Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-29 nr. 3021

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Sonata Paliulytė.
APIE LAIKĄ
31
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• Literatūros ir tautosakos tyrinėtoją DONATĄ SAUKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. X. 13.
EINANTIS IKI RIBŲ
1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
• BRUTALUS ABSURDAS1

KNYGOS 
 Elena Bukelienė.
PASAULIS KAIP DIEVO ŽAISMĖ
• Renata Šerelytė.
DIEVO KANCELIARIJAI TRŪKSTA JAUSMŲ
1
• Mark C. Taylor.
KĄ IŠ TIESŲ TEIGĖ DERRIDA
• GERBIAMI POETAI!7
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ
• ŽVILGSNIS Į "ŽVILGSNIUS"
• PALIMPSESTAI
• SALOMĖJA NĖRIS14
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
JUVELYRIKA KAIP...
• Jurgita Ludavičienė.
PLENERO PĖDSAKAIS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
NESKANIŲ PJESIŲ DEGUSTACIJA – IŠ KETURIŲ MĖGINUKŲ
11
• Rasa Paukštytė.
BE ĮŽVALGŲ
2
• Ridas Viskauskas.
LĖLININKAI GYVI ENTUZIAZMU?
6

MUZIKA 
• Aleksandra Pister.
MUZIKOS PRAMOGA "BANCHETTO MUSICALE" 2004 STILIUMI
3

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
LIETUVAI PADOVANOTI TRYS PRIEŠKARIO DAILĖS KŪRINIAI
• Vydas Dolinskas.
GOBELENAI ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS

MENO DIS/KURSE* 
• Julija Fomina.
MAISTO GAMYBOS WORKSHOW*: EKSPERIMENTINĖ VIRTUVĖ IR SOCIALINĖ SĄVEIKA
4

KINAS 
• VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALIS1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS11

PROZA 
• Aleksandra Fomina.
GELEŽINKELIO DAINOS
2
• BLYNELIAI8

VERTIMAI 
• Charles Bukowski*.
PAŠTAS
5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• DIDYSIS BUKAS19

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JIMIS TENORAS – KOSMINĖS MEILĖS PRISIPAŽINIMAI, GĖLĖS IR AŠTUNTO DEŠIMTMEČIO ELEKTRONIKA10

KULTŪRA 
• DŽIAZAS IR KULTŪROS POLITIKA

KRONIKA 
• ARTI TOLI6
• PRANEŠAME2
• LĖLIŲ TEATRO REŽISŪROS PAGRINDAI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SIGNALIZUOJA1
• NE VIEN TIK RETRO

KNYGOS

PASAULIS KAIP DIEVO ŽAISMĖ

Elena Bukelienė

[skaityti komentarus]

Pasirodė antra Elenos Kurklietytės knyga – romanas "Lyla". Pirmoji – "Slaptingoji prema"(1999), parašyta drauge su V.Bubniu, laikytina eseistiniu kūriniu, nes pagrįsta gyva patirtimi, faktais, išgyventais emociniais įspūdžiais, apsilankius Pietų Indijoje, Putapartyje, vadinamojoje Aukščiausios Ramybės buveinėje – Satjos Sai Babos ašrame. Tačiau jau šioje knygoje, sukėlusioje didžiulį susidomėjimą, sulaukusioje trijų laidų, matėsi neabejotini autorės gebėjimai pasakoti, rasti žodį, įtaigiai prabilti apie esminius dvasinius potyrius. Pirmoji pažintis buvo reikšminga ir tuo, kad pakliuvome į patį būties centrą orientuotų dvasinių ieškojimų primatą teigiančios autorės interesų akiratį. Abu autoriai domisi Rytų filosofija, kultūra, religijomis, induizmu, tačiau dėl to sakosi netapę induistais, neiškritę iš savo tradicinės kultūros ir religijos. Tiesiog dėl Sai Babos tolerancijos skirtingoms religijoms patrauklus pasirodė jo siūlomas dvasinio tobulėjimo meilės kryptimi kelias. Nauja patirtis tik praplėtė Dievo sampratą, pagilino savivoką, praturtino sielos gyvenimą. Visada naudinga į save pažiūrėti iš tolimos, svetimos perspektyvos. Sustiprėja savojo identiteto pojūtis.

Domėjimasis Rytų kultūra ir filosofija, itin suaktyvėjęs pastarąjį dešimtmetį, lietuvių literatūroje nėra naujiena. Turime Vydūno dramaturgiją, V. Krėvės orientalistinę kūrybą, gražiai A. Bukonto išverstą filosofinį religinį epą "Bhagavadgyta", skaitome lietuviškai Hessę… Induizmo motyvai lietuvių rašytojų kūryboje paprastai "lietuvinami", ieškoma skirtingų pasaulėžiūrų sąlyčio taškų. Bendrumo lengviausiai randama archajiškoje, gamtinėje lietuvio sąmonėje.

Panašiu keliu einama ir rašytojos Elenos Kurklietytės romane "Lyla", paremtame Rytų filosofine problematika. Sakoma, kad induizmas – veikiau kultūra nei religija. Atrodo, jog romano "Lyla" autorei toks požiūris yra artimas. Gal tik orientalistikos specialistas atpažins romane vientisą pasaulėžiūrą, o mums, eiliniams europiečiams, lietuviams, indiškajame pasaulyje pirmiausia krinta į akis egzotiškas jų gyvenimo būdas, kitoniški etiniai santykiai, neįprasta dvasinė praktika, šiek tiek bauginantis išorinio pasaulio neigimas, laikant jį iliuzija, Dievo žaisme.

Lietuvių prozos padangėje labai retai pasirodo knygų, kuriose autorius ir jo herojus keltų metafizinius klausimus ir už savo būtį būtų atsakingas tik Dievui. Paprastai ribojamasi etine problematika, žmogaus atsakomybe Tėvynei, visuomenei, šeimai. Tiesa, dabartinėje prozoje dažnai dingsta net ir moraliniai imperatyvai, gėrio ir blogio ribos reliatyvėja. Tačiau norisi tikėti, kad tos mados laikinos. Pasiilgome esmiškesnių konfliktų, atveriančių gilesnius asmenybės klodus, keliančių ne trumpalaikių tikslų, o gyvenimo prasmės klausimus. Literatūroje plačiai išskleisti seksualiniai instinktai, nors ir žmogiški, ir labai civilizacijos "ištobulinti", sureikšminti ir net suprobleminti, vis dėlto nesuteikia žmogaus gyvenimui prasmės, niekaip nepadeda jam priartėti prie savo dieviškosios kilties ir tikrosios paskirties supratimo.

Vakarų žmogaus tapatybė slopsta globalios civilizacijos gniaužtuose, praranda savastį dėl viso komplekso istorinių priežasčių ir aplinkybių. Rytų žmonės žudomi amžino skurdo (tai susiję su pačiomis jų filosofijos ištakomis). Induizmas, turįs penkių tūkstantmečių senumo tradicijas, patiems indams yra amžinas, niekuo nepakeičiamas mokymas. Gręžimasis į pirminius šaltinius, kuriuos pažįsta išrinktieji, nušvitimą patyrę asketai, jiems padeda atrasti savyje nemirtingą visuotinę dvasią ir nurimti, nekreipti dėmesio į žemiškus vargus.

Elenos Kurklietytės romane kaip tik siekiama grąžinti žmogų prie jo žmogiškųjų ir dieviškųjų ištakų, pirmapradžių skaidrių, absoliučiai švarių šaltinių. Gal tie rytietiški šaltiniai gali kai ką ir išgąsdinti kaip pernelyg gilūs, skandinantys individualybę, atitraukti nuo mūsų krikščioniškų šaknų. Tačiau tai meno kūrinys, žaidimas pagal tam tikras taisykles, niekam neįpareigojanti žaismė, nebent paliekanti galimybę diskutuoti.

Romane sekame Indijon atklydusio šiuolaikinio, save praradusio Vakarų žmogaus sunkią kelionę į naują dvasios kokybę – vakarietiško "aš" atsisakymą, sielos išsilaisvinimą iš praeities prisirišimų, vidinę ramybę. Siūloma dvasinio gyvenimo kryptis atrodo patraukli, išlaisvinanti, nors ir ezoterinė. Taip ir liekame su vakarietišku metafiziniu klausimu – kas yra žmogus ir koks jo pašaukimas? Pati autorė baigia romaną klausimu, kur vyksta jos herojus. Bet neatsakyti klausimai, paliekantys mums mąstymo perspektyvą, kaip tik ir yra gerai.

Norėdama priartinti lietuvį skaitytoją prie indiškosios problematikos, rašytoja kuria lyg kokį dvigubą pasaulio matymo modelį, ieškodama Rytų ir Vakarų žmogaus pasaulėvokos sintezės. Romano subjektas, jis dažniausiai ir pasakotojas, lietuvis Indijoje, priverstas pripažinti, jog nėra neperžengiamos ribos tarp lietuvio ir indo, kaip ir tarp dviejų senų kalbų – lietuvių ir sanskrito (neti neti – ne tai ne tai; tat tvam asi – tai tu esi, mritave tva dadamiti – mirčiai tave atiduosiu…). Šiose ištarmėse užkoduota pati induizmo esmė – Dievo, pasaulio ir žmogaus samprata.

Remdamasi daugiausia bene vedantos filosofija, autorė savo romano herojui Ramūnui Indrai kuria ypatingą dvasinę atmosferą. Herojus pakliūva į mokytojų – atsiskyrėlių, keliaujančių vienuolių, jogų, asketų rankas, išgyvena sunkią akistatos su savimi dramą, kol pagaliau jo siela nušvinta, ir jis pasijunta išsivadavęs iš savo egoistinio "aš" ir iš chaotiško materialiojo pasaulio pančių.

Apie skirtingų kultūrų ir tikėjimų – lietuvių pagonybės bei krikščionybės ir induizmo – sintezės paieškas byloja sudėtinga romano kompozicinė struktūra, originali jo poetika. Nesunku iš karto suvokti, kad skaitome ne buitinį, ne psichologinį, o poetinio, magiškojo realizmo kūrinį, kuriame greta mitų pasaulio ir kitokios indiškos egzotikos (nepripažindami transcendencijos, indai ją turi kasdienybėje, kur nuolat jaučiasi pakliuvę į paslaptingas mitų situacijas), greta pamatinių krikščionybės tiesų (ypač mėgstama nekanoninė Tomo evangelija) vaizduojama ir lietuviškoji realybė. Nors ir atremta į atpažįstamą tikrovę, ji irgi ganėtinai mistiška, poetiškai pakylėta, nepamatuojama tikroviškumo ar elementarios logikos matais ir perteikia tiek krikščionybės, tiek ir pagonybės, panteizmo dvasią. Visos šios skirtingos erdvės iškyla ne tik kaip vertos viena kitos, bet savo gelmėse ir susisiekiančios.

Lietuviškasis pasaulis – tai moterų pasaulis: Ramūno Indros iš Indrajos kaimo prosenelė Vėjų Močia, motina Monika ir žmona Dominyka. Jų charakteriai išskirtiniai, jos paslaptingos, reprezentatyvios, – tarsi būtų lietuvių deivės-raganos-reginčiosios.

Ilgaamžė Vėjų Močia – tai amžinoji Motina Gamta, lyg koks ikikrikščioniškosios Lietuvos simbolis: valdanti vėjus, sukelianti audras, kurios kilnoja stogus ir rauna medžius, bet ji ir gyvybės saugotoja, išminties, sielos šviesos įkūnytoja, etninių tradicijų, mitų, folkloro sakytoja. Jai skirti vieni gražiausių romano puslapių. Poetiškai brėžiama amžinybės perspektyva, tarsi teigiant, jog sielos gyvenimas neturi laiko matų:

…Vėjų Močia, priešingai sodiečiams, vaikščiojo atlaši, visada pasirengusi svetingai sutikti smarkų ar silpną gūsį. Ir jos ilga palaida suknelė ant prakaulaus, augaloto kūno švylavo kaip vėtros įsiūbuotas varpas. Veidas nugairintas, nusvidintas. Kai eina, akys – į tolius, į dangų, niekada į žemę. Regis, žemės išvis po kojomis nejaučia, vėjo nešiojama laigo. Ir niekada nebesenstanti. Tarsi laikrodis, kurio rodykles kažkas nudžiovė, – tiksi, tačiau nei valandų, nei minučių nerodo. Neskaičiuoja nei dienų, nei naktų. Nesuvokiamu būdu varinėja vėjus, juos vardais šaukia, audras gainioja… (p.173).

Gražuolė Monika su balta lelija prie nuogos krūtinės – erotinio prado įsikūnijimas, gyvybės tęsėja; gaivališkos, laukiniškos prigimties valdoma, ji atsidavė ją piešusiam dailininkui. Tačiau katalikiškoje bendruomenėje toks iškreiptas Marijos pirmavaizdis vertinamas kaip didžiausia nuodėmė. Ji negali likti nenubausta. Išgąsdinta gaisro Monika pagimdo sūnų su dviejų rožių įdagu ant krūtinės. Susitinka gyvybė ir ją naikinanti ugnis – sūnus tarsi pažymėtas mirties ženklu, kitoks, motinos nemylimas. Motinos funkcijas perima prosenelė, pajutusi vaikaičio artimumą, priklausymą jos (gamtiniam) laikui ir erdvei. Taip autorė tarsi paruošia dirvą savo herojaus adaptacijai indiškoje epistemoje. Jo žmona Dominyka – smuikininkė, subtiliausia menininkės siela. Ji užpildo su Monikos susvetimėjimu atsivėrusią spragą, jai artimas Vėjų Močios gamtiškumas (tris dienas sėdi po žydinčiom vyšniom, kol jos apkloja ją savo žiedais). Taip žmogaus kūrybiškumas siejamas su natūraliomis gamtos kūrybinėmis galiomis, kaip tai darė Vaižgantas. Gyvybės atsiradimą Dominyka bando sutvirtinti žalčio maginiu ritualu, priešingai Monikai, kuri gyvybę ženklina ugnimi (kepa gyvatę primenančią gyvą nėgę, lyg pakartodama sūnaus gimimą liepsnoje).

Net Indijoje romano herojaus sutiktos moterys yra lietuvės – Marija ir Kristina. Jų vardai kelia krikščioniškąsias aliuzijas. Marija – motinystės, gyvybės globos simbolis, nuskriaustųjų ir pažemintųjų gynėja. Kristina – nukryžiuotoji, auka. Kaip atpirkėjas jos kelią pakartoja romano herojus Ramūnas Indra, nukryžiuotas, išniekintas, bet atgimęs.

Indijos pasaulį reprezentuoja vyrai – dvasiniai mokytojai, tardytojai, sargybiniai, kaliniai… Tarp dviejų skirtingų erdvių – lietuvis su savo indiškos kilmės vardu ir pavarde – Ramaindra. Jo prisimenamos lietuvių mitologinės pasakos, tradicinės apeigos (Užgavėnių šventimas, Morės deginimas, Kirmių diena), nors daug paprastesnės, savo grožiu ir prasmingumu nenusileidžia sudėtingiems, rytietišką kosmoso viziją perteikiantiems indų mitams. Rašytoja pasinaudoja "Eglės žalčių karalienės" daugiareikšmiškumu (jos tolimų atitikmenų yra indų mituose), bet ypač organiškai į romano idėjinę struktūrą įsikomponuoja pasaka apie tris brolius, kurių trečiajam – kvaileliui nelaimėliui galų gale pasiseka: trejus metus tarnavęs pas kirmį (gyvatę, žaltį), kasdien ją švariai mazgojęs, pagaliau jos palieptas įmeta į krosnį, ir ji atvirsta karalaite, kurią jis veda ir paveldi dvarą. Kirmis, gyvatė, kaip gyvybingumo, gyvybės amžinumo simbolis, tampa pagrindiniu romano leitmotyvu, vienijančiu skirtingus mentalinius pasaulius. Kirmies monologai – jungiamosios romano skyrių grandys, vidinio vyksmo komentarai, idėjiniai akcentai. Čia panaudojamos ir Biblijos citatos iš Pradžios knygos apie moters sugundymą Rojuje ("…o žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus…"), greta lietuvių pagoniškosios gyvatės ir žalčio "veikia" ir indų mitinės gyvatės Kundalini, Šeša…

Gyvybės formos – laikinos, trapios, kintančios (kirmis-lėliukė-drugelis), trokštančios įsikūnyti, reikalingos globos, apsaugos, rūpesčio, gailestingumo ir meilės. Ramūnas Indra bėga iš gimtinės kaip tik dėl to, kad suvokia savimi prišaukiąs ne gyvenimą, o mirtį: dėl jo nerūpestingumo skrynioje uždūsta trys vaikai, užsimuša nuo sulūžusios kėdės nugriuvusi vaikelio besilaukianti žmona, motina miršta, nepatyrusi sūnaus meilės ir atlaidumo, pragaro kančias patiria Kristina-Alambuša (dangiškoji kurtizanė), prievartautojų iš jo rankų išplėšta. Galutinė tiesa nuskamba prosenelės balsu: reikia nuolatos su meile plauti kirmį, glitų, žvynuotą padarą, kad ir koks jis būtų šlykštus, nes tai vienintelis žmogaus vertas pašaukimas, oponuojąs naikinimui, agresijai, mirčiai. Romano pabaigoje herojus su savanoriais, atrodo, žada vykti į uragano nusiaubtą Bengalijos įlanką teikti pagalbos nukentėjusiems.

Romano poetikoje ne tik atskiri vaizdiniai (kirmies simbolis, hemangioma - rožės ant herojaus krūtinės, sapnai, kaip vidinės tiesos atspindys, vardai – prasminiai ženklai…), bet ir siužetas, kartais vos ne detektyvinė jo intriga turi "dvigubą dugną". Ramūnas Indra, dvasinio vadovo įpareigotas persikūnyti į moterį, pakliūva į kalėjimą ir tardomas, įtariant jį priklausymu musulmonų teroristinei organizacijai. Tai ne atsitiktinumas. Tokia yra dvasinio praregėjimo kaina, Aukščiausiojo Režisieriaus sumanyta drama, kurioje herojus, simboliškai pakartodamas savo klystkelius, turi pereiti kelias apsivalymo pakopas, patirti akliną tamsą karceryje, kad atsivertų vidinė rega. Tardymo scenos kaitaliojasi su asketo pamokymais, grįžus į kamerą. Dabartis dvejinasi su praeitimi, kuri ir yra tikroji dabar patiriamų kančių priežastis. Atsiteisti su praeitimi pasirodo sunkiausia. Iš prisiminimų sklinda nenuslopstantis skausmas, kaltės jausmai ir Vakarų žmogaus stereotipinis mąstymas, prisirišimai prie laikinų vertybių, egocentrizmas. Herojaus dvasios būsena – kalėjimo atitikmuo. Senio ramybė ir išmintis pamažu padeda įveikti vidinę nelaisvę, o netrukus ir akmenines kalėjimo sienas. Autorės pastangos argumentuoti kiekvieną herojaus dvasios judesį atsiperka: romanas, kupinas mistikos ir paslaptingų ženklų, išlaiko realistinę motyvaciją, įtikina žmogaus vidinių būsenų tiesa ir jo gebėjimu keistis. Išskleista sielos gyvenimo dialektika – kaip gerame psichologiniame romane.

Vakarų filosofijos ir krikščioniškosios kultūros auklėtiniui E.Kurklietytės romanas "Lyla" nėra lengvai ir besąlygiškai suvokiamas bei priimtinas. Kartais atrodo, jog neįmanoma suderinti nesuderinamų dalykų, o gal ir nereikia? Ne vienoje vietoje dvasinių vadovų samprotavimai kelia vidinį pasipriešinimą – esame gerokai sugadinti, atšipę naujoms dvasinėms patirtims. Tačiau meninio teksto įtaiga verčia pripažinti, jog susidūrėme su autentiška patirtimi grįstu kūriniu, kurio struktūra demonstruoja vientisą mąstymo sistemą, ir būtų naivu "kibti" prie atskirų tos sistemos grandžių.

Be abejonės, parašytas stiprus romanas, kuris užims savo vietą lietuvių literatūroje, turinčioje senas pažinties su Rytų kultūra tradicijas. Bet svarbiausias talentingos autorės nuopelnas – sėkmingos pastangos atsverti šiuolaikinės bedvasės literatūros perteklių.

_____________________

Kurklietytė E. LYLA. – V.: Alma littera, 2004.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:31:13 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba