Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-02 nr. 3343

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDEMARAS KUKULAS91
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI2
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Perėjęs į mirusiųjų bendruomenę
11

EX PROFESSO 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei*
15

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Šalia Kotrynos bokštų...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Laisvės romantikė Prancūzija: du dešimtmečiai partnerystės
3
• ROMAS GUDAITIS.
Maža sakmė apie gražų žmogų

KNYGOS 
• RIMANTAS SKEIVYS.
Demokratijos šauklys
5
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Amžinybė momente
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Kokios girnos sukosi velnių malūnuose
4

TEATRAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Lėlė“ užminė mįslių

MUZIKA 
• JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ.
Vizija
62

DAILĖ 
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Sugrįžtant į Antano Samuolio pasaulį
1

PAVELDAS 
• Vilniaus paveikslų galerijoje –­ japonų rankdarbių paroda

POEZIJA 
• SALOMĖJA BURBAITĖ5
• ALGIS LAURINAVIČIUS4
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Septynios meditacijos
9

PROZA 
 ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ.
Švytintys debesys
6

VERTIMAI 
• PALI CANON

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Klausimas
9

IN MEMORIAM 
• EDUARDAS JUCHNEVIČIUS
1942 – 2011

DE PROFUNDIS
Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu;
nepažįsta jis pasigailėjimo. Gintaras Beresnevičius
 
• BARBĖ BARBAITĖ.
Hamletas
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Profanas, Camus ir Meilė
2
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Apie neapsisprendimą
2
• ARTŪRAS VALIONIS.
Komisijos pasitarimas

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2
• ARŪNAS UOGINTAS.
ARTVILNIUS’11
Lietuvos regionų meno problemos?
2
• ARMINA JONUŠAITĖ.
LDS kolekcija: menininkas ir valstybė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Vandens atmintis: kaita ir tradicijos
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Amžinas ir kintantis pasaulis
• Informacija
• Jubiliejai1
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

PROZA

Švytintys debesys

ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


Kosmose...

Vakaras. Vieno, visoje stotyje dirbančio lakūno veidas tarsi stebėjo saulę, bliksinčią kosmoso ūkų properšose. Visa kosminio laivo valdymo ir darbo sistema dirba ir funkcionuoja stabiliai. Lakūno-kosmonauto savijauta ir nuotaika puiki, nors jis jau nebesuskaičiuoja dienų, praleistų orbitoje... Ryšys, su Žeme palaikomas nuolat, padeda jam ne tik bešališkai stebėti, kas vyksta jo gimtojoje planetoje, bet ir informuoti žemiečius apie artėjančius pavojus, kosmines audras ar kitokius kataklizmus... Lakūnas-kosmonautas išėjo į atvirą kosmosą, norėdamas patikrinti virš laivo iškeltas ryšio antenas...

Aplinkui erdvėlaivį išdykaudamos sukiojosi įvairiausios kosmoso gyvių metamorfozės, savo formomis primindamos pirmykščius žemės tvarinius, išnykusius nuo jos paviršiaus prieš milijardą metų... Pro šalį praplaukė didžiulė, stebuklingai graži kriauklė. Nušlifuotas jos paviršius blizgėjo metalo briaunomis, savo išvaizda primindamas besiformuojantį žemės plutos paviršių. Pasakiško grožio ažūrinės kaukolės, kosmonautų vadinamos Naktinėmis Vagilėmis, liovėsi gaudžiusios kosmoso ūkuose plūduriuojančius mažyčius sutvėrimus ir atkreipę dėmesį į kosmonautą ir apspito jį visu spiečiumi. Tačiau po sekundės įsitikinusios, kad šį tvarinį saugo stiprus, nors ir lankstus kombinezonas, paliko jį ramybėje ir nuplaukė kitur, tikėdamosi sau rasti silpnesnių šarvų grobį. Kosmoso gyventojas skorpionas, įsitaisęs ant kosminio laivo paviršiaus, nesuprantamu būdu įsipainiojęs į spiralinę garso perdavimo anteną, galėjo sukelti trukdžius... Lakūnas-kosmonautas jį išpainiojo ir patenkintas atliktu darbu grįžo į laivą.

Laive esanti aparatūra padėjo jam pamatyti ir užregistruoti tą mirksnį, kuomet iš vieno taško žemėje atsirado debesis, ir tą pat akimirką prasidėjo trukdžiai...

– Aš išgyvensiu šitą vienatvės košmarą! – pasakė sau Lakūnas-kosmonautas ir pradėjo peržiūrinėti vaizdo įrašą, kurį, jam išėjus iš laivo, užrašė pati kosminiam laive įrengta vaizdo fiksavimo aparatūra.


Žemėje...

Pūstelėjus vėjui, perplėštas debesys nebegalėjo paslėpti kerpėmis apžėlusių namų stogų, tuščio kiemo ir tą patį mirksnį pasirodžiusios šulinio svirties, ant kurios tabalavo ne kibiras, o keistas skurlį primenantis daiktas, vaizdo. Veidas persikreipė, akiduobėse pasirodė siau­bas...

Spalio 12 dienos vakare du bedarbiai, niekieno nepastebėti išlaužė durų užraktą, įsibrovė į pastato vidų ir, suradę tenai metalinį cilindrą, nutempė jį sąvartyne įrengtą metalo laužo supirkimo punktą. Sąvartyno savininkui cilindras išsprūdo iš rankų ir nukritęs ant grindinio sudužo, o iš jo pabirusios smiltys sušvito tamsoje aukso spindesiu. Namuose jis parodė pirkinį svečiams, nes paaiškėjo, jog tai nėra auksas... Kuomet jo duktė rastais kapsulėje milteliais išsitrynė save, ji pradėjo švytėti ir šokti, šokti . Sąvartyno savininkas svečiui padovanojo porą cilindro gabalėlių ir žiupsnelį švytinčių miltelių.


Kosmose...

Lakūno-kosmonauto savijauta ir nuotaika pagedo vos jis peržiūrėjo pirmą filmuotą medžiagą. Ryšys su Žeme sugedo. Jis jau nebesuskaičiuoja dienų, praleistų orbitoje, ir, numanydamas gedimo priežastis, tenkinasi tik šiuo gaunamu iš Žemės vaizdu.

Artėjo drėgna su besiraitančiais šešėliais naktis. Bereiks tik saulei dingti už surūdijusių ir jau seniai nebeeksploatuojamų kosminių laivų nuolaužų, o iš už saulės, tarsi prieš lietų, išlįs ilgas balzganas šešėlis, blizgantis metalo atomais. Jis artės, šliauš prie veido, liesdamas jį šaltu blizgesiu ir dingdamas jame, šis košmaras, aiškiai kilęs iš jo vienatvės, Lakūno-kosmonauto jau nebeslėgė. Jis stebėjo Žemę ir ieškojo galimų būdų, kaip jiems perduoti informaciją apie pavojų.


Žemėje...

Tik praėjus gerai savaitei, kuomet ne tik sąvartyno savininko šeima susirgo, bet į ligoninę pateko ir tie patys bedarbiai bei didelė dalis miesto gyventojų, įvykis buvo paviešintas ir tapo skandalu. „Laikraščiai rašo, tai maras!“ – nekreipdamas dėmesio į žmonių piktus žvilgsnius skardžiai šaukė mažasis laikraščių pardavėjas ir nuėjo prie atdaro mašinos lango paduoti perkamo laikraščio.

– Su maru – ne juokai, – įsiterpę pro šalį ėjęs Žmogus. – Benamiai ir bedarbiai nešvarūs, nešioja visokias ligas. Užsikrėtęs maru, miršti jau trečią dieną. Ar ne, gydytojau? – paklausė esančiojo mašinoje.

– Taip. Pirmoje fazėje pažastyse ir kirkšnyse pasirodo blyškios dėmės, kurios mėlynuoja ir virsta gumbais. Vėliau jos išberia rankas ir kojas, – mielai aiškino gydytojas, vairavęs mašiną, ir mąstė: „Gal įvyko autokatastrofa? Žmogus žuvo.“ Jo ausys apkurto. Lūpos tyliai šaukė: „Įvyko autoavarija! Kur? Nežinau, bet įvyko.“ Žmonės apspito ištįsusį kūną – tai buvo maža moteris. Ji turėjo sveikus dantis? Taip, jos dantys nespėjo sukirmyti. Motina nusitempė vaiką, neleisdama jam žvilgtelėti į dar nedvokiantį, nesukirmijusių dantų moters kūną. Juk žmonės leidžia žiūrėti vaikams į praeivius! Kai vaikšto jie gyvi. Kas? Dvokiantys kūnai. Kodėl? Žmonės vaikšto gyvi ir dvokia. O šita dvokia... Nežinau, įvyko… Kūnas gulėjo ištįsęs... Ne, jis nedvokė. Vaikams leidžiama žiūrėti tik dvokiantį kūną. Gaila. Žmonės apspito ištįsusį kūną. Visas miestas tik dabar suprato kokia baisi biocheminė nelaimė apglėbė juos... Gatvėse pasirodė savo baugia apranga į žalias varles panašus kariuomenės būrys – jo paskirtis kovoti su galimu kilti ekstremalių pavoju ir įvairių rūšių epidemijomis. Jie rinko kūnus ir padėjo nusilpusiems žmonėms nusigauti į ligoninę. Girdėjosi, kaip nuo pasienio traukiasi indėnai,jie grūdasi į miestą.

– Bijau, kad nekiltų maištas, – tarė priėjęs prie jų medicinos tarnybos viršininkas.

Į miestą iš kažkur atkeliavo pasipuošę kovos su piktomis dvasiomis spalvomis, plunksnomis ir strėlėmis indėnai, kažką bandė pasakyti gatvėje susitelkusiai miniai žmonių.


Kosmose...

Lakūnas-kosmonautas ir pradėjo peržiūrinėti naują ką tik gautą iš žemės vaizdo įrašą: sausa šaka perplėšė veną ir kraujas siūbtelėjo į žemę. Tvino vakaras. Žmogus raitėsi sukepusių pušų spygliuose. Jis „Nematytas“ artėjo šaltu blizgėjimu, sustingo prie veido ir, net nepalietęs jo, nušliaužė į rūkstančią miesto tamsą.


Žemėje...

Iš po žemių iškilo didžiulis varinis bokštas. Pro dūmus prasiskleidžiantys balzgani kupolai gūdžiai skleidė metalinį rūdžių girgždesį. Maži, apkerpėjusiais stogais trobesiai vos galėjo prasiskverbti pro tirštus dūmus, plaukiančius iš kunkuliuojančio, šlykštaus, aptekėjusio nuoviromis, katilo. Siūbtelėjęs vėjas nuplėšė dūmų ritinį, iš po kurio ištįso ilga pasvirus kartis su plevėsuojančiu skarmalu. Žmonių paklaikusios akys bėgiojo prie sutįsusio skarmalo, nusileisdamos žemyn kartimi ir vėl grįždamos prie plevėsuojančio skarmalo. Trinktelėjo. Skarmalas, tarsi didžiulis varinis kupolas, šaižiai nuaidėjo. Nuplėštas ant žemės nebeišleido jokio skambesio. Vėjas. Vėjas draskė dvokiantį žmogaus kūną. Žmonių akys žiūrėjo į dvoką ir… Skurlis, tarsi tampoma lėlė, jau netabalavo ant karties. Vyzdžiai išsiplėtė iš skausmo ir baimės, atšoko, pasileido žemyn į dūmus, keistai iš po žemių kylantį varinį tvaiką. Kūnas, tarsi katilas, sekundei nustojo kunkuliavęs. Nutviekstas saulės, iš po žemių iškilęs šaltas varinis bokštas virto didžiuliu Nematytu Sfinksu… Jį apsupo smalsūs miestelėnai Nematytas Sfinksas uždavė vieną mįslę: „Koks sutvėrimas ryte vaikšto keturiomis, vidudienį dviem, o vakare trimis kojomis?“ Tam, kuris atspės, Nematytas Sfinksas žadėjo leisti valdyti visus pasaulio turtus ir žemes, o jei neatspės – turės mirti... Visi žmonės bandė spėti...


Kosmose...

Lakūnas-kosmonautas griebė raciją ir ėmė šaukti, kad jis žino atsakymą: „Žmogus!“ Ryšys! Jo nėra. Kažkas irzliai girgždėjo ir jis pagaliau suprato, kad prie jo kosminio laivo švartuojasi iš Žemės kažkieno pasiųsta raketa. Lakūnas-kosmonautas puolė pasitikti svečio, apkabinti, bet nepažįstama gauruotu kombinezonu apsivilkusi būtybė jį nugąsdino ir jis liko stovėti tarsi ko laukdamas ar norėdamas nubusti. O gal norėdamas nubusti, vis netikėjo tuo, ką pamatė priešais save...

– Pone, – sunkiai artikuliuodamas žodžius, vos girdimai ištarė atvykėlis. – Aš iš Žemės!

– Sniego Žmogus! – suklykė Lakūnas-kosmonautas, supratęs kodėl taip ilgai nebuvo ryšio su žeme. „Negi jis turėjo tiek ilgų dienų praleisti kosmose, vien tam kad pamatytų gyvą Sniego Žmogų!?“ – šmėstelėjo jo galvoje kraupi mintis.


Žemėje...

Vaizdas transformuojasi. Pirštai slydo žole, jausdami lietaus lašų gaivą jie džiaugėsi bundančios žemės vėsa, o kuomet transformacija pasibaigia, pirštai pasikeičia, sudarydami gulinčio žmogaus siluetą. Tyloje girdi tik ore sukeltas smulkių lietaus lašų virpesį. Iš kur šis garsas? Gulintis siluetas pakyla, tarsi pažadintas lietaus iš košmariško sapno. Ties juo stovi Sniego Žmogus. Vienoje rankoje jis laiko atvežtą jam į kosminį laivą „Kalnapilio“ alaus butelį, o kita ranka nesėkmingai bando atsekti užstrigusias sagas ir nusivilkti kailinį kombinezoną.

– „Kalnapilio“ alaus! Lietuviškas... atsigaivink! – pasiūlo kosmonauto svečias.

Žmogus (Lakūnas-kosmonautas) pagaliau supranta, kad tai – tik kraupus košmaras. „Bet šitai gali įvykti, jei protinga, bet ne visuomet atsakinga žmonija nesugebės Žemėje užbaigti tarpusavio kovų ir nesantaikų.“ – šmėkštelėjo mintis jo galvoje. Lakūnas-kosmonautas atsistoja ir, saugodamasis dulksnos, susisupęs į apsiaustą, pažvelgia į dangų, pasislėpusį už švytinčių debesų.


Pabaiga


 

Skaitytojų vertinimai


70393. Vabalas :-( 2011-09-03 13:22
Tikrovė ir fantazija.Galima buvo truputėli ir subtiliau!

70455. O :-( 2011-09-05 15:00
tai ką ji šiuo rašiniu norėjo pasakyti? man neaišku:)

70456. kas neaišku?2011-09-05 15:03
Kalnapilio alaus reklama:)

70467. terra2011-09-05 21:49
labai juokingas tekstas :)

70600. žinia2011-09-09 15:55
Raičiojausi nuo juoko perskaitęs terros komentarą. Genialu!

70624. terra2011-09-11 21:40
matyt, išsipurvinai po aslą besivartydama?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:31:53 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba