Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-02 nr. 3343

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDEMARAS KUKULAS91
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI2
• ĮVAIRŪS

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Perėjęs į mirusiųjų bendruomenę
11

EX PROFESSO 
• JŪRATĖ BARANOVA.
Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei*
15

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Šalia Kotrynos bokštų...
1
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Laisvės romantikė Prancūzija: du dešimtmečiai partnerystės
3
• ROMAS GUDAITIS.
Maža sakmė apie gražų žmogų

KNYGOS 
• RIMANTAS SKEIVYS.
Demokratijos šauklys
5
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Amžinybė momente
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Kokios girnos sukosi velnių malūnuose
4

TEATRAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Lėlė“ užminė mįslių

MUZIKA 
• JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ.
Vizija
62

DAILĖ 
 NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Sugrįžtant į Antano Samuolio pasaulį
1

PAVELDAS 
• Vilniaus paveikslų galerijoje –­ japonų rankdarbių paroda

POEZIJA 
• SALOMĖJA BURBAITĖ5
• ALGIS LAURINAVIČIUS4
• LAURA ŠVEDAITĖ.
Septynios meditacijos
9

PROZA 
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ.
Švytintys debesys
6

VERTIMAI 
• PALI CANON

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Klausimas
9

IN MEMORIAM 
• EDUARDAS JUCHNEVIČIUS
1942 – 2011

DE PROFUNDIS
Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu;
nepažįsta jis pasigailėjimo. Gintaras Beresnevičius
 
• BARBĖ BARBAITĖ.
Hamletas
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Profanas, Camus ir Meilė
2
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Apie neapsisprendimą
2
• ARTŪRAS VALIONIS.
Komisijos pasitarimas

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2
• ARŪNAS UOGINTAS.
ARTVILNIUS’11
Lietuvos regionų meno problemos?
2
• ARMINA JONUŠAITĖ.
LDS kolekcija: menininkas ir valstybė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Vandens atmintis: kaita ir tradicijos
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Amžinas ir kintantis pasaulis
• Informacija
• Jubiliejai1
• In memoriam
• Parodos LDS galerijose

DAILĖ

Sugrįžtant į Antano Samuolio pasaulį

NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
XVIII Antano Samuolio plenero dalyviai: Gintarė Uogintaitė, Ausma Bankauskaitė, Ramūnas Čeponis, Eugenijus Varkulevičius


Žymiajam tarpukario Lietuvos tapytojui Antanui Samuoliui (1899–1942) skirtų plenerų tradicija užsimezgė dar 1994 metais. Idėjos autorė –­ Kauno tapytoja Aušra Andziulytė. Tai buvo bene pirmasis dailės pleneras Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Pasak menotyrininkės Kristinos Budrytės, per visą plenero gyvavimo laiką jame apsilankė tiek dailininkų kartų, kiek gali apimti žmogiškoji kartų amp­litudė – jame yra dalyvavę ir vyriausieji tapybos maestro, ir dar tik dailės pagrindus studijuojantys jaunieji menininkai.

Šią vasarą Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius surengė jau XVIII plenerą tapytojui Antanui Samuoliui atminti. Renginys vyko dviem etapais. Birželį grupė Kauno dailininkų vyko į Šveicariją, Leisino miestelį, kur paskutines gyvenimo dienas praleido A. Samuolis. Dailininkai aplankė „Les Arrielles“ ir „Vermonto“ pensionus, kuriuose gydėsi tapytojas, miręs nuo tuberkuliozės. Ekspedicijos dalyviai ieškojo A. Samuolio kapavietės Leysino kapinėse, atrado jo laidotuvių dokumentus, pranešimą, liudijantį, kad šis kapas buvo sunaikintas. Leisine eksponuota nedidelė čia sukurtų plenero dalyvių eskizų, akvarelių, piešinių, fotografijų paroda, skirta A. Samuoliui pagerbti. Menininkai ketina ir kitais metais vykti į Šveicariją, rengti čia paro­das, įamžinti talentingo tapytojo atminimą.

Antroji plenero dalis vyko Kaune, Pažaislio vienuolyne, liepos 11–21 dienomis. Ją rengėjai simboliškai pavadino „Išgyvenimai“, tarsi atkreipdami dėmesį į patį kūrybos procesą, jo metu įgyjamą patirtį. Plenere dalyvavo Ausma Bankauskaitė, Ramūnas Čeponis, Gintarė Uogintaitė, Martinas Jankus, Alfonsas Vilpišauskas, Eugenijus Varkulevičius iš Lietuvos, Jurijus Bulyčiovas iš Kaliningrado (Rusija), Wiesławas Wachowskis iš Lenkijos. Menininkai įsikūrė puikiai restauruotuose barokinio vienuolyno kambariuose.

Kaip žinia, pirmieji plenerai vyko dar XIX amžiaus pradžioje Paryžiaus apylinkėse, Barbizone. Tapyba „plein air“ (atvirame ore) tapo vienu svarbiausių impresionistų tapybos metodų. A. Samuolio tapymo būdas buvo tolimas impresionistinių plenerų specifikai, jo peizažams būdinga stipri ekspresionistinė spalvos ir formos deformacija. Tad šiame sambūryje smalsu buvo stebėti, kaip menininkai reflektuoja įspūdingą vienuolyno ansamblį, jo aplinką ir, žinoma, A. Samuolio kūrybą. Juk šis prieškario Lietuvoje skurde gyvenęs ir kūręs dailininkas, naujų modernistinių idėjų skleidėjas kelioms mūsų tapytojų kartoms yra tapęs tikra lietuviškosios ekspresionistinės tapybos ikona. Pažaislyje sutiktų tapytojų kūriniai išties dvelkė samuoliška nuotaika... Jų kūryboje dominuojančiuose peizažuose aptiktume ir autentiškų apmąstymų, savitų įžvalgų, ir įdomių plastinių atradimų.

Su daugeliu plenero dalyvių teko pabendrauti asmeniškai, padiskutuoti apie jų kūrinius ir plenero dvasią, A. Samuolio kūrybos įtakas. Štai plenero organizatorė Ausma Bankauskaitė, turinti išties veržlų energijos ir geros nuotaikos užtaisą, plenere kūrė nedidelio formato drobes, eksperimentavo su paveikslų koloritu ir faktūromis. Juose atpažįstame emocingai perteiktus Pažaislio ansamblio motyvus. „Svarbiausia šio plenero idėja – „palaikyti“ tapybą, kad ji neliktų antraplanė išraiškos forma po videomeno ar fotografijos. Į plenerą kvietėme menininkus, kurių kūryboje dominuoja tapyba. Toks menininkas buvo ir Samuolis, tapęs natiurmortus, ir peizažus“, –­ pasakojo A. Ban­kauskaitė. Taigi plenero devizas –­­­ talpus, demokratiškas, apjungiantis Samuolio kūrybos pajautą ir individualias menines aspiracijas.

Ramūno Čeponio tapybai nuo seno būdinga abstrakti raiška. Nesistengdamas nuo jos nutolti, tapytojas šįkart ėmėsi ir tam tikrų pokyčių: tapė ne aliejiniais dažais, o akrilu, kūrė nedideles, tačiau monumentalios, „architektūrinės“ sąrangos drobes. Šviesaus pilkšvo kolorito kompozicijose menininkas darniai jungia skirtingas kūrinio dalis, apsiribodamas vieninga, sutelkiančia struktūra. R. Čeponis teigė A. Samuolį „priėmęs“ jau anksčiau, todėl šiandien jo kūrybą vadina savastimi, nebereikalaujančia naujo žiūrėjimo. „Ir Samuolis, ir vienuolynas – viskas man čia susijungia. Prisifotografavau idėjų ir jas generuoju“, –­ kalbėjo R. Čeponis. Vadinasi, šiam menininkui svarbus ne tiek akimirkos įspūdis, kiek ramus, susikaupimo reikalaujantis interpretacijos, įspūdžių apibendrinimo procesas. Išties tapytojo darbuose atpažįstame matinį, prigesintą senojo vienuolyno sienų švytėjimą, simetriškas jo erdvių kompozicijas, besikeičiančius abstrakčius derinius.

„Plein air“ principus bene ryškiausiai atspindėjo Gintarės Uogintaitės tapyba. Jos peizažuose regime nepakartojamus gamtos, šviesos, spalvų žaismo įspūdžius. Tačiau impresionistines vizijas menininkė atmiešia ekspresionistine stilistika. G. Uo­gintaitė Pažaislyje atrado žavius vienuolyno sodo užkampius, prie tvenkinio stovinčią stoginę. Ten menininkė stebėjo ir fiksavo nesibaigiantį, nuolat kintantį gamtos pasaulį. Jos kūrinys „Lelijų prūdas“ traukia žvilgsnį įtaigiu gėlių motyvu, meistriškai suvaldytais tamsios tvenkinio gelmės atspindžiais. „Plenere pasijutau įkvėpta nuostabios gamtos, atradau čia daugybę simbolių, istorijos „sluoksnių“. Kamaldulių vienuolijos simbolika lydėjo mane kiekviename žingsnyje. Gilų įspūdį paliko vienuolių pasakojimai apie šulinius, simbolizavusius akis, lyg žvelgiančias iš po žemių, šalia augančias tris šimtametes liepas, kurios lyg kupolas, dalijantis dangaus erdvę, įkūnijo šio architektūros ansamblio mecenatų Pacų šeimą“, – pasakojo menininkė.

Martinui Jankui Pažaislyje buvo svarbus paveikslo faktūrų keliamas įspūdis. Dirbtuvėje jis tapė peizažus, skleidžiančius paslaptingas, mistines nuotaikas, subtiliai modeliuodamas šviesos ir spalvos žaismą. Šis menininkas greta mėgstamiausių kūrėjų – Vincento van Gogho ir Arūno Vaitkūno vertina A. Samuolį kaip ryškiausią arsininkų grupuotės atstovą. Paklaustas apie plenerą ir jo įspūdžius, M. Jankus kalbėjo: „Ieškau ir čia randu keistą erdvę. Vakare spalvos tamsėja, tarsi „sukrenta“... Peizažas –­ tai lyg raktas į paveikslą. Jo kaita –­ ne tik gamtos, bet ir psichologinis fenomenas. Tą pavaizdavus, peizažas tampa nebe realistinis, tačiau ir ne abstraktus.“

Eugenijus Varkulevičius šmaikštavo, kad prie Pažaislio architektūros jis jau priartėjo, tačiau iki architekto Michelarcangelo Palloni’o jam esą dar toli... Dailininkas pradžioje ilgai eksperimentavo, iš natūros piešė ansamblio architektūros eskizus, viena pieštuko linija raizgė barokinius linijų nėrinius... Paklaustas apie Samuolį, E. Varkulevičius sakė, kad jo paties darbuose nėra tiesmukiškų Samuolio kūrybos atspindžių, o šįkart norėjosi tiesiog „įlįsti į architektūrą“. Tačiau čia pat pridūrė: „Man Samuolis turėjo didžiausią įtaką iš visų tapytojų. Jaunystėje su Arūnu Vaitkūnu, Justinu Mikučiu eidavom žiūrėti Samuolio motyvų Žaliakalny, tų pačių obelų, pelėdų, ėjom į Samuolio namus žiūrėti jo paveikslų, mus domino tragiškas dailininko gyvenimas. Jo namus – bakūžę, tamsų kambarėlį žinau mintinai, gyvenu netoli. Kaip menininkui man svarbi ekspresionistų kompanija: A. Samuolis, V. Petravičius, taip pat –­ J. Vienožinskis. Tragiška Samuolio, kaip ir Vlado Eidukevičiaus asmenybė ir likimas traukė mane kaip ir gerokai primirštas vokiečių tapytojas Emilis Noldė. Tais laikais į M. K. Čiurlionio muziejų prie Samuolio paveikslų eidavau tarsi pasitikrinti. Su Alge Stankute, Mikučiu diskutavome prie kiekvieno darbo. Stipri deformacija Samuolio kūriniuose, meistriška jo tapyba veikė magiškai. Plenere man malonu vedžioti linijas, kaip tai kažkada darė senieji meistrai. Su Samuoliu čia atvažiavo kiekvienas –­ atsivežė savąjį santykį, supratimą. Pleneras visus sugrąžino į Samuolio pasaulį.“

Wiesławas Wachowskis apie Samuolį ir jo kūrybą sužinojo dar prieš atvykdamas į plenerą. 2006 metais dalyvavęs tradiciniame Chaimui Soutine’ui dedikuotame plenere, čia atrado įspūdingą Pažaislio architektūrą. Plenere lenkų menininkas kūrė tarpdisciplininius projektus: instaliacijas, kuriose naudojo tapybą ir vandenį, kompozicijas su kompaktiniais diskais, siūlais, frotažus ir kita. Siekdamas perteikti kitimo, akimirkos trapumo ir grožio idėją, menininkas kompaktinius diskus panaudojo kaip Pažaislio architektūros atspindžių gaudyklę, o nuolat kintančius architektūros šešėlius tapė tiesiog vandeniu.

Parodos atidarymą ir plenero pabaigą paženklino stipri audra su lietumis ir vėju. Tačiau į Pažaislį sugužėjo daugybė žiūrovų. Istorinių reminiscencijų kupina Pažaislio ansamblio erdvė ir aplinka suteikė naujų impulsų menininkams, o čia atvykusiems lankytojams tąkart atvėrė savo slėpinius. Plenero svečiai turėjo fantastišką progą apžiūrėti barokinį ansamblį –­ ekskursiją po vienuolyną vedė sesuo Edita.

Taigi A. Samuoliui skirti plenerai sugrąžina į šiuolaikinės kultūros lauką šią ypatingą lietuvių dailės figūrą, skatina menininkus atsigręžti į tradicijas, atsiverti giliai, nuoširdžiai kūrybai.


 

Skaitytojų vertinimai


70610. ad2011-09-10 23:54
Šie plenerai tikrai nebuvo pirmieji Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:31:38 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba