Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-02 nr. 3343

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDEMARAS KUKULAS91
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI2
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Perėjęs į mirusiųjų bendruomenę
11

EX PROFESSO 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei*
15

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Šalia Kotrynos bokštų...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Laisvės romantikė Prancūzija: du dešimtmečiai partnerystės
3
• ROMAS GUDAITIS.
Maža sakmė apie gražų žmogų

KNYGOS 
• RIMANTAS SKEIVYS.
Demokratijos šauklys
5
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Amžinybė momente
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
 MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Kokios girnos sukosi velnių malūnuose
4

TEATRAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Lėlė“ užminė mįslių

MUZIKA 
• JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ.
Vizija
62

DAILĖ 
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Sugrįžtant į Antano Samuolio pasaulį
1

PAVELDAS 
• Vilniaus paveikslų galerijoje –­ japonų rankdarbių paroda

POEZIJA 
• SALOMĖJA BURBAITĖ5
• ALGIS LAURINAVIČIUS4
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Septynios meditacijos
9

PROZA 
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ.
Švytintys debesys
6

VERTIMAI 
• PALI CANON

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Klausimas
9

IN MEMORIAM 
• EDUARDAS JUCHNEVIČIUS
1942 – 2011

DE PROFUNDIS
Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu;
nepažįsta jis pasigailėjimo. Gintaras Beresnevičius
 
• BARBĖ BARBAITĖ.
Hamletas
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Profanas, Camus ir Meilė
2
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Apie neapsisprendimą
2
• ARTŪRAS VALIONIS.
Komisijos pasitarimas

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2
• ARŪNAS UOGINTAS.
ARTVILNIUS’11
Lietuvos regionų meno problemos?
2
• ARMINA JONUŠAITĖ.
LDS kolekcija: menininkas ir valstybė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Vandens atmintis: kaita ir tradicijos
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Amžinas ir kintantis pasaulis
• Informacija
• Jubiliejai1
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

ŠOKIS

Kokios girnos sukosi velnių malūnuose

MARIUS KRAPTAVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Audronė Damarackienė
Nuotrauka iš asmeninio
A. Damarackienės archyvo


        Pirmą kartą Audronės Damarackienės vardą ir pavardę išgirdau Palangoje, Gintaro gatvėje, inteligentų salonėlyje. Rengėmės eiti į koncertą, kuriame turėjo pasirodyti ne tik Vytautas Kernagis, bet ir ji... Šokanti, dainuojanti Audronė. Koncertas buvo puikus. Audronė tryško čigonišku temperamentu. Ar galėjau įtarti, kad po penkerių metų sutiksiu ją Didžiojoje (Gorkio) gatvėje? Tapome bendradarbiais, abu dėstome Kultūros mokykloje, dabar tapusia Vilniaus kolegijos Menų fakultetu.


Audrone, esi iš Ukmergės. Kaip prabėgo Tavo vaikystė?

Turiu dvi seseris. Viena jų – mano dvynė. Abi lankėme vaikų darželį. Tuomet mažų klausdavo: kuo norite būti užaugusios? Namuose turėjome mažiuką televizorių, vieną pirmųjų, kuris rodydavo žinias, kokį filmą, kartais baletą. Ir pirmą kartą baletą pamačiau per televizorių...

Gal atsimeni, koks tai buvo baletas?

Ne. Greičiausiai – rusų baleto klasika. Man buvo penkeri metai, ir tada nusprendžiau: būsiu balerina. Taip pasakiau ir darželyje. Ir gavau pirmąją savo pravardę. Mane pradėjo vadinti balerina. Ši pravardė lydėjo ir mokykloje. Ne tik svajojau ja tapti, bet pradėjau galvoti: kaip? Rinkdavau įvairius straipsnius žurnaluose, kur buvo rašoma apie šokėjus. Buvau gal trečiokė, kai nusipirkau Vytauto Grivicko knygą „Šokio menas“. Žiūrėdama į paveikslėlius, bandžiau stotis į klasikines pozicijas, atkartoti judesius. Laimei, nesusižeidžiau. Prašiau mamos, kad mane vežtų į Čiurlionio mokyklą, mat laikraštyje perskaičiau, kad nuo dešimties metų vaikai priimami į baleto skyrių.

Vis dėlto neišvežė?

Augome dvynės. Mamai, matyt, pagailo savo mažos dukrelės, kuri turėtų gyventi internate, atskirta nuo tėvų ir nuo sesės – dvynukė mane mylėjo. Neišvežė. Tada lankiau gimnastiką, muzikos mokyklą, grojau smuiku, o dar dramos būrelis. Savo klasėje ir muzikos mokykloje turėjau gerą draugę Ireną Ašakaitę. Prigalvodavome įvairių dalykų, kuriuos parodydavome mokyklos koncertuose, renginiuose.

Domino ir kiti menai?

Mokykloje turėjome puikią mokytoją Tiškūnienę. Ji dar tarpukaryje buvo baigusi pedagoginius mokslus. Lankiau jos dramos būrelį. Viename spektaklyje turėjau vaidinti paukštę. Mokytoja atsinešė baleto batelius – puantus, tada juos pirmą kartą pamačiau. Ir mokė mane stotis ant pirštų galų. Buvo sudėtinga...

Kaip nusprendei mokytis Kultūros mokykloje?

Baigusios aštuonias klases, mudvi –­ aš ir Irena Ašakaitė – nusprendėme, kad laikas išvažiuoti iš Ukmergės ir pradėti siekti savo užsibrėžtų tikslų. Ji įstojo į Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, smuiko klasę, o aš – į Kultūros mokyklą, dramos specialybę, kur ruošė kultūros darbuotojus, dramos būrelių vadovus.

Po aštuonių klasių? Kaip jus iš namų išleido?

Jei trumpai žvilgtelėsime į šeimos istoriją... Senelis, mamos tėtis Jonas Šidlauskas, tapo savanorius, kai jam buvo aštuoniolika. Kovėsi prie Giedraičių, Širvintų rajone. Vaikystėje jo klausiau, kaip viskas buvo? Jis atsakė: „Man buvo aštuoniolika metų ir aš buvau drąsus.“ Diedukas 1933 m. iš Ukmergės apskrities, Pagirių valsčiaus, Baubliškių kaimo su draugu važiavo dviračiais į Kauną pasitikti Dariaus ir Girėno. Gal ta mano drąsa ir ryžtas iš ten?

Įkvėpta giminės drąsos, būdama keturiolikos, atvykai į sostinę. Kokios patirtys?

Pirmiausia paragavau tikros kavos kavinėje „Žibutė“. Paskui aplankiau visus teatrus – sėdėdavau teatre kiekvieną vakarą. Radau ir kitos veiklos saviraiškai, lankiau pantomimą „Aušros“ klube, ten pat ir liaudies teatrą, jam vadovavo Algirdas Kaliūnas. Jis buvo Miltinio studijos auklėtinis. Vedžiau radijuje laidas vaikams. Viskas man buvo įdomu. Atrodė, kad teatras yra mano sritis – visam gyvenimui.

Tuomet apie studijas Kultūros mokykloje.

Dirbu Vilniaus kolegijoje. Tose pačiose patalpose Lydos gatvėje, kur dabar choreografijos salės, buvo Kultūros mokyklos bendrabutis. Pamenu, kaip kūrendavome krosnį. Kai kurios paskaitos irgi čia vykdavo. Pagrindinė salė – tuometinėje Gorkio (dabar Didžioji) gatvėje. Tai 1970–1973-ieji. Mano kurso auklėtoja Danutė Armonienė – jauna, puiki pedagogė, ką tik baigusi Maskvoje studijas. Kūrėme spektaklius, pasirodydavome ir miesto publikai. Kurso draugai –­ režisierius Julius Dautartas, dainininkė Aldona Stasiulevičiūtė. Buvome jauni, kupini idėjų.

Ką veikei baigusi Kultūros mokyklą?

Išvažiavau dirbti į Druskininkus. Ten sutikau daug įdomių žmonių. Kultūros namuose dirbo Angelė ir Antanas Gedvilai. Ji – režisierė, jis – choreografas. Antanas gynė savo diplominį darbą, ir aš pirmą kartą scenoje pašokau liaudies šokį. Kolektyvas buvo jaunas ir smagus. Man, lankiusiai pantomimą, repertuaras nebuvo sunkus. Šokome „Rugučius“, „Linelį“, „Kubilą“ – daug šokių. Su šiuo kolektyvu dalyvavau Dainų šventėje. Druskininkuose susipažinau ir su Miku Suraučiumi, jis dirbo kultūros namuose, grodavo šokiuose, restorane.

Taigi, šokdama tautinius šokius, nusprendei...

...studijuoti choreografiją. Atvažiavau į Klaipėdą, jaudinausi. Abejojau, ar užteks man tų dvejų metų šokimo žinių, dar pantomimos technikos įgūdžių. Konkursas didžiulis, bet pasisekė – įstojau. Buvau laiminga. Turėjau puikius pedagogus, daug draugų. Studijų metai buvo nuostabūs...

Tavo kelias į estradą – koks jis?

Su Miku Suraučiumi susipažinome Druskininkuose. Jam atvedžiau Ireną Ašakaitę. Ji ir pradėjo ten dainuoti. Vėliau, dirbdamas Filharmonijoje, Mikas kūrė koncertines programas. Pirmąją –­ su Stasiu Povilaičiu. Ši programa gyvavo berods dvejus metus. Povilaitis išėjo į „Neriją“, tad Mikui reikėjo surasti savitą kelią ansambliui. Jis pirmasis Lietuvoje sumanė sukurti šou: dainininkės ir muzikantai privalėjo judėti, radosi teatralizuoti scenos sprendimai. Įtakos turėjo ir pažintis su režisieriumi Jonu Vaitkumi, kuris kažkada grojo Suraučiaus ansamblyje Druskininkuose. Mikas pakvietė ir mane –­ choreografę. Studijuodama Klaipėdoje imdavausi drąsių choreografinių sprendimų. Nebijojau klysti, nebijojau kurti kitaip, nei buvau mačiusi. To meto ritmai manęs negąsdino – jie domino! Gaudydavau bet kokią informaciją iš užsienio –­ jos tuomet beveik nebuvo. Pamenu: pirmą kartą pamačiau džiazo šokį Klaipėdoje, seminare, vaizdajuostėje. Buvo nufilmuoti šiuolaikinių šokių kolektyvai. Ta informacija atklydo iš Amerikos ambasados.

iliustracija
Miko Suraučiaus ansamblis,
programa „Iliuzija“ (1981)

Nuotrauka iš asmeninio
A. Damarackienės archyvo

Tai kokios Miko Suraučiaus programos, kuriose Tu dalyvavai? Kaip jas kūrėte?

Tame kolektyve dirbau keturis sezonus, sukūrėme penkias programas. Važinėjome po Lietuvą ir visą Sovietų Sąjungą. Esame buvę ir užsienyje, o tas mūsų užsienis – tai Mongolijos Liaudies Respublika, egzotiška šalis. Didžiausią įspūdį paliko baltagvardiečių kapinės. Keistas landšaftas, tokios mažos kopos, kurias vadina sopki, balti akmeniniai antkapiai, o ant vieno sukosi vėjo malūnėlis.

Kokios tos programos? Vieną, būtent „Velnių malūną“, esu ir aš matęs.

„Velnių malūnas“ – antroji programa, o mano pirmasis darbas buvo choreografija Miko Suraučiaus dainoms. Šoko trys merginos...

Ir Tu pati šokai, viena iš trejeto?

...ir aš, o dar ir solistė Irena Ašakaitė. Mes šokdavome, pritardavome solistėms. Tai buvo instrumentinis vokalinis ansamblis, kuriame dainavo, šoko ir muzikantai. Viskas buvo gyva. O „Velnių malūnas“ – roko opera, bent taip manė Mikas Suraučius. Tai vientisas muzikinis kūrinys. Režisieriumi buvo Vytautas Kernagis, ką tik baigęs Maskvoje teatro institutą. Tuomet jis dirbo Filharmonijoje. Dirbti buvo įdomu: galvojome visi, kalbėdavomės per naktis, svarstydavome. Mikas siūlydavo įvairiausius sprendimus, net scenografijai. Pirmasis sumanė blizgančius burbulus, mąstė, kaip padaryti, kad jie suktųsi, scenoje atsirado dūmai, panaudojome šešėlių teatro elementus. Šiandien tie sprendimai atrodytų naivoki. Bet tuomet tai buvo nauja, gražu, nelaukta. Tai buvo 1980-ieji. Publika ėmė plūsti į Miko Suraučiaus koncertus. Ar kas dabar įsivaizduoja Vilniaus sporto rūmų gyvenimą? Rūmai šiandien tušti... Jie talpino apie penkis tūkstančius žiūrovų, o mes koncertuodavome ten penkias dienas iš eilės, turėdavome po du koncertus per dieną, ir salė būdavo pilna. Šiandien galime svarstyti, kad tuomet žmonės mažai ką galėjo pamatyti...

O kitos jūsų programos?

Kita programa vadinosi „Iliuzija“. Ją režisavo Irena Ašakaitė. Scenarijų rašė kartu su Kęstučiu Žilinsku, Klaipėdos dramos teatro aktoriumi. Programoje dalyvavo didžiulė lėlė, ją valdė mūsų saksofonininkas. Jis – Algirdas Paulauskas – koncertuose turėjo didžiulį krūvį: šokdavo su ta dviejų metrų lėle ir dar grodavo saksafonu. Lėlę sukūrė Vitalijus Mazūras, „Lėlės“ teatro režisierius ir dailininkas. Buvo įspūdinga programa, vėl pilnos salės, publikai patiko: daug Miko dainų, puikūs Algimanto Mikutos tekstai.

O kaip tuometinė cenzūra?

Programos vyko dar iki Brežnevo mirties, iki 1984-ųjų. Paskui viskas iš tiesų pasikeitė. Mikas Suraučius rinkdavosi žinomų poetų tekstus, tokia buvo jo daina „Lietuva“ pagal Janinos Degutytės eiles. Mikutos tekstai irgi spausdinti, tad cenzūra jį aplenkdavo. 1984 metais, kuomet į valdžią atėjo Andropovas, vėliau Černenka, uždraudė viską, kas nors kiek kvepėjo vakarais. Vyrai buvo aprengti kostiumais, moterys nebedarė jokių judesių, nes kažkam rodėsi, kad tai erotiška, visi buvo prigąsdinti. Žmonės, jei tik norėjo likti savo vietose, dirbti savo darbą, kurti muziką, turėjo paklusti. Privalėjo pakeisti ir muzikinę, ir vizualią koncertinių programų kryptį. Tada aš turėjau išeiti, man nebuvo ką veikti...

Kaip ir kada vėl grįžai į Kultūros mokyklą?

Tuo metu Kultūros mokyklos choreografijos skyriui vadovavo Irena Čėsnienė, mano kursiokė. Atėjau pas ją, pasakiau, kad esu laisva, Filharmonijoje nebedirbu. Ji, žinodama mano kompozicijas, kurias kūriau studijų metais, o dar mano darbą Filharmonijoje, pasiūlė dėstyti. Pradžia buvo sunki, jaučiau atsakomybę ne tik už kiekvieną studentą, bet ir už kiekvieną jo judesį, mintį. Kuomet pirmą kartą penkiabalėje sistemoje parašiau trejetą, man atrodė baisu. Tokie pirmieji metai... O per mano pedagoginio darbo metus vis pastatydavau kokį šokį – tai vaikų kolektyvui, tai dainininkui, solistui, sukurdavau choreografiją.

Kokie Tavo svarbiausi darbai kartu su studentais?

Su studentais sukūrėme didžiausius ir gražiausius darbus. Minėsiu Birštono džiazo festivalius – tai Vladimiro Čekasino projektai, paskutiniajame choreografiją kūrė patys studentai. Pastatėme ir miuziklų. Vienas jų – Jono Jurkūno „Aidas ir Aida“, režisierius Antanas Gluskinas, libreto autorius Robertas Danys, scenografiją ir kostiumus sukūrė Giedrė Žiemytė.

Puikiai atsimenu šį miuziklą. Ir afišą, kurioje Tau – miuziklo choreografei – neliko vietos. Pyktelėjęs tada pakviečiau Tave interviu, jį išspausdino savaitraštis „7 meno dienos“.

Atsimenu... Kitas mūsų studentų miuziklas pagal Laimučio Vilkončiaus dainas „Užgavėnių karnavalas“. Su studentais įdomu dirbti, žinoma, jie laiko visada turi mažai, vis dėlto mokslas ir ne tik... Bet... Jei idėja įdomi, jei juos uždega sumanymas, jei dar ir muzika uždega – jie dirba nuoširdžiai. Gaila, kad tie pasirodymai būna vieną ar kelis kartus. Tai nepaprasta patirtis ne tik jiems, bet ir man. Juos įkvėpti ir su jais dirbti yra laimė.

Paminėk savo studentus, kuriems šiandien patiems sekasi kurti?

Agnė Rickevičienė įdomiai dirba ir su vaikais, ir suaugusiais, kurdama šiuolaikinę choreografiją. Sergejus Jerpeliovas pasuko teatro link, kartu su aktore Dalia Michelevičiūte rengia įvairius spektaklius. Michailas Levinas, Laura Radzevičiūtė šoka Jurijaus Smorigino „Vilniaus balete“, pop scenoje žiba Karina Krisko.

Daug mūsų studentų dirba ir pedagoginį darbą.

Taip. Choreografijos sąvoka erdvi, ji apima daugybę žanrų, visada atrasi tą terpę, kurioje gali reikštis, tobulėti.


 

Skaitytojų vertinimai


70479. 2 :-) 2011-09-05 23:51
graži moteris. panaši į žydaitę

70480. kas pasiilgo stagnacijos?2011-09-05 23:56
1984 metais, kuomet į valdžią atėjo Andropovas, vėliau Černenka, uždraudė viską, kas nors kiek kvepėjo vakarais. Vyrai buvo aprengti kostiumais, moterys nebedarė jokių judesių, nes kažkam rodėsi, kad tai erotiška, visi buvo prigąsdinti. Žmonės, jei tik norėjo likti savo vietose, dirbti savo darbą, kurti muziką, turėjo paklusti. Privalėjo pakeisti ir muzikinę, ir vizualią koncertinių programų kryptį. Tada aš turėjau išeiti, man nebuvo ką veikti...

70494. silva :-) 2011-09-06 11:30
Puikus interviu, link4jimai Audronei ir Mariui. Ar tikrai Marius Kraptavičius leidžia knygą? Kada pasirodys?

70512. Ežeras2011-09-07 07:55
Raudonarmiečių dainų ir šokių a n s a m b l i s... Visus, vartojančius šią sąvoką vietoje "g r u p ė" vulgariai ir grubiai (bet teisingai) vadindavome "mužikais". Kokie jauni ir bekompromisiai tada buvome. Likome?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:32:00 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba