Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-18 nr. 3289

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JULIUS KELERAS.
šventė prie TV
9

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

POLEMIKA 
• ALGIRDAS PATACKAS.
Atsargiai – GENDER!
arba trumpa Europos vėžio istorija
379

KNYGOS 
 AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
Seno poeto užrašai,
arba Prarasto laiko beieškant
1
• ALIUS AVČININKAS.
Apsakymai pagal Jį
5
• Puoselėjama kalba ir jos menas31
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

FOTOGRAFIJA 
• JURGIS DIELIAUTAS.
Tūkstantmečio veido paieška
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Festivalyje „Tylos!“ triukšmauta saikingai (1)
2
• Kandžių kampelis

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Jėgos parametrai
1
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
(Ne)tekstilinės jungtys
5

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Vilniaus festivalio aukso praba – Grigorijus Sokolovas
1
• VIRGINIJUS BAUBLINSKAS.
Mintys apie džiazą ir futbolą
2

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
Aš – poetas
9

KULTŪRA 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Performansiškumas. „Būti čia“
2

POEZIJA 
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS.
Reminiscencijos
9

PROZA 
• KAROLIS KLIMAS.
Mi mujer desnuda
2

VERTIMAI 
• HANNA JOHANSEN.
Naktis „Pelikane“
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tyla

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Dūz dūz dūz
3

DE PROFUNDIS
buvau patekęs į haliucinacinę nuošalę
 
• GYTIS NORVILAS.
futbolo čempionatas
4
• šiupininkas.at.
Gal pagal, gal prošal, gal atgal

Šatėnų prieglobstis 
• Tryliktoji savaitė27

KNYGOS

Seno poeto užrašai,
arba Prarasto laiko beieškant

AUŠRA KAZLAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]


Nyka-Niliūnas A. DIENORAŠČIO FRAGMENTAI 2001–2009.
PAPILDYMAI 1940–2000.

– Vilnius: Baltos lankos, 2009.

A. Nyka-Niliūnas (g. 1919) žinomas ne tik kaip poetas, vertėjas (ypač mėgo prancūzų poetus Ch. Baudelaire’ą, A. Rimbaud, P. Claudelį ir kt.), literatūros kritikas („Temos ir variacijos“. –­ Vilnius, „Baltos lankos“, 1996), bet ir turtingų dienoraščių, kuriais gausiai dalijasi su skaitytoju, autorius. Po dviejų dienoraščio dalių („Dienoraščio fragmentai 1938–1975“. – Vilnius, „Baltos lankos“, 2002; „Dienoraščio fragmentai 1976–2000“. – Vilnius, „Baltos lankos“, 2003) pasirodė ir trečioji – „Dienoraščio fragmentai 2001–2009. Papildymai 1940–2000“. Poetas vis dar saugo laiką ir patirtį. Šįkart knyga turi dedikaciją – „Nuostabiausiam mano pasaulyje žmogui Sandrai“. Sandra – A. Nykos-Niliūno žmona.

A. Nykos-Niliūno dienoraščiai – bandymas išsaugoti savo laiką, dėl emigracijos Antrojo pasaulinio karo metais prarastus namus, prarastus ir neprarastus žmones, skaitytas mėgstamas ir nemėgstamas knygas ir autorius, bandymas išsaugoti save ir savo pasaulį. Poetas brendo kaip kūrėjas, literatas, jo patirties laukas nuolat plėtėsi. Pirmajame dienoraštyje – jis jaunas, iškeliauja, praranda namus, kenčia dėl to, bet kūryba ir kūrybinis darbas (kartu su K. Bradūnu, J. Kėkštu, H. Nagiu išleido antologiją žemė, dalyvavo „Literatūros lankų“ leidyboje JAV ir t. t.) padeda išlikti. Išlikti padeda ir grįžimai, nors tik mintimis, į namus. Apie namus dienoraščiuose rašoma daug. Pirmajame dienoraštyje poetas prisipažįsta: „Nemeikščiuose prasideda mano pasaulis, mano genesis, mano pasaulio avantiūra. Mano pasaulis yra amžinas, nes aš nemoku įsivaizduoti jo pabaigos“ („Dienoraščio fragmentai 1938–1975“, p. 470). Apie namus A. Nyka-Niliūnas kalba ir trečiajame dienoraštyje.

„Kas atsitiko su vyšnia, augusia namų kampe, prie pat įėjimo į kiemą, kurios tamsiai raudonus lapus rudenį dėdavau į knygą?“ (p. 297) – klausia poetas 2007 metais. Konkretus medis, konkreti jo vieta, jo lapų spalva rudenį, – visa tai giliai įsirėžę į atmintį, palikę joje gilius įspaudus nuo vaikystės iki pat gilios senatvės. A. Nyka-Niliūnas gyvena JAV, Baltimorėje, bet Nemeikščių, Kauno ir Vilniaus (pastaruosiuose miestuose jis studijavo), Lietuvos laiku. Jis – kaimo vaikas, jam egzistuoja rytas ir vakaras, metų laikų ciklas, kuris yra amžinas. Dieroraštyje dažnai tiesiogiai lyginamos Lietuva ir Baltimorė, pavyzdžiui: čia, Baltimorėje, medžių lapai rudenį krenta iš lėto, o Nemeikščiuose juos tiesiog plėšte nuplėšdavo vėjas. Skirtumas toks: Lietuvoje, Nemeikščiuose, namai, žmonės, laikas buvo savi, čia, kur dabar gyvenu, viskas svetima ir prie to jau įpratau, nes kito pasirinkimo neturėjau. Baltimorė yra įprotis. Namai juose – tik namas. Tik žmonės, kartu atvykę iš Lietuvos, yra savi. Ir tie patys trečiojoje dienoraščių dalyje prarandami. Praradimai, praradimai, praradimai. Ir prarastas laikas.

Poetas dažnai užrašo savo sapnus. Dažniausiai užrašomi sapnai apie namus: „Šios nakties sapnas vyko gerai pažįstamoje realybėje, ir aš jį atsimenu iki mažiausių smulkmenų, nes tai buvo grįžtantis, iki tam tikro laipsnio pasikartojantis sapnas – grįžimas iš Utenos žemomis plačiomis rogėmis su paskutiniais pirkiniais Kūčių pavakary...“ (p. 183). Dienoraštyje ryškios kelios skaudžios linijos: sapnai apie namus, būtent per Kūčias prisimenami namai ir šventė juose, po švenčių iš namų išvykstanti dukra Berenika. Po jos išvykimo „...namuose pasidarė tuščiau ir nykiau. Aš gerai pažįstu kieno nors nebuvimo skonį ir moku nebuvimo kalbą. Bet priprasim“ (p. 244). A. Nyka-Niliūnas išbūna nebuvimus ir praradimus. Išgyvena juos savyje, savo kalba, savo būdu. Ir pažįsta –­ nebuvimo, praradimo patirtis jo biografijoje yra kartotinė.

Laikas – viena dažniausių A. Nykos-Niliūno temų tiek aptariamuose dienoraščiuose, tiek pirmose dviejose atskiromis knygomis išleistose jų dalyse, tiek poezijoje. Jo laiką geriausiai apibūdina minėtoji išpažintis apie Nemeikščius kaip genezį ir mintis iš naujausiojo dienoraščio: „Baisi visatos stagnacija. Nėra prasmės ko nors laukti. Laikrodis eina, ne laikas (p. 47). A. Nykos-Niliūno laikas yra amžinybė. Jis jo nematuoja metais, valandomis, minutėmis. Sandra jį sveikina su gimtadieniu, o jis klausia savęs: „Kaip aš galėčiau apibūdinti savo, t. y. į devintąją dešimtį tvirtai įkėlusio koją piliečio situaciją?“ (p. 115), po kelių dienų jau tuščia, nieko nauja neatsitinka, gyvenimas, laikas toliau teka savo vaga. Laikas amžinas. Poetas, kalbėdamas apie dienoraštį, pats klausia savęs, ar taip, tokiu būdu jis bando išsaugoti save amžiname laike. Galbūt. Bet galutinio atsakymo nepateikia. Apskritai jam svarbiau patirti ir gyventi, kad ir nuobodžiaujant, nieko neveikiant (o jam tai malonu), negu būti pastebėtam, būti išskirtam. Galbūt todėl šlovintus ir sovietinei valdžiai paklususius rašytojus jis vertina neigiamai, nors supranta, kad kito pasirinkimo jie neturėjo. Taip pat kritikuoja tuos, kurie daug ir garsiai plepa, siekia, kad jų vardas būtų įrašytas. Pats A. Nyka-Niliūnas visada buvo tylus ir darbštus, jis nerėkė, kad kuria, bet kūrė. Jam patiko ne žinoti atsakymus, bet kelti klausimus. Galbūt todėl pasaulis jam ir amžinas – jame tiek neaiškumų, tiek klausimų budriai ir kūrybingai sąmonei. Pasaulis kinta, klausimų daugėja.

Pasaulio pokyčius poetas vertina neigiamai: „Visose medijose tiek daug laiko užimantys skandalai, bylos ir lygiagrečiai vykstanti vertybių (to, kas lig šiol buvo laikoma vertybėmis) agonija kažkokiu kampu paliečia ir mane (...) Ką aš galėčiau dėl to pasakyti? Tik klausimo forma pakartoti tai, ką jau esu sakęs: ar yra ir ar gali būti kas baisiau už visų kraštų, visų tautų, visų rasių, visų lyčių pramoginio pasaulio garsenybes?“ (p. 136). Poetas reaguoja į politinius įvykius tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. 2001 m. rugsėjo 9 d. įvykiai ir karas Irake paskatina jo sąmonę grįžti atgal į Antrojo pasaulinio karo metus. Tai skaudu: namų praradimas, žmonių praradimai ir mirtys (ne tik asmeninės, bet ir pasaulinio masto), mirtys be priežasties, be tikslo, už kurį nors režimą.

„Mirtis. Nėra prasmingos mirties. Visos mirtys beprasmės. Ypač beprasmės yra vadinamosios prasmingos mirtys – herojiškos ir kitokios“ (p. 256). Dienoraštyje apie mirtį kalbama daug. Ir daugiau – apie konkrečių asmenų mirtis, o ne apie abstrakčią mirtį. Jos vertinimų maža, bet faktų daug: V. Trumpa, N. Miliauskaitė, J. Jankus, B. Brazdžionis, K. Bradūnas, kiti. Ypač ryškiai aprašyta V. Kubiliaus mirtis: „Telefoninė žinia iš Vilniaus apie Vytauto Kubiliaus mirtį. Jį užmušęs automobilis einantį skersai gatvę ar aikštę Antakalnyje. Absurdiškai grubi mirtis, ir dar tokiam ramiam žmogui“ (p. 137). A. Nyka-Niliūnas vis dar vertina ir įvertina, išlaikydamas savo, čia tinka jo pirmuosiuose dienoraščiuose vartota frazė, „dvasinę kurtuaziją“. Iš prigimties empatiškas, vėliau save vadinęs fenomenologu ir toks iš esmės būdamas, jis į kiekvieną įvykį reaguoja savaip, savo būdu, savo žodžiais, bet neperžengdamas taktiškumo ribų.

„Papildymų 1940–2000“ reikšmės A. Nyka-Niliūnas neįvardija. Kam jie ir kodėl? „Dienoraščio fragmentų tekstai, papildyti dėl vienos ar kitos priežasties užsilikusiais (vis naujai iš popieryno išplundančiais, nespėtais paruošti etc.) ir iš Lietuvos gautais įrašais, Žukui (per Kazį A., kuris šįvakar išskrenda į Vilnių)“ (p. 12). Iš tiesų dienoraštyje ne kartą pasirodo ženklas X ir po jo apibūdinamas koks nors asmuo. Galima spėti, kad tuo siekiama išlikti taktiškam ir neminėti asmenų, kurie gyvi ar kuriems jo vertinimas būtų skaudus. Patys papildymai yra tarsi to prarasto laiko užpildymas. Jais papildoma istorija Vokietijoje, skaitytų knygų sąrašas, namų prisiminimai, mąstoma apie laiką, poeziją, literatūrą... Patirtis laike tampa įrašyta popieriuje, tampa knyga.

A. Nyka-Niliūnas vis dar daug skaito ir vertina. Jo kriterijai nepakitę – estetika ir etika, autentiškumas. Jis vertina jaunuosius, tiesa, ne per geriausiai, bet pripažįsta, kad jam per mažai pažįstamas dabartinis pasaulis. Jis gyvena tame savajame ir tarp savų, karo ir pokario metų poezijos ir poetų pasaulyje. Kaip ir pirmuosiuose dviejuose, taip ir šiame dienoraštyje, išlikęs įprotis skaitomus kūrinius išvardyti po žodžio „lektūra“. Verta paminėti dienoraščio pradžioje vykstantį smagų intelektualinį žaidimą: „Nuobodulys. (...) Tokiai atvejais nelieka nieko kita, kaip užsiimti neproduktingais žaidimais su pačiu savimi. (...) Kad ir: ar aš atsimenu seniau skaitytų garsių ir ne taip garsių knygų pirmuosius ir paskutiniuosius žodžius? (...) Bet ir greitai atsibosta. Tik nuobodulys neatsibosta niekad“ (p. 13). Taip pat neatsibosta klausimas, kas yra poezija. Poe­zija yra būtis. Tokį atsakymą gali rasti tik poetas. Tačiau A. Nykai-Niliūnui svarbu ir tai, kaip ta būtis išreikšta. Jis svarsto apie savo ir nesavo žodžius ir žodyną, kartais tiesiog sumini gėlių ar kitokių daiktų pavadinimus. Reaguoja į kalbos pokyčius Lietuvoje. Kad ir lietuviškų mergautinių pavardžių reformą, kurią vertina su gan kandžia ironija: „Jeigu tatai būtų pradėta XX a. pradžioje, tai dabar turėtume Mariją Pečkauskę, Salomėją Bačinskę, Nelę Mazalę etc.“ (p. 56). Ypač aštriai A. Nyka-Niliūnas reaguoja į vertimus: „Išverstas lietuviškai, Franz Kafka tampa paprastu Pranu Šarka“ (p. 20). Čia jau literatūrinis vertinimas ir įvertinimas. Tiesa, asmeninis, garsiai neišsakytas, nekėlęs polemikų, kurios buvo būdingos A. Nykos-Niliūno literatūrinio darbo pradžioje, tik įrašytas dienoraštyje. Vertina jis ne tik kitus, bet ir save: buvo kritiškas, nebijantis kritikuoti neigiamai, vertinti ir įvertinti: „Mano ikonoklastiška laikysena (Literatūros lankų laikais) nepriklausomybės periodo poetų atžvilgiu iš tiesų buvo didelės pagarbos jiems išraiška... (...) jie pasidavė pagundai kalbėti tautos vardu, rašyti „klasiškai“, smerkti jaunystės klaidas ir nežinojimus“ etc., nesuprasdami, kad klasika nesukuriama pagal planą, kad kūriniai patys tampa (arba netampa) klasika be autoriau žinios ar valios“ (p. 107). Toks kritikas A. Nyka-Niliūnas ir liko – teisingas. Vėliau jis komentuoja dabartinius recenzentus ir pasigenda vertinimų ir įvertimų, pastebi jų bailumą ir jį tai liūdina. Prasta kritika lėtiną literatūros augimą, konkretaus autoriaus tobulėjimą. Kritikos sulaukia ir jo dienoraščių bei poezijos leidimai Lietuvoje –­ juose jis randa korektūros klaidų. A. Nyka-Niliūnas pastebi ir apie jį rašančius autorius. Gerai įvertina G. Šmitienės studiją „Kalbėti kūnu“ (Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007), tik lengvai užpyksta, kad jo vaikystės upės Utenėlė, Vieša ir Krašuona pavadinamos upeliais. Jo sąmonėje tai upės, didžiulės upės, kuriose vaikystėje jis braidė basas.

Taigi galime priartėti prie asmeniškesnio pasaulio, kurį išduoda A. Nykos-Niliūno trečioji dienoraščių dalis. Muzika… Poetas klausosi R. Wagnerio, A. Vivaldi, R. Schumanno, J. S. Bacho, L. van Beethoveno, F. Chopino ir kitų kūrinių. Dukra Berenika jam užsako ir parsiunčia norimas knygas. A. Nyka-Niliūnas vis dar seka lietuvišką kultūrinę spaudą (iš čia ir kritika vertėjams ir recenzentams). Žmona Sandra dažnai serga. Dažnai išvažiuoja į reabilitacijos centrą profilaktiniam gydymui. Ji dailininkė. Vyksta jos paroda, kuria poetas be galo džiaugiasi. Maloni ir buitis kartu, buitis drauge. Nors pats A. Nyka-Niliūnas dažnai rašo, kad mėgsta vienatvę, būti vienas, sau, su savimi, savyje, bet Sandra jam netrukdo, ji jau savas kūnas, sava sąmonė, savo pasaulio pažįstama dalis.

„Greit bus savaitė, kaip esu užsiėmęs Sandros studijos valymu ir pertvarkymu, nes pro visokį niekam nereikalingą šlamštą buvo vos galima praeiti. (…) Sandra dar gan griežtai laikosi principo „gal prireiks“ ir nieko neišmeta. (…) Ir ko aš ten neradau? (…) Indiški žvangalai, metaliniai žvėreliai, zuikių orchestras, skirtingų spalvų ir dydžių glazūruotos varlės; maišas lėlių…“ (p. 151–152). Daiktai. A. Nykos-Niliūno pasaulyje daiktai yra kalbantys, gyvenantys, jaučiantys – gyvi. Jie prie žmogaus, su žmogumi, ne tik kokio nors žmogaus. Daiktai yra žmogaus pasaulis, kaip ir gamta, namai, veikla (kad ir skaitomos knygos). Žodžiu, daiktai įeina į fenomeno pasaulį, yra prasmingi ne tik buitiškai, bet ir būtiškai. Ir ši jauki studijos tvarkymo scena tarsi atskleidžia du pasaulius – Alfonso ir Sandros. Dienoraštyje dažnai A. Nyka-Niliūnas ieško pasimetusių knygų (akivaizdu, kad jau savo „studijoje“), daiktų – ne tik kambary, bet ir atmintyje (kad ir tos jo minimos vyšnios – gamtos daikto). Nereikalingų knygų A. Nyka-Niliūnas nenori išmesti. Jai nereikalingų, bet „gal prireiksiančių“ daiktų išmesti nenori ir Sandra. Nes tai savi daiktai, savo pasaulio daiktai. Dienoraštyje esama vieno A. Nykos-Niliūno daikto, kuris kartojasi. Tai lėlė: „Sekmadienis. Intensyvus mano batuotos lėlės žvilgsnis iš knygų lentynos, ir aš trumpam pasijuntu gyvenąs jos pasaulyje“ (p. 250). Koks yra lėlių pasaulis? Lėlių, kurios gyvena pas senus žmones? Pastovus. Jos sėdi, jomis grožimasi, jos dėl grožio, turi nuolatinę vietą, yra saugios, yra pastovios, tarsi amžinos. Į tokį pasaulį patenka ir poetas. Vėliau poetas klausia: „Kas atsitiks su mano batuota lėle, kai manęs nebebus?“ Ir atsako: „Aš būčiau norėjęs, kad nuvežtų ją į mūsų namus Nemeikščiuose ir visiems laikams pasodintų ant nedažytos knygų spintelės gale stalo, po sienoje kabančia Poussino paveikslo reprodukcija. Bet kad namų nebėra“ (p. 344). Taip skaudžiai ir geliančiai „namų nebėra“ – savo pasaulio stalo, knygų lentynos, durų, langų, vaizdo pro langą, pievų, vyšnios...

Ir visą tą malonią kasdienybę, malonų nuobodulį, buvimą kartu ir atskirai tarp savų ir ne visai savų daiktų nutraukia: „Viešpatie, kodėl Tu leidai jai numirti?“ ir „Be jos gyvenimas tapo beprasmiu savęs ir daiktų perkilnojimu iš vienos vietos į kitą. Nebebus pavasario, vasaros, rudens ir žiemos. / Don’t say her name“ (p. 385). Iš pagarbos poetui nesakysiu Jos vardo, bet ji ta, kuriai jis skyrė savo dienoraštį.

 

Skaitytojų vertinimai


60410. Di. :-) 2010-06-20 18:44
Baigiu skaityti šiuos Niliūno dienoraščius. Recenzijos pradžioje maniau, kad bus nykus pristatymėlis, bet greitai "įsivažiuota" ir pagauta jo nuotaika, pasaulėvoka. Gerai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:36:55 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba