Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-18 nr. 3289

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JULIUS KELERAS.
šventė prie TV
9

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

POLEMIKA 
• ALGIRDAS PATACKAS.
Atsargiai – GENDER!
arba trumpa Europos vėžio istorija
379

KNYGOS 
• AUŠRA KAZLAUSKAITĖ.
Seno poeto užrašai,
arba Prarasto laiko beieškant
1
 ALIUS AVČININKAS.
Apsakymai pagal Jį
5
• Puoselėjama kalba ir jos menas31
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

FOTOGRAFIJA 
• JURGIS DIELIAUTAS.
Tūkstantmečio veido paieška
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Festivalyje „Tylos!“ triukšmauta saikingai (1)
2
• Kandžių kampelis

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Jėgos parametrai
1
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
(Ne)tekstilinės jungtys
5

MUZIKA 
• EUGENIJUS IGNATONIS.
Vilniaus festivalio aukso praba – Grigorijus Sokolovas
1
• VIRGINIJUS BAUBLINSKAS.
Mintys apie džiazą ir futbolą
2

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
Aš – poetas
9

KULTŪRA 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Performansiškumas. „Būti čia“
2

POEZIJA 
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS.
Reminiscencijos
9

PROZA 
• KAROLIS KLIMAS.
Mi mujer desnuda
2

VERTIMAI 
• HANNA JOHANSEN.
Naktis „Pelikane“
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tyla

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Dūz dūz dūz
3

DE PROFUNDIS
buvau patekęs į haliucinacinę nuošalę
 
• GYTIS NORVILAS.
futbolo čempionatas
4
• šiupininkas.at.
Gal pagal, gal prošal, gal atgal

Šatėnų prieglobstis 
• Tryliktoji savaitė27

KNYGOS

Apsakymai pagal Jį

ALIUS AVČININKAS

[skaityti komentarus]


Toleikytė I. GARSTYČIŲ NAMAS.
– Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Ar Prokrustas dar gyvas? Atrodo, jau seniai išleistas į pensiją jis ima ir vėl iš naujo atitempia savo lovas. Ar tik nebus sumanęs pasinaudoti praėjusių laikų sugrįžtančia mada, į kurią taip puola naujumo ieškančios moderniškos asmenybės? Na, juk nauja – tai gerai pamiršta sena, – taip kalba liaudis. Tik šįkart šis kamufliažas pavedė – įžangai šiokia tokia intriga. Bet gal nereikia nė importinių pavardžių, kai ir namie esti savų veidų, tiksliau, veidas. O jis knygoj kaip neblogas diktatorius – viskas pagal Jį. Pagal Vieną Kurpalių. Ir, deja, jam neatsispiria čia aptarsima debiutuojanti novelistė Ieva Toleikytė.

Pirmojo apsakymo „Garstyčių namas“ protagonistė, būdama dvidešimtmetė, yra dar gana infantili – slapstymasis spintoj, „pievos su arkliukais“, o ir apie žvejybą nelabai ką tenusimananti: kuris žvejys leistų, kad jam po nosim kas plaukiotų ir dar sąmoksliškai merktų akį? Įdomu, kur tos drąsios gražuolės kimba? Bet gal teisybę sako, kad tokių žuvų dar niekas nėra matęs. Individualioje sąmonėje atsiradę vaizdiniai, apibrėžiami tikriniais vardais (Garstyčių namas) tarsi pretenduoja į visuotinumą. Tai nėra tokio tipo signifikantas, apie kurį kalba mito kritikai. Veikiau bandoma užlipinti naują etiketę visą žmonijos istoriją egzistuojančiai anapus „čia“ sampratai. Kalbėdama apie savo mirtį ir prisikėlimą („Tą dieną aš nuskendau. Ir sugrįžau, nes tik šitaip sugrįžtama. Jei būčiau nuplaukusi iki salos, nebūčiau grįžusi, nes į Slėnius negrįžtama. Vienintelė vieta, kur galiu sugrįžti, yra Garstyčių namas.“, p.15) ar tik ji nesistengia, persirengusi Jėzumi, grįžti į savąją Golgotą? Tik taip ir lieka neaišku – kam? Autorė, mėgstanti „pasiprieštarauti“, savo pirmąją heroję padarė šiek tiek sutrikusio regėjimo –­ daug ko nepastebinčią, bet labai daug matančią: balkonų, žmonių po vieną ar keliese, jie „juokiasi, kalba, geria vyną, rūko, po vieną, tyli, kažkur žvelgia, rūko, tik tyli, daug tyli, žmonės iš lėto geria kavą ir laukia“. Laukia ir skaitytojas. Ko nors nauja. Bet randa vis tas pačias pasakojimo schemas, aplink kurias ir lipdomi visi apsakymai. „Repetitio est mater studiorum“ –­ gal ir būtų įmanoma teisintis, tik kam vis dėlto reikėtų pasimokyti? Dauguma kūrinių parašyti pagal tokią sistemą –­ iš dabarties grįžtama į praeitį, vaikystę, bet pasakotojo (ir dažniausiai protagonisto) nei mąstymas, nei laikysena nesikeičia, tad vaizdavimo ar kūrimo technika grįžtama lyg į viduramžius – papasakosiu jums istoriją. O istorijų yra ne viena. Jei susitiktų I. Toleikytė ir N. Gogolis, išeitų visai neblogas duetas – jam sunkiai sekėsi siužeto paieškos, jai – atvirkščiai, siužeto žodinė raiška. Naujos kartos pigmalijonas, taip mylintis tuos, apie kuriuos rašo, ar, gal geriau sakyti, tuos, kuriuos rašo, kad negali palikti jų nuogų, grynų. Prisirinkusi pilną kapšą būdvardžių, nelyg Panelė Rožė dabina jais visus, visur ir viską. Su šitokia kūra personažai taip ir praeina kaip maskaradas, besinešantis savy ne daugiau nei vakuumą. Veikėjai ima ir pradeda keliauti iš vienos novelės į kitą. Vargu ar įmanoma tai vadinti sistema. Labiau O. Balzaco sekimu, tik su žemiškais tikslais, siekiais, ir gana nedideliais. O maži siekiai šiandien neleidžiami, arba buvę dideli vos prasidėję užgeso, o likusios žarijos kol kas dar neįsipūtė į epopėjišką ugnį.

Literatūroje apie nuolatinį įvaizdžių ar detalių kartojimąsi kūrinyje kalbama kaip apie siekį išgryninti objektą ar subjektą. Tų pačių vaizdinių pakartojimas perkeliant juos į kitą semantinę sistemą rodo kalbos daugialypiškumą ir jos pačios kalbėjimą. I. Toleikytės knygoje „Garstyčių namas“ nuolat iškylantys – ir net po kelis kartus tame pačiame apsakyme! – vaizdingi veiksmažodžiai, epitetai, metaforos ar paprasti aprašymo elementai (rašalinės akys, rašalinis vanduo, kliokia, juodi, žilstelėję plaukai, gintarinės akys, iš burnos einantis garas, pūvančių, deginamų lapų kvapas, auksiška įrudusi oda) netarnauja nei kaip semantinė, nei kaip struktūrinė priemonė, bet erzina ir rodo nesugebėjimą varijuoti žodynu taip save įspraudžiant į siaurus raiškos rėmus –­ tarsi nebeleidžiant kalbai eiti už įprastų vartosenos normų. Be abejo, neįmanoma nepastebėti radauskiškų metaforų („smulkūs jų lapai lyg konfeti žarstėsi ant šakų“, p. 48; „Miestą užplūdo liepos“, p. 87), kurios galėtų egzistuoti autonomiškai, ištrauktos iš teksto dėl savo poetiškumo. Tai ėjimas į kalbos kraštutinumus, ypač – kai norint sukurti tuštumos ar lengvumo įspūdį, imama ir apkraunama nereikalingu verbaliniu svoriu: „Tada atrodydavo, kad manęs ir Didžiojo miesto išvis nėra – tik daug daug vandens, vilnijančios bangos, senų medžių metami pavėsiai, mirguliuojantys vandens paviršiuje saulės spinduliai, smėlis, žvejų valtys ir žuvys“ (p. 8). Sakiniai komplikuojami –­ lyg ir bandoma žaisti žodžių sąskambiais, bet per ilgi teksto vienetai išderina ritmą ir darosi sunku perskaityti: „Lyg grėsmė arba arba svilinantis virpančių liepų lapų ir jų žiedų, apkibusių drėgnomis nuo drungno vasaros lietaus bitėmis, reginys, atnešamas liepos miesto alsavimo, perkaitusio, žėrinčio granito, asfalto, cemento“ (p. 29).

Kartais ir visai sunku susigaudyti aplinkoje: „Buvo jau pusė vienuolikos, bet vis dar netemo, dangus, baltas, plikomas žalsvų sutemų, plytėjo virš odos, ir taip gulėdami, tylomis, jie juto visą ateitį, visą nepažintą laiką, slegiantį jų kūnus nežinomybe“ (p. 41–42). Ar tik neprasilenkiama su logika? O gal tai tik bandymas atsivesti baltąsias naktis, kurios vis dėlto neištvėrusios ima ir nusipliko. Kalbant apie konstravimą, apsakymo „Žalieji kambariai“ pabaiga kiek skiriasi nuo viso teksto: matai pasakotojo kaitą –­ iš pradžių buvęs pirmojo asmens kalbėjimas galiausiai tampa trečiojo asmens pasakojimu. Atsiranda visažinis pasakotojas, jau sukomplikuojantis visą knygos kalbėjimo manierą; stebintis, nežinia, ar veikiantis (ne)asmuo. Lendama į tam tikrą paslaptį, žaidžiant literatūros technika. Bravo! Iš pažiūros atrodytų, jog galima kalbėti apie savickiškas nuorodas su „tai“, bet jos nenurodo į jokią baigtį. Lyg ir kuriama tokiu būdu intriga – paprastu nutylėjimu kaip konstrukcine priemone, bene vienintele, kurios laikomasi tokiam „detektyviniam“ siužetui plėtoti. Kartkartėmis, skaitydamas pirmą epizodo sakinį, randi „tai“ ir jau tikies naujos intrigos, kuri, deja, jau kitame sakinyje patiria atomazgą: „Kai tik išlipo iš prikaitinto automobilio, abu pajuto tai. Ore tvyrančią jėgą, slegiančią kūną prie žolės“ (p. 30). Bet pakartokime dar kartą: „Kai tik išlipo iš prikaitinto automobilio, abu pajuto tai. Svarbiausią ir vienintelį atostogų uždavinį – viską justi ir jausti“ (p. 32). Santykis su kalba dar nėra grynas. Čia turbūt galiotų auksinė A. J. Greimo ištarta frazė, tapusi taisykle, – yra didelis skirtumas tarp to, ką darai, ir to, ką manai darąs. Be abejo, autorė gali ginčytis, tačiau, jau būdama tokia pati skaitytoja kaip ir kiekvienas kitas, tegali išsakyti savo nuomonę, kuri jokiu būdu nepretenduotų į vienintelį ir teisingą suvokimą. Atidavusi knygą kitiems, ji tampa paprasčiausiu žveju, užmetusiu meškerę su masalu. Nežinia, ar bus daug žuvies, bet pasėdėkim ir palaukim. Tik ne moteriškai. Tai labai prailgsta.

Pati pirmoji svetimo kūno patirtis, seksualumo potyris apsakyme „Prieš didelį veidrodį“ nurodo į naujai besiformuojantį žmogų, prarandantį ryšį su savo pradžia ir ieškantį naujų nuorodų, vedančių į ateitį. Toks brendimo vaizdavimas per patirčių santykį yra nepakeičiamas kol kas, visos literatūros kontekste. Bet gal geriau tiktų sakyti – nepakeistas, nes nepakeičiamas gali klaidingai nurodyti vien tik kokybinį matą. Niekas nedrįsta ieškoti ar neranda kito kelio šiai kaitai įforminti, tad visi ir mėgaujasi senaisiai išradimais, nesukdami sau dėl to galvos. Šioje vietoje vargiai galima kaltinti ar liaupsinti, tad bet kokį akmenį telieka pasilaikyti sau. Tame pačiame kūrinyje bandoma šiek tiek analizuoti žmogų: „o juk buvo taip tamsu, kad galėjai įžiūrėti bet ką“ (p. 49). Pasakotojas(-a), atskleisdamas(-a) tokį sąmonės principą, leidžiasi giliau nei buvo iki šiol. Lyg ir paliekama pagalvoti skaitytojui. Pagaliau! Toliau mėginama šią mintį plėtoti, lyg aiškinama, ir gana vykusiai: „Ir jiems atrodė, kad mato tolėliau, prie klevo, stovintį žmogų, kad jis rūko, bet nesimatė žiežirbos, ir jie žinojo, kad tai tik baimė šaiposi iš vaizduotės, bet nuo to nebuvo lengviau, o žmogaus siluetas nedingo“ (p. 49). Atmetus tam tikrus netikslumus (mato, jog medis – klevas, o žmogus taip ir lieka neatpažintas; bet, galima pasvarstyti – kas labiau gąsdina, medis ar žmogus?), šią vietą, baimės veikimo principą, galima būtų laikyti viena stipriausių visos knygos vietų. Gal jau einama į mišką, o vilkai – tegul jie pasiunta! Kito apsakymo pavadinimas „Klevų akis“ = Ūlos akis? Vainius nelyg tas jautis, nugrimzdęs į akį ir išniręs Daugų ežere. Tik čia išaugo su klevu. Kaltė, auka ir išpirkimas, tik visa tai eina per sąžinę – savivoka, naujoji gėlių puokštelė, leidžianti mergaitei gyventi.

Sunku surasti bendrą apibūdinimą esamai kūrimo manieros pretenzijai: ar lenkiama fantastikos link? Iš niekur atsirandantys vaizdai ir vardai į niekur ir nueina, o lietuviškasis žmogaus voro variantas, bandant transformuoti paslaptingojo kambario mitą, ir lieka paprasčiausiu mėginimu, vėl pasitelkiant literatūrinio pasakojimo strategijas ir tokiu būdu tampant savotišku epigonu. O gal taikoma į magiškąjį realizmą? Chtoniška moteris, traukianti tarakonus vs. tylias galaktikas, viliojančias studentą, ir galiausiai – vabalų uogienė desertui, kuriuo pasimėgauti galės tikrai ne vienas. Galima smarkokai padžiūgauti šiais kulinariniais sugebėjimais. Vis dėlto ar nebuvo taip, kad teko nusileisti su varnom pas Juzą, į pelkes, iš kurių sunkiai sekėsi išbrist? O blaškymasis po kelias tikroves, apie kurias sužinoma kone iš paskutinio sakinio, tik parodo, jog iš tiesų klampūs tie Lietuvos kemsynai, kad ir kiek čia tos šalelės tėra.

Visose meno srityse žmogus yra sunkiausias uždavinys. Žmogus, o ne žmogena, į kurią kaip į maišą galima prikimšti visko. Žmogaus, kaip visumos norėtųsi. Tik iš kur ta visuma ateina? Žmogus, kaip laimė. Žmogus, kaip skausmas. Ir tik didelis didelis. Visumai pamatyt detalės užtenka – tos žymiosios šypsenos ar akių, pasuktų į šalį. Deja, to ir pasigendama aptariamoje knygoje. Tie žmonės, sėdintys balkonuose, labiau gyvena nei tie, kuriuos prikelti norima. Sunkus tas Prometėjo darbas. O mirtingieji pasekė jo pėdom literatūroj. Pastarieji taip pat atkentė už savąją kūrybą. Ir nėra abejonės, kad išmoko prisiimt atsakomybę už į pasaulį paleistą gyvastį, kad kur nors viena Šveicarijos kalnuose kaip Frankenšteino tvarinys neklajotų. Ar dar baisiau – kas būtų, jei imtų jie ir vieną dieną po langais sustotų? O tada jau plunksnos nesigriebsi.

Įdomu, kuriai skaitytojų amžiaus grupei ši knyga taikyta labiausiai. Ar kaip Andersenas – rašė ir suaugusiesiems. Tik čia suaugęs žmogus nelabai ką ras, nes atsimint aistras panorus, tas aistras iš naujo šaukti reikia. O tiems, kas dar saldumų neragavę, kiti pasauliai rūpi. Tačiau kalbėt už visus gi neleista, nors iš pat PRADŽIŲ juk irgi tylos nebuvo. Gal kas ir šauks, kad čia plėtojama mintis yra raginimas kurti pilną intymumų pataluose besikuičiantiems jaunikliams tinkamą literatūrą. Anaiptol. Bet kas bus tas idealusis skaitytojas ir kaip save matyt ta proga, lieka galvosūkis.

Kalbant apie mūsiškus filmus, iškilo klausimas – ko trūksta Lietuvos kinui? Atsakymas rastas – kada aktoriai nustos vaidinę kaip teatre, tada bus galima kalbėti apie kino kokybę. Ši mintis labai tiktų ir Ievos Toleikytės knygos „Garstyčių namas“ personažams – kada išlips iš savo teatrinių kostiumų, gal ir bus galima jais patikėti.

 

Skaitytojų vertinimai


60434. Saliamoras2010-06-21 09:30
Recenzija labiau pasakoja apie Alių(Aloyzą ?)Avčininką, o ne apie Ievos Toleikytės knygą. Niekaip nesuprantu, kodėl recenzijos autorius ėmė ir perskaitė tokią blogą knygą ir dar tiek citatų prisirinko, ir tiek daug parašė? Kad parodytų save? Man atrodo, kad ta knygelė kaip tik labai nepretenzinga, o recenzentas tikrai turi pretenzijų: rasti knygoje to, ko iš principo negali būti. Stebina kitas dalykas - visgi gan įžeidžiantis tonas - ar čia iš Prezidentės nusižiūrėta?

60490. jona :-) 2010-06-22 13:54
Skaitydama negalėjau atsigėrėti recenzijos autoriaus išmanymu, nes man tokia literatūrinio kūrinio analizė, tai kaip kokia aukštoji matematika, mokant spręsti tik aritmetikos uždavinius... Vis tik skaitant manęs neapleido jausmas, kad galiotas kaunasi su coliuke, todėl nukeliavau archyvan ir pakartotinai paskaičiau kai kuriuos eilėraščius ir apsakymą apie lelijų vandenį. Apie poeziją nerašysiu, nes, jei nėra ritmo ir rimo, tai nieko ir neišmanau, bet pasakojimas apie lelijų vandenį man pasirodė visai mielas ir parašytas tikrai turinčios rašymui gabumų autorės... Neturiu savo nuomonės ar tokios kietos recenzijos jaunam rašytojui padeda... Manau, kad Ieva neverkšlens, kad kažkoks stipriai mokytas dėdė gal kiek per daug ją pabarė, ir pati atsirinks, kas jai priimtina...

60498. vm2010-06-22 15:57
Gal viskas savo vietoje? Ievos knygelė verta rimtos kritikos. Abu labu jauni. Maksimalistai. Tik neįgaliems turėtų būti rašomi pataikūniški pasažai. Kuo jų mažiau, tuo sveikesnė atmosfera. Kritika gyvena savo gyvenimą, kūryba - savo. Griežta recenzija neužkerta kelio gerai knygai, tik labiau ją išryškina. Pataikūniškų recenzijų neįmanoma skaityti. Griežtų beveik nebelikę. Tikėkimės, mąstantys atsirinks.

60501. jona2010-06-22 17:03
Na, jei jau "abu labu jauni", tai ko gero privalau atsiprašyti, kad recenzentą pavadinau dėde... O, gal tai jam išeis į gerą...

60511. Marta2010-06-22 22:26
Kitame nr. bus atsakomoji "tetos" recenzija :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:36:44 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba