LIETUVAI PADOVANOTI TRYS PRIEŠKARIO DAILĖS KŪRINIAI

Vilniaus paveikslų galerijoje ant molbertų – N. Šalčiuvienės (JAV) Lietuvai padovanoti Juozo Zikaro, Antano Samuolio, Stepono Varašiaus kūriniai Danutės Mukienės nuotrauka

Dailės vertybių paieška sukauptiems rinkiniams papildyti ir praturtinti – kasdienis muziejininkų darbas. Tačiau vertingų kūrinių netikėtas įgijimas, jų padovanojimas –muziejininkams tikra šventė. Tokį džiaugsmą mūsų muziejaus darbuotojai patyrė šiemet spalio pirmąją, kai iš Niujorko atvykusi Nijolė Šalčiuvienė padovanojo tris vertingus prieškario lietuvių dalininkų kūrinius, perduodama juos Nacionaliniam Lietuvos dailės muziejui.

Pirmasis padovanotas paveikslas – žymaus dvidešimtojo amžiaus lietuvių dailininko, užimančio išskirtinę vietą Lietuvos mene, Antano Samuolio tapytas rašytojos Antaninos Gustaitytės-Šalčiuvienės portretas. Nutapytoji – Lietuvos ekonomisto, profesoriaus Petro Šalčiaus žmona A.Gustaitytė-Šalčiuvienė (1864–1958), ryški tarpukario asmenybė, rašytoja, vadovėlių moksleiviams autorė. Ji rūpinosi moterų padėtimi visuomenėje, palaikė jų savarankiškumo siekius. Tai atsispindi jos romanuose "Laiko laiptai" (1931 m.), "Vingiai" (1932 m.), "Juozukas" (1933 m.) ir kituose.

Antrasis tapybos kūrinys, dar negalutinai identifikuotas, – Petro Šalčiaus portretas, priskiriamas Stepono Varašiaus autorystei.

Trečiasis – Juozo Zikaro sukurtas bareljefas – taip pat A.Gustaitytės–Šalčiuvienės portretas.

Visi trys kūriniai buvo sukurti profesoriaus Petro Šalčiaus užsakymu. Jie kabojo prieškario Kauno inteligentų Antaninos ir Petro Šalčių erdvių namų svetainėje, kurioje buvodavo to meto dailės elitas, lankydavosi muzikai, rašytojai, mokslininkai ir valstybininkai. Į JAV šiuos dailės kūrinius nuvežė sūnus Algimantas. Jie, kaip šeimos relikvija, Niujorke laikyti kartu su keliomis dešimtimis išeivijos lietuvių dailininkų paveikslų. Algimantas ir Nijolė Šalčiai išeivijoje buvo aktyvūs lietuviškosios kultūros puoselėtojai. Jie ne tik pirko ir kaupė mūsų išeivių dailininkų kūrinius, bet ir dosniai rėmė lietuviškųjų kultūros švenčių rengimą, skatino ryšius su Lietuvos kultūrininkais, globojo į JAV atvykusius Lietuvos menininkus, telkė išeivius kultūriniams renginiams ir patys juos organizuodavo.

Padovanodama Lietuvos dailės muziejui tris vertingus kūrinius, Nijolė Šalčiuvienė teigė atliekanti patriotinę pareigą šeimos vertybes perduoti Lietuvos visuomenei, nes tai – nacionalinės svarbos kūrėjų darbai. Sau pasilikusi ir vaikams davusi šių kūrinių, kaip šeimos relikvijų, fotografijas, N.Šalčiuvienė savo iniciatyva kreipėsi į Lietuvos dailės muziejų. Spaudos konferencijoje ji paprastais žodžiais nusakė šio poelgio motyvus ir prasmę. Kartu ji pabrėžė, kad vis labiau dominuoja nedžiugios išeivijos lietuvių požiūrio į savo kultūros palikimą tendencijos. Lietuvių išeivių siekį puoselėti savo kultūrą užgožia pragmatiška laikysena, kai trapūs kultūros ir meno vertės argumentai nebeatrodo nei svarbūs, nei apskritai būtini.

D.Kleinas pirmojoje lietuviškoje gramatikoje yra teigęs, jog "pavyzdžiai yra taisyklių dvasia ir gyvybė". Ką mums Lietuvoje ir lietuvių išeivijai byloja N.Šalčiuvienės apsisprendimas ir muziejui perduotos dovanos? Tai išmintingo rūpinimosi kultūros palikimu pavyzdys. Tai didis pasitikėjimas kultūra, tikėjimas meno galia ir jo vertingumu. Tikiuosi, kad šis pavyzdys paskatins ir kitus. O kuriamose Lietuvos nacionalinės dailės galerijos ekspozicijose bus deramai įprasminta ši dovana Lietuvai.