Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-02 nr. 3343

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDEMARAS KUKULAS91
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI2
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Perėjęs į mirusiųjų bendruomenę
11

EX PROFESSO 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei*
15

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Šalia Kotrynos bokštų...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Laisvės romantikė Prancūzija: du dešimtmečiai partnerystės
3
• ROMAS GUDAITIS.
Maža sakmė apie gražų žmogų

KNYGOS 
• RIMANTAS SKEIVYS.
Demokratijos šauklys
5
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Amžinybė momente
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Kokios girnos sukosi velnių malūnuose
4

TEATRAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Lėlė“ užminė mįslių

MUZIKA 
• JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ.
Vizija
62

DAILĖ 
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Sugrįžtant į Antano Samuolio pasaulį
1

PAVELDAS 
• Vilniaus paveikslų galerijoje –­ japonų rankdarbių paroda

POEZIJA 
 SALOMĖJA BURBAITĖ5
• ALGIS LAURINAVIČIUS4
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Septynios meditacijos
9

PROZA 
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ.
Švytintys debesys
6

VERTIMAI 
• PALI CANON

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Klausimas
9

IN MEMORIAM 
• EDUARDAS JUCHNEVIČIUS
1942 – 2011

DE PROFUNDIS
Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu;
nepažįsta jis pasigailėjimo. Gintaras Beresnevičius
 
• BARBĖ BARBAITĖ.
Hamletas
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Profanas, Camus ir Meilė
2
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Apie neapsisprendimą
2
• ARTŪRAS VALIONIS.
Komisijos pasitarimas

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2
• ARŪNAS UOGINTAS.
ARTVILNIUS’11
Lietuvos regionų meno problemos?
2
• ARMINA JONUŠAITĖ.
LDS kolekcija: menininkas ir valstybė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Vandens atmintis: kaita ir tradicijos
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Amžinas ir kintantis pasaulis
• Informacija
• Jubiliejai1
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

POEZIJA

SALOMĖJA BURBAITĖ

[skaityti komentarus]



        Vienam gražiame mieste buvo liūdna


        Ant stalo gyvu pajūrio lukštu – mano ranka
        Panaši į aukštielninką viename pasakojime
        Jauną vyrą lyg sutraiškytą sulipusį paklodėse.
        „Kas tu esi, kas tu esi, šarvuota nugara?“
        Tik tiek, kad nelaiminga istorija
        Niekad nepavirtus į gyvenimą.
        Kaip daugiau nei kriauklės šakos vėjy...

        Atmintis – kaip daugiau nei kriauklės vėjy:
        Kas sujudina ir sujuda, sujuda...

        Neprisimenu, bet šauna į galvą žaisti.
        Imuosi krutinti pirštus,
        Kad kaip apvirtęs pajūrio lukštas kojas –
        Kojomis į gyvenimą.
        Gyvenimo kojomis –
        Išgaląsta jėga kryptimis,
        Kuriomis mane priimsi.
        Ir pajūris sausas, nes priimsi,
        Kaip daugiau nei kriauklės šakos vėjy...

        Bet dabar pajūrio lukštas – jau negyva:
        suriesti link pilvo raumenys.
        Neturėta siela, jeigu buvus, kur turėjo išeiti?
        Gal po akmenimis?
        Matau nagus – visad negyvą savo dalį
        Jie smelkiasi į mano akyse gyvenimą.
        Be skausmo, – tik nebūtį...
        Truputį apverčiu daugiau nei kriauklę.
        Matyti – jei be pūkelių žuvimi galėjo būti,
        Nors tai – mano dalis.
        Aš jaučiu savo ranką.
        Ta būtybė ant riešo – esu aš;
        Mano dalis – pilvu į viršų pirštais išsiskečia ir išsitiesia...

        Apkabina išstypęs šiltu kūnu beveik tikras krabas,
        Kurio žnyplė ne tokia reali –
        Mes patirsim įelektrinantį lytėjimą ištirpusio laiko pusny,
        Kaip daugiau nei kriauklės šakos vėjy...



        Tragedija su išvedžiojimais


        Kada išmoko kalbėti ginklų kalba?
        Išdidžios žolės, kuriomis sūnūs – raumenys.
        Aštrūs sūnūs, kurie išplėšia žolę kur augus
        Ir pradrėkstų rankų krauju pakelia žemę.
        O tuo, kas supurvina – ( jie tai jaučia) likimo spalva –
        Išsitepa veidą, o dar – visą kūną.
        Ir žaidžia kaip vaikai,
        Dar gimtąją kalbą lavindami.

        Kaip ištempta žalia nesibaigianti gyvastis – begalinė stiprybė –
        Tai pasaulis, kuriame jie.
        Jų tinkamai įtemptos stygos lyg būtų iš lanko,
        Stipraus strėlėmis labai toli.
        Šiomis byloja labai aidi melodija
        Įpučianti ugninę ašarą net ne karūnuotoj pily –
        Karališki sūnūs pasiruošę pernešt kalnus
        Peržengti protėvių nesėkmę ir pastatyti aukštą bokštą
        Kad iš dangaus parnešt dievą –
        Dievą kūdikį, dievą tėvą ir dievą tavo mirties teisėją.
        Jau seniai per tolius eina kovos daina...

        „Kai jie dar buvo mažytės atžalos,
        Kuomet patraukė ginklų kalba?
        Aitrūs žodžiai – variui, o geriausi – tvirto metalo.
        Kada visi tarpai suspindėjo žydinčiais šauklių varpais,
        Suminkštėjo karo palete
        Ir išgarsėjo kurtint kūnus kovos pergalės aistra?“ –
        Klausia tėvo maldų knyga
        Po mergaitės Kasandros plaukų dangum išrašyta.

        Krūtinės veržias paukščiais į aukštą saulę
        „Ar negalėtum per mane išeiti? – dovanosiu pasaulį...“
        Bet reikia ne moters, reikia saulės
        Ir tiesia į dangų saujas ne išmaldos prašyti,
        Kol suduoda aukštis smailiai perverdamas širdies kraują.
        Per daug galingi, per stiprūs, pernelyg šviečiantys, kad žinotų
        Koks dangus bedieviškas,
        O pikta audra nepasirinkus šauna...

        Trisdešimt žingsnių – per mažai,
        Trisdešimt metų per daug
        Trisdešimt metų nuo dvidešimties, kol kūnai išsilaisvina iš vario karsto, vairo laivo,
        Nenunešančio į kitą gyvenimą.
        Išdidiems sūnum žolė aštri, balta
        Nusimeta gyvumą.
        Pergyvenusia karo aštrumą melodija
        Stengiasi plakti brolių pulsą,
        Kurie dabar mirties sūnus
        Ir niūniuoja:
        „Prašau nenešiokit akmens mirties kalba.“



        Iš elnio žmogiškų akių*


        Bet iš elnio akių –
        Upeliais bėga vanduo su nauju atvaizdu savyje.
        Bet iš elnio akių –
        Žemės kvėpuokit žalia.
        Bet iš elnio akių –
        Eikliosios kojos neškite –
        Kuo toliau nuo atvaizdo nepasiliekančio tolumoje...

        Bet iš elnio akių:
        Dėmėti plaukai apaugo (neapsaugo) kūno...
        Šakota karūna (nebrandina vaisių) užaugo medžiu –
        Miškas sunkia kvėpuojančia širdim.

        Bet iš elnio akių
        Kad lyg piemuo nelaimė suvarytų laiką atgal akyse,
        Bet iš elnio akių
        Ir mane suvarytų atgal į mane.
        Bet iš elnio akių
        O varge, varge!
        Šunis iškarkit, kol galit
        Kad nepasrūtų kūnas upe pro gyvenimą!..

        Bet iš elnio griūvančio vaizdo –
        Bet juk – tai aš jūsų šeimininkas, protas!..
        Ir iš elnio paskutinio sugalvoto žmogiško balso –
        „Žemės kvėpuokit mane“...


        ____________________________________
        * Paremta mitu apie Aktajoną


 

Skaitytojų vertinimai


70421. selė2011-09-05 10:48
Nesugebėjau pagauti minties: viskas labai sudėtinga, bet, ko gero, aukšto lygio...

70448. Na ka pasakyti?2011-09-05 14:08
"suriesti link pilvo raumenys" ir kiti svarbumai

70478. opinia2011-09-05 23:47
stipru...

70538. kitas :-) 2011-09-07 22:15
rašyk, Salomėja, rašyk

70615. normalus žmogus2011-09-11 10:18
litmenis labai garbsto tokią poeziją...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:31:54 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba