Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-02 nr. 3343

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDEMARAS KUKULAS91
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI2
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Perėjęs į mirusiųjų bendruomenę
11

EX PROFESSO 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei*
15

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Šalia Kotrynos bokštų...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Laisvės romantikė Prancūzija: du dešimtmečiai partnerystės
3
• ROMAS GUDAITIS.
Maža sakmė apie gražų žmogų

KNYGOS 
• RIMANTAS SKEIVYS.
Demokratijos šauklys
5
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Amžinybė momente
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Kokios girnos sukosi velnių malūnuose
4

TEATRAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Lėlė“ užminė mįslių

MUZIKA 
• JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ.
Vizija
62

DAILĖ 
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Sugrįžtant į Antano Samuolio pasaulį
1

PAVELDAS 
• Vilniaus paveikslų galerijoje –­ japonų rankdarbių paroda

POEZIJA 
• SALOMĖJA BURBAITĖ5
• ALGIS LAURINAVIČIUS4
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Septynios meditacijos
9

PROZA 
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ.
Švytintys debesys
6

VERTIMAI 
• PALI CANON

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Klausimas
9

IN MEMORIAM 
• EDUARDAS JUCHNEVIČIUS
1942 – 2011

DE PROFUNDIS
Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu;
nepažįsta jis pasigailėjimo. Gintaras Beresnevičius
 
• BARBĖ BARBAITĖ.
Hamletas
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Profanas, Camus ir Meilė
2
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Apie neapsisprendimą
2
• ARTŪRAS VALIONIS.
Komisijos pasitarimas

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2
• ARŪNAS UOGINTAS.
ARTVILNIUS’11
Lietuvos regionų meno problemos?
2
• ARMINA JONUŠAITĖ.
LDS kolekcija: menininkas ir valstybė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Vandens atmintis: kaita ir tradicijos
 NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Amžinas ir kintantis pasaulis
• Informacija
• Jubiliejai1
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas

Amžinas ir kintantis pasaulis

NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rūtos Teresės Luckienės
retrospektyvinės parodos atidarymas.
Iš kairės: Dovilė Tomkutė, Rūta Marija Purvinaitė, Jūratė Stauskaitė

Ką tik pasibaigusi vasara sostinėje nepašykštėjo įvairiausių dailės parodų – nuo milžiniškų tarptautinių fiestų iki mūsų padangėje labiau įprastų kamerinių, personalinių lietuvių autorių kūrybos pristatymų. Iš pastarojo pobūdžio ekspozicijų išskirčiau tekstilininkės Rūtos Teresės Luckienės (1935–2010) retrospektyvinę parodą, birželio 28–liepos 17 d. veikusią galerijoje „Arka“. Ji glaudžiai siejasi su 2010 m. rudenį Kauno paveikslų galerijoje pristatyta dailininkės jubiliejine paroda, kuriai ji pati suspėjo atrinkti didžiąją dalį darbų. Tačiau „Arkoje“ rodytoje ekspozicijoje su išmoningai išdėstytais erdviniais ir dvimačiais tekstilės kūriniais R. T. Luckienės kūryba vėl suskamba naujai, netikėtai.

Menininkė kūrė įvairios paskirties ir stilistikos darbus – audinių projektus pramoninei gamybai, „Dailės“ kombinato užsakymus interjerams, originalią tekstilę parodoms. Jos kūrybiniai pasiekimai ne kartą įvertinti ir apdovanoti. R. T. Luckienės tekstilę vadinčiau universalia – jai būdingas racionalus architektūrinis mąstymas, griežti grafiniai kontrastai, ekspresyvi, emocinga raiška. Dailininkės kūriniuose neretai dera išraiškingos spalvinės dėmės ir laisvas, eskizinis piešinys. Nors didžioji R. T. Luckienės darbų dalis – kameriniai ar net miniatiūriniai kūriniai, jie skleidžia gyvybingą energiją, įkvepia giliomis, filosofinėmis prasmėmis. Dažniausiai jos plokštuminės kompozicijos yra sudarytos iš rankomis austų skirtingo dydžio stačiakampių, juostų, kvadratų ir kartkartėmis įterpiamų megztų elementų. Jų faktūros taupiai žymi apibendrintus, minimalistinius menininkės kūrinių motyvus.

R. T. Luckienės tekstilė išsiskiria ryškiu polinkiu į abstrakciją, konstruktyvią, apibendrintą formą, artimą Kazimiro Malevičiaus kūrybai. Štai parodoje eksponuotos nedidelio formato kompozicijos su išaustomis juodomis ir baltomis grafinėmis struktūromis pagrįstos kontrastais ir asketiška, rūsčia statikos, stabilumo, pirminių geometrinių formų įtaiga. Išskirtina ir kita tekstilininkės kūrinių grupė – poetiškos, kone tapybinės abstrakcijos. „Likimas. I, II“ (1992) – paveikiausi šioje parodoje eksponuoti kūriniai, paremti tapybine ir grafine išraiška. Pilka pilkoje, balta baltoje – subtilios, niuansuotos abstrakčių struktūrų dermės. Tai atskiri, savarankiški elementai, kartu – sunerti, sujungti, tarsi bylojantys apie neverbalizuojamą tarpinę būseną tarp gimties ir nykimo, tarp laikinos žmogaus būties ir neaprėpiamos transcendencijos. Kūriniai, kuriuose varijuojama raudonos, baltos, juodos deriniais, atveria jautrią, muzikalią menininkės spalvinę klausą, puikų ritmo pojūtį, gebėjimą sujungti skirtingus elementus į vieną visumą. Ypatinga ekspresija pasižymi kompozicijos, kuriose pilkus tonus skausmingai ar net dramatiškai perrėžia raudona linija.

iliustracija
Rūtos Teresės Luckienės
retrospektyvinė paroda

Tekstilininkės kūryboje pastebimi ir lietuvių liaudies meno atšvaitai. Pilkšvo lino faktūros primena saulės ir vėjo nublukintas senąsias šventųjų skulptūrėles. Lietuvių tekstilėje nuo seno naudojami pilki, rusvi, žalsvi tonai būdingi ir R. T. Luckienės darbams. Menininkės naudota dažyta vilna, išausta rupios struktūros plokštumomis, taip pat atrodo itin archajiškai. Joje poetiškai atgyja natūralios gamtos spalvos: rugio, lino, samanų, bruknių, gervuogių... Gamta itin artima ir svarbi menininkei. Tačiau jos kūryboje gamtos pasaulis atsiveria ne natūros kopijavimu, o tik švelniais pojūčių atgarsiais. R. T. Luckienės mėgtas grafinis piešinys tarsi tik užmena mums poetiškas gamtos formų mįsles ir grakščiai išsisuka nuo atsakymų, palikdamas svajingą erdvę apmąstymams...

Erdvinės tekstilininkės abstrakcijos neretai transformuoja kituose kūriniuose nagrinėtas geometrines struktūras. Štai greta įspūdingo erdvės akcento – kompozicijos „Metų laikai“ (1998) – parodoje eksponuotas ir kūrinys „Runos“ (2000), atskleidžiantis darnią spalvų, audimo technikos, kompozicinių elementų vienovę. Metų laikų kaitos idėja filosofiškai interpretuojama kūrinyje „Kelias“ (1992), kuriam būdinga įdomi labirinto struktūra.

Sudėtinga erdvinė kompozicija „Metų laikai“ – tarsi simboliška menininkės kūrybos santrauka ir kvintesencija. Joje aptinkame daugelį jos kūrybai būdingų ypatybių: žaidimą skirtingais objektų masteliais, spalvų niuansus ir kontrastus, įtaigų faktūrų naudojimą, medžiagiškumą, plačią audimo technikų įvairovę, ažūriškumą, originaliai derantį kameriškumą ir monumentalumą.

Personalinė R. T. Luckienės kūrybos paroda atskleidė platų menininkės kūrybinį spektrą ir subtilų, poetišką pasaulėvaizdį, kuriame nėra vietos tiesmukam tikrovės kartojimui. Abstrakčios formos čia kalba universalia, išgryninta kalba – apie bėgantį laiką, amžiną ir nuolat kintantį gamtos pasaulį, trapų žmogaus gyvenimą ir begalinę visatą.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:31:48 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba