Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-02 nr. 3343

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDEMARAS KUKULAS91
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI2
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Perėjęs į mirusiųjų bendruomenę
11

EX PROFESSO 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei*
15

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Šalia Kotrynos bokštų...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Laisvės romantikė Prancūzija: du dešimtmečiai partnerystės
3
• ROMAS GUDAITIS.
Maža sakmė apie gražų žmogų

KNYGOS 
• RIMANTAS SKEIVYS.
Demokratijos šauklys
5
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Amžinybė momente
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Kokios girnos sukosi velnių malūnuose
4

TEATRAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Lėlė“ užminė mįslių

MUZIKA 
 JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ.
Vizija
62

DAILĖ 
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Sugrįžtant į Antano Samuolio pasaulį
1

PAVELDAS 
• Vilniaus paveikslų galerijoje –­ japonų rankdarbių paroda

POEZIJA 
• SALOMĖJA BURBAITĖ5
• ALGIS LAURINAVIČIUS4
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Septynios meditacijos
9

PROZA 
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ.
Švytintys debesys
6

VERTIMAI 
• PALI CANON

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Klausimas
9

IN MEMORIAM 
• EDUARDAS JUCHNEVIČIUS
1942 – 2011

DE PROFUNDIS
Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu;
nepažįsta jis pasigailėjimo. Gintaras Beresnevičius
 
• BARBĖ BARBAITĖ.
Hamletas
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Profanas, Camus ir Meilė
2
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Apie neapsisprendimą
2
• ARTŪRAS VALIONIS.
Komisijos pasitarimas

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2
• ARŪNAS UOGINTAS.
ARTVILNIUS’11
Lietuvos regionų meno problemos?
2
• ARMINA JONUŠAITĖ.
LDS kolekcija: menininkas ir valstybė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Vandens atmintis: kaita ir tradicijos
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Amžinas ir kintantis pasaulis
• Informacija
• Jubiliejai1
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

MUZIKA

Vizija

Žanro hipotezė. Kai kurios socialinės ir meninės prielaidos

JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ

[skaityti komentarus]


XX a. mokslo atradimai sukėlė minties revoliucijas ir meno virsmus. Pradėta ieškoti pasaulio, visatos didybę atspindinčių ir savo energetika atliepiančių visuotinių meno (dabar – multimedinių projektų) sprendimų. Žmonijai dideliu iššūkiu tapęs mokslo progresas, jos galimybių vystymąsis pastūmėjo menininkus tapti irgi savotiškais „pasaulio kūrėjais“ arba moks­lininkais, arba pranašais, bandyti aprėpti neaprėpiamą… Vienas tokių aspektų buvo pažinti dvasingumo gelmes, mistinį anapusinio pasaulio dvelksmą paversti patirtimi mene. Prisimintina ir tai, kad nemaža dalis menininkų, mąstytojų, filosofų turėjo ir ekstrasensorinių gebėjimų, ypatingą įžvalgos galią ir jų kūrybą lydintį mistikos prabudimo ženklą. Tai Adomas Mickevičius (1798–1855), Friedrichas Nietzsche (1844–1900), Richardas Wagneris (1813–1883), Vydūnas (1868–1953), Nikolajus Rerichas (1874-1947), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911), Vytautas Bacevičius (1905–1970), Olivier Messiaenas (1908–1992), Oskaras Milašius (1877–1939) ir daug kitų hipotetiško vizijos žanro žadintojų.

Žinoma, kad Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) gyvenimo antroje pusėje, jau būdamas emigracijoje, domėjosi parapsichologija, mistika, ekstrasensoriniais reiškiniais (apie tai meno kalba byloja Mariaus Ivaškevičiaus drama „Mistras“).1 Pažymėtina, kad tokie atsivėrimai buvo susiję su išgyvenimais, skausmu dėl okupuotos Tėvynės. Lenkija ir Lietuva po trečiojo Žečpospolitos padalijimo 1795 priklausė Rusijos imperijai, čia vykę dideli sukilimai buvo žiauriai numalšinami, uždarytas Vilniaus universitetas, didieji menininkai buvo priversti palikti tėvynę, bet degė noru, atrodė, utopiniu, atkurti buvusią Lenkijos–Lietuvos valstybę. Čia prisimintinas ir Fryderykas Chopinas (1810–1849), panašiai atsidūręs emigracijoje vienas didžiausių muzikinio romantizmo previzinių formų (noktiurnas, preliudas, baladė) kūrėjų. Kartu su A. Mickevičiumi karštai svarstęs, kaip išlaisvinti Lenkiją: „Kas bebūtų, virš visko yra Lenkija – šventa, visavertė, vienatinė.“2

Tai yra viena būdingų egzistencinių-politinių naujojo vizijos žanro gimimo prielaidų – ir lenkų, lietuvių, vengrų, žydų, kitų už išlikimą kovojusių tautų –­ apeliacija į anapusinio pasaulio galią –­ vizijas, regėjimus, tampančius realybe ir atstatančius pažeistą tvarką (harmoniją). (Bažnyčios istorijoje, pavyzdžiui, yra žinomas šventojo Jokūbo stebuklas – neteisingai apkaltintojo, pakarto jaunuolio atgaivinimas.3) Lietuvių kultūrai ir istorijai bene reikšmingiausia vizija, susijusi su dviejų tautų išsigelbėjimu, buvo Lietuvos karalaičio šventojo Kazimiero (1458–1484) pasirodymas ant balto žirgo ties Polocku, perskyręs patvinusios Dauguvos vandenį ir padėjęs LDK kariuomenei – mūšyje su rusais (1518) sumušti didesnes Maskvos pajėgas.4

Žinome ir apie šventųjų vizijas, išgelbėjusias žmoniją. Vizijas yra regėjusi šv. Klara Asyžietė (1193–1253), kuri, 1243 m. Friedricho II kariuomenei užpuolus Asyžių, sirgdama nuėjo prie vienuolyno vartų su Švč. Sakramento monstrancija, ir imperatoriaus pulkai atsitraukė. Prieš mirtį jai pasirodė šventieji ir Švč. Mergelė Marija. Taip Klara tapo šviesos, regėjimo, komunikacijos nešėja, o XX a. popiežius Pijus XII paskelbė ją ir naujųjų technologinių komunikacijų globėja.5

Vizijos reiškinys yra neįsivaizduojamas be vokiečių religinės mistikos. Viena didžiųjų šios dvasios atstovių – Hildegarda von Bingen (Hildegarda Bingenietė; 1098–1179), pirmoji sulaužiusi moters neveiksnumo religinėje bendruomenėje įvaizdį ir sulaukusi amžininkų pripažinimo. Jos pačios žodžiais, ji „iš motinos įsčių“ turėjo dovaną matyti vizijas, bet iš pradžių tai slėpė. Tik nuo 1141 užrašinėjo tai, ką regėjo. Jos „Liber Scivius“ buvo viešai skaitoma vyskupams, Popiežius pripažino Hildegardą palaimintąja. Kaip žinoma, Hildegarda von Bingen buvo ir muzikė, jos žymiausias kūrinys (susijęs su „Liber Scivius“) yra vaidybinė muzikinė drama, kurios centre – žmogaus siela, kovojanti už išsigelbėjimą. Taip ir Hildegardos kosmologijoje žmogus yra centras; kad būtų atskleista gilesnė tiesa apie pasaulį, pasirenkamas mandalos simbolis. Kosmosas – tai vienybe persmelktas Dievo kūrinys, kur viskas suderinta, o žmogus – „brangiausias jo perlas“.6 Kaip muzikos kūriniai vizijos turi šią reikšmę ir dabartiniais laikais, netgi sutampa mandalos forma.

Čia negalima nepaminėti ir vokiečių mistiko Mokytojo Ekharto (1260–1328), kuris, būdamas pamokslininku teologu (dėstė Paryžiuje, Strasbūre, Kelne), įkvėpė XII–XIII a. moterų mistiką. Moterų, nes po karų, kryžiaus žygių daug moterų tapo našlėmis arba liko netekėjusios, atsidavė religijai, išugdė stipriai jausminę, bet sąmoningą religingumo formą, nukreiptą į žmogaus vidų.

Esminė Mokytojo Ekhardo mintis yra ypač svarbi vizijos mąstymo krypčiai. Kai inkvizicija iškėlė jam bylą, jis aiškino, kad žmoguje yra kažkas nesukurta, nesukuriama, kilniai dieviška „sielos kibirkštėlė“, kuri buvo šiurkščiai iškraipyta jo teisėjų. Ekhartas siekė būti suprastas, kreipėsi į Popiežių, vyko pas jį į Avinjoną, tačiau mirė bylos metu, o po metų Popiežius pasmerkė jo 28 tiesas.7 Jo mokymas apie kūrybos nebaigtumą yra esminis vizijų sampratai. Gyvai patyrėme paprastų žmonių vizijas sovietmečiu, pavyzdžiui, Keturnaujienos kaimo moterėlei Anelei Matijošaitienei rodėsi sapne Kristus ir sakė, kad toje vietoje, kur buldozerinis ateizmas vertė kryžius ir statė aerodromą, stovėsianti bažnyčia. Nors ir tardyta, uždaryta į kalėjimą, o jos namai sulyginti su žeme, A. Matijošaitienė išgyveno, ir dabar ten stovi bažnyčia (V. V. Landsbergio filmas „Apie apreiškimus“, 1999). Dabar, pavyzdžiui, tokia dažnai minima dvasinio išsigryninimo vizija yra žymioji Merkinės piramidė, šv. Faustinos regėjimai, galintys išgarsinti Vilnių.

Vienas didžiausių XX a. vidurio vizionierių – ateities pranašų, itin susijusių su Lietuva (gimęs Baltarusijoje prie Vitebsko), buvo poetas Oskaras Milašius, Prancūzijoje studijavęs Rytų civilizacijas ir rašęs prancūziškai. Jis dirbo Lietuvos ambasadoje Paryžiuje ir buvo žinomas kaip keistuolis (draugavęs su paukščiais, kaip ir Pranciškus Asyžietis ar Olivier Messiaenas), mistikas, išpranašavęs Lietuvai Šiaurės Atėnų likimą, II pasaulinį karą, savo filosofijoje stengęsis sujungti religiją ir mokslą. „Mokslas ir religija teka iš vieno šaltinio, vienas nušviečia kelią, kita juo seka…“ – teigė O. Milašius.8

Taip ir Vytautas Bacevičius, garsios lenkų ir lietuvių muzikų šeimos atstovas, studijavęs Paryžiuje, paveiktas Rytų filosofijos, iškėlė kosmoso muzikos idėją ir įgyvendino ją savo kūryboje. Be kitų, savo filosofiją rėmė Claude Bragdon darbais. Kompozitorius yra ir tiesioginis vizijos formos muzikoje kūrėjas, ir ypatingos dvasinės energijos asmenybė, atsiskleidusi per 2000 laiškų, savo gyvenimu įrodęs vizijos reikšmę.9 Viename paskutiniųjų laiškų jis rašo: „Dabar jums pateikiu savo ciklo „Devyni kosminiai simfoniniai kūriniai“ pavadinimus: Cycle Cosmique Sahasrara Chakra (d’ après Claude Bragdon): 1. Graphique op. 68 (en regard de construction d’Universe); 2. Symphony No. 7 op. 77 – Rèvelation Cosmique; 3. Prâna (The Breath of Life op. 78); 4. Poème Astral, op. 79; 5. L’ Action de Transformation op. 80; 6. Metamorphose op. 81; 7. Vibrations Cosmiques op. 82; 8. Dimensions Supérieurs de Cosmos op. 83, 9. Elysium (Nirvana) op. 84. Kūrinyje Vibrations Cosmiques simfoninis orkestras bus jungiamas su elektronikos aparatu. <…> Kasnakt skaitau okultines knygas, užsiiminėju telepatija, aiškiaregyste, susijusia su dabartimi (nes tai lengviausias eksperimentas). Didžiausias dabarties atradimas yra Akashic Record, kur astralinėje sferoje, įvairuojančioms vibracijoms padedant, galima keliauti laike (per įvairiausias kultūros epochas, matant, kaip viskas vyko etc. etc.), nes vibracijos ir per milijardus metų nedingsta“.10

O ir M. K. Čiurlionis pagrindžia viziją tiek savo muzikos ir dailės sintezės idėja, formomis, tiek savo laiškuose, dienoraščiuose, sapnuose, išdėstytose mintyse, beje, irgi susijęs su Lenkijos dvasine kultūra ir meno raida, inspiravęs Lietuvos atgimimą ir formuojantis lietuvių meninį mąstymą būtent vizijos linkme. Ar tai ne amžiaus kataklizmų vizija? „Pasaulis dabar atrodė kaip viena, didelė, gedulinga arfa. Visos stygos virpa, skamba, skundžiasi, dejuoja – tai nedalios, ilgesio ir liūdesio chaosas. Sielvarto, kančių ir skausmo chaosas. Tuštumos, slegiančios apatijos chaosas. <...> Ak, tai buvo baisus sapnas, ir pabusti iš jo negaliu.“11

Šalia šių vardų minėtintini ir Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944), filosofas Justinas Mikutis (1922–1988), asmenybės, netilpusios į sistemingumo rėmus, kūrusios, šaukusios į kitokį pasaulį.

XX a. literatūroje atsiranda mistinis romanas (H. G. Wellsas. „Nematomas žmogus“, W. Somerset Maughamas. „Magas“), futuristinės legendos (A. Conanas Doyle’is. „Mėnulio akmuo“), mokslinė fantastika. Mokslinės fantastikos tėvai: Herbertas George’as Wellsas (1866–1946; „Laiko mašina“, „Pasaulių karas“, „Daktaro Moro sala“), Jules Verne’as (1828–1905; „Nuo žemės į mėnulį“, „Kelionė į žemės centrą“, „20 000 mylių po vandeniu“), šiuolaikiniai futuristai: Arthuras C. Clarke’as (1917–2008; „2001 metų kosminė odisėja“), Robertas A. Hennleinas, Isaakas Asimovas; modernaus dvasingumo šaukliai: Paulo Coelho (*1947; „Alchemikas“), Vilius Orvidas (1952–1992), sovietmečiu sukūręs transformacinę Lietuvos dvasingumo viziją, ištisinį meno kūrinį – simbolistinių skulptūrų parką, tapusį vienu esminių atgimimo veiksnių.

Taip ir muzikoje, kuri yra labai susijusi su matematika, racionaliomis struktūromis, garsų hierarchinėmis sistemomis ir kitu mokslu mene, neišvengiamai turi atsirasti virš visų technologinio ir medžiaginio pobūdžio dalykų „plevenanti“ dvasinių intencijų suma – naujas žanras. Toks yra besiformuojantis vizijos žanras, reikalingas pasaulio ypatingųjų reiškinių išraiškai, jų filosofiniam įprasminimui. Kitaip nebūtų įmanoma meno formų raida, nes dabarties pasaulio pajauta reikalauja ypatingo gelminio atsivėrimo, gal net pasiruošimo apokaliptinei griūčiai, postcivilizaciniam likimui. Vizija galbūt ir yra šis ypatingasis išlikusiųjų iliuzijų žanras – įvairiais vizualiniais (sceninio veiksmo, vaizdų slinkties, švytėjimo tamsoje) ir grynai muzikiniais (choralinė meditacija) pavidalais susijęs su postapokaliptiniu horizontu.

Vizija (lot. visus, lenk. wizja, angl. pranc. vision) – tariamas vaizdas, regėjimas, fantazijos sukurtas paveikslas, vaizdinys, svajonė. Tai savaime yra kūrybos tapsmo sudėtinė dalis, kurios reikšmė auga ir kuri gali būti išgryninta kaip formos principas, ribines situacijas modeliuojantis futuristinio regėjimo įvaizdis. Ypač jis aktualus naujos tendencijos –­ vizualinio meno „takelio“ arba sparčiai progresuojančio vizualumo dėmens implantacijos naujųjų XX a. II pusės ir dabarties menų struktūroje požiūriu.

Meninio mąstymo pagrindinis instrumentas yra vaizduotė – gebėjimas sąmonėje atkurti juslinį objekto vaizdą ir kurti naujus vaizdinius. Aristotelis tai vadino phantasia (gr.) arba imaginatio (lot.), įsiterpiančia tarp suvokimo ir mąstymo. Kantas vaizduotę skyrė į poetinę ir meninę ir laikė ją tik atkuriamąja, paklūstančia empiriniams asociacijos dėsniams. Tačiau jis išskyrė produktyviąją –­ transcendentinę vaizduotę, kuri pati kuria dėsnius, aprioriškai suvienydama regimąją įvairovę, padaro galimą objektyvųjį patyrimu grindžiamą pažinimą. Ji konstruoja, projektuoja, kuria hipotetinį vienį. Taip ji gali telkti ir meno visuminę formą – vizijas.

Pavyzdžiui, „kosmologinės idėjos turi būti taikomos ne konstitutyviai, o reguliatyviai. Jos… tik susieja sąvokas į visumą“ (bet nekuria jų). Tai yra hipotetiškai traktuojama visuma, kai protas „siekia intelektinių žinių sisteminio vienumo, o šis… (tik kaip idėja) yra vien tik projektuojamas vienumas“.12 Taip išryškinamas proto instrumentarijus, kur vaizduotė turi didelę reikšmę. Šis teiginys leidžia numatyti ir vizijos kaip minties instrumento, jos formos ir kaip meno reiškinio vietą: tarp įvaizdžio, fantazijos, emocinio proveržio bei formos struktūrinio racionalumo – tarpinę, transformacinę, intermedijinę jos paskirtį bei leitmotyvinę „be pabaigos“ reikšmę. Pasaulio kaip racionalios schemos atmetimas, mechanistinio visumos gelmės matmens peržengimas – tai pagrindinė mūsų laikų prielaida meno vizijoms.

Kalbant apie viziją kaip apie muzikos žanrą, pravartu atsigręžti į XX a. iššūkius meno estetikai.

Kiekvieno žanro atsiradimo sąlyga yra jo poreikis. Tai reiškinys, išprovokuotas socialinių, istorinių postūmių ir meninio mąstymo pokyčių. Tokių sąlygų ypač gausu epochų lūžiuose, arba istorijos stilių sandūrose (sankirtose, dabar mėgstamas žodis, pabrėžiantis konfliktiškumą), kai išsieikvojus, „mirštant“ vieniems žanrams atsiveria tuštumos ir naujieji traukos centrai, randasi poreikis juos užpildyti. Idėjų pasionariško radimosi nerimas, laukimo virpesys. Tokia stiliaus sandūra galima laikyti XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, ypač meno reiškinius provokuojančią epochą dėl kelių čia minimų faktorių: 1) mokslo ir technikos pažangos, 2) romantizmo dekadentinio spekuliatyvumo peržengiamų ribų, 3) naujo žmonijos susidomėjimo kosmosu, astrologija, mistika, 4) socialinių poreikių nulemtų, viską nušluojančių judėjimų, virsmų ir revoliucijų ir jų sukeliamo pasaulio pabaigos pojūčio; 5) pasaulinių karų ir kataklizmų nuojautos; 6) išaugusio psichologijos vaidmens, pasąmonės tyrinėjimų 7) kino meno – 10 mūzos gimimo. Tajį virsmą dar kitu mastu kartoja XXI a. pradžia.

Lietuvoje visada aktuali vizionieriška pranašų dvasia įžengia į savo ciklą istorinio-mentalinio lūžio epochoje po II pasaulinio karo, Sovietų Sąjungai okupavus Rytų Europą ir prasidėjus šaltajam karui. Poreikis kalbėti metaforų kalba tapo būtinybe už geležinės uždangos atsidūrusiems menininkams, vėl reikėjo dvasingumo šauklių. Ir čia ypatingai stiprūs tampa žmonijos pirminės būties archetipai, oriento galios trauka, mitas, tautų išlikimo idėjos. Futuristinės vizijos iš už Atlanto.

Tai yra tik kai kurios dabarties vizijos žanro socialinės prielaidos, kurias inspiravo budėjimai ir kataklizmai.


____________________________________
1 Poetas Adomas Mickevičius, vedamas savo idėjų, netgi išvyko į Turkiją, kariavusią su Rusijos imperija, ir ėmė ten burti lenkų–lietuvių pulkus, kur Konstantinopolyje ir mirė (žr. Adomas Mickevičius. Laiškai, esė, proza. Sudarė, komentarus parašė ir vertė Algis Kalėda. –­ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, p.193).
2 F. Chopin. Opracowal Wladyslaw Dylęba. – PWM, 1975, p. 252.
3 Ferdinand ir Giaia Lanzi. Šventieji. Globėjai ir jų simboliai. – Vilnius: Alma littera, 2005, p. 160.
4 Šventojo Kazimiero kultas ir ikonografija Lietuvoje. Katalogas. Sud. Neringa Maslauskaitė, Sigita Maslauskaitė. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009, p. 560.
5 Ferdinand ir Giaia Lanzi. Šventieji. Globėjai ir jų simboliai. – Vilnius: Alma littera, 2005, p. 183.
6 Krikščionybės kronika. – Vilnius: Vaga, 1999, p. 177 (versta iš Xchronik des Christentums. München, 1997).
7 Ten pat, p. 176.
8 Algis Galinis. Oskaras Milašius. Trys gyvenimai. In: XXI amžius, 2005 m. liepos 27 d.; Oskaras Milašius. Poemos. Vilnius, 2002.
9 Vytutas Bacevičius. Išsakyta žodžiais. Sudarė ir vertė Edmundas Gedgaudas. –­ Vilnius: Petro ofsetas , 2005, p. 310.
10 Ten pat.
11 M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Parengė V. Čiurlionytė-Karužienė. –­ Vilnius: Vaga, 1960, p. 272–273.
12 Imanuelis Kantas. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, 1982, p. 457.


 

Skaitytojų vertinimai


70382. Saulė :-( 2011-09-02 18:18
Kodėl šis rašinys priskirtas temai MUZIKA???

70383. kliedesių konspekto autorei2011-09-02 21:34
Nors ir šimtąjį kartą perrašysi svetimų kliedesių konspektą, žodžiai netaps niekieno vizija.

70384. L2011-09-02 22:58
Kas čia per košmaras?..

70385. >L2011-09-02 23:49
Būsimos daktaro disertacijos ištrauka...

70387. Brandus kubilizmas2011-09-03 09:58
Net ir LM -Liancbergas ar jo pusprotės atžalos.....Kaip gaila..

70394. bevardė2011-09-03 15:24
Gal laikraščio redaktoriai paaiškintų, ką reiškia toks terminas "energetika"? Čia apie atominę elektrinę gal kalbama? Dabar laikraštis jau niekuo nesiskiria nuo žurnalo "Būrėja". Sveikinam ir linkim kuo daugiau miesčioniškų tekstukų su keliolika juoką keliančių išnašų.

70397. ?2011-09-03 18:45
Nesuprantu, ko čia visi piktinasi ir niekina autorę /o, kai kurie gatvės mentaliteto lygio palkūzai, net jos tėvą/. Labai gali būti, kad netikite tuo kas rašoma, bet gi galima tai pasakyti kultūringiau, neįžeidinėjant... Apsilankykite paskutiniuose Šiaurės Atėnuose, ten tp rasite rašinį apie visokias sansaras ir narvanas; o jei pasklaidysite Senąjį Tastamentą, aeba net Naująjį, ten rasite dar ir ne tokų dalykų apie kuriuos svarsto Autorė. Aš tai manau, kad viską gali paaiškinti mokslas, bet vis tiek palieku dar mažutį "nežinau". Viena yra aišku, kad beveik visais pranašysčių atvejais žmogaus smegenų veikla būna pakitusi.

70469. opinia2011-09-05 23:07
Manau kad autorė kuo puikiausiai įsipaišo į New Age kontekstą, kur vizija - tikrasis matymas, sutapatinamas su fantazija, krikščioniškoji mistika su okultizmu, Fatimos regėjimai su vaizduote rašytojų, rašančių fantastinius romanus... vienžo šiupinys.

70470. opinia2011-09-05 23:11
nors iš kitos pusės, būtų visai įdomu padiskutuoti mistikos tema.

70471. vizija2011-09-05 23:25
Pasaulis eina pries musu prigimti, nes nera suderintas su Dievo istatymais, todel pasaulis suvokia visur sunkumus...Musu tikroji, naturali busena yra malones busena... ir sioje busenoje nera jokiu sunkumu, ..stebuklas yra naturalus palydovas...malones busena yra naturali Dievo vaiko busena... jei jis nera malones busenoje, vadinasi jis yra ne savo naturalioje aplinkoje

70472. vizija2011-09-05 23:29
yra du diametriskai priesingi budai matyti broli... ir abu jie turi buti musu suvokianciam prote. Ir kaip mes atpazistam savo broli, taip mes atpazistam save. Sv. Dvasia mumyse yra dar silpnoka, tad kad sustiprintume ja savyje, turime ja dalintis.Jei matysim broli per Sv. Dvasia jame, tai atpazinsime ja ir savyje. Tai, ka atpazistame jame, atpazistame savyje. Ir tai kuo dalinames, stipriname savyje. Ir tik sustiprinus Sv,Dvasia savyje, imsime girdeti Jos balsa. Sventos Dvasios uzduotis perdirbti tai, ka sukure musu ego. Sventa Dvasia yra Dievo atsakymas i musu ego. Ir ji perdirba tame paciame lygmenyje, kuriame veikia ego, antraip musu protas nepajegtu suprasti pasikeitimo. Nes ego veikia erdveje ir laike, o Sv. Dvasia - Dievo amzinybeje. Vienintelis laiko aspektas, kuris yra amzinas - tai DABAR. Jis VISADA yra dabar. Sv.Dvasia yra mediumas tarp ego interpretaciju ir Dvasios dievisku desniu zinojimo. S.Dvasia yra sviesa ir be sios Dievo sviesos mes negalime pazinti saves, nes nezinom savo tikrosios vietos Dievo kurinijoje.

70473. vizija2011-09-05 23:31
Ramybe ego didziausias priesas, nes ego stipreja itampoje, atakuodamas. Karas yra ego islikimo garantas. Pavojaus ideja turi pastoviai "sedeti" ego prote. Ego galima laikyti atsiskyrimo simboliu. Kai tuo tarpu Sv. Dvasia vienija visus meileje. Ka suvokiame kitame, ta stipriname savyje. Gali musu protas nesuvokt teisingai, bet tada reikia leisti Sv. Dvasiai reinterpretuoti musu klaidinga suvokima.Sv. Dvasia yra tobuliausias mokytojas, nes naudoja tai, ka musu protas pajegia suprasti.

70474. viz2011-09-05 23:33
Ego daro si pasauli taip, kaip ji suvokia. Sv.Dvasia naudojasi siuo pasauliu kaip mokymosi priemone, padedancia suvokti tiesa per kontrasta. Tiesos mes nesukureme, bet ja atrade, rasime kelia namo, rasime tikraja laisve. Marija prieme Sventaja Dvasia ir tame sventume pagimde Jezu, Zmogaus sunu, kurio prote nebuvo nieko kas butu ne nuo Dievo, t.y. nebuvo ego mastymo. Todel Jis taip pat ir Dievo Sunus Kristus. Jis yra musu sektinas pavyzdys kelyje i sventuma.

70475. vizija2011-09-05 23:35
Neatleidęs protas mato ne klaidas, bet vien nuodėmes. Jis žvelgia į pasaulį nematančiom akim ir rėkia kai išvysta, per savo paties proto projekciją, nelaimingą, atakuojančią gyvenimo parodiją. Neatleidęs protas yra nusivylęs, be perspektytvų ir ateities, kuris pasiūlyt gali tik dar daugiau nusivylimų. Jis mato pasaulį kaip nepakeičiamą, bet nemato, kad pats pasmerkė save šiai nevilčiai. i Atgaila ir atleidimas - tai kelias į ramybę ir saugumą. Neatleidęs protas yra pilnas baimės, liūdnas, be vilties atsilaivinti nuo skausmo. Jis abejojantis ir piktas, išsigandęs ir gąsdinantis, išsigandęs tamsos, o dar labiau šviesos... - ir ką toks neatleidžiantis protas gali suvokti, jei ne vien savo pasmerktumą? Ką jis savyje gali laikyti, jei ne įrodymą, jog visos jo nuodėmės yra tikros?

70476. vizija2011-09-05 23:37
matyti brolį....Taip, pamatyt Kristaus veidą brolyje, tai atpažinti jo šventumą. Kai Jėzus pasakė "Aš esu su jumis visados", tai suprasti reikia pažodžiui. Galima matyti save kaip atsiskyrusį nuo Kristaus, nuo Dievo, bet tai tik nesveikas ego matymas, iliuzija ir todėl ji netikra. Ego moko, kad mes esame tai, kas nesame, o tai neįmanoma.

70477. vizija2011-09-05 23:39
Dievas pasielgia neįprastai: vienatinį savo Sūnų siunčia pas nusidėjėlius. Jo akyse kiekvienas žmogus – nusidėjėlis: „Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Jei norime būti Jo išgydyti, turime pripažinti, kad sergame. Galime būti išgelbėti, atpirkti, jeigu pripažinsime, jog tikrai to reikia. Dievas gerbia mūsų laisvę. Kas mano esąs teisus ir doras, tas atsiduria anapus Jėzaus įtakos sferos.

70483. hmm...2011-09-06 10:02
Autorė teigia: "Meninio mąstymo pagrindinis instrumentas yra vaizduotė – gebėjimas sąmonėje atkurti juslinį objekto vaizdą ir kurti naujus vaizdinius. Aristotelis tai vadino phantasia (gr.) arba imaginatio (lot.), įsiterpiančia tarp suvokimo ir mąstymo."-------- O jei baimės paskatinta vaizduotė kuria ir tamsiam krūme mato ima `matyti" baisiai pavojingas šmėklas? Ar tai irgi galima priskirti meninei kūrybai? Pvz.Horo filmai meniniai ar ne? Porno fantazija meninė ar ne? Kas gali atsakyti ar tikrai fantazija yra kūrybos pagrindas? Žudikai irgi fantazuoja kaip kuom daugiau malonumo gauti iš aukos kančios prieš tai nekaltą žmogų savo fantazijoj nuteisę kaip kažkuom kaltą, per mąstymo projekciją užmesdamas savo kaltės jausmą aukai. Jokia New Age filosofija su "padėk sau" knygelėmis neišsprendžia kaltės jausmo klausimo. Kaip ir jokios meditacijos.

70484. Who I am?2011-09-06 10:05
"Kas aš esu?" - klausia neatpazįstantys savęs. Būti gyvam ir neatpažinti savęs, tai tas pat, kas tikėti, jog esi iš tikrųjų miręs. ... Nes kas yra gyvenimas, jei ne buvimas savimi? ... O kas yra tas abejojantis? ... Kuom jisai abejoja?..... Kam savo klausimą skiria? ..... Ir kas į jį turi atsakyti?

70508. K2011-09-06 18:40
Kur aš čia papuoliau??? Beje, apie autorės tėvą tai galima Delfi pasireikšti, nėr čia ko ant Litmenio sienų peckioti. Negi kam nors neaišku, kad autorei iki jo muzikologinio lygio kaip iki kosmoso?

70510. RR2011-09-06 20:58
Nu chebra, kodėl galvojat, kad apie mistika tai bet kas ir bet kaip gali rašinėt? Čia irgi labai ryški ta GRAFOMANIJOS riba, kurią būdingai peržengia kultūros instituto išlaikytiniai. Tokie visažiniai, kur ir apie kūrybą viską supranta, ir apie gyvenimą, ir apie anapusinius reikalus. Jei gerb. redaktorė Nomicaitė domisi mistika, tai dar nebūtina iškart dėt Landsbergytės referato. Pasitaiko rimtesnių dalykų.

70515. vagneris2011-09-07 09:39
o jūs iškart su draudimais. tegu rašinėja. jau vien tai gerai, kad palietė šią vengiamą temą. o skaitytojai turi puikią progą negailestingai peršviest straipsnį savo virtualiu rentgenu, padiskutuoti ir taip išaiškinti klaidas. reikia turėti drąsos dėti straipsnį tokiam anoniminiam internautų teismui. va, kad ir tamsta. visai būtų įdomu sužinoti jūsų nuomonę tiek aplamai apie mistiką, tiek apie šio straipsnio paklydimus.

70517. placebas 2011-09-07 10:07
Ivanauskaitė savo knygoje placebas labai taikliai pavaizdavo kaip visa kas tikra šiame gyvenime yra keičiama į netikrus dalykus, apgaulę į placebą. Norom nenorom imi manyti, kad tai vykdo kažkokie sąmokslininkai. Bet greičiausiai tai vyksta dėl to, kad ne visi protai pasiruošę priimti šviesą. Taip kaip penkių metų vaikui niekas nebando aiškinti apie difernencines lygtis, kol jo protas nėra tam pasiruošęs. Jei visgi aiškintum, jis tai supras savaip, iškreiptai ir tai bus sunkiau iš jo atminties ištrinti, bandant vietoj to įrašyti teisingą teoriją. Šiaip tai mistikai yra įsitikinę, kad žmogaus protas nėra tuščia lenta ant kurios galima būtų rašyti ką nori. Jie, panašiai kaip Sokratas,,manė, kad protas atranda tiesą, jei turi tokį tikslą.

70521. tai ką? :-( 2011-09-07 11:54
daugiau niekas neturi jokių minčių nei vizijos, nei mistikos temomis? Nejau mūsų kulto kultūra neturi ką pasakyti? ar jau visi nugrimzdote į pačių žemiausių virpesių materializmą?

70522. :-( 2011-09-07 13:52
Suplakti Orvidą su Anele ir Mickevičių bei kitus - grubios klaidos, jei ieškome klaidų. Jei svarstome rimtai - prisiminčiau abstrakcionistą Marką Rothko, tapiusį monumentalias abstrakcijas bažnyčios erdvei. Galiu paliudyti, kad labai įtaigus, kažkada prie jo apsiverkiau. Bet reikėtų skirti psichines negalias ir mistiką, o čia visa tai supainiota.

70529. vagneris . pž2011-09-07 21:18
Rothko-Rothkovičius - JAV žydas, kilęs iš Daugpilio. Kokių bažnyčių erdves jis galėjoi tapyti? Ir kaip abstrakcija gali paveikti emocijas? man neaišku. Juk meninei dramai reikalinga kova tarp monstrų ir dievų. Įtariu, kad dauguma žydų abstraksionistų, kaip ir Kandinskis idėjų sėmėsi iš žydų misticizmo - Kabalos. Ypač iš kabala teorijos kaip viena spalva veikia kitą.

70535. 2011-09-07 21:59
Čia minėta abstrakcijomis dekoruota Rothko koplyčia: http://www.rothkochapel.org/index.php Vidaus vaizdai: http://www.google.lt/search?hl=lt&q=Mark+Rotho+murals+chapel+Houston&gs_sm=e&gs_upl=1508576l1519398l0l1522121l15l15l0l0l0l0l286l2961l0.9.6l15l0&biw=1013&bih=593&sei=f7ZnTpTdHoXFswbisOHpCg&um=1&ie=UTF-8&tbm=isch&source=og&sa=N&tab=wi Apie Rothko ir abstrakcijų prasmes ne taip paprasta trumpai papasakoti. Bet nereikia sektantiškai įsitverti tautybės ir religijos - jis buvo plačių pažiūrų amerikietis.

70545. 2011-09-08 10:50
Abstrakcijos gali kalbėti apie viską ir būti visokios. Gali būti nutapytos, tarkim, Šv. Rašto temomis. Jos nėra vien estetinės puošmenos interjerui dekoruoti ar grynoji estetika. Jose, ypač Rothko atveju, daug metafizikos.

70548. vaneris :-( 2011-09-08 11:38
daugiausiai metafizikos Kandinskio paveiksle "Juodas kvadratas baltame fone". Tiesiog gali medituot valandų valandas ... tiek daug minčių sukelia... visai rimtai. emigracijoje ir aš jaučiausi tokiu juodu kvadratu... manau, diasporos žydai jaučiasi panašiai izoliuoti ir vieniši ir iš čia kyla visas tas protestas prieš "svetimas" kultūras ir noras jas pakeisti. Shagalas savo Jaruzalės viziją rado Senajam testamente, bet ne nuo dangaus nusileidžiančią "Dangaus Jeruzalę", kuri ir simbolizuoja Dvasinį atgimimą. Jei Senajį testamentą traktuojam kaip žmonijos klaidžiojimą po "nuopolio" po ego iliuzinį pasaulį ir pasiruošimą (per pranašus) dvasiniam atgimimui, naujai Sąjungai su Dievu, tai žydų menininkai, įstrigę Senajame testamente, rūpinasi tik pasaulio išoriniu keitimu, bet ne vidiniu, kuris yra tikroji kismo priežastis. Ar suprantamai kalbu?

70552. vagneris2011-09-08 12:34
Šiaip iš visų iš carinės Rusijos kilusių žydų tapytojų man labiausiai patinka Shagalas kaip tik dėl savo žydiškumo o ne universalumo.

70553. 2011-09-08 12:42
Rothko teigė siekęs atskleisti žmogaus emocijas, žmogaus dramą tiek, kiek galįs ją patirti. Taigi, jam rūpėjo žmogaus vidus. Jis siekė "eliminuoti visas kliūtis, pasitaikančias tarp tapytojo ir idėjos ir tarp idėjos ir stebėtojo". Tokiomis kliūtimis jis laikė atmintį, istoriją, geometriją, nes jos supaprastina, jos tėra idėjos parodijos. Jam rūpėjo ir graikų mitai, ir religinės temos. "Verkiantys prie mano paveikslų išgyvena tą patį religinį jausmą, kurį išgyvenau aš juos tapydamas". Jo paskutinis darbas toje koplyčioje buvo Stotys, Stacijos. Todėl, nors ir studijavęs Torą vaikystėje, jis buvo veikiamas visos vakarietiškos kultūros, kaip ir visi kiti jo bendraamžiai. Todėl manau, kad žydų menininkų negalima apibendrinti į vieną visumą net ir religijos pagrindu.

70554. 2011-09-08 12:57
Visi tie menininkai ir nuostabūs, ir riboti. Gali užknisti ir Shagalo etnografija, ir Rothko minimalumas.

70555. 2011-09-08 13:15
Bet žydų misticizmas yra labai įdomus.

70558. vagneris2011-09-08 13:42
Gal nematėt Shagalo paveikslų Baltasis nukryžiavimas, Geltonas nukryžiavimas? Jis gerokai išauga iš etniškumo į misticizmą. Nors ir gražina Jėzų žydams, bet kuo puikiausiai perteikia nukryžiavimo esmę: kaskart kai smerkiam vienas kitą ar viena tauta kitą tautą, kaskart kalame Jėzų Kristų prie kryžiaus. Niekeas kitas, mano kuklia nuomne, nemokėjo paveiksle perteikti tiek daug gilių idėjų kaip Shagalas šiuose paveiksluose. Manau, jis pirmas juose taikliai sulygina nacizmą su bolševizmu. Ir greičiausiai todėl, kad abi šias sistemas kuo puikiausiai asmeniškai patyrė ir perprato tiek Veimaro respublikoje, tiek Rusijoje Lunačiarskiui bandant jį įkinkyti į naująją bolševikų kultūrą. Menininkas pasirinko sąžinės laisvę. Už tai jį gerbiu.

70559. 2011-09-08 14:03
Protu suvokiu, kad paveikslai puikūs ir gilūs, bet man ekstazę sukelia darbai su mažiau pasakojimo. Shagalo darbai man įdomūs savo istorijomis ir kontekstu. Nors jis kartu ir labai spalvingas, moka būti ir lengvas, ypač vėliau.

70560. žydų misticizmas?2011-09-08 14:07
tai kad kabalistų pasaulyje liko vos du - trys. Visi kiti šarlatai, tipo Berg, kuris "auklėja", o kartu reklamuojasi per dainininkę Madoną. Neva čia jo dėka ji taip iškilo. Nors kas be ko, tokie menininkai kaip Madona ir Elton Džonas tampa gerais propagandos įrankiais. O satanistai, panaudoję savo muzikoje Grigališkąjį choralą, tampa kone vieninteliais "mistikais" muzikoje. :) Nors misticizmas savo esme yra dieviškumo patirtis. Štai kaip veikia placebas. Ir jo pilna visur, kur tik pažvelgsi.

70561. vagneris2011-09-08 14:18
Shagalo paveikslas "Rabinas" buvo toks populiarus ir tiek daug atsirado norinčių jį pirkti, kad Shagalas jį turėjo nuolat pertapyti su nedidelėm interpretacijom. Tai atnešė jam nemažus honorarus. Nors žinovai teigia, kad Shagalą stipriai įtakojo Rembranto panašus Rabino portretas.

70562. pž > žydų misticizmas?2011-09-08 14:34
Būtų baisu, jei visos formos būtų išgrynintos ir nekistų. Juk yra giedančių choralą ir išpažįstančių kabalą. Gal jie mažiau matomi nei Madona. na ir kas? Niekas netrukdo gilintis ir domėtis kokia nors tradicine forma. Nereikia verkti dėl placebo, tik atsirinkti.

70565. Granausko neišvengiamumas :-( 2011-09-08 15:49
TOMAS MARCINKEVIČIUS Romualdas Granauskas. Trys vienatvės. Novelių romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 192 p. Granauskas, Aputis, Martinaitis, Geda – štai tau ir tikroji lietuvių literatūros mistika. Savi ir iki skausmo lendantys į kažkokią išskirtinai lietuvišką (?) sielos kertelę...

70567. Granausko neišvengiamumas2011-09-08 16:01
žmonės, kurių niekuomet negalėtum apkaltinti meistriškumo ir įžvalgos stygiumi, ir kartu – tokie be laiko pasenę, tokie su viskuo susitaikę, taip paskendę žinojimo banalybėje, kad ima baimė dėl visų jaunų galvų, skaitančių šiuos ir panašius autorius mokyklų vadovėliuose. Gyvenimas po klevu, kurį sodinai ne pats, – Dievas, jo pasiuntiniai, valdžia ar tiesiog alkoholizmas tikrai neverčia to klevo ne tik kad pjauti, jau ir apmyžti jį gali gėda pasidaryti… Labai žaviai linguoja galvomis pritardami filosofijai „kitaip juk vis tiek nebus“ (pasak Granausko, tiesiog „nebuvau gudrus, o dabar esu“) senoliai, ir jais nesižavėti, juos kritikuoti atrodo mažų mažiausiai negarbinga, dar blogiau – įžeidu. Kartėlis burnoje neišvengiamas, net jei puikiai supranti, kad nuolatinės Granausko citatos, sklindančios iš draugo lūpų, ir to draugo nesugebėjimas priimti ryžtingų sprendimų yra to paties užburto rato dalys. Kaip ir mokykliniai literatūros vadovėliai ir vadinamasis „lietuviškas mentalitetas“ – na kaip mes būsim ne filologiniais fetišais apdovanoti nuobodos, jei nuo paauglystės mus miestelių troboms ir nepakeičiamumui programuojate?

70568. Granausko neišvengiamumas2011-09-08 16:18
„Trys vienatvės“, pasak oficialių anotacijų, turėtų dar kartą patvirtinti, kad Granauskas negali rašyti blogai. Nemanau, kad dievybės statuso suteikimas ir argumentai nuo balzakiško pjedestalo yra gerai. Bet gal aš tiesiog negudrus. Tai, kad knyga – išimtinai biografinė, įvilkta tik į dvi personifikuotai gamtiškas noveles pradžioje ir pabaigoje, nėra itin geras ženklas...........Ir kaip čia taip išeina, kad tie memuarai tokie iš šalies neįdomūs? Vaikystės ir paauglystės nutikimai dar „kabina“, juose dar ir tiurmos, ir bombos, ir pasakojimo stilius kažkoks neapkiautęs, lyg pats autorius būtų tuo vaiku dar kartą patapęs, dar kartą įgavęs gebėjimą stebėtis, svajoti, maištauti ir mylėti, visas skaidrus skaidrus kaip samagono lašas tėvo taurelėj. Viskas ima ristis į nuokalnę ties Skuodo laikraščio redakcija – labai, beje, taikliai aprašyta ir pažįstama. ...........Granausko „Tris vienatves“ skaičiau autostopu keliaudamas po Balkanus – priešlapius išmarginau ženklais, prašančiais mane pamėtėti iki Serbijos ir Kroatijos. Granauskas, kaip vienas nesibaigiančios tradicijos kūrėjų, balkaniškos kultūros akivaizdoje įgavo pranašiškų savybių: kas geriau sugebėtų man parodyti, nuo ko būtent reiktų bėgti ten, kur viskas kitaip? Granauskas, žodžio meistras ir pasyvumo genijus, galėtų būti simbolis tos stagnacijos, kuri privertė Joyce’ą palikti Airiją. Prieš kelerius metus dar būčiau manęs, kad šios gyvenimo kaip pakeleivio tradicijos neigimas yra paprasčiausios baimės apraiška: nepakelia mat žiaurios tiesos ir juodojo humoro. O dabar labai tikiuosi, kad niekuomet nepasiduosiu šiam kultūriškai primestam mentalitetui, teigiančiam, kad tik žiauri tiesa iš tikrųjų gali būti tiesa.... šatenai

70569. musse2011-09-08 16:31
Tomui M. nebetinka ieskantys vienybes su gamta rasytojai. Mat vienybes su internetu metas atėjo... nors tiesa sakant tos vienybes su gamta ieskotojai ne gamtoje jos iesko, bet dazniausiai Suokalbyje... nors tu ka

70581. hmm...2011-09-08 19:39
jei ne Granauskas, tai kas tada išvis yra gera literatūra?

70583. opinia2011-09-08 19:57
gera literatūra įtraukia mūsų širdis ir protus ir priverčia mus suprasti mūsų egzistencijos prasmę. Skaitydamas gerą literatūrą skaitytojas džiaugiasi.Tačiau tas džiaugsmas beturėtųų baigtis kartu su skaitymu, nes pagrindinė žinia, kurią siekė perteikti rašytojas, išlieka. Ji padeda man kur kas aiškiau matyti save ir mane supančius žmones bei pasaulį... kitais žodžiais tariant, padeda aprašomai istorijai susijungti su mane supančiu pasauliu. Gera literatūra istoriją pateikia idomiu, neįprastu būdu naudodama žodžius ir priverčia mane pasaulį matyti ir pajausti rašytojo akimis...

70584. Paviano Valewntinaviciaus klapciukai2011-09-09 00:43
tiesiog privalo pejarinti Liancbergu ishgamu ataugas:)))Juokinga:)))

70585. Liancbergytes tetukas yra zmogzudys2011-09-09 00:46
Kaip dukrytei miegasi?

70586. 3102011-09-09 00:48
Liancbergu klano atmatos po blatu vis reiskiasi LM ,nes vyr redagtorius jug partietis Platelis:)Kaip shlykshtu,kaip bjauru.Taciau PlATELIUI IR lIANCBERGU SHEIMYNELEI NEDUOTA TO SUvokti:)))

70587. vovovo2011-09-09 00:49
Dar truksta Glamurines sapaliotojos ish partshkolos:))))))

70588. :)2011-09-09 01:06
LM moderatoriai-invalidai i kelnes net pridejo-pasmirdo visa Lietuva:)))

70589. Pavianas Valentinavicius:)2011-09-09 01:07
Liancbergai i sikna pabuciuokit,mazafakos:)))

70590. OK2011-09-09 01:09
Labanakt,Platelio gaideliai :))))

70592. raimis2011-09-09 10:13
Įdomus, labai savitas komentarai "70567. Granausko neišvengiamumas" ir "70568. Granausko neišvengiamumas". Įžvelgta giliai slypinti mūsų klasikų inercija, saviapologija, neneigiant jų savitumo. Tų mūsų granapučiųmartinaičių biografijų panašumai yra buvusios sovietinės tipologijos , bendrumai( juk ne kiekvienas buvo Antano sūnus Tomas Venclova, vedęs gražią žydę Ogaj ir padaręs demaršą į Vakarus). Šiek tiek trobelninkai, kaimų ir miestelių kilmės tie mūsų rašytojai, bet - talentingi, netgi labai saviti ( Granausko " Jaučio aukojimas") ir etc.

70593. opinia sužavėta - 2011-09-09 11:36
kiek daug minčių! kiek naujų idėjų net šešiuose postuose pripostino vo vo vo. Nereikia nei straipsnio paskaityti, nei komentarų - užtenka pavardę pamatyti, kad genialios mintys šautų į galvą:)

70594. opinia - raimiui2011-09-09 12:03
Kaip suprantu, T.Marcinkevičius manymu agrariniai rašytojai jau atgyveno ir šiuolaikiniam jaunimui jie jau nebeturi ką pasakyti. O aš jau tada "jaučio aukojime" ieškojau paslėptos prasmės/žinios po visais tais gražiais žodžiais ir trim sakiniais išreikšto pasakojimo, bet neradau. Graži kalba, taip, talentingas gebėjimas išreikšti mintį, bet gilesnės minties pritrūko. Bet "Duonos valgytojai" - apysaka tobula. Mano akimis žiūrint. Nuostabiai perteiktas kontrastas tarp dvasingos praeities senosios kartos atstovų, kurie jaučia šventumą visame juos supančame pasaulyje ir bedvasės sovietinės dabarties suformuoto jaunimo... tai genialu ir tai aktualu netgi šiandien. Ši novelė turėtų būti įtraukta į privalomoos literatūros sąrašą mokyklose... ` " ieškojau paslėptos prasmės žinutės, kurios nesuvoktų primityvi kgb cenzorių klausa, bet neradau.

70598. raimis2011-09-09 15:00
Opinia, Glavlitas ir KGB labiausiai ir nekentė metaforų ir paslėptų/slaptų poteksčių ( ezopų), nors Granauskas rašė metaforiškai atviru tekstu. Klasikas gyvasisi už " Jaučio..." ir apsakymus bei apysakas ( itin man patinka " Raudona ant balto").

70599. katė2011-09-09 15:20
Granauskas parodo, kaip žmogų veikia laikas, jis pasilieka senojo žmogaus pusėje ir su ašara aky stebi pasikeitinus. Skaitydamas susitapatini su juo ir pačiam graudu pasidaro. Iš tiesų žmonės nei gerėja, nei blogėja. Ir jauni, ir seni kapstosi po tą patį mėšlyną, tik jauni dar turi vilčių jį paversti rojum, bent sau, o seni tas viltis jau palaidojo. Kaimo žmogus yra labai racionalus, tik gal šiek tiek lėtesnis, nes saulės juk nepaskubinsi.

70601. katei nuo raimio2011-09-09 15:58
Pritariu, gražiai argumentavai. Saulės nepaskubinsi anei mėnulio. Tik sau įspirti šiknon yra kebloka, todėl ir nesuaktyviname savęs patys dėl savęs. Žinoma, ir dėl artimųjų.

70602. vovovo2011-09-09 18:23
ojojojoj

70616. Opinia - raimiui2011-09-11 11:19
"Raudona ant balto" ir man labai patiko. Be ašaros aky:) Kažkoks žodžiais tiesiogiai neišreikštas architipinis meilės jausmas, kuris, beje, slypi ir mūsų senovinėse dainose, - pagauna, įtraukia ir lydi per visą knygą. Perskaičiau vienu ypu. Yra dar Lietuvoje tokių žmonių, kurie lyg Granausko "Saulėlydžio senis" įdvasina visą save supančią aplinką. Visada, net automobiliu pravažiuodama kokį miestelį, aiškiai pajuntu ar jis turi/turėjo "saulėlydžio senį" ar ne. Panašiai galima jausti skirtumą tarp viduramžiais krikščioniškųjų masonų gildijų statyto Vilniaus ir naujųjų rajonų dvasios. Taigi, laikas paliko antspaudą erdvėje. Nemėgstu miestų, neturėjusių viduramžių. Todėl nemėgstu Niujorko, mėgstu senutę Europą ir visą tą Viduržemio jūros pakrantę.

70619. hmm...2011-09-11 13:13
nejau Granauskas nepatytė meilės? Kodėl nei vieno romano apie meilę neparašė? Duburys? Bet juk tai sovietinės meilės surogatas, kilęs iš kaltės jausmo ir užsibaigiantis impotencija.

70620. matomai buvo2011-09-11 13:19
Kai rašė "Vasara baigiasi rudenį" Granauskas aiškiai buvo įsimylėjęs. Šį meilės jausmą Lukšui tik perpus pavyko perteikti. Įdomu kodėl Rašytnamio archyvarai neįtraukė nei šio, nei kitų scenarijų, bei pjesių į Granausko bibliografiją. Todėl gal ir atrodo, kad visą dešimtmetį rašytojas buvo "daugiadienėse".

70621. vizija (tyliai, kad niekas negirdėtų)2011-09-11 14:03
rašau knygą "Paskutinė Romualdo Granausko meilė". Tai knyga apie meilę. Tikrą.

70625. taigis:) 2011-09-12 08:47
daug talentingų, bet jei nori paskaityti tikrai įdomią knygą, turi ją parašyti pats.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:31:45 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba