Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-02 nr. 3343

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDEMARAS KUKULAS91
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI2
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Perėjęs į mirusiųjų bendruomenę
11

EX PROFESSO 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei*
15

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Šalia Kotrynos bokštų...
1
 ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Laisvės romantikė Prancūzija: du dešimtmečiai partnerystės
3
• ROMAS GUDAITIS.
Maža sakmė apie gražų žmogų

KNYGOS 
• RIMANTAS SKEIVYS.
Demokratijos šauklys
5
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Amžinybė momente
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Kokios girnos sukosi velnių malūnuose
4

TEATRAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Lėlė“ užminė mįslių

MUZIKA 
• JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ.
Vizija
62

DAILĖ 
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Sugrįžtant į Antano Samuolio pasaulį
1

PAVELDAS 
• Vilniaus paveikslų galerijoje –­ japonų rankdarbių paroda

POEZIJA 
• SALOMĖJA BURBAITĖ5
• ALGIS LAURINAVIČIUS4
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Septynios meditacijos
9

PROZA 
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ.
Švytintys debesys
6

VERTIMAI 
• PALI CANON

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Klausimas
9

IN MEMORIAM 
• EDUARDAS JUCHNEVIČIUS
1942 – 2011

DE PROFUNDIS
Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu;
nepažįsta jis pasigailėjimo. Gintaras Beresnevičius
 
• BARBĖ BARBAITĖ.
Hamletas
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Profanas, Camus ir Meilė
2
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Apie neapsisprendimą
2
• ARTŪRAS VALIONIS.
Komisijos pasitarimas

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2
• ARŪNAS UOGINTAS.
ARTVILNIUS’11
Lietuvos regionų meno problemos?
2
• ARMINA JONUŠAITĖ.
LDS kolekcija: menininkas ir valstybė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Vandens atmintis: kaita ir tradicijos
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Amžinas ir kintantis pasaulis
• Informacija
• Jubiliejai1
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

AKTUALIJOS

Laisvės romantikė Prancūzija: du dešimtmečiai partnerystės

ASTRIDA PETRAITYTĖ

[skaityti komentarus]


Smagu švęsti popučinius dvidešimtmečius. Prasminga ne tik prisiminti daugelio mūsų patirtą istoriją, bet ir pamatyti, –­ akimirksniu stebuklingai išsisklaidžius kasdien gaubiančiam tirštam niurzglaus pesimizmo ūkui, – kokie mes gražūs, stiprūs ir reikšmingi. Ne tik tuomet tokie buvome – esame ir šiandien.

Šio džiugesio ir pasididžiavimo teko patirti rugpjūčio 29-osios vakarą Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Šokio teatre minint Prancūzijos ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo dvidešimtmetį.

Nuskambėjus abiejų šalių himnams, elegantiškai ir pagarbiai kalbėtojus rikiavo J. E. Prancūzijos ambasadorius François Laumonier, regis, didysis šio paminėjimo iniciatorius, subūręs išties svarbius Istorijos liudytojus. J. E. Laumonier pats priminė esminę 1991 08 29 dviejų šalių užsienio reikalų ministrų – Algirdo Saudargo ir Roland’o Dumas – pasirašyto diplomatinių santykių atkūrimo akto prielaidą: Prancūzija niekad nepripažino Lietuvos aneksijos. Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas (pavadavęs Suomijoje viešintį ministrą Audronių Ažubalį) sveikinimo kalboje šią mintį pratęsė – Prancūzija išsaugojo ir Lietuvos auksą. Pasidžiaugęs bendrai sukurtu nedideliu stebuklu –­ Lietuvos ir Prancūzijos patikimos partnerystės santykiais, viceministras išliko korektiškas. Bet, tiesą sakant, širdis džiūgavo lyg pajutusi gaivaus, tarpais aštroko, bet žvalinančio vėjo gūsį nuo autentiško, jokių formalių korektiškumų nepaisančio, tiesa, laisvės siekiu, tautos verte grįsto Vytauto Landsbergio žodžio. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas tais lemtingaisiais 1990–1992-aisiais išties gyvai atvėrė jau atminties užkaboriuos sugulusius istorinius faktus, papildydamas juos ir sodriomis asmeninės patirties detalėmis. Jis priminė: nors Lietuva Europoje de jure tebebuvo, Vakarų valstybes baugino Sovietinės imperijos, jau bankrutuojančios, galia. Štai JAV prezidentas G. Bushas (vyresnysis), provokuojantiems žurnalistams suirzęs atsakė: jūs verčiate mane rinktis tarp Gorbačiovo ir Landsbergio – tai neįmanoma! Landsbergis pripažino, kad tarp didžiųjų valstybių Prancūzijos pozicija buvo draugiškiausia ir nuosekliausia. Brėždamas Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių santykių atkūrimo trajektoriją, kalbėtojas priminė, kad pirmąjį laišką šios šalies Prezidentui François Mitterand’ui jis parašė dar prieš Kovo 11-ąją kaip Sąjūdžio tarybos pirmininkas (pasirašė ir tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys). 1990-ųjų spalį susitikta su Prancūzijos Prezidentu, išgirstas raginimas derybomis spręsti problemas, sulaukta net pasiūlymo, kad derybos su Sovietų Sąjunga galinčios vykti Paryžiuje… Deja, netrukus užsienio reikalų ministras R. Dumas pasidavė Gorbačiovo šantažui: 1990 m lapkričio 19 d. Prancūzijoje vykusiame Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK) susitikime Baltijos šalių minist­rams, pakviestiems stebėti renginį iš svečių kambario, netrukus pranešta, kad jų leidimai įeiti į rūmus anuliuojami – mat Gorbačiovas iškėlė ultimatumą: arba jie, arba aš… Landsbergis netgi pasvarstė: ar tuomet Gorbačiovui suteikta galimybė pajusti, kad jo rankos laisvos, neturėjo įtakos būsimiems Sausio 13-osios įvykiams? Bet Prancūzija, anot Profesoriaus, tuo momentu vietoj laisvės romantikos pasirinkusi vokiškąjį realizmą, su kaupu šią silpnumo akimirką kompensavo. Būtent R. Dumas buvo vienas pirmųjų apsilankiusių Lietuvoje po pučo –­ rugpjūčio 29-ąją atskridęs kariniu lėktuvu, oro uoste dar buvo sutiktas dviejų kariškių – Lietuvos ir sovietų… Bet dvišalio bendradarbiavimo sutartis jau laukė parengta, ir ji Vilniuje iškilmingai pasirašyta! O Prancūzijos Prezidentas buvo pirmasis Vakarų šalies vadovas su oficialiu vizitu apsilankęs Lietuvoje (1992 05 15). Prancūzija ne tik grąžino Lietuvai dešimtmečius saugotą auksą, bet ir negalėdama grąžinti ambasados pastato iš Lietuvos jį nupirko… Landsbergis, žinia, nesidavė užliūliuojamas šventinės vakaro nuotaikos (o po kalbų dar laukė koncertas ir vaišės), ironijos strėlės buvo paleistos ir šiandieninės partnerystės adresu –­ priminti Rusijai parduoti „Mist­raliai“ ir išreikšta viltis, kad galbūt mūsų sąjungininkė euroatlantinėse organizacijose mums parūpins ką nors antimistrališko (žinia, mes galėtume priminti ir daugiau –­ pavyzdžiui, pasiūlymus patylėti)…

Kai pirmasis Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe’as de Suremainas, dalydamasis įsikūrimo vargais ir džiaugsmais (ambasadą dabartinėje Prezidentūroje ėmėsi kurti trise – su sekretore ir vairuotoju) su nepaprasta pagarba ir dėkingumu minėjo Vytauto Landsbergio pagalbą, buvo progos darkart karčiai pajust: kaip susijaukę šiandien mūsų žvilgsniai ir vertinimai…

Pirmasis Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Osvaldas Balakauskas nepasinaudojo galimybe leistis į atsiminimus –­­ padėkojęs į paminėjimą atvykusiems aukštiesiems svečiams, jis pažadėjo, kad viską pasakys jo muzika (vėliau ansamblis „Musica Humana“, vadovaujamas Algirdo Vizgirdos, atliko dalį jo Koncerto obojui, klavesinui ir styginiams). Galėjau širdyje didžiuotis: štai kokių puikių žmonių turime – ir tiesių principingų ir, štai, jautrių, taktiškų –­ kompozitorius bus pajutęs, kad dvikalbis renginys jau pučiasi, laužydamas nustatytąjį reglamentą... Tad paskutinis kalbėtojas –­ istorikas ir teisininkas Yves’as Plasseraud turėjo galimybės pasidalyti Prancūzijos visuomenės, nevyriausybinių organizacijų ir lietuvių bendruomenės, ryškių jos asmenybių (Stasys Bačkis, Jolanta Vaičaitis, Ugnė Karvelis) indėliu palaikant Lietuvą, einančią nepriklausomybės keliu.

Oficialioji renginio dalis baigta įteikiant Prancūzijos apdovanojimus – Nacionalinio ordino už nuopelnus Karininko kryžių generolui Vitalijui Vaikšnorui ir Meno ir literatūros kavalieriaus ordiną maestro Algirdui Vizgirdai.

Taip, ir smagu, ir prasminga į šiandienos sumaištį pažvelgti iš šalies, iš Istorijos pozicijų.


 

Skaitytojų vertinimai


70533. vagneris .2011-09-07 21:48
įdomus straipsnis. vos nepražiopsojau

70534. de jure :-) 2011-09-07 21:49
Prancūzija niekad nepripažino Lietuvos aneksijos.

70536. de jure2011-09-07 22:01
Prancūzija išsaugojo ir Lietuvos auksą. Landsbergis: "nors Lietuva Europoje de jure tebebuvo, Vakarų valstybes baugino Sovietinės imperijos, jau bankrutuojančios, galia. Štai JAV prezidentas G. Bushas (vyresnysis), provokuojantiems žurnalistams suirzęs atsakė: jūs verčiate mane rinktis tarp Gorbačiovo ir Landsbergio – tai neįmanoma! " TAi įdomu. Abu Bušai buvo Jeilio universiteto auklėtiniai, abu priklausė "scull and bones" slaptai darugijai, per kurią Russell Trust Association ruošė savo tikslams politinius artistus.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:31:52 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba