Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-03-10 nr. 3086

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
ISTORIJA
54
• RENGINIAI, SKIRTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENAI – KOVO 11-AJAI
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ŠIANDIENINĖ LIETUVA: VILTYS IR REALYBĖ55
• FORUMO "ŠIANDIENINĖ LIETUVA: VILTYS IR REALYBĖ" REZOLIUCIJA5

LITERATŪRA 
• Rasa Drazdauskienė.
ORLANDAS, ORLANDA, ORLANDO...
4

KNYGOS 
• Jūratė Baranova.
ŽURNALISTĖS KNYGA, KAIP PROVOKUOJANTIS EKSPERIMENTAS
28
• NEPASIGAILĖTI DUŠANSKIO10
• KARTONO PILYS1
• MIEGU SU TAVIMI PO ODA2
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• "IŠLAISVINTI PIRMAPRADĘ IDĖJĄ"3
• Vitalija Mockutė.
"GAIDA", INSPIRUOTA "GAIDOS"
2

TEATRAS 
• PEREITŲ VINGIŲ BEIEŠKANT2
• NERIMTA KOMEDIJA APIE RIMTUS DALYKUS
• VITEBSKO LĖLIŲ TEATRO VIEŠNAGĖ

DAILĖ 
• Saulius Kuizinas.
MOBILUMO INTERPRETACIJOS
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
"STIKLO ŽAIDIMAI" VITRAŽO MANUFAKTŪROJE
3

KULTŪRA 
• NAUJAS MENOTYROS METRAŠTIS2

NAUJI FILMAI 
• IKI "PRAVDOS" FESTIVALIO – VIENA MINUTĖ
• FILMO "LAIKU SUSPĖJOME PASIKALBĖTI" PREMJERA
• NAUJAS LIETUVIŠKAS VAIDYBINIS FILMAS "AŠ ESI TU"4

POEZIJA 
• GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ70

PROZA 
 Algirdas Vaseris.
VIENOS DIENOS ŠVENTĖ
14

VERTIMAI 
• EWA LIPSKA6

PAVELDAS 
• IEVA DILYTė.
TALINE – NAUJAS DAUGIAFUNKCINIS MODERNAUS MENO MUZIEJUS

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Pabedinskas.
INDIJA, ŠVYTINTI FOTOGRAFIJOSE
1
• Vytautas Michelkevičius.
"KITAS FESTIVALIS" ("NEXT FESTIVAL") IŠVAŽIAVO IŠ MIESTO
• 10 EKSPERIMENTŲ4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• IX PIETŲ AMERIKOS LIETUVIŲ JAUNIMO SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS URUGVAJUJE6

KRONIKA 
• VYRIŠKA – MOTERIŠKA
• ŠOKIO SPEKTAKLYJE – MOTERŲ PASLAPTYS
• VERTĖJŲ DARBAI IR SUSIRINKIMAI
• POPULIARIAUSIOS UŽSIENIO GROŽINĖS LITERATŪROS AUTORIŲ KNYGOS4

DE PROFUNDIS 
• KITATAUČIAI LIETUVOJE RETRO ŽVILGSNIU2

PROZA

VIENOS DIENOS ŠVENTĖ

Algirdas Vaseris

[skaityti komentarus]

Manęs jau atvažiavo. Mosteliu kaimynei Sidonijai, atseit atsisveikinu, ir, kaip begalėdama greičiau, atlapatuoju prie mašinikės. Gintaras, galines duris atidaręs, tuoj padės įsiropšti. Nereikia, aš pati, aš pati. Aristida, prie vairo sėdinčio Gintaro žmona, pasisveikina galvos linktelėjimu. Važiuojam!..

Prisimenu turinti griliažinių saldainių. Siūlau, vaišinu. Aristida paima, išvynioja, čiulpia. Gintaras pasideda saldainį daiktadėžėn – vėliau. Man ant liežuvio tirpsta saldainis, ar bereikia geriau, kai važiuojant, kai tirpsta. Norėčiau ir šnekėtis, bet, varikliui burzgiant, aš truputį neprigirdžiu. Bus geriau, jeigu savo geradariams neįkyrėsiu, o dairysiuos: reikės juk atsiminti kiekvieną matytą smulkmeną ir ne smulkmeną ir pasakoti, pasakoti, pasakoti. Dar taip, kad besiklausantiems nė minties nekiltų, jog aš giriuosi.

Aprasojo storastikliai mano akiniai. Kaži kodėl jau taip? Kad oras po nakties lietaus pilnas garų, tiesiog minkštas šįryt oras, nelyginant mano megztinis iš Kašmyro vilnos. Galėjau imti megztinį aną, kuris iš moheros siūlų, bet būtų per šiltas. Nusivilksi, baimė kur nors palikti.

Nosine pavalyti stiklai vėl yra akiniai. Puikiai matau pavasarinę medžių žalumą, kuri tokia šviečianti kaip ir aš pati šį ankstų rytą. Netgi labiau. Tebus žvali, kaip... na, kaip mano vaikaitė Žibartė, kol ikimokyklinė buvo. Žiūrėk, močiute, šaukdavo, blezdingos kregžduojasi. Kartą juk ir taip buvo, kad ją vieną namuose užtikau. Mama kur? Tėvelis?

– Pas karvę.

– Ko tenais abiem?

– Tu nežinai – karvė vakoujas.

Pala, o kurioje klasėje Žibartė? Kurioje dabar? Penktoje, šeštoje? Kur bus šeštoje. Tiktai ketvirtoje teturėtų būti. Po perkūnėliais, kad ir nebežinau – kurioje. Nebeatrokuoju. Savo pačios gėdai. Tiek metų vaikaitės nemačiusi, ko benorėti. Atvažiavome? Jau beveik. Miestas... Mūrai, vien mūrai, skverai, bažnyčios. Gedimino pilis! Išsvajotoji, apdainuotoji. Atgauta, apgintoji. Aš juk ateitininkė. Nuo senų laikų. Mes be Vilniaus nenurimsim... Kad ir su Vilniumi nenurimstame. Ne, ko aš pavargsiu. Man važiuoti yra daugiau nei gerai. Eisiu, eisiu. Viduje tikrai nesėdėsiu.

Prie pilies pakėlė, nereikėjo nė eiti. Bet jau paskui įvijais laiptais ne, nesiryžtu. Geriau palauksiu jūsų ant suoliuko. Užteks mano akims ir šito paveikslo. Vaje, taip toli matyti. Kad tu žinotum, Sidonija, koks čia grožis! Gaivumas koks. Be reikalo nevažiavai kartu. Nebūtumei trūkčiomis švankštusi, nes visur atveža, priveža, užveža. Kas per gerumas Gintaro. Jo žmonos. Nors būtų giminės. Visiškai ne. Tik kaimynų vaikai iš tų dienų, kai užstalės dainas kartu dainavom, lingynėse lingavom. Kai vieni pas kitus eidavome žmonėtis. Mudvi su Rozalija, taigi su Gintaro močiute, kokios išvaizdžios panos buvome – nepatikėsi. Abidvi šviesuolės ateitininkės. Kiek sąskrydžių, kiek gegužinių. Vis kartu ir kartu. Sausramečio saulė kepino, lietingi rudenys pūdė, bet mudviejų dvasinė rezistencija, geresnės ateities viltis nebuvo išdeginta nei supūdyta. Ji visada buvo gyva, buvo aktyvi.

Paskui jau vaikai užaugo. Ir vaikų vaikai. Kai Rozalijos dukraitė Agnetė vestuves kėlė, Rozalija seniai buvo mirusi. O aš vestuves gerai pamenu. Dalyvavo jose ir Agnetės dėdė Gintaras. Taip maloniai pasikalbėjova. Užsikviečiau nakvynės. Jokio man vargo ir judviem su žmona netoli eiti. Kada tik panorėsite. Duris neužkabintas, nerakintas svetainėn paliksiu.

Parsvyravom iš vestuvių su Kasparu ankstėliau. Manasis jau pavargęs, todėl krito miegoti, o aš svetainėje kloju patalą miestiečiams. Ne ant kokios putgumės čiužinio, pamesto ant dulkinų grindų, bet geriausią savo sofą-lovą kloju. Tuoj jiedu pareis ilsėtis. Tuoj tuojaus. Kad tiktai spėčiau pakloti. Spėjau. Kojas nusiploviau – nėra. Atsiguliau, laukiu: neparėjo...

Prieš aušrą pabundu. Kaip visada noriu. Naktipuodis kampe. Tūpteliu: ža ža ža, čirrr... Senis mano irgi benorįs. Nusunkė alų vestuvinį, ir kad nugriaudės... Iškleręs bezdalius. Nors tyliai išmoktų. Kur tau! Visa tai būtų pusė bėdos, bet, saulei jau gerokai kilstelėjus, atsikėlę žiūrim per durų stiklą iš miegamojo – yra mūsų svečiai. Miegoję, pakirdę, šnekučiuojasi sau. Tai buvo! Girdėjo... Siaubas, kokie mudu nukaršėliai, tėvai. Kokie pasirodėme. Nuodėmių nuodėmė. Matai, ir gero benorint kartais ne visai šauniai išeina.

Tiek ir tesu Gintarui padėjusi. Tiek teprisimenu. O jis štai paskambino, susitarėm, atvažiavo. Antai jau ir ateina. Kažin kur dabartės nusidanginsma. Į Belmontą? Pučkorių malūnan? Tai kad neturime ko malti.

– Atsiras, – mirkteli Gintaras.

Malame šašlyką iš vištienos, alučiu užgerdami. Po nedidelį bokalą užsakė. Įveikiau ir aš. Gintaras galėtų daugiau, bet jam reikia vairuoti, todėl susilaiko. Jam nesunku – nėra mėgėjas. Tik šios dienos proga. Pasėdėjome gaivioje terasoje prie Vilnelės, apėjome fontanus, burbuliuojančias kaskadas, paganėme akis ten, kur žmonių gausybė. Visi gražūs, išsipuošę. Daugelis nužvelgia mane. Ne tiek veidą, kiek žalio krimplino kostiumėlį, kurio tu, Sidonija, nenorėjai, kad vilkčiausi. Matai, turėjau pasisekimą. Nebemadingas, nebemadingas... Bet juk gražus. Ir beveik naujas. Tai yra mažai nešiotas.

Prie atodangos aš jau neisiu – tolybė. Mano kojoms. Ne jųdviejų – eikitav. Aš čia pasėdėsiu, palauksiu. Nebenorį ir jiedu. Turį nuotraukų, pažiūrėsim jas, ir to pakaks. Tikrai aukštas skardis. Šešiasdešimt keturi metrai, sako Aristidė. Jeigu tiksliai beprisimenanti. Tiksliai, netiksliai, kam čia svarbu. Čia jau mano trigrašis. Susigėstu trumpam. Kad būtų dar trumpiau, skubiai klausiu, ar seniai tos nuotraukos darytos? Senokai... Tokiu atveju bene mano sūnus Ričardas skardžio viršuje stovi. Labai jau panašus. Tasai prie anos palinkusios pušies. Šaknys pušies pakeltos, beveik visos nuogos, nebėra žemės kur įsitverti, tuoj nuslinksi, varguole, pulte nupulsi apačion. Su smėliu, moliu, kokiu žvirgždu. Kaip negerai. Reikėjo, matai, tokioje vietoje užaugti. Bet ar pasirinksi. Kaip tėvų ne, kaip likimo, vyro ar žmonos. Žmoną, beje, gali pasirinkti. Kartais ir vyrą. O daugiau...

– Vargšas mano Ričardas, – suburbėjau.

Paskui jau Katedra. Tokia didelė didelė, bažnyčių bažnyčia, jeigu nori žinoti. Taip mintyse aiškinu čia nesančiai Sidonijai. Jau buvau paketinusi pulti kniūbščia prieš didįjį altorių, bet matau, kad niekas taip nedaro, – susilaikiau. Grožybių grožybė visur, nebuvau to mačiusi, todėl ir apsakyti nemoku. Žmonės šią popietę čia būriavosi beveik visi seni, ne ką jaunesni už mane, dažnokai atrodė liūdni, nors, kai gerai įsižiūri, labiau orūs nei liūdni. Šiaip ar taip, jie yra iškeliaujanti mano karta, besiguodžianti bent tuo, kad gyvi dar, o kiek bendraamžių seniai nebekrūpštinėja po šią ašarų pakalnę, nebemato viso šio grožio ir šios išsisaulėjusios dienos. Kažin kiek čia man bėra skirta? Mane jau buvo uždarę lyg į karstą. Sakė, jog magnetinio rezonanso aparatas. Užsirašiau, todėl atsimenu. Gintaras pagyrė. Už tai, kad užsirašiau. Dabar žinau, kaip vadinasi. Ir kad tyrė mano galvą. Nieko tokio tenai – puolamosios ligos, sakė, neturiu, nors aš taip bijojau: galva svaigsta ir svaigsta.

Į televizijos bokštą? Tą nulaibėjančią aukštybę. Matyti matau, bet neįlipsiu. Tikrai sakau. Pakels? Vis tiek bijau. Aristida prilaikys. Ji labai norinti bokšto kavinėje išgerti kavos. Aš kilti bokšto aukštybėn bijau, bet noriu. Kavos dar ir kaip noriu.

Kilome ilgai, bet širdis atlaikė. Nė nesudiegė. Pakilome, o tada jau patekome tokian apvalian kambarin, iš kurio atsiveria tolybių tolybė. Pradžioje skaisti, tačiau paribiuose jau pamiglėjusi, miškais nubanguojanti. Vos juntamai suksimės aplinkui? Kaip tat galėtų atsitikti? Grožėsimės Lietuva akademinę valandą. Gintaras klausia, ar ponios bežino, kiek tai yra minučių? Pasakau. Gintaras linkteli. O man nuo liežuvio nusprūsta:

– Jeigu atspėjau, tada man kava su grietinėle.

Pageidauju, žinoma. Nes pasijuntu ponia. Ir ne bet kokia, o ponia aukštybėse. Apačioje mašinėlės it degtukų dėžutės, žmonės nelyg vabalai rėplinėja. Tokios judančios žmogystos.

Paduoda kavą, Karūnos šokolado plytelę, Napoleono torto visą gabalą. Dar, kad tu žinotumei, konjako taurelę. Mano geradarys, mano Ričardas, tfiu – sumaišiau sūnaus ir Gintaro vardus. Kaip būtų gerai... neatmaišius. Nebus. Ričardo jau nėra daug metų. Mirė keturiasdešimties. Negyvą rado rytą po išgertuvių. Po eilinių. Dvi savaites pylė koserėn visa, kas pakliuvo. Nepaisydamas barimo, prakeiksmų, maldavimų. Kol vieną gražią dieną atsitiko tai, kas turėjo atsitikti.

Pusamžio nebėr. Aš gi sena sena. Jei galima būtų susikeisti. Ir nebejausti tos dilgsinčios netekties. Netgi kaltės – ką nors su Kasparu ne taip darėme. Tačiau ką? Ko Ričardui trūko, kas galėtų pasakyti? Naje, mokslai sūnui nelabai. Tėvo amato nevertino. Gal jautė, kad nebus toks nagingas. Ko tik imdavosi Kasparas, viską padarydavo. Kiek namų mūsų kraštuose yra pastatęs. Man taip pat. Paskui ir sūnui su marčia: gyvenkite, kad norite, atskirai. Būkite laimingi. Bet marti Jurga nelabai tenori šeimininkauti. Dėl to savęs nekaltina. Kad vyras geria, nekaltina savęs juolab. Ar nebus Ričardą apsėdęs nelabasis? Tokia marčios dvejonė. Ir dejonė. Tik pamanykite. Ričardas, vienturtis tas nesutupėtas, kokius išsigalvojo tris, anot jo, gyvenimo perlus. Tai kokius? Moteris, degtinė, dainos. Ir ūžauja per dienas, naktis. Stveria šimtgraminę, surinka: ranka kampu, akys stulpu, sudie, proteli!

Kam tu keršiji, sūnau? Pasakyk, kam? Gyvenimas toks gražus ne tiktai iš televizijos bokšto. Ir tėvai tave mylėjo, namus tau pastatė. Paskui mama, našlė likusi, pas tave atsikėlė gyventi. Tau gerti draudė. Saugojo. Bet tu išbėgdavai pas Evaldą. Jeigu ne jis, gal būtumei savo ligą įveikęs. To visi artimieji tau linkėjome, bet kai draugas šalaputris, tiesiog geras pliuškis, kas dvigubą demoną beįveiks? Taip ir nuriedėjo viskas bedugnėn. Tokios tad atodangos. Marti Anglijon pasidavė, Žibartę palikusi auginti tolimiems giminaičiams. Kaip girdėti, mano išsiilgtai vaikaitei tik gulbės pieno betrūksta. Kažin ar išeis visa tai į gera? Nors vėlgi, ar meilė vaikus luošina? Neturėtų. Juk ji reikalinga. Kaip buvo reikalinga tėvų, senelių meilė mums. Gydanti, gyvenimui ruošianti meilė. Nesuprantu, kodėl su Ričardu taip nebuvo. Dabar aukštai sėdžiu, toli matau, o neįžvelgiu klystkelių prasmės. Gal kad sena esu. Gal jokios žmogaus gyvenimo prasmės nėra. Neturėtų taip būti. Aš juk džiaugiuosi šia diena. Labai. Mano Kasparas dėl to juk neprieštaraus. Kartą sapne taip keistai klausė: ar aš mąstanti apie tai, ką anapusybėje mąstysiu? Ką veiksiu, su kuo draugausiu? Tai nejaugi ten bus taip, kaip žemėje? Ar panašiai... Labai nustebau... Papasakojus sapną Sidonijai, ši irgi nustebo, bet nelabai: o ką gali žinoti. Tada... tokiu atveju... mano sūnus anapusybėje irgi bus alkoholikas? Na, ne, – protestuoja draugė, – kad tu ir išsigalvoji. Paskui jau ir guodžia: juk nesi kokia dvasios paliegėlė. Niekada nebuvai.

Suprasi, kas aš esu, kas buvau, jeigu Ričardui taip atsitiko. Taip negerai...

– Draugė, matydama, kad manęs dar neįtikino, nebežino, ką besakyti, o nebeži­nodama pykteli: bėda, sako, su tokiomis, kurios tik kartą gimdė. Jinai pati penkis išsūpavusi, todėl tokioms paikystėms jos galvoje vietos nesą.

– Mano kaktusai nežydi, – guodžiasi šalia sėdintis vyriškis kitam. Ką atsako tasai kitas? Štai ką: per daug juos myli. Laistai, tręši. Tu juos užmiršk kuriam laikui. Tegu pajaučia stygių. Matysi, kaip pralinksmins tave žiedais.

Keista, galvoju sau, leisdamasi liftu. Galvoju ir automobilyje: ar taip galėtų būti? Pajuokavo, pasišaipė vyras. Išgėręs buvo, todėl šmaikštus, ne kitaip. Ir ko jau man reikėjo tuos žodžius išgirsti? Neišmesiu dabar iš galvos, neužmigsiu.

Gintaras parveža mane namo. Dėkoju jam mintyse, laiminu. Gera tavo prigimtis. Geri judu abudu. Močiutę įsitaisėte... Todėl, kad savų močiučių neprisimenate? Nebuvo tokios laimės.

Išlipu. Jiedu irgi. Išbučiuoju abu. Atsuku nugarą. Beveik piktai mosteliu ranka. Net kelis kartus: važiuokite! Važiuokite sau!.. Nuburzgia. Įslenku koridoriun jausdama ašaras ant skruostų. Skausmo ašaras. Pusiau su džiaugsmu už nuostabią dieną. Turbūt taip.

– Barbora, kas tau? Kas atsitiko? – stebisi pasitikdama globos namų budėtoja Dainora. – Ar apvogė kas?!.

 

Skaitytojų vertinimai


23344. Dalgirdas Laseris2006-03-13 23:07

LAISVĖS DIENOS ŠVENTĖ

Manęs jau atėjo. Mosteliu kameros draugui Sidui, atseit atsisveikinu, ir, kaip begalėdamas greičiau, čiumpu savo terbą. Korpusinis Kmita, kameros duris atidaręs, tuoj tvos gumine lazda, padės greičiau išsinešdinti iš kameros. Nereikia, aš pats, aš pats. Agurkas, prie vairo sėdinčio Zimo "padielninkas", pasisveikina galvos linktelėjimu. Važiuojam!..

Prisimenu turintis sudžiovintų duonos kriaukšlių. Siūlau, vaišinu. Agurkas paima, pauosto, čiulpia. Zimas pasideda kriaukšlį daiktadėžėn – vėliau. Man ant liežuvio tirpsta LSD kristalas, ar bereikia geriau, kai važiuojant, kai tirpsta. Norėčiau ir keiktis, bet LSD truputį stingdo liežuvį. Bus geriau, jeigu chebrai neįkyrėsiu, o dairysiuos: reikės juk atsiminti kiekvieną matomą smulkmeną ir ne smulkmeną ir dėtis į galvą, dėtis, dėtis, nes nežinia kiek ilgai prabūsiu laisvėje.

Užmiestyje sustojame. Simboliškai metam granatą. Dulkėmis apsineša mašinos stiklai. Kaži kodėl jau taip? Kad oras po sprogimo pilnas garų, tiesiog minkštas šįryt oras, nelyginant vata iš kalėjimo čiužinio.

Kojine pavalyti stiklai vėl praskaidrėja. Puikiai matau granatos išvartytus medžius, suzmekusią pavasarinę žalumą, kuri tokia šviečianti kaip ir aš pats šį ankstų rytą, užsimetęs LSD. Netgi labiau. Tebus žvali, kaip... na, kaip mano bulterjeras Princius, kol gyvas buvo, dar nenušautas. Žiūrėk, šeimininke, lodavo, inkšdavo, piderasai krūmuose poruojasi. Kartą juk ir taip buvo, kai du gėjus krūmuose užtikau. Mama kur? Tėvelis?

– Pas karvę.

– Ko tenais abiem?

– Tu nežinai – jie abu zoofilai.

Pala, o iš kokio pistoleto nušoviau savo Princių? Iš "Makarovo" ar "Stečkino"? Po perkūnėliais, kad ir nebežinau – iš kurio. Nebeatrazbiralinu. Savo paties gėdai. Tiek metų pistoleto nematęs, ko benorėti. Atvažiavome? Jau beveik. Kapinės... Antkapiai, vien antkapiai, kiparisai, koplytėlės. Šventa pana Marija! Išsvajotoji, apdainuotoji. Atgauta, apgintoji. Aš juk katalikas. Nuo senų laikų. Jei ką nušaudavau, visada persižegnodavau. Kad ir kiek šaudėmės, nenurimstame. Pavargsi šaudyti, kiek dabar piderų priviso, sako Zimas. Ne, ko aš pavargsiu. Man šaudyti yra daugiau nei gerai. Šaudysiu, šaudysiu. Už kampo tikrai nesislėpsiu, nebent kas granatą sviestų.

Kad tu žinotum, Sidai, koks čia grožis! Gaivumas koks. Gaila, kad likai susmirdusioje kameroje. Nebūtumei trūkčiomis švankštęs, nes mirusiųjų oras be galo užveža. Kas per gerumas Zimo. Visas savo aukų kapavietes aprodo, lyg būtų giminės. Pameni, Sidai, tas dienas, kai kartu "mersedesus" į orą kilnojame, kekšes cypinom. Kai vieni kitus žmoniškai laidojom, nes nėjo žmoniškai susikalbėti. Mudu su Roža, taigi nepatikėsi, Zimo paną užkasėm. O kokia išvaizdi buvo – nepatikėsi. Manekenė, šviesiaplaukė. Kiek konkursų, kiek titulų. Vis laimėjo ir laimėjo. Sausramečio saulė kepino, lietingi rudenys pūdė, o ji gulėjo trečioje eilėje nuo centrinio tako, geresnės ateities nebelaukdama. Zimas sako, ji visada buvo gyva, buvo aktyvi. Taip ir norisi pridurti – o už ką ji gavo kulką, už ką?

Zimas išbučiuoja mylimosios marmurinį antkapį. Aš išbučiuoju juos abu. Atsuku nugarą. Agurkas, girdžiu, sako, atseit žino, kieno tai darbas. Beveik piktai mosteliu ranka. Net kelis kartus: atsikniskite, atsikniskite! Dalgirdai, dovanoju tau granatą, sako man Zimas, bet, sorry, seni, žiedą sau pasilieku. Jiedu patepa slides, o aš lieku stovėti su granata saujoje, jausdamas ašaras ant skruostų. Skausmo ašaras. Pusiau su džiaugsmu už nuostabią dieną. Turbūt taip.

– Dalgirdai, kas tau? Kas atsitiko? – stebisi linksodama virš mano sudarkyto kūno švenčiausioji panelė Marija. – Ar pasprogdino kas?!.

23360. krankt, begaliniai nudziuges2006-03-14 00:10
Geniau Bonkuti, sveikas sugrizes! O taip taves truko!!! Dabar bent pasijuokiau kaip pauksciui dera ir is savo paukstiskos kisenes duodu tau Nobeli uz humora. :)

23505. vs2006-03-17 09:56
...sako, ji visada buvo gyva...ranka kampu, akys stulpu, sudie, proteli, sveikas, Penktadieni!

23511. rudra2006-03-17 12:13
Tik tiek, kad autorius A. V. čia niekuo dėtas. Problema - LiMe.

23512. vs2006-03-17 12:42
kažkada išsivedžiau formulę: kuo blogesnis tekstas - tuo geresni komentarai. tai yra kaip vienas indas. labai geras tekstas palieka tik "ak" galimybę (moterys dar gali apsiverkti arba apalpti). taigi, dėtas

23513. Onė2006-03-17 13:05
Kiek dar neartų dirvonų. Persimetu "ant prozos". Garbingai tęsiu kovą už vieningą LM "stilių": Sidonija, siunčiu nupeštą karvelį. Gaila buvo, su savo sužalotom raudonom kojytėm bandė striksėti aplink mano kojas, lesdamas kažkokios bobutės numesto batono gabaliukus. Akytės tokio ne paukštiškos, du juodi karoliukai, nieko nesakantys. Bandžiau pabaidyti. Durnas. Nesureagavo. Čiupau už nugaros. Kaire ranka paėmiau už galvytės ir švelniai pasukau ranka. Net netrakštelėjo. Galvelė tik nulinko. Pešėsi lengvai. Matyt, jau oda plunksnų nelaikė. Prapjovus, net gaila pasidarė - viduriai plonesni už pavasarinį slieką. Bet ką darysi - gero nemesi. Iškepiau.
Skanaus.

23516. Onei2006-03-17 13:38
One, ar tau kartais Jonis nepavelėja plunksnų (kad įsitikintų, ar oda jas dar gerai laiko?), jog esi tokia žiauri su mūsų mažaisiais broliais?

23519. Onė2006-03-17 13:56
Kam brolis, o kam minkšta mėsytė. Jei toleruojamas socialinis-literatūrinis kanibalizmas LM spaudintuose puslapiuose, ne nuodėmė ir kankint tik paukštukus, o ne LM skaitytojus.

23522. vs- onei2006-03-17 15:54
oda plunksnų nelaikė.. gerai pasakyta... tiktų apie išrojintus angelus

23532. Korra2006-03-17 17:55
Ooooooo, jau satanizmas LM, tsknt, puslapiuose? Siaubas. Lauk, satanistai.

23538. Onė2006-03-17 21:10
Korra, praneškit, kai jau baltus arklius matysit. Kartu pasižiūrėsim.

23547. Korra2006-03-18 06:10
man regis, kad pati, Onele, baltus arklius matai net be kieno nors pagalbos.

23597. Onė2006-03-19 14:35
Bet dviese stebėt bus įdomiau. Koks diskursas atsiveria - komparatyviai galėsim bandyt nuspręsti ar tuos pačius arklius matom.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:37:05 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba