Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-02 nr. 3343

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDEMARAS KUKULAS91
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI2
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Perėjęs į mirusiųjų bendruomenę
11

EX PROFESSO 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei*
15

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Šalia Kotrynos bokštų...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Laisvės romantikė Prancūzija: du dešimtmečiai partnerystės
3
• ROMAS GUDAITIS.
Maža sakmė apie gražų žmogų

KNYGOS 
• RIMANTAS SKEIVYS.
Demokratijos šauklys
5
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Amžinybė momente
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Kokios girnos sukosi velnių malūnuose
4

TEATRAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Lėlė“ užminė mįslių

MUZIKA 
• JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ.
Vizija
62

DAILĖ 
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Sugrįžtant į Antano Samuolio pasaulį
1

PAVELDAS 
• Vilniaus paveikslų galerijoje –­ japonų rankdarbių paroda

POEZIJA 
• SALOMĖJA BURBAITĖ5
• ALGIS LAURINAVIČIUS4
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Septynios meditacijos
9

PROZA 
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ.
Švytintys debesys
6

VERTIMAI 
• PALI CANON

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Klausimas
9

IN MEMORIAM 
• EDUARDAS JUCHNEVIČIUS
1942 – 2011

DE PROFUNDIS
Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu;
nepažįsta jis pasigailėjimo. Gintaras Beresnevičius
 
• BARBĖ BARBAITĖ.
Hamletas
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Profanas, Camus ir Meilė
2
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Apie neapsisprendimą
2
• ARTŪRAS VALIONIS.
Komisijos pasitarimas

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
 KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2
• ARŪNAS UOGINTAS.
ARTVILNIUS’11
Lietuvos regionų meno problemos?
2
• ARMINA JONUŠAITĖ.
LDS kolekcija: menininkas ir valstybė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Vandens atmintis: kaita ir tradicijos
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Amžinas ir kintantis pasaulis
• Informacija
• Jubiliejai1
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas

Grafikos kontekstai. Deklaracija

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Parodos „Grafikos kontekstai. Deklaracija“ atidarymas. Iš kairės: kuratoriai Ignas Kazakevičius, Vidas Poškus, Jurga Minčinauskienė, Kristina Stančienė, Arvydas Žalpys, LDS pirmininkas Eugenijus Nalevaika, ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas


        Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, liepos 1–rugpjūčio 21 d. veikė paroda „Grafikos kontekstai. Deklaracija“. Parodos organizatorius – Lietuvos dailininkų sąjunga. Kuratoriai – Arvydas Žalpys, Ignas Kazakevičius, Jurga Minčinauskienė, Vidas Poškus, Kristina Stančienė.

        Nors LDS yra įgyvendinusi ne vieną stambų meninį projektą, šią parodą pavadinčiau išskirtine. Į šiuolaikinę lietuvių grafiką čia mėginta pažvelgti konceptualiai, skatinant menininkus paviešinti savo kūrybines strategijas.

        Kolegoms, kuravusiems parodą, nutariau užduoti keletą klausimų apie parodos rengimą, joje išryškėjusias šiuolaikinės lietuvių grafikos tendencijas. Šįkart siūlau susipažinti su Igno Kazakevičiaus mintimis. Gaila, kad dėl paprasčiausios vietos stokos „Dailėraštyje“ neįmanoma pateikti visų parodos kuratorių apmąstymų. Tačiau Arvydo Žalpio, Jurgos Minčinauskienės ir Vido Poškaus atsakymai artimiausiu metu bus publikuojami savaitraštyje „Literatūra ir menas“.


Ar galutinis parodos vaizdas nenutolo nuo jos koncepcijos?

Ekspozicijoje atrodė, kad tekstai čia neretai tampa antraplaniai, o dominuoja „vaizdiniai“ prisistatymai.

Deklaracijos lapai buvo skirti skaityti, meno kūriniai – žiūrėti. Deklaracijos turėjo padėti žiūrovams ir pačiam menininkui suprasti, ką ir kodėl jis kuria. Žiūrovams tai turėjo bent kiek paaiškinti, kodėl Lietuvos grafika yra būtent tokia, kokią matėme parodos ekspozicijoje. Stengėmės net prikišamai parodyti autoriaus stiliaus, estetikos, išraiškos pobūdį, tam tikrą jo paties suformuotą kūrybos klišę ar mąstymo (šiukštu ne koncepcijos ar strategijų, kurių dauguma grafikų visai neturi) klišes.

Daug kam pagrįstai parūpo, kodėl prie parodos dirbo tokia didelė komanda. Tai, beje, būdinga visiems iki šiol rengtiems didesniems LDS projektams. Kokių pajėgų reikia panašaus masto parodai parengti ir įgyvendinti?

Žinoma, tai visiška nesąmonė, ypač kai Lietuvos dailininkų sąjungai atstovauja menotyrininkė, kuri nė žodžio neprataria susirinkimuose. Pakaktų daugiausia trijų kuratorių – koordinatorių, konkrečiai pasidalijusių darbus, organizacinius reikalus.

Ši paroda pradėta rengti per vėlai, tik vasario mėnesį. Tokio pobūdžio parodai reikia pradėti ruoštis prieš metus ar dvejus. LDS neturi savo reprezentacinių parodų rengimo, pasiruošimo strategijos, taip pat ir galutinio tikslo. Jos dažniausiai paliekamos įgyvendinti menininkams.

Manau, kai parodas rengia daug žmonių, nebelieka asmeninės atsakomybės. O štai jaunieji šios parodos dalyviai pokalbyje „7 meno dienose“ („Kodėl jie vis dar nemeta grafikos“, 2011 liepos 22) pripažino, kad joje trūko kuratorių ir menininkų bendro dialogo. Ką manote apie tai?

Jau minėjau lygiavertes funkcijas. Mūsų šiuo atveju buvo per daug. Pirminė, mano pasiūlyta idėja buvo gavus deklaracijas griežtai jas atrinkti. Vėliau pagal sudarytą sąrašą eiti pas menininkus į dirbtuves ir diskutuoti, kaip geriausia išreikšti jų parašytą deklaraciją. Tačiau minėta laiko stoka sąlygojo dialogo trūkumą.

Kita vertus, visi galėjo rašyti laiškus, klausinėti, siūlyti, bendrauti. Negavau nė vieno menininko laiško, visi tradiciškai rašė ir skambino į Vilniaus grafikos meno centrą. Beje, jis iš tikrųjų ir turėtų organizuoti grafikos parodas arba kviesti kuratorius. Mūsų, t.y. kuratorių, dialogas ar trialogas ir pan. įvyko, mes vienas kitą išgirdome. Tačiau ne visi pritarė griežtai atrankai, nuolaidžiavo menininkams, taikstėsi su tuo, ką jie pateikia ar žada pateikti. Taigi tikrojo dialogo vis dėlto nebuvo.

iliustracija
Parodos „Grafikos kontekstai. Deklaracija“ ekspozicija

Jei šiuolaikinę lietuvių grafiką laikytume ne itin novatoriška, įklimpusia į tradicines technikas ir „grožio“ kūrimą, tai parodoje turėjo itin suskambėti kitokie, netradiciniai kūriniai. Kaip vertinate parodoje eksponuotus labiausiai nuo tradicinės grafikos sampratos nutolusius kūrinius (turiu omenyje Auksės Petrulienės ir Jūratės Rekevičiūtės prisistatymus)?

Abu kūriniai turi personalinio „teatro“ ir „dramos cirko“ elementų. Tai „popsiniai“ kūriniai, neturintys gelmės, įdomesnių nuorodų. Tiesiog – savotiškas popekspresionizmas, kuris gražus pats savaime, ir tik tol, kol yra eksponuojamas. Kita vertus, jie praskaidrino bendrą technizuotą „2D“ atmosferą. Abu kūrinius vertinu teigiamai. Jei jie atrodė įdomiai, provokuojančiai, vadinasi, tai, kas buvo eksponuojama šalia, yra mažų mažiausiai neįdomu, nuobodu, matyta, nekonceptualu, naivu...

Ši paroda – kuratorinė, atrankinė. Natūralu, kad parodoje dalyvauja ne visi, pateikę paraiškas. Bet ne kartą pagalvojau, kad kai kurių stipresnių grafikų joje labai trūksta...

Pasikartosiu: LDS turi apsispręsti, kokių tikslų siekia tokiomis parodomis. Ir reikia daugiau laiko, laiko, laiko... Iš esmės, jei parodos sudėtis būtų buvusi kiek kitokia, tai nebūtų pakeitę lietuvių grafikos esmės. Joje galėjo nedalyvauti ir dar dešimt autorių. Tai nieko nebūtų pakeitę.

Kaip galėtumėte apibūdinti, ką atskleidė ši paroda kaip tam tikras tyrimas? Kokie yra mūsų dienų lietuvių grafikai? Kalbant apie amžių, kartas, man kol kas labiausiai imponuoja „viduriniokai“ – E. Vertelkaitė, B. Zokaitytė, L. Šalčiūtė, K. Grigaliūnas, L. Dubauskienė ir kiti, bent jau besižvalgant po parodą... Kokie jūsų įspūdžiai?

Nieko naujo ji neatskleidė, tačiau pirmą kartą viešai parodė, kad daugumos lietuvių grafikų ieškojimų laukas nenužengia toliau paveikslo pasporto. Ar galima priversti grafiką prabilti šiuolaikinio meno kalba ir išsaugoti rankų darbą, tą atsitiktinumo nepakartojamumą, kartu panaudojant šiuolaikines medijas? Ar įmanoma sintezė? O kas apskritai yra šiuolaikinė grafika? Ar įmanoma grafikos meną padaryti populiarų ir kartu neprarasti meninės jėgos? Praplėsti grafikos meno suvokimą?

Žvelgiant plačiau, akivaizdu, kad beveik visą grafiškąjį vizualiojo meno pasaulį apėmęs kraupus letargas, inercija ir baimė. Baimė pamėginti kurti ir galvoti kitaip, nei esi išmokęs. Labiausiai šiuo metu man patinka K. Grigaliūnas, pagaliau radęs tinkamą objektą įkūnyti savo varholiškajai adoracijai: dabar viskas jo kūryboje „suvesta“. Kita vertus, partizanai, aukos, jos nesipriešina, visuomenė nesipriešina... Tai šventa tema. K. Grigaliūnas tik konstatuoja, tačiau jo albumo atsiversti nebūtina. Viskas pernelyg aišku, ką ten pamatysime. Ir nesinori skaityti menotyrininkų apžvalgų ir anotacijų tame naujausiame jo albume, nes jie negali atrasti kažko, ko ten nėra. Tą patį galima sakyti apie šią parodą ir apie visą lietuvių grafikos kontekstą. Vienintelis dalykas, kurį vertinu šiame projekte ir į kurį atkreipčiau dėmesį, – tai pasiūlymas pasikalbėti atvirai, be išankstinių nuostatų, be ideologijos, be reprezentacinių triukų. Tiesiog – parodyti, kas yra ir kodėl taip yra. Šis parodos formatas galėtų būti plėtojamas būtent santykių tarp kuratoriaus ir menininko linkme. Bent aš to visada siekiu.

Ačiū už pokalbį!


 

Skaitytojų vertinimai


70465. sick2011-09-05 19:53
daug tiesos pasakyta

70570. sickui2011-09-08 16:51
paroda tai visai buvo nieko, pasirodo, ir is grafikos galima kazka ispesti

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:31:49 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba