Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-18 nr. 3289

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JULIUS KELERAS.
šventė prie TV
9

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

POLEMIKA 
• ALGIRDAS PATACKAS.
Atsargiai – GENDER!
arba trumpa Europos vėžio istorija
379

KNYGOS 
• AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
Seno poeto užrašai,
arba Prarasto laiko beieškant
1
• ALIUS AVČININKAS.
Apsakymai pagal Jį
5
• Puoselėjama kalba ir jos menas31
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

FOTOGRAFIJA 
• JURGIS DIELIAUTAS.
Tūkstantmečio veido paieška
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Festivalyje „Tylos!“ triukšmauta saikingai (1)
2
• Kandžių kampelis

DAILĖ 
 KRISTINA STANČIENĖ.
Jėgos parametrai
1
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
(Ne)tekstilinės jungtys
5

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Vilniaus festivalio aukso praba – Grigorijus Sokolovas
1
• VIRGINIJUS BAUBLINSKAS.
Mintys apie džiazą ir futbolą
2

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
Aš – poetas
9

KULTŪRA 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Performansiškumas. „Būti čia“
2

POEZIJA 
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS.
Reminiscencijos
9

PROZA 
• KAROLIS KLIMAS.
Mi mujer desnuda
2

VERTIMAI 
• HANNA JOHANSEN.
Naktis „Pelikane“
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tyla

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Dūz dūz dūz
3

DE PROFUNDIS
buvau patekęs į haliucinacinę nuošalę
 
• GYTIS NORVILAS.
futbolo čempionatas
4
• šiupininkas.at.
Gal pagal, gal prošal, gal atgal

Šatėnų prieglobstis 
• Tryliktoji savaitė27

DAILĖ

Jėgos parametrai

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Virginijaus Viningo paroda „Improviza“

Ekspresionizmas – jėga! Ši frazė pirmiausiai ateitų galvon, jei staiga prireiktų apibūdinti meninę kalbą, neieškančią nei išorinio objektų grožio, nei panašumo ar tikroviškumo, nei temų ir siužetų konformizmo. Dar daugiau – galbūt šitaip net riktelėtume, stebėdami, pavyzdžiui, Chaimo Soutine’o paveikslų originalus. Ch. Soutine’o paveikslų skerdienos ar net „nekalti“ floristiniai natriumortų motyvai, monumentalios Pollocko tapybos abstrakcijos, „naujųjų laukinių“ tapysena, pritvinkusi politinių ir socialinių poteksčių –­ visur kristų į akis brutali jėga: potėpio, kolorito, dekonstruotos formos, fizinių ir dvasinių perversijų. Tai aistringa kūryba, nesvarbu, ar išprovokuota mažorinių nuotaikų, ar sprogstanti nuo visaapimančio būties ir individo egzistencijos tragizmo, asmeninės ir sociumo įtampos. Jėga šiuo atveju – ne tik žargoniškas apibūdinimas, o vienas iš pamatinių, enciklopedinių ekspresionistinės dailės bruožų.

Jėgos sąvoką objektyviausiai apibrėžia ne humanitariniai dalykai ar meninės kūrybos patirtys, o tikslieji moks­lai. Štai fizikos „rėmuose“ jėga yra dydis, kuriuo matuojama materialių kūnų tarpusavio sąveika. Jėga čia vertinama trimis parametrais: jėgos skaitiniu dydžiu (moduliu), jėgos pridėties tašku ir jos veikimo kryptimi. Klaipėdiečio Virginijaus Viningo tapyba, kurią dailininkas neseniai demonstravo „Lietuvos aido“ galerijoje Vilniuje (tapybos ciklas „Improviza“), atitinka ekspresionizmo „standartus“. Jos ypatumas –­ džiazo energija. Kalbant dailės terminais, gesto tapyba antrina pagrindiniam kompozicijų motyvui –­ džiazo atlikėjų atvaizdams. Tuo tarpu fiziko požiūriu galima būtų konstatuoti, kad ekspresionistinė jėga čia įgauna aiškią kryptį, ir tai viena stipriausių V. Viningo kūrinių ypatybių. Taip pat – tarsi Achilo kulnas, kuris gali parklupdyti ir milžiniškus, monumentalius jo paveikslų didžiavyrius – muzikuojančias džiazo žvaigždes.

Tapybos kolekciją, pristatytą „Lietuvos aido“ galerijoje (vėliau ji eksponuota Klaipėdos galerijoje „Baroti“), menininkas vadina džiazinėmis improvizacijomis, kuriose siekė perteikti ne tiek dvasinę būseną klausantis džiazo, kiek pavaizduoti muzikantus, atlikėjus. Čia susijungia bent keli improvizacijos porūšiai –­­ muzikinė ir tapybinė. Atrodytų, tokia galinga, dviguba jėga apdovanta V. Viningo metatapyba turėtų sprogdinti galerijų sienas, žiūrovų smegenis ir vaizduotę arba, kaip sakoma reklamoje, išlaisvinti vidinį gyvulį… Tačiau ar šūkalotume jos akivaizdoje?

V. Viningo tapybos ciklas „Improviza“ – klasikiniai portretai, jei nekreiptume dėmesio į pastarųjų išraišką. Herojai čia vaizduojami su profesiniais atributais ar aiškiomis užuominomis, monumentaliai, kartu renkantis artimą žiūros tašką. Autorius nedetalizuoja kompozicijų fono, jis dažniausiai ištapomas kokia nors ryškia spalva – raudona, žalia, mėlyna. Didingų ir kiek groteskiškų kūnų lipdyba didžiulėmis, plačiomis potėpių masėmis kalba apie portretuojamųjų įsijautimą ir karštą tapytojo temperamentą, nuoširdų žavėjimąsi džiazo virtuozais. Muzikuojantis žmogus – uždegantis reginys. Nors nesu džiazo žinovė ir gerbėja, patyriau V. Viningo apdainuojamą džiazo jėgą – sename vaizdo įraše mačiau juodaodį džiazo dainininką, kuris siaubingai mikčiojo. Stringanti, tolydžio užsikertanti kalba, lyg kokio pamišusio paukščio trelės, ir jai antrinančios būgnų, saksofono, gitarų papliūpos vertė aikčioti. Kalbame vien apie išorinį įspūdį ir jo perteikimą, emociją ir jos išraišką, rungtyniaujančius muzikinį ir vaizduojamąjį pradus. Emocionalumo tikslas dailės istorijoje buvo iškilęs ne kartą, ir šiandien, kai meninė kūryba yra pritvinkusi intelekto, konceptualumo, tai ne pati įdomiausia meninė strategija ar net kiek retrogradiška.

V. Viningas garsėja kaip puikus šaržų piešėjas, tai justi tapybinėse jo kompozicijose. Šis menininkas išsiskiria Klaipėdos meno terpėje, ten jis – reiškinys. O platesniu mastu? Pirmojoje tarptautinėje galerijų mugėje „ARTVILNIUS ’09“ „Baroti“ ekspozicija su V. Viningo didelių formatų tapyba atrodė svariai. Kaip vieną įdomesnių mugės atradimų tai pastebėjo ir Vidas Poškus, tapytojo kūrybos monumentalumą ir ekspresiją pavadinęs „aukso vertės dorybėmis lietuviško, kartais negyvėliško mąslumo atveju“. Bet žvelgiant į virtuozišką V. Viningo tapybą, neapleidžia nuojauta, kad joje, nepaisant laisvės ir jėgos, paradoksaliai glūdi ir tam tikras schematiškumas (menininkui būdinga tam tikra tapybos maniera ir nemenkas stilizacijos laipsnis), arba –­ stogas, virš kurio įvaizdžiai, herojai ir istorijos nepakyla. Jos visuma pernelyg nuspėjama ir aiški. Kartais šios didžiulės drobės primena paveikius, iš tolo akį traukiančius reklaminius pranešimus, plakatus su animuotais, „išjudintais“ personažais. Tai nėra blogai, jei ne akivaizdus tiesmukumas ir suvokimo paprastumas žiūrovui. Plastika, koloritas, emocija –­ ir viskas. Perfrazuojant Juozo Grušo dramą, meilės, džiazo ir tapybos „trikampis“, kuriame visi sudedamieji elementai paprasti ir aiškūs.

Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvos tapyboje kurį laiką tarpsta tam tikra dekoratyvaus ekspresionizmo atmaina. Jai priskirčiau pirmiausia Vilmanto Marcinkevičiaus tapybą. Taip pat – Virginijaus Viningo kompozicijas. Skiriamieji šios išraiškos požymiai – daug ekspresijos, dideli formatai, tam tikra stilizacija, formų apibendrinimo būdas. Tačiau dažniausiai ties forma čia viskas ir baigiasi. Žaismingas ar gaivališkas dekoratyvumas skirtas grožėtis, tačiau dažniausiai tokia tapyba nesukrečia, ją stebėdamas, nepatirsi katarsio ar bent netikėtumo. Ko gero, tuo ir skiriasi šių dienų ekspresionizmas nuo klasikinių jo variacijų. Kitas jėgos laukas ir jos išraiška, kiti jėgos parametrai.

 

Skaitytojų vertinimai


60751. Profesorius :-) 2010-06-27 13:07
Puiki tapyba!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:36:54 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba