų pratintis atprasti nuo šios nedovanotinos ydos". Nuo ydų neatprantama. Iš jų išaugama. Bet pasakotoja pasiryžusi nepasiduoti. "Nė dienos, nė minutės – neerotinio požiūrio į pasaulį", – toks galėtų būtų jos iššūkis ją smelkiančiai ligai. Kita vertus, ji čia pat prisipažįsta, kad patirtų ekstazę, jei galėtų savo karščiuojantį skruostą priglausti prie gydytojo vėsios elastingos odos ar kurios kitos neseksualios vietos. Priglausti ir prisiglausti. Matyt, tam, kad pasitikrintų, jog yra dar tikra ir gyva. Erotika savo prigimtim neigia mirtį.

Romanus būtų galima klasifikuoti įvairiai, priklausomai nuo pasirinkto kriterijaus: į epinius, istorinius, filosofinius, "sąmonės srauto", psichologinius, modernius, postmodernius, fakto, žurnalistinius, novelių ar net esė romanus... Šiuo metu Lietuvoje atsiranda ir moterų romanų – patirties romanų, kurie balansuoja ant fakto romanų ir sąmonės srauto ribos. Tai gali būt vienas iš postmoderno epochos bruožų. Postmodernizmas apverčia centro ir periferijos santykį, panaikina susiklosčiusias vertinimo hierarchijas. Marginalijos, atskirybės, detalės įgyja savarankišką vertę. Pasikeičia įprasta binarinės opozicijos "vyras–moteris" priešprieša. Joje paprastai kairysis priešpriešos segmentas buvo laikomas pranašesnis už dešinįjį, t.y. vyras pranašesnis už moterį. Mažieji moterų patirties romanai rašomi iš priešingos, apverstos binarinės opozicijos "moteris–vyras" perspektyvos. Todėl dažną skaitytoją trikdo. Tai neįprasta.

A. Urbonaitė nėra vienintelė šiuolaikinė rašytoja, rašanti mažuosius patirties romanus. Zitos Čepaitės romano "Neapšviestas kelio ruožas" nesinori vadinti mažuoju dėl jo gana solidžios apimties. Didžiąją šio romano dalį sudaro žurnalistiškai tiksliai pateikti ir niekaip subjektyviau neinterpretuojami moterų, panorėjusių su autore kalbėtis Panevėžio moterų kalėjime, likimų aprašymai. Jeigu nebūtų gana nuoširdžiai ir intymiai naratorės papasakotos savos meilės istorijos, supintos su faktologine medžiaga, šį tekstą būtų sunku skaityti. Prieš knygos pabaigą stengiesi kuo skubriau perskaityti tarpusavyje mažai besisiejančius moterų likimus, kad sužinotum, kaip pasibaigs nuosekliai išskleista laimingai nelaimingos meilės istorija. Patraukia pasakotojos gebėjimas kelti abstrakčias problemas ir brandus žvilgsnis į visa, kas jai atsitinka.

Ugnės Barauskaitės tekstai įdomūs jaunajai kartai. Jie impresionistiniai: juose dar mažai stipriau išgyvento skausmo ar gyvenimo patirties. A.Urbonaitės romane atvirkščiai – pasakotoją stumia pirmyn jos neišsipildžiusio gyvenimo nuojauta. "Ar tai ir yra gyvenimas?" – nuolatos retoriškai klausia pasakotoja. Ši nesuvokta prasmė spurda tarsi žuvis po ledu, negalėdama prasimušti, bet vis siųsdama tolimus ženklus. Akivaizdu, kad tų ženklų niekas nepagaus. Romane slypi cinizmu maskuojama nepatetiška realybės tragika. Gal todėl jis ir yra skaitomas. Autorė geba išreikšti visą socialinį žmogaus gyvenimo nereikšmingumą dviem sakiniais. Prisimena kolegą: "Vieną dieną jį parmuša pradedančioji vairuotoja perėjoje prie redakcijos. Niekas niekada net neprisimena jėga kunkuliuojančių Ramoškos sakinių".

Undinės Radzevičiūtės knyga "Strekaza" – itin sustyguotas ir subtilus tekstas, nepaisant gana keisto knygos pristatymo ketvirtajame jos viršelyje. Parašytas atsargiai. Intravertiškas. Pasakotojos pasaulis uždaras, atsitraukiantis ir išslystantis. Kartu kažkur išnyksta ir teksto autorė. Dažnai skaitytojai nebegali prisiminti autorės pavardės. Prisimena įstringantį knygos pavadinimą. Šiuo aspektu A.Urbonaitės sukurta pasakotoja eina priešinga kryptimi. Ji – save švaistanti ir socialiai šiek tiek skandalinga. Panaši į autorę, kurią taip paviliojo piaras. Gyvenimą, kaip ir autorė, patiria lyg nuolatinį eksperimentą (meta save į ugnį, dega ir sužino, ką reiškia būtent šitaip, o ne kitaip degti). Viduramžiais tokia moteris būtų sulaukusi laužo liepsnos. Mūsų visuomenė liberali – čia tik paskelbiama, kad ji pavojinga. Tačiau, ko gero, ji tik vis dar vaikiškai paikioja.

A. Urbonaitės knygą labiausiai maga priskirti prie šiuolaikinio prancūzų autoriaus Frederico Beigbedero mokyklos. Kai parašiau šį tekstą, sužinojau, kad Urbonaitės ir Beigbedero romanų paralelių įžvelgė ir Dalia Zabielaitė recenzijoje "Maištingasis vartotojiškos egzistencijos balsas" ("Knygų aidai", 2005, Nr.4). Urbonaitės ir Beigbedero tekstus suartina ne tik numanomas pasakotojų strimgalviais besiritantis gyvenimo tempas. Suartina trumpa sakinio ir mintijimo struktūra, panaši erotinė drąsa. Suartina tam tikras panašus socialinis patyrimas, iššūkių pomėgis ir sąmoningas maištavimas. Fredericas Beigbederas – visuomenės gyvenimo apžvalgininkas, buvęs reklamos agentas. Pamenu, kai jis viešėjo Lietuvoje, žurnalistams pasakė, kad jo romanų pasakotojas ir yra jis pats – Fredericas Beigbederas. Autorius ir pasakotojas tampa vienu rašymo eksperimentu. Rašymas tampa iššūkiu (po romano "14.99 euro", demaskuojančio vidines reklamos pasaulio pinkles, Beigbederas buvo atleistas iš darbo). A.Urbonaitės pasakotoja romano pabaigoje svarsto, kaip jai reiks mokėti už eksperimentą: "Man, o ne mano herojei, priskirs miegojimą su tėvu. Vaikų tvirkinimą. Išskydusius moralinius kriterijus. Žurnalistinį pasileidimą. Jeigu pro duris neišspirs vyras, gal nors šefas išmestų iš darbo. Bet jie abu – tikri gyvatės – turi per daug košės galvoje, kad pasiduotų numirėlės provokacijoms". Provokacija nebūtų provokacija, jei iš viso jai niekas nepasiduotų. Manyčiau, autorė negali nusivilti – į jos iššūkį sureaguota.

 

Skaitytojų vertinimai


23284. IVS2006-03-13 05:55
Straipsnis geras. Knygos blogos.

23285. galimas dalykas,2006-03-13 07:32
kad neuzsakytas recenzijas jau tik Castor Polluksas beraso.

23286. Korra2006-03-13 08:03
Svarbu, kad recenzija būtų sąžininga, o ar ji užsakyta ar neužsakyta - jokio skirtumo. O Castor ir Polluks - tokie pat negabūs personažai kaip ir A.Pogrebnojus savo "knygoje". Apie juos normalioje diskusijoje net nevertėtų užsiminti - kitaip jie iš karto tampa lyg ir ko nors verti - apie juos, mat, kalba Korra, apie juos rašo Parulskis, apie juos užsimena instituto bobelės savo diskusijoje - ir šit jie jau tampa faktu, kultūrine duotybe, o juk iš tiesų jie tėra negabūs, neturintys humoro jausmo grafomanai (visi trys).

23289. Liolekas2006-03-13 09:00
Užsiminti nevertėtų, bet už naudingą informaciją ačiū, Korra. Dabar kai tik sutiksiu kur gatvėj tris susikibusius už parankių ir vis baugščiai besižvalgančius, iškart žinosiu, koks reikalas. Spėju, kad po vieną jie turbūt nevaikšto, bijo į skūrą gaut. :p

23297. vs2006-03-13 11:25
kiek dabar tų daugiausia moteriškų romanų pasipylė... urbonaitės priskirčiau prie paskaitomų. beje, kiek žinau, jau verčiamas į kitas kalbas - ir siužetas "chodovoj tovar", ir stilius ne per sunkus - žurnalistinis. iš visų čia minėtų knygų man labiausiai yra patikusi "Strekeza". manau (tikiuosi), kad iš tų visų rašymų ir patirčių turėtų atsirast gerų knygų. mano įspūdis - stilius po truputį laisvėja, tik va turinio, siužeto dar nėr.

23299. ketvirtas2006-03-13 12:23
jest u vody svoja pora
chasy prilyva, chasy otlyva
no u devchonok voda
nie schodyla s pera

Niespraviedlyvo.

23300. edva(neskaitęs recenzijos, įžanga)2006-03-13 12:34
C&P (įsigilinus į jų žanrą) satyrinės,dažniausiai-groteskiškos, - anotacijos meisteriai.Anotacija(mini -recenzija)spaudoje.Elitiniuose Atėnuose.O jeigu t o k i a anotacija pačioje knygoje?Būtų įdomu...Nuojauta kužda, jog pirktų ir skaitytų dar labiau:užtik t o k i ą anotaciją knygoje, prieš pradedėdamas skaityti ją(arba knygyne, prie kasos?!)Mūsų sąmonėje ir anotacijų žanre - banalūs neutralūs šablonai, neva objekcija(bespalvė!), mandagumo trafaretai arba apoteozinės panegirikos("vienas iškyliausių dabarties" ir pan., ir n-n kartų).Bijom sarkazmo, grotesko, autoironijos,šveikizmo, hrabalizmo, liguisti lyrikai... -ir baigta.(P.S.vėl nuojauta:ateis čia a b i - Jūratė ir Audronė(pastaroji-puiki savigynos veiksmų specialistė!).Jau šmėkso šešėliai...

23305. Autoironiska situacija2006-03-13 13:58
Nekurie vyrai(moterys) neturi savo nuomones nei apie recenzijas, nei apie moteris (vyrus), nei apie knygas. Kai juos aprekia, is ju issitycioja- gerbia ir dekoja, kad issklaide abejones. Keisciausia, kad tokie banalus veiksmai sukelia literaturines ir kitokias fantazijas.

23312. pirmyn i paieskas, filosofe!2006-03-13 15:43
Sita musu pilosopijos ivanauskaite galetu paziurinet idemiau Zemaites nuotraukas (ne is tarybiniu laiku literaturos vadoveliu), paskaityt Visinskio ir Zemaites korespondenija, nesinores tokiom klisem taskytis kaip sitam rasinelyje.

23318. zr2006-03-13 16:56
Na, Žemaitės ir Višinskio korespondencijos tyrinėtojų juk netrūksta - pilnas institutas. Tik skaito sau už valdiškus pinigus, tyla ir vienatve besimėgaudami, tik nuotraukas žiūrinėja ir ant naujas knygas nagrinėjančių iš savo bokšto abejingai spjaudo... Gal galėtumėte nuosekliau įvardinti, kas bendra tarp Žemaitės ir Urbonaitės, atmetus kalbą beigi lytį? Prašyčiau punktais.

23321. lasisa2006-03-13 17:10
viena man tapo aišku - nedrįsiu net į rankas išvardintų knygų paimti

23324. aš tai jau ne2006-03-13 19:07
"U. B. tekstai įdomūs jaunajai kartai". Laikyčiau tai užslėpta reklama. Kiek šnekų dėl niekalo, šlamštų šlamščiausio, dėl purvino pamazgų viedro. Ir tai moters darbas - Urbonaitės knyga? Koks normalus vyras gali norėt tokios bobos? aš tai jau ne

23328. krankt2006-03-13 20:20
Taip, taip, normalus vyras noretu tokios moters, kuri kaip pelyte tupetu po sluotyte, paspaudus uodegyte virtu sriubyte; lovoj pavirstu i peralkusia haremo kaline, paskui pakiltu dangun su angeliuko sparniukais, o veliau vel tik pasmaukst po sluotyte, tyliai sedetu kaip pelyte ir, blin, nekranksetu! Niu ne? :)

23346. sima2006-03-13 23:20
Dieve brangus - tai knygai tiek garbės , ir viskas tik dėl piaro, raudonos suknios ir nuosavų papų ant viršelio, o kur , po velnių, tekstas, apie kurį būtų verta kalbėt?

23369. Seklys Morka2006-03-14 10:15
Baranova akivaizdžiai reklamuoja "Tyto albos" produkciją. Iš kitų tik Lauros Sintijos Černiauskaitės "Artumo jausmas" paminėtas. Na, dar Parulskis, bet jis jau nuo senenesnių laikų yra Baranovos mėgstamas autorius.

23370. zr2006-03-14 11:08
Pernai įdomesnę lietuvių prozą ir leido kone viena "Tyto alba". Po metų visi kalbės apie "AL", kuri šįmet aktyviausiai supirkinėja lietuvių autorius.

23423. Korra2006-03-15 08:26
O Šlepiką išleido ne tyto alba ir ne alma litera, taip pat ir Kunčių, tad akivaizdu, kad visų nesupirks.

23425. ZZZ :-( 2006-03-15 08:49
Siūlyčiau leidykloms ant viršelių dėti nuogų rašytojų nuotraukas, tada tikrai visi pirktų. O grožinės literatūros teksto viduje kaip ir nereikia, ten gali būti tušti lapai; juk dabar grožinė meninė kūryba kaip ir ne madoj, tik visokie pigūs reportažėliai, esiukai ar paprasčiausi šūdukai.

23430. to zr2006-03-15 09:55
Tamstos žiniai, "Tyto Alba" moka autoriams dvigubai mažiau nei kai kurios kitos leidykos, taip kad visų nesupirks. "A.L." irgi ta pati politika - minimum honoraro ir kibiras garbės.

23438. zr2006-03-15 11:49
Supirkinėjimas mūsų sąlygomis nėra honoraro kibiras - tai sutikimas knygą leisti plius menkutis avansas. O garbė apskritai su leidyklos vardu nesusijusi - tai tik įsiėdusios propagandos rudimentai. Garbę sukuria kūrinių kokybė. Kunčius kasmet šuoliuoja per įvairias leidyklas, nes jokia leidykla nepajėgi aprėpti begalinio jo ne itin gerai perkamos kūrybos srauto. Šlepiko apsakymų greičiausiai niekas daugiau ir nesutiktų leisti - komercija jie nė nekvepia.

23444. >zr2006-03-15 14:27
o kuo kvepia?

23446. Žvilgsnis2006-03-15 15:14
Neparduodamomis vertybėmis

23466. Kas nors2006-03-16 14:17
Korra nepyk, bet iš kur savy radai kompetencijos vertint turi jie humoro jausmą ar ne.

23504. Korra to Kas nors2006-03-17 08:12
Radau. Man nė ieškot kompetencijos ilgai nereikėjo - ji many pačiam visko paviršiuj, pačiuose viršutiniuose kloduose glūdi. O kad tie negabūs - duotybė, kad neturi humoro jausmo - įrodinėja kiekvienu tekstu. Ir man, pavyzdžiui, įrodė. Stebiuosi Tamstos klausimų absurdiškumu.

23559. Gregoras2006-03-18 11:43
Hm, įdomi ta Jūratė - labai daug knygų skaito, tiesiog minta jomis, o prozos visai nesupranta (jau ne iš vienos recenzijos matyti). Jai rūpi informacija, problematika, o pats tekstas - ne... Tai filosofei mažareikšmis dalykas :( Tad turbūt nėra ko stebėtis, kad ir daugelis fifų nesupranta, kur gera proza, o kur - bloga... Galėtų LM parašyti: yra žmonės, kurie visai nejaučia, "nepagauna" poezijos (tai pripažįstame), bet yra ir tokių, kurie visai nejaučia prozos (o to nepripažįstame) :((

23561. fifa2006-03-18 12:09
prispazistu.

23565. kavka2006-03-18 14:24
Priezastis siuo duotuoju atv regis ne pajautose (ty pagauguose)o fuinansuose, Gregorai Nezamza:(

23584. apie Baranovą2006-03-18 20:16
Ji tikrai labai aktyvi literatūros baruose, bet nekompetencija - badyte bado akis, moteriškė nesusigaudo pamatiniuose dalykuose...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:37:10 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba