Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-02 nr. 3343

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDEMARAS KUKULAS91
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI2
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Perėjęs į mirusiųjų bendruomenę
11

EX PROFESSO 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei*
15

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Šalia Kotrynos bokštų...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Laisvės romantikė Prancūzija: du dešimtmečiai partnerystės
3
• ROMAS GUDAITIS.
Maža sakmė apie gražų žmogų

KNYGOS 
 RIMANTAS SKEIVYS.
Demokratijos šauklys
5
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Amžinybė momente
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Kokios girnos sukosi velnių malūnuose
4

TEATRAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Lėlė“ užminė mįslių

MUZIKA 
• JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ.
Vizija
62

DAILĖ 
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Sugrįžtant į Antano Samuolio pasaulį
1

PAVELDAS 
• Vilniaus paveikslų galerijoje –­ japonų rankdarbių paroda

POEZIJA 
• SALOMĖJA BURBAITĖ5
• ALGIS LAURINAVIČIUS4
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Septynios meditacijos
9

PROZA 
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ.
Švytintys debesys
6

VERTIMAI 
• PALI CANON

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Klausimas
9

IN MEMORIAM 
• EDUARDAS JUCHNEVIČIUS
1942 – 2011

DE PROFUNDIS
Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu;
nepažįsta jis pasigailėjimo. Gintaras Beresnevičius
 
• BARBĖ BARBAITĖ.
Hamletas
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Profanas, Camus ir Meilė
2
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Apie neapsisprendimą
2
• ARTŪRAS VALIONIS.
Komisijos pasitarimas

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2
• ARŪNAS UOGINTAS.
ARTVILNIUS’11
Lietuvos regionų meno problemos?
2
• ARMINA JONUŠAITĖ.
LDS kolekcija: menininkas ir valstybė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Vandens atmintis: kaita ir tradicijos
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Amžinas ir kintantis pasaulis
• Informacija
• Jubiliejai1
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

KNYGOS

Demokratijos šauklys

RIMANTAS SKEIVYS

[skaityti komentarus]


POVILAS VIŠINSKIS: IDĖJOS IR DARBAI.
Sudarytoja Striogaitė D.

– Vilnius: Versus aureus, 2011.

Sunkiausia žvelgti į pasaulį savo akimis. Skaudžiai apsirinka grindžiantieji gerovę paramos teikėjų gera valia ir išmintimi. Svetima tiesa retai būna pilna. Spręsti reikia remiantis sava patirtimi. Tik gerai žinodami tautos kultūros, politikos, socialinių santykių tradicijas, įvardydami reiškinius taip, kaip regime ir suvokiame, o ne kaip aiškina kiti, galime būti lygiaverčiai partneriai ir draugai. Neįkainojamas tikrumo ir pasitikėjimo savo jėgomis šaltinis yra lietuvišką valstybę kūrusių žmonių gyvenimas, užmojai, „be ryto nakties“, anot Maironio, viltys ir sapnai. Turime nuolat jausti savo ištakas. Sėkmingu atsigręžimu į vis dar iki galo neapmąstytą ir neperprastą XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių tautinio judėjimo pakilimą laikytinas ir straipsnių rinkinys „Povilas Višinskis: idėjos ir darbai“.

Sudarytoja lituanistė dr. Dalia Striogaitė Žodyje skaitytojams nurodo, kad leidinio tikslas – „suaktualinti požiūrį į Višinskį, atnaujinti jo veiklos ir darbų sampratą“ (p. 10).

Daugiau kaip prieš šimtmetį įsisiūbavęs tautinis judėjimas buvo jėga, radikaliai pakeitusi senąją socialinių santykių sanklodą Lietuvoje. Iš sulenkėjusių dvarininkų įtaką perėmė lietuviško kaimo išugdyta demokratinių pažiūrų šviesuomenė, kurią rėmė patriotiškai nusiteikusi smulkioji bajorija. P. Višinskis buvo aktyvus šio proceso dalyvis. Jis atstovavo kartai, kuri ugdė demokratinį lietuvių tautos mentalitetą, diegė savivaldos principus, klojo modernaus Lietuvos valstybingumo pagrindus.

Iš naujo atrasti tautinio judėjimo idealus skatina ir tai, kad pastaraisiais metais ėmė keroti požiūris – neva tautiškumas esąs atgyvena, pilietinės visuomenės plėtojimosi stabdys. Nusimąstoma iki to, jog ignoruojama akivaizdi tiesa, kad Europos Sąjunga yra tarpusavio pagarbos, tolerancijos ir lygiateisiškumo siejamų tautų bendrija, nenorima suprasti, kad pastangos kurti abstraktų Europos identitetą yra spekuliatyvios, primena kadaise lipdytą „sovietinę liaudį“ – politinį konstruktą, „pilietinės tautos“ pirmtaką, teoriškai privalėjusį vienyti Sovietų Sąjungos tautas, o iš tikrųjų slėpusį agresyvų rusų tautos protegavimą. Lietuvių tautinis judėjimas unikalus tuo, jog gerbė visas tautas. Nesusipratimai prasideda tada, kai ekspansyvios jėgos visais įmanomais būdais ima pirštis į draugus, siekia privilegijų ir išskirtinių teisių.

Tautinio judėjimo problematika sudaro leidinio „Povilas Višinskis: idėjos ir darbai“ straipsnių kontekstą. Kai kuriais atvejais dėmesys P. Višinskiui regisi išsklaidytas. Kita vertus, platesnis apžvalgos laukas jo asmenybės suvokimą padaro įvairiapusiškesnį. Įvairovę didina straipsnių autorių gausa. Jų net 22. P. Višinskis aprėpiamas nuo idėjų interpretavimo iki biografijos epizodų.

Įvadiniu galima laikyti D. Striogaitės straipsnį „Varpininkų ir Povilo Višinskio darbuotė: prasmė ir vertė“. Jame primenami varpininkų siekiai konsoliduoti lietuvių tautą, gaivinti tautinę tapatybę, skatinti pasipriešinimą rusinimui ir lenkinimui, skleisti švietimą, siekti politinio Lietuvos savarankiškumo. Nurodydama šių siekių sąsajas su P. Višinskio pažiūromis, esmine P. Višinskio charakteristika D. Striogaitė laiko ryžtingą demokratijos principų propagavimą. Kaip faktiškasis po Vinco Kudirkos mirties „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktorius, varpininkų judėjimą P. Višinskis kreipė aktyvaus priešinimosi carinės Rusijos despotizmui linkme, kvietė kovoti už lietuvių tautos savivaldą, siekti piliečio teisių.

D. Striogaitė pabrėžia, kad politinė P. Višinskio veikla išaugo iš kultūrinės. Kultūros ugdymas, anot P. Višinskio, yra būtina demokratijos sąlyga. Tautiška ir patriotiška – tai ne Lietuvos senovės idealizavimas, ne užsisklendimas savyje. „Patriotizmas turi eiti sykiu su pažanga, atvirumu pasaulio kultūrai, dedant pastangas prilygti kitoms šalims ir gal net lenkti jas“ (p. 38).

P. Višinskis ne kartą palankiai atsiliepė apie kitataučius, siekė vaisingo tautų ir kultūrų bendravimo. Subrandinta valstietiškos ir bajoriškos kultūrų simbiozė, anot jo, esanti modernios lietuvių kultūros pagrindas.

Kazio Misiaus straipsnis išsiskiria apibendrinimų objektyvumu, aiškiomis išvadomis. Duota glausta spaudos draudimo istorija, išryškintas Motiejaus Valančiaus vaidmuo telkiant pasipriešinimą carizmui, nušviečiamas P. Višinskio indėlis siekiant spaudos draudimo panaikinimo. Straipsnį papildo žinios apie veiksmingą žydų advokatų Augustino Kaminkos ir ypač Maksimo Hanfmano pagalbą P. Višinskiui.

Dėmesį patraukia Rimanto Miknio pastangos įrodyti, kad P. Višinskis evoliucionavo nuo tautinės prie pilietinės demokratijos. Straipsnis paperka kūrybingumu, teiginių precizija, kruopščiai išanalizuota autentiška dokumentika. Abejonių kelia tendencija įsprausti P. Vi­šinskį į dirbtinai konstruojamos tautiškumo ir pilietiškumo priešpriešos rėmus. P. Višinskis nevartojo tokių sąvokų, kaip „politinė tauta“, „pilietinė tauta“ ir panašių. Save ir bendraminčius vadino „demokratais“, o ne „liberalais“, kaip bandoma įteigti, vadovaujantis kai kuriais šiuolaikinės politologijos požiūriais ir klasifikacijomis. Tai, kad P. Višinskis gerai suprato ryžtingos politinės kovos svarbą, siekiant demokratinių permainų Rusijos imperijoje, o kartu ir Lietuvoje, kad reikalavo radikalaus carinės patvaldystės demokratizavimo, vargu ar gali būti traktuojama kaip tolinimasis nuo tautiškumo, neva reiškiantis slinktį prie abstrakčios pilietinės demokratijos. Kova už lietuvių tautos teises P. Višinskiui buvo ir liko svarbiausias politinis siekinys. Abejotinas pats tautiškumo ir pilietiškumo priešinimas. Tai skirtingos prigimties ir funkcionavimo sričių dalykai.

Nurodyta tendencija nėra vyraujanti rinkinio straipsniuose. Atsižvelgiant į R. Mik­nio kūrybingumą ir aukštą profesinio diskurso lygį, būtų galima žvelgti į ją kaip į naujos P. Višinskio interpretacijos ieškojimą, bet tai nėra individualus atvejis. Ši tendencija atspindi bendresnį reiškinį – pokomunistinei Europai būdingą nepasitikėjimą demokratija, į viešąją erdvę prasiskverbiantį įvairiomis chimeromis ir fobijomis. Viena tokių fobijų yra tautiškumo tretiravimas. Užuot kovojus su realiomis jaunų Vidurio ir Rytų Europos demokratijų negerovėmis, kaip antai, žemu etinės, socialinės ir pilietinės kultūros lygiu, asmeninės piliečių iniciatyvos stoka, socialinio teisingumo ignoravimu, verslo ir švietimo, mokslo, laisvųjų profesijų plėtojimosi netolygumu ir pan., baidomasi savo pačių žadinamo vaiduoklio. Demokratija, jei ji tikra, o ne tariama, jei plėtojasi sutinkamai su savo principais, yra pajėgi užtikrinti visų piliečių, nepriklausomai nuo to, kas jie būtų, gerovę ir taikų sugyvenimą.

Multikonceptualumas ir skirtingi požiūriai duoda galimybę straipsnių autoriams sutelkti žvilgsnį į realųjį, nukeltą, anot Marijaus Šidlausko, nuo „kultūrinio herojaus“ pjedestalo, P. Višinskį, leidžia sklaidyti nepalankios konjunktūros dešimtmečiais puoselėtus šios iškilios asmenybės suvokimo stereotipus.

Brigita Speičytė, remdamasi teoriniais Cliffordo Geertzo kultūrų interpretacijos principais, pristato P. Višinskį kaip aukštosios ir žemosios kultūrų tarpininką, kaip demokratą, siekusį šalinti svetimumo ir atsiribojimo barjerus tarp skirtingų socialinių sluoksnių. Šalia kitų teigiamybių autorei, regis, sėkmingai pavyko užčiuopti tai, kas svarbiausia – ypatingą P. Višinskio atsidavimą bendriems reikalams, vidinį, iracionalų, tik tarp žemaičių dar kartais pasitaikantį nesavanaudišką troškimą padėti kitiems – suvargusiems, nelaimių prispaustiems. Taip kadaise žemaičiai mūšio lauke gindavo nuo priešo sužeistą karį, kad atsitiesęs vėl stvertųsi ginklo...

Viktorija Daujotytė, literatūrinei P. Višinskio darbuotei pavadinti radusi taiklų apibūdinimą „Višinskio akademija“, ne tik išryškina šios veiklos unikalumą Lietuvos kultūroje, aptaria programą, bendravimo su bręstančiais talentais skirtybes, puikius nuoširdaus rūpinimosi rezultatus, bet ir pateikia subtiliai pagautą P. Višinskio ir Jono Biliūno paralelę, sugestionuojamą J. Biliūno vaizdelio „Pakeleivingi“ motyvų.

Ilona Čiužauskaitė palygina P. Višinskį su Vaižgantu. Abu buvo aktyvūs Lietuvos valstybingumo ir kultūros puoselėtojai. P. Vi­šinskis – radikalus pasaulietinės demokratijos šalininkas, Vaižgantas – tolerantiškas, nevengiantis kompromisų, katalikiškos demokratijos rėmėjas. Vaižgantas gerbė ir geru žodžiu minėjo P. Višinskį. P. Višinskis žvelgė į Vaižgantą kaip į priešininką.

M. Šidlauskas žinomas kaip veržlios minties lituanistas, stereotipų laužytojas. Jis ištikimas sau ir čia. Pirmajame jo straipsnyje atkreipiamas dėmesys į P. Višinskio mąstymo individualumą, į sąlyčio taškus su modernistinėmis Juozapo Albino Herbačiausko ir Sofijos Čiurlionytės-Kymantaitės idėjomis, aptariamas idealistinis demokratinio parlamentarizmo propagavimas. Antrajame intriguojančiame straipsnyje „Povilas Višinskis moteriškumo ir vyriškumo sūpuoklėse“ pabrėžiamas P. Višinskio poveikis moteriškos savimonės laisvėjimui Lietuvoje, išryškinamas jo vaidmuo Žemaitės ir Šatrijos Raganos dvasinei raidai.

Išsiskiria Vytenis Rimkus, paskelbęs straipsnį ne apie P. Višinskį, bet apie ypatingą Žemaičių žemės kraštą – paslaptingą trikampį tarp Šiaulių, Tytuvėnų ir Varnių, kur susiliečia aukštupiai, miškuose slepiasi šimtametėmis eglėmis ir pušimis apaugęs Vytauto kelias, kalvų pakraščiuose rymo aibės išsibarsčiusių kapaviečių, tvyro energija, kuri nuo amžių traukė į šį kraštą kruvinus mūšius, sukilimus, kautynes. Pro čia driekėsi Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų frontai, vaitojo ugnimi laistomi laukai, čia, Minaičių kaime, prie ūkais apsitraukusių Tyrulių pelkių, su rusų okupantais kovoję partizanai 1949 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Nepriklausomybės deklaraciją – lietuviai buvo, yra ir visada bus laisva tauta...

Kiti du V. Rimkaus straipsniai informatyvūs, bet ne taip sujudina vaizduotę. Antrajame nurodomas P. Višinskio poveikis Lietuvos bajorų, kaip antai, Biržiškų, Pliuškevičių, Jaloveckių, Goesų, Putvinskių, Šalkauskių sulietuvėjimui, trečiajame supažindinama su P. Višinskio recepcija dailėje.

Juozo Girdzijausko straipsnis „Povilas Višinskis tautos kultūroje“, regis, per neapsižiūrėjimą pateko į antrąjį – P. Višinskio biografiją ir konkrečias veiklos sritis nušviečiantį skyrių. Fundamentali lietuvių kultūros intencijų, istorinės perspektyvos ir P. Višinskio demokratinių nuostatų jungtis daro straipsnį viena ryškiausių atnaujinto P. Višinskio suvokimo pozicijų.

J. Girdzijauskas atskleidžia tautinės savimonės apraiškas P. Višinskio publicistikoje ir politinėje veikloje. Tautinės tapatybės pagrindu laikydama gimtąją kalbą, lietuviškoji savimonė skleidėsi į sėkmingo tautos gyvavimo sąlygas įjungdama modernios demokratinės visuomenės funkcionavimą užtikrinančius veiksnius –­ švietimą, mokslą, luominės tautos sandaros evoliuciją ir modifikavimąsi, partinį diferencijavimąsi, ūkinio pajėgumo kilimą, politinės sąmonės klostymąsi, nepriklausomos valstybės kūrimą. Reikšmingiausia yra tautos vienybės idėja. Anot P. Višinskio, kad skirtingų interesų tautos luomai (dabartiniu požiūriu – tautos sluoksniai) būtų vieningi, nepakanka išlavinto proto ir jausmų: reikalingas aukojimasis, atsidavimas, meilė žmonėms, o ne rūpinimasis savimi ir savo šeimos gerove. J. Girdzijauskas nurodo, kad P. Vi­šinskis aiškiai skyrė tautą nuo liaudies teigdamas, jog ne visada valdančiųjų siekiai sutampa su liaudies valia. Nesutapimas veda prie tautos skaldymosi ir nykimo. Sustabdyti slinktį į pražūtį gali tik politinių tautos jėgų vienybė, siekianti socialiai teisingos visų visuomenės narių gerovės nepriklausomai nuo tikėjimo, tautiškumo, išsilavinimo, turto, amžiaus, lyties.

Ne mažiau reikšminga ir kita J. Girdzijausko įžvalga, nušviečianti P. Višinskio požiūrį į tikėjimą. Straipsnio autorius pažymi, kad P. Višinskis niekada nėra neigęs tikėjimo esmės: tariamasis jo „bedieviškumas“ iš tikrųjų yra tik nusivylimas formaliu tikėjimo išpažinimu, kai tikima nesuvokiant tikėjimo dvasios ir prasmės. Žmonių atšalimo nuo bažnyčios priežastimi P. Višinskis nurodo dvasininkų nenuoširdumą, netinkamą jaunimo auklėjimą, atotrūkį nuo krikščionybės tiesų. Tikėjimas, teigia P. Višinskis, yra laisvas žmogaus apsisprendimas, jo sąžinės reikalas. „Mes tikim, kad ne tas bus išganytas, kuris penktadienį silkę valgys ir kas metai keturias mišias užpirks, bet tas, kurs neskriaus jokiu būdu savo artimo ir mylėdamas kels jį aukščiau ir padės įstoti į doros kelią!“ –­ P. Višinskio mintimi užbaigia straipsnį J. Girdzijauskas (p. 124).

Kituose antrojo ir trečiojo skyrių straipsniuose žvilgsnis nukreiptas į tautinio judėjimo veikėjus, įvykius, konkrečias P. Višinskio biografijos ir veiklos sritis.

Grįžęs po gydymosi Jaltoje į Lietuvą, keletą metų P. Višinskis mokytojavo dvaruose. Genė Juodytė rašo apie metus, praleistus Pavirčiuvėje pas Jaloveckius, Audronė Kiršinaitė – apie laiką Kurtuvėnuose pas grafus Pliater-Zybergus, Dalia Striogaitė nušviečia bendravimą su lietuvybės rėmėju Vladu Putvinskiu-Pūtviu, Šilo Pavėžupio dvaro savininku. Jųdviejų bendradarbiavimas Šilo Pavėžupį pavertė draudžiamos spaudos platinimo centru. Janina Švambarytė-Valužienė apibūdina artimą P. Višinskio talkininką socialdemokratą Antaną Povylių, aktyvų Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvį, vėliau išrinktą Rusijos II Valstybės dūmos deputatu. Jonas Petronis rašo apie Višinskio pažintį su Petru Rusecku – aktyviu 1905 m. revoliucinių įvykių Lietuvoje dalyviu.

Irena Rudzinskienė pateikia detalią P. Višinskio kilmės genealogiją. Irenos Višinskaitės-Čepienės straipsniuose aptariamas P. Višinskio indėlis į lietuvių etnografiją, išryškinamas dėmesys dvasinei žemaičių kultūrai, pristatoma šviečiamoji P. Višinskio veikla – slaptos mokyklos įsteigimas Ušnėnų kaime, parašyti nauji elementoriai vaikams.

Malonu konstatuoti intelektualinę leidinio sudarytojos Dalios Striogaitės straipsnių brandą. Egzistencinis veržlios P. Višinskio prigimties apmąstymas siejamas ne tik su demokratinėmis pažiūromis, bet ir su gilia dvasinės kultūros pajauta. Visiems 5 leidinyje paskelbtiems literatūrologės straipsniams būdinga individualumas, nauji požiūrio rakursai ir interpretacijos. Objektyvų akademinį diskursą prireikus keičia laisvesnė žiūra. Tai pastebima aptariant galimą P. Višinskio sugestiją kalnų motyvo sklaidai lietuvių literatūroje, apmąstant staigios P. Višinskio mirties egzistencinį ir kultūrinį daugiaprasmiškumą. Ypač įtaigus straipsnis apie garsiąsias XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Šiaulių gegužines, vadintas „tautinio atgimimo gegužinėmis“. Ne viena slėpė ir neoficialius varpininkų suvažiavimus. Išryškindama P. Višinskio vaidmenį rengiant Šiaulių gegužines, D. Striogaitė pažymi jas buvus paveikia lietuviškos visuomenės politinio lavinimosi mokykla, „valstybės ir valstybingumo kūrimo pradžiamoksliu“, kuris davė stiprių impulsų būsimojo Lietuvos elito pasaulėžiūros ir savivokos klostymuisi.

Ne mažiau imponuojanti Broniaus Raguočio kompetencija aptariant P. Višinskio publicistinę veiklą. Spaudos kultūros, švietimo funkcijas P. Višinskis derino su tautiškumo ugdymo uždaviniais; tautiškumą, kaip ir būsimą Lietuvos valstybę, grindė pagarba žmogaus teisėms. Publicistikos nušvietimą papildo Poznanės universiteto daktarės Ewos Stry­czynskos-Hodyl straipsnis apie P. Vi­šinskio bendradarbiavimą XX a. pradžioje Varšuvoje ėjusiame lenkų socialdemokratų savaitraštyje „Ogniwo“.

Blankesnį įspūdį palieka literatūrologiniai straipsniai. Dalia Jakaitė taikliai fiksuoja P. Višinskio figūros sąlyginumo apraiškas postmodernistinėje Juozo Erlicko ironijos žaismėje, kurią, anot jos, suponuoja gelmės (vertybiniu atžvilgiu stabilios praeities) ir paviršiaus (modernios, tačiau vertybiškai pakrikusios dabarties) opozicija, bet buklūs alogiškos poetikos koreliacijų gvildenimai lieka pakibę ore: stinga bent jau bendriausio postmodernistinio meno vertinimo – ar tai tos pačios absurdiškos modernios tikrovės dalis, ar kas nors aukščiau jos, kitaip tariant, ironiška „akis“, žvelgianti į tuščiavidurę dabarties fikciją.

Janina Barauskaitė įtaigiai išryškina P. Višinskio portretavimo Bitės Vilimaitės novelėse niuansus, bet užuot nors kartą kritiškai pasvėrusi minorišką interpretacijos monotoniją, tik dar labiau išpučia P. Višinskio – anot M. Šidlausko, lietuvių kultūros herojaus – elegišką aureolę.

Aurelijos Stankutės interesas skirtas P. Višinskio literatūros sampratai – ką kaip suprato ir ko mokė kitus. Motyvuotai išryškinamas visuomeninis P. Višinskio kritikos angažuotumas, pozityvistinis meno ir kūrybos supratimas.

Irenos Višinskaitės-Čepienės ir Danutės Višinskaitės-Miliukienės straipsniai leidinio pabaigoje vertintini kaip gyva memuaristika, persmelkta P. Višinskio reikšmės lietuvių kultūrai įsisąmoninimo. Abi autorės yra perėmusios iš P. Višinskio jautrumą lietuviškos būties rūpesčiams ir reikalams.

Jūratė Sprindytė „Akistatoje su monografijos „Povilas Višinskis“ rankraščiu“ nukelia į netolimą praeitį – parodo, kaip sovietiniai cenzoriai „gerino“ tėvo Adolfo Sprindžio daugelį metų rašytą darbą apie P. Višinskį. Taisymai parodo, koks neparankus P. Višinskis tiems, kurie kreivų veidrodžių atspindžius vadino ar tebevadina demokratija.

Leidinys „Povilas Višinskis: idėjos ir darbai“ nupurto iškraipymų, netiesos ir užmaršties apnašas nuo vieno ryškiausių lietuvių tautinio judėjimo veikėjų. P. Višinskis iškyla kaip principingas demokratijos šauklys iš Rusijos imperijos gniaužtų į laisvę besiveržiančioje Lietuvoje. Tai pasiekimas, liudijantis lituanistikos atsinaujinimą, bet vis dėlto jis nepakankamas, kad P. Višinskis visiškai ir autentiškai atsiskleistų. Kitas uždavinys, kurį jau nurodė M. Šidlauskas – surinkti ir išleisti P. Višinskio publicistiką, kitus jo kūrinius. 1964 m. išėję P. Višinskio „Raštai“ pagal to meto sąlygas buvo parengti rūpestingai, tačiau apeita tai, kas svarbiausia, – racionaliu ir aistringu publicistiniu žodžiu išreikštos demokratinės idėjos. Juliaus Būtėno studija (1936), prie kurios pridėta 12 ryškiausių P. Višinskio publicistikos pavyzdžių, jau tapo bibliografine retenybe. Tad, kaip leidinio priedą paskelbusi pluoštą P. Višinskio laiškų, du 1905 m. parašytus atsišaukimus ir knygelę „Kas tai yra konstitucija?“, D. Striogaitė tik išryškino pilno Višinskio „Raštų“ parengimo ir išleidimo aktualumą.


 

Skaitytojų vertinimai


70458. ups! :-) 2011-09-05 15:31
manau, kad knyga tikrai aktuali

70459. ups!2011-09-05 15:31
esame toje pačioje situacijoje kaip iir prieš šimtą metų

70460. ups!2011-09-05 15:36
jei kas aklai tiki Sorošo diegiama ideologija, tegul paklausia jo kodėl nepabandė jos įdiegti Izaelyje?

70461. auksiniai žodžiai2011-09-05 15:37
Iš naujo atrasti tautinio judėjimo idealus skatina ir tai, kad pastaraisiais metais ėmė keroti požiūris – neva tautiškumas esąs atgyvena, pilietinės visuomenės plėtojimosi stabdys. Nusimąstoma iki to, jog ignoruojama akivaizdi tiesa, kad Europos Sąjunga yra tarpusavio pagarbos, tolerancijos ir lygiateisiškumo siejamų tautų bendrija, nenorima suprasti, kad pastangos kurti abstraktų Europos identitetą yra spekuliatyvios, primena kadaise lipdytą „sovietinę liaudį“ – politinį konstruktą, „pilietinės tautos“ pirmtaką, teoriškai privalėjusį vienyti Sovietų Sąjungos tautas, o iš tikrųjų slėpusį agresyvų rusų tautos protegavimą.

70493. čerčilis2011-09-06 11:02
kas neprisimena savo istorijos yra prakeiktas... ją kartoti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:31:42 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba