Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-02 nr. 3343

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDEMARAS KUKULAS91
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI2
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Perėjęs į mirusiųjų bendruomenę
11

EX PROFESSO 
 JŪRATĖ BARANOVA.
Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei*
15

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Šalia Kotrynos bokštų...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Laisvės romantikė Prancūzija: du dešimtmečiai partnerystės
3
• ROMAS GUDAITIS.
Maža sakmė apie gražų žmogų

KNYGOS 
• RIMANTAS SKEIVYS.
Demokratijos šauklys
5
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Amžinybė momente
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Kokios girnos sukosi velnių malūnuose
4

TEATRAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Lėlė“ užminė mįslių

MUZIKA 
• JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ.
Vizija
62

DAILĖ 
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Sugrįžtant į Antano Samuolio pasaulį
1

PAVELDAS 
• Vilniaus paveikslų galerijoje –­ japonų rankdarbių paroda

POEZIJA 
• SALOMĖJA BURBAITĖ5
• ALGIS LAURINAVIČIUS4
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Septynios meditacijos
9

PROZA 
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ.
Švytintys debesys
6

VERTIMAI 
• PALI CANON

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Klausimas
9

IN MEMORIAM 
• EDUARDAS JUCHNEVIČIUS
1942 – 2011

DE PROFUNDIS
Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu;
nepažįsta jis pasigailėjimo. Gintaras Beresnevičius
 
• BARBĖ BARBAITĖ.
Hamletas
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Profanas, Camus ir Meilė
2
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Apie neapsisprendimą
2
• ARTŪRAS VALIONIS.
Komisijos pasitarimas

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2
• ARŪNAS UOGINTAS.
ARTVILNIUS’11
Lietuvos regionų meno problemos?
2
• ARMINA JONUŠAITĖ.
LDS kolekcija: menininkas ir valstybė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Vandens atmintis: kaita ir tradicijos
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Amžinas ir kintantis pasaulis
• Informacija
• Jubiliejai1
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

EX PROFESSO

Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei*

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]


      Yra galimi keli įvairūs aš ir kito santykio aptarimo aspektai. Kitas gali būti traktuojamas sociologiškai kaip subjektas, atsiduriantis už mano grupės ar postuluojamos normos ribų: kaip svetimšalis, kitos grupės, kitos planetos, kitos lytinės ar politinės orientacijos ženklas. Čia bus kalbama siauriau – tik apie mano kaip sau tapataus subjekto, Edmundo Husserlio žodžiais tariant, medituojančiojo aš (solus ipse) ir kito, kaip kito tokio paties kaip aš (alter ego), santykį, susiklosčiusį fenomenologiniame ir šiek tiek postmoderniame žvilgsnyje į filosofiją ir literatūrą.


Kaip galima svetimybės patirtis?

Atrodytų, kad prasminga diskusija aš ir kito santykio tema prasideda nuo Husserlio retoriškai išsikelto klausimo pačioje penktosios karteziškosios meditacijos pradžioje (lietuviškai galimybę skaityti „Karteziškąsias meditacijas“ („Aidai“) 2005-aisiais suteikė Tomas Sodeika): ar fenomenologija nėra transcendentalinis solipsizmas? Kitais žodžiais tariant, ar fenomenologinė redukcija neuždaro subjekto jo sąmonės vienatvėje? Kaip galima svetimybės patirtis? Husserlis sako, kad tai, ką visada galima sudabartinti (t. y. prezentuoti) ir įrodyti, esu aš pats. Tai, kas originaliai savęs neduoda, bet nuosekliai patvirtina save kaip nuorodą, yra svetimybė. Kaip nutinka, kad mano monadoje aprezentatyviai konstituojasi kita monada? Husserlis suranda savo atsakymą. Kito kūnas yra prezentuojamas, o svetimas, jį valdantis aš aprezentuojamas. Kitas aš negali manyje būti prezentuotas, t. y. negali tapti autentišku jusliniu suvokimu, bet ego ir alter ego visada galimi poruoti per analoginę aprezentaciją: per asociaciją. Kaip mano prisimenama praeitis transcenduoja mano gyvą dabartį kaip pastarosios modifikacija, taip aprezentuota svetima būtis transcenduoja mane. Kai patiriame kitą žmogų, sakome, kad kitas stovi prieš mus kūniškai, nors tuo metu ir neregime jo išgyvenimų. Jei pasirodytų, kitas niekuo nesiskirtų nuo manęs. Tačiau būtent mano primordialinės sferos viduje pasirodantis panašumas, siejantis aną fizinį kūną su mano fiziniu kūnu, gali sudaryti analogizuojančio pirmojo fizinio kūno suvokimo kaip kito gyvenamo kūno motyvacijos pagrindą. Kitas nėra mano dublikatas, nes aš esu Čia, o jis Ten erdvinėje perspektyvoje. Nors kito fizinis kūnas, būdamas Ten, nesiproruoja su manuoju, bet jis primena man mano kūnišką išvaizdą, jei aš būčiau Ten. Vis dėlto Ten esantis fizinis kūnas įgauna iš manojo fizinio kūno analogišką gyvenamojo kūno prasmę, o toliau – gyvenamojo kūno kaip tam tikros pasaulio dalies prasmę. Todėl aš –­ būdamas ego –­ mąstantis interpretuotojas, interpretuodamas save, galiu išeiti ir į kito transcendenciją. Taip, Husserlio manymu, „solipsizmo iliuzija atmesta, nors pamatinę reikšmę tebeturi teiginys, jog viskas, kas man egzistuoja, gali gauti savo būties prasmę tik iš manęs, iš manosios sąmonės sferos“ (p.186). Bet jeigu šis santykis su kitu vis dėlto įgauna prasmę tik iš manosios sąmonės sferos, ar tai nereiškia, jog susitikimas su kitu per analoginę apercepciją ir tevyksta mano sąmonės sferoje? Ar Husserlis įtikina? Sartre’o ir Levino –­ nelabai. Sartre’as filosofiniame veikale „Būtis ir niekis“ rašo, jog Husserlis neišvengia Kanto monologizmo ir iš esmės redukuoja kitą į savo sąmonės struktūras. Sartre’o nuomone, kitą susitikti galiu tik neigdamas kitą, dialektinėje Hegelio įžvelgtoje pono –­ vergo kovoje, kuri peržengia mano sąmonės monologizmą.

Levinas savo etikoje kaip dvasinėje optikoje, kitaip nei Sartre’as, bet priešingai Husserliui rašo, kad kitas negali būti suvokiamas fenomenologiškai, t. y. redukuojamas į gryną reiškinį, fenomeną, o veikiau religiškai. Kitas visada ateina iš aukščiau. Jis – apreiškimas. Levino intenciją įmanoma suvokti tik jei vertybiškai suvokiame Fiodoro Dostojevskio sukurtų veikėjų vertybinę perspektyvą. Levinas žavėjosi kunigaikščiu Myškinu (romanas „Idiotas“) ar Sonia Marmeladova (romanas „Nusikaltimas ir bausmė“) kaip pasaulietiniais šventaisiais, gebančiais sutikti kitą, kaip ateinantį iš aukščiau. Jie yra tikrieji Levino etikos vertybiniai prototipai. Jei to nesuvokiame, galime rašyti pseudointelektuales Žižeko inspiruotas Levino etikos interpretacijas, bet jos veikiau liudys paties ar pačios interpretuojančiojo (-osios) sąmonės monologizmą, o ne susitikimą su Levinu kaip kitu.


Mano kitoniškumas

Kitas gali būti suvokiamas ne tik kaip kitas asmuo (l’autrui), bet ir kaip bet kuri nepersonali pasaulio kitybė (l’autre). Labai tiksliai susidūrimo su tokia kitybe pojūtį nusako Witoldas Gombrowiczius savo dienoraščiuose: „Karvės. Kai žingsniuoju pro karvių bandą, jos pakelia galvas ir seka mane akimis, kol praeinu pro šalį.(...) Kaip turiu elgtis karvės akivaizdoje? Gamta. Kaip turiu elgtis gamtos akivaizdoje? Štai einu per pampą ir jaučiu, kad gamtoje esu svetimšalis, aš savo žmogišku pavidalu... svetimas. Kitoks, o tai kelia nerimą. Kitos rūšies padaras.“ Gombrowiczius fiksuoja žvilgsnio galią. Susidūrus su kitybe, visada pirmiausia susiduria žvilgsniai. Vėliau apie tai rašys Sartre’as, Foucault, Levinas, pabrėždami žvilgsnio agresiją. Gombrowi­czius tęsia toliau: „Vaikštinėjau sau eukaliptų alėja, tik staiga iš už medžio pasirodo karvė. Stabtelėjau, ir mes pažvelgėme vienas kitam į akis. Jos karviškumas taip netikėtai užklupo mano žmogiškumą (ta valandėlė, kai mūsų žvilgsniai susitiko, buvo labai įtempta), kad sutrikau kaip žmogus, tai yra kaip savo žmonių rūšies atstovas. Keistas jausmas, ir ko gero, patyriau jį pirmą kartą – tą žmogišką gėdą gyvūno atžvilgiu.“ Čia Gombrowiczius perkeičia atskaitos taškus: ne kitas yra kitoniškas mano atžvilgiu, o aš esu kitas kitokybės atžvilgiu. Gombrowicziaus įžvalga radikaliai skiriasi nuo Husserlio, kuris rašė: „Konstituoti gyvūnai man jų esmės požiūriu yra anomaliniai mutantai (Abwandlugen) to, kas man apibūdina žmogų...“ Husserliui, lyginant su gyvūnu, žmogus konstitucijos požiūriu yra normalus atvejis... (p.156). Rašytojas Gombrowizcius nėra tuo visai įsistikinęs.

Ar gamta yra tai, kas neišvengiamai sukuria mano ir kito takoskyrą? Nebūtinai. Samuelio Becketto romane „Molojus“ pagrindinis herojus Molojus tik tą ir daro, kad bando aplankyti savo motiną. Keliauja kaimu. Krypties nelabai žino. Tačiau nepasimeta: „Nežinodamas, kur esu, nei kuria kryptimi man būtų naudinga vykti, leidausi vėjo kryptimi“ (p. 74). Dairosi ir šiurpsta: „O Viešpatie, kokia tai kaimiška šalis, visur aplinkui – keturkojai galvijai“ (p. 34). Pavargęs naktį, kaip jis sako pats, savo papročiu nusnūsta. Atsibudęs jis regi piemenį, kuris spoksojo į jį miegantį ir būtent dėl kurio spoksojimo šis atsimerkęs. Čia Beckettas irgi fiksuoja kito žvilgsnio agresijos galią: žmonės net nežiūri, jie spokso, jie žvilgsniu keičia mūsų elgesį –­ šiuo atveju, priverčia atsimerkti. Atsibudęs Molojus pamatė, jo žodžiais tariant, švokščiantį šunį, kuris spoksojo į jį ne taip įdėmiai kaip jo šeimininkas, kurį jis pakandžiodavo. Molojui net kilo mintis, kad šuo jį galbūt palaikė avinu. Tačiau blaiviai įvertinęs situaciją, Molojus suvokė, kad piemuo tiesiog veda bandą, ir todėl sutelkęs visas jėgas bandė užmegzti kontaktą, suformulavęs pakankamai iš jo prielaidų išeinantį prasmingą klausimą, netgi apeliuodamas į kito žmogaus galimą kasdienį patyrimą: „Kur jūs juos vedate – į pievas ar į skerdyklą?“ Tačiau dialogas tarp dviejų žmogiškų būtybių niekaip neužsimezgė: „Bet ar dėl to, kad nesuprato, ar nenorėjo atsakyti, jis neatsakė, o nuėjo nė žodžio neprataręs, noriu pasakyti, neprataręs nė žodžio man, nes jis kalbėjosi su savo šunimi, o šis dėmesingai klausėsi ausis pastatęs“ (p. 33). Pasirodo, galiu būti lemtingai kitoniškas ir todėl, kad esu iškritęs iš kitus žmones ištikusius jųjų ir gamtos harmonijos. Piemuo kalbėsis su šunimi, bet nekalbės su manimi.

Dialogo filosofija šioje vietoje irgi nelabai turėtų ką pasakyti. Nebent Martino Buberio žodžiais tariant, būtų galima aiškinti, jog dviejų būtybių susitikimas neperėjo į aš-tu santykį, o išliko aš-tai lygmenyje. Piemuo apžiūrinėjo Molojų tik kaip objektą, tik kaip daiktą tarp kitų pasaulio daiktų. Kalbant Levino terminais, jis jo nepamatė kaip apreiškimo, kaip ateinančio iš aukščiau. Molojaus veide jis neįžvelgė begalybės idėjos ir tikrojo Dievo pėdsakų. Ar čia dėtas piemuo, ar Molojus? Kyla nerimas, ar tik Molojaus situacija griovyje nekelia grėsmės dialogo filosofijos optimistiniam angažuotumui, atverdama jos galimas utopines prielaidas?


Aš ir kiti: lemtingas prasilenkimas

Tačiau kiti Molojaus nuotykiai verčia suabejoti ir Husserlio optimiškai nužymėtos aprezentacinės apercijos kaip susitikimo su kitu galimybe. Juk iš tiesų kito žmogaus kūno judesiai gali visiškai nesiporuoti su mūsų pačių įprastais kūno judesiais. Tarp kito žmogaus judesių ir jo vidinių būsenų gali žiojėti mums nesuvokiamas plyšys. Taip nutiko policininkui, kuris stebėjo Molojaus judesius ilsintis kelyje. Išgirdęs įtūžusio policininko klausimą: „Ką jūs darote?“, Molojus pasistengęs vis dėlto suvokė jo vidinius motyvus: „Galiausiai supratau, kad mano ilsėjimosi būdas ir poza to poilsio metu, apžergus dviratį, sudėjus rankas ant vairo ir nunarinus ant jų galvą, buvo pasikėsinimas į balažin ką: į viešąją tvarką, į santūrumą“ (p. 22). Tačiau policininkas taip ir nesuvokė Molojaus motyvų, nors šis bandė kukliai parodyti į savo ramentus, lemendamas kažką apie savo luošumą, kuris, jo žodžiais tariant, „ir vertė mane ilsėtis veikiau taip, kaip galiu, o ne kaip privalau“. Tačiau užmegzti kontaktą su policininku sekėsi sunkiai. „Aš atkreipiau jo dėmesį, kad nesu liūdnas. Na ir driokstelėjau. Jūsų popieriai, – pareikalavo jis, kaip suvokiau po valandėlės. Ką jūs, – atsakiau. Ką jūs. Jūsų popieriai! – užrėkė jis. Ak, mano popieriai. O vieninteliai popieriai, kuriuos nešiojuosi su savimi, yra laikraščio skiautė nusišluostyt, suprantate, kai nueinu į išvietę (...) Apimtas siaubo išsitraukiau tą skiautę iš kišenės ir pakišau jam po nosimi“ (p. 22–23). Net neskaitant toliau galima įtarti, kad šis Molojaus judesys nepadėjo policininkui, Husserlio žodžiais tariant, per aprezentacijos analogiją suvokti Molojų kaip kitą aš, valdantį savo kūną. Policininkų vaizduotė neprodukavo tam tinkamų asociacijų.

Ką pasakytų Husserlis apie Molojų? Husserlis rašo, jog egzistuoja toks dalykas kaip nenormalumai (Abnormalitäten): aklumas, kurtumas ir pan., tad apraiškų sistemos niekados nėra absoliučiai tapatingos ir gali rastis skirtumai tarp ištisų sluoksnių (jei ne tarp visų sluoksnių) (p.155). Kodėl Husserlis mano, kad jo paties prasmių sluoksniai yra normalumo kriterijus, o kitoniškos patirtys – anomalija? Klausimas retorinis. Husserlio atsakymas būtų: „Normalumas susiklosto per patiriantį gyvenimą, per tęsimą nuoseklaus ir vis iš naujo besikuriančio (...) rišlumo“ (p. 156). Molojus, Husserlio klasifikacijoje atsidūręs rubrikoje „ir pan.“, iš tiesų nėra rišlumo genijus. Jis tipiškas Deleuze’o apsakytas nomadas, keliaujantis vėjo paženklinta kryptimi. „Toks subjektas, – rašo Deleuze’as veikale „Anti-Edipas“ (parašytame su Felixu Guattari), – pats nėra centre, kurį užima mašina, jis yra periferijoje, be fiksuoto tapatumo, amžinai decentruotas, apibrėžiamas tik būsenomis, per kurias jis pereina“ (p. 20).

Mūsų tyrimo kontekste svarbūs ir kiti Becketto išryškinti momentai Molojaus ir policininkų nesusikalbėjimo scenoje. Paaiškėja, kad klausinėjimas nėra dialogo ir susipratimo prielaida. Klausinėjimas, kai vienas klausia, o kitas turi atsakyti – tai tam tikra valdymo forma, galios raiška. Jis nebūtinai turi atvesti į susitikimą ir susipratimą. Kitas svarbus akcentas – susitikimas su kitu nėra galimas dėl to, kad kitas žmogus kelia baimę.

Kai Molojų atveda į policijos postą, antrasis policininkas išklausęs savo pavaldinio ataskaitos įniko klausinėti tonu, kuris Molojui pasirodęs „didžiai taisytinas“. „Esu šitaip nepratęs, – sako pats sau Molojus, – kad mane ko klaustų, kad, kai mane ko klausia, man reikia laiko susivokti, ko manęs klausia. Ir visa bėda, jog, užuot ramiai pamąstęs apie tai, ką išgirdau ką tik, ir dargi kuo puikiausiai, kadangi mano klausa, nors ir iškaršusi, pakankamai jautri, aš skubu atsakyti, kas papuola, matyt, iš baimės, kad tylėjimas neužrūstintų mano pašnekovo“ (p. 24). Policininkai ir Molojus gyvena dviejuose skirtinguose pasauliuose, kurių laiko ir erdvės matavimai niekada nesutampa, todėl ir patyrimai visada prasilenkia. Policininkų pasaulyje dominuoja nužymėta tvarka, Molojaus – vėjo kryptis. Kitas Molojaus pasaulyje kelia baimę dar ir todėl, kad jis visada bando valdyti jo patyrimą, pakeisti kryptį. Vienintelė išeitis, likusi nomadiniam subjektui – pasprukti atgal į savo patirties pasaulį.


Aš ir kitas: dviejų savimonių kova

„Kitas neišvedamas iš mano vienatvės“, –­ sako Sartre’as nuosekliausiai ir, ko gero, giliausiai apmąstęs aš ir kito santykį filosofiniame veikale „Būtis ir niekis“. Jis sekė Georgu Hegeliu. Hegelis „Dvasios fenomenologijoje“ supriešina aš ir kito savimones kaip neigiančias viena kitą. Abiejų savimonių santykį Hegelis apibrėžia kaip žūtbūtinę kovą: kiekvienas ryžtasi „kito“ mirčiai. Alexandre’as Kojève’as, rusų kilmės marksistinės pakraipos prancūzų mąstytojas, fenomenologiškai interpretuojantis Hegelį, radikalizuoja Hegelio pono –­ vergo dialektiką ir suteikia jai antropogeninę reikšmę. Tik žmogus, Kojève’o pastebėjimu, pajėgus priimti mirtį laisvanoriškai ir sąmoningai, be jokio vitalinio būtinumo. Toks mirties priėmimas įvyksta tuo momentu, kai žmogus sąmoningai rizikuoja savo gyvenimu išskirtinai pripažinimo (Anerkennen) tikslais, vien iš grynosios „garbėtroškos“. Sartre’as, perimdamas šią Hegelio įdėją, interpretuoja ją kitaip –­ kaip dviejų asmenų meilės santykį. Jis tikėjosi įveikti, jo nuomone, Husserliui būdingą solipsizmą.

Knygos „Būtis ir niekis“ skyriuje „Konkretūs santykiai su kitu“ Sartre’as išskleidžia dviejų asmenų meilės santykį per pono – vergo dialektiką kaip pamatinį konfliktą. Konkrečius santykius su kitu Sartre’as aiškina per kūno ir sąmonės susidvejinimą. Manojo aš įsisąmoninimas įtraukia ir kūną (būtį-savaime, l’etre en soi) ir sąmonę (būtį-sau, l’etre pour soi). Lygiai taip pat sutinku ir kitą: ir kaip sąmonę (laisvę) ir kaip kūną (objektą). Lygiai taip pat kitas susitinka mane. Susiduria du kūnai ir dvi laisvės.

Kito laisvė kelia man grėsmę... „Kai bandau išsivaduoti iš mane užgrobusio kito asmens, kitas asmuo bando išsivaduoti iš manęs; kai stengiuosi pavergti kitą asmenį, kitas asmuo stengiasi pavergti mane“, – sako Sartre’as. Ką stengiuosi pavergti kitame: jo kūną (būtį-savaime) ar jo laisvę (būtį-sau)?

Jei mylėdamas stengčiausi pavergti tik kito žmogaus kūną, susiklosčiusių santykių ratas nebūtų toks uždaras. Fizinį geismą daugeliu atvejų būtų galima lengvai patenkinti. Sartre’as prisimena Prousto herojų iš romano „Prarasto laiko beieškant“. Jis savo mylimąją Albertiną („Kalinė“) įkurdina savo namuose, bet kada gali į ją žiūrėti, ją turėti ir sugeba ją padaryti materialiai priklausomą. Atrodytų, kad jis galėtų nusiraminti, bet, kaip pastebi Sartre’as, jį graužia nerimas. Savo sąmone ji laisva – visada gali nuo jo pabėgti. Albertina išvengia Marselio net tada, kai jis šalia jos.

Todėl konkretūs santykiai su kitu nėra saugūs. Jie kelia gėdą ir nerimą. Suvokti ir patirti save galiu tik būtyje-kitam, tačiau nesu autorius to, kaip kitas suvokia mane. Kaip tik todėl, kad egzistuoju kito asmens laisvės dėka, esu visiškai nesaugus. Kitas yra absoliučiai laisvas suvokti mane bet kaip, nepriklausomai nuo manęs. Jaučiu nerimą ir gėdą, nes kito laisvė gali visada pranokti mane, – rašo Sartre’as. Kito žvilgsnis bet kada gali paversti mane objektu, ignoruodamas mano laisvę. Įsimylėjėlis paties Sartre’o schemoje pirmiausia reikalaująs mylimojo laisvės. Tačiau jis nenori šios laisvės valdyti kaip nuosavybės, taip kaip ją valdo tironas. Jei mylimasis virsta automatu, įsimylėjėlis pasijunta vienišas. Mylintysis trokšta ypatingo pasisavinimo tipo: jis trokšta valdyti laisvę kaip laisvę. O tai neįmanoma. Mylintysis trokšta būti laisvai pasirinktu mylimojo mylimuoju. Todėl laiminga meilės istorija yra negalima, sako Sartre’as. Aš ir kito susitikimas galimas tik kaip kova.

Julia Kristeva knygoje „Maišto prasmė ir beprasmybė“ siūlo šiame Sartre’o nužymėtame „sąmonių pliuralumo skandale“ įžvelgti pozityvius terapinius aspektus. Autorė korektiškai nepriekaištauja Sartre’ui, mąsčiusiam anapus psichoanalizės ribų, tačiau paakina psichoanalitikus patiems pasidomėti Sartre’o atlikta santykių su kitu analize. Tada autorė daro netikėtą šuolį, sakydama: „Jei tiesa, kad Sartre’as sustojo priešais Freudo atradimą ir dar neištirtos srities atvėrimą, tuomet galėtume padaryti išvadą, kad tai, ką jis vadina sąmonių pliuralumo skandalu būtent ir atvedė jį į literatūrą. Ir kaip tik prie romano, kurio audinys yra toks savotiškas: fragmentiškas, sklaidus, atskleidžiantis sąmonių kovą. Tiktai literatūra, – galiausiai gana netikėtai užbaigia Kristeva, – gali reabilituoti „mano gudobeles“ arba „mano personažus“, (…), savotiškus, kilusius iš mano paties transformuoto savotiškumo, kitoniškumo“ (p.194).

Vis dėlto lieka neatsakytas klausimas, ar šis panirimas į „savo personažų ir savo gudobelių“ rašytinę tapybą neliudija ir susitikimo su kitu negalimybės pripažinimo? O, kita vertus – ar iš tiesų gali būti teoriškai paneigtas teiginys, kad kitas vis dėlto išvedamas tik iš mano vienatvės?


____________________________________
* Pranešimas skaitytas literatūros forume „Šiaurės vasara“, vykusiame Jurbarke rugpjūčio 26–28 d.


 

Skaitytojų vertinimai


70426. Kaip galima svetimybės patirtis?2011-09-05 11:24
retoriškai karteziškosios fenomenologija nėra transcendentalinis solipsizmas redukcija neuždaro subjekto monadoje aprezentatyviai konstituojasi kita monada prezentuojamas, o svetimas, jį valdantis aš aprezentuojamas.. primordialinės sferos viduje ...

70427. kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei :-( 2011-09-05 11:51
kai filosofas Tomas Sodeika, galvą prisifarširavęs šiomis žydų "visuomenių dekonstrukrtorių" idėjomis automobiliu partrenkė per žalią šviesą einančią Meno akademijos studentę ir sulaužė jai koją, tai ne tik kad neatsiprašė ir atsisakė padengti jos gydymo išlaidas, bet, kai ši padavė į teismą, studentams ir kitiems skundėsi, kad ši "kita" mergina nori atimti iš JO SAVŲ VAIKŲ duoną. Štai kaip didieji ideologai traktuoja "kitą" praktikoj.:)

70441. Yra2011-09-05 13:33
Nemazai elementariu klaidu.

70445. Laisve ne prie ko, kai 2011-09-05 13:59
kitas- banginis, kitybe- banginio uosve.

70452. namastė2011-09-05 14:48
""Įsimylėjėlis paties Sartre’o schemoje pirmiausia reikalaująs mylimojo laisvės. Tačiau jis nenori šios laisvės valdyti kaip nuosavybės, taip kaip ją valdo tironas. Jei mylimasis virsta automatu, įsimylėjėlis pasijunta vienišas. Mylintysis trokšta ypatingo pasisavinimo tipo: jis trokšta valdyti laisvę kaip laisvę. O tai neįmanoma. Mylintysis trokšta būti laisvai pasirinktu mylimojo mylimuoju. Todėl laiminga meilės istorija yra negalima, sako Sartre’as. Aš ir kito susitikimas galimas tik kaip kova.""....... Matome, kad Sartras visiškai priartėja prie tiesos. Bet jos nemato, nes, kaip ir Froidas, kuris iš prigimties būdamas religingas, bet atmesdamas Dievą, nepamatė po savo nagrinėtu žmogaus ego sluoksniu, t.y.būtent tuo, kas žmones skiria, slepiasi kitas, Dieviškasis ego, tikroji žmogaus tapatybė... o šioji tapatybė yra tai, kas jungia; visų viena ir tapati - tapatybė su Dievo sūnumi. Visiems filosofams atėjo laikas patikėti Geraja naujiena ir nebeklaidžioti tamsybių labirintuose. Melas negali virsti tiesa vien todėl kad pasklinda. o tiesa melu, vien todėl kad neatpažįstama...

70489. interpretuojant Sartrą2011-09-06 10:40
jei myli kitą, tampi jo vergu. o kadangi moterys labiausiai linkę mylėti, jos patenka vergovėn iš kurios jas siekia išvaduoti feminizmas. o kaip yra iš tikrųjų?

70492. >>laisvė nė prie ko2011-09-06 11:00
ir gerai, kad uošvė pristabdo. jei nebūtų jos, būtų kitas "kitas". matyt reikia keisti požiūrį į kitą. tik jis neturi būti primestas, bet atpažintas, kad tas "kitas" esu aš. tik materialistinio mąstymo žmonės, kurie kitą mato tik kaip kūną, supasuoja. tie, kurie Žino, kad mūsų tapatybė nėra kūnas, pereina į kitą mąstymo lygmenį ir "kito" problema automatiškai dingsta.

70499. nemastė2011-09-06 13:09
ar ribų trynimas tarp savęs ir "kito` Huserliui nesibaigė ribų trynimu tarp savęs ir karvės? Kai kas mano, kad postmodern laikotarpiu bus ištrintos ir ribos tarp žmogaus ir daikto. Nors virtualus bendravimas įrodo, kad tikroji komunikacija vyksta tarp proto su protu. Ir kas tame dieviškame prote įdėta nuo Dievo - jungia, o kas nuo šėtoniškojo ego - skiria. Štai ir visa "kitoniškumo" paslaptis. Kiek menininkui subtiliomis priemonėmis pavyksta atskleisti Tiesos apie žmogų, tiek jis priimamas kaip savas. Ego tiesa yra reliatyvi, Dievo - konstanta.

70518. misticus2011-09-07 10:17
man labai įdomu, kodėl iš šiuolaikinės filosofijos istorijos išstumti tokie krikščioniškieji mistikai kaip Leibnicas, Džordanas Bruno ir kiti. Nei Leibnico nei Bruno veikalų dar prieš tris metus nebuvo įmanoma net internete rasti. Ar juos vėl degintų ant laužo kaip eretikus? Juk iš dabartinės minties cenzūros aišku, kad renesanso eretikus degindavo ne tiek bažnyčia, kiek politiškai angažuoti žmonės, kuriems ir dabar patogu šias kaltes suversti bažnyčiai.

70519. je je2011-09-07 10:30
kartais vieni filosofai numarinami, kad ant jų kapo karjerą padarytų kokie nors Frankfurto mokyklos atstovai, pasivogę ir savo tiklams pritaikę jų idėjas.

70530. je je2011-09-07 21:19
o gal aš klystu? kodėl niekas su manimi nesiginčija?:)

70575. kvaila mada2011-09-08 18:02
jei koks autorius "pakelia problemą" ar klausimą diskusijai, pats turėtų ir dalyvauti. O dabar tai lieka kaip kokia dievybė tik stebėti iš viršaus...

70576. dalyvauja2011-09-08 18:05
Dalyvauja Stoma, Dalyvauja Matulevičius, dalyvaudavo Bernardinuose anksčiau ir Kun.Aliulis. Tai pagarba skaitytojui.

70605. image :-( 2011-09-10 12:19
tuščia, nė joks čia ne straipsnis - čia tik susitikimas su karvės žvilgsniu, karvės, kuri paskaitinėja filosofijos kūrinėlius ...:)

71175. to 70427.2011-09-29 18:28
Kam smeizaite zmogu? Kokia dar zalia sviesa? ar nors zinot kur ivyko avarija ir koksgi ten sviesoforas? Be to avarijos kaltininkas" suzeistaja pasirupino ir tikrai nevenge moketi gydymo islaidu. Bet matyt slamanciais pakvipo del to ir padave i teisma. Gera proga ismelzti papildomu kelesdesimt tukstanciu ir tiek. Tiems, kas pazista T. Sodeika ne abejoniu nekyla. O apie ta studente taipp pat teko girdeti kas per fruktas. "Net neatsiprase" - nu jomajo - sugalvok tu man taip...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:31:55 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba