Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-29 nr. 3021

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Sonata Paliulytė.
APIE LAIKĄ
31
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• Literatūros ir tautosakos tyrinėtoją DONATĄ SAUKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. X. 13.
EINANTIS IKI RIBŲ
1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
• BRUTALUS ABSURDAS1

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
PASAULIS KAIP DIEVO ŽAISMĖ
• Renata Šerelytė.
DIEVO KANCELIARIJAI TRŪKSTA JAUSMŲ
1
• Mark C. Taylor.
KĄ IŠ TIESŲ TEIGĖ DERRIDA
• GERBIAMI POETAI!7
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ
• ŽVILGSNIS Į "ŽVILGSNIUS"
• PALIMPSESTAI
• SALOMĖJA NĖRIS14
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
JUVELYRIKA KAIP...
• Jurgita Ludavičienė.
PLENERO PĖDSAKAIS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
NESKANIŲ PJESIŲ DEGUSTACIJA – IŠ KETURIŲ MĖGINUKŲ
11
• Rasa Paukštytė.
BE ĮŽVALGŲ
2
 Ridas Viskauskas.
LĖLININKAI GYVI ENTUZIAZMU?
6

MUZIKA 
• Aleksandra Pister.
MUZIKOS PRAMOGA "BANCHETTO MUSICALE" 2004 STILIUMI
3

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
LIETUVAI PADOVANOTI TRYS PRIEŠKARIO DAILĖS KŪRINIAI
• Vydas Dolinskas.
GOBELENAI ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS

MENO DIS/KURSE* 
• Julija Fomina.
MAISTO GAMYBOS WORKSHOW*: EKSPERIMENTINĖ VIRTUVĖ IR SOCIALINĖ SĄVEIKA
4

KINAS 
• VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALIS1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS11

PROZA 
• Aleksandra Fomina.
GELEŽINKELIO DAINOS
2
• BLYNELIAI8

VERTIMAI 
• Charles Bukowski*.
PAŠTAS
5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• DIDYSIS BUKAS19

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JIMIS TENORAS – KOSMINĖS MEILĖS PRISIPAŽINIMAI, GĖLĖS IR AŠTUNTO DEŠIMTMEČIO ELEKTRONIKA10

KULTŪRA 
• DŽIAZAS IR KULTŪROS POLITIKA

KRONIKA 
• ARTI TOLI6
• PRANEŠAME2
• LĖLIŲ TEATRO REŽISŪROS PAGRINDAI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SIGNALIZUOJA1
• NE VIEN TIK RETRO

TEATRAS

LĖLININKAI GYVI ENTUZIAZMU?

Spalio 15–16 d. Alytuje vyko V tarptautinis lėlių teatrų festivalis "Aitvaras"

Ridas Viskauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vitalijus Mazūras spektaklyje "Raudonkepurė"
Nuotrauka iš "Aitvaro" archyvo

Kiekvienas lėlių teatrų festivalis mūsų šalyje turi savo veidą. "Aitvaras", kurį minimaliomis lėšomis organizuoja Alytaus lėlių teatras (vadovė – Loreta Skruibienė), – itin demokratiškas ir universalus festivalis: čia įvairių žanrų ir stilių spektaklius rodo valstybiniai, savivaldybių ir privatūs teatrai iš Lietuvos ir užsienio. Be to, Lietuvoje itin retai turime progų pamatyti eksperimentinių lėlių teatro spektaklių, o per festivalio istoriją alytiškiai (ir ne tik) galėjo susipažinti su Adamo Walnio (Lenkija), Olego Žiugždos (Baltarusija) ieškojimais. Nuolatinis darbas lėlininkų edukacijos, publikos ugdymo vardan, – taip apibūdina šio festivalio svarbą režisierius Rimas Driežis.

Šįmet konkursiniame festivalyje matėme nemažai savitų, įsiminusių spektaklių. Vertinimo komisija (Salomėja Burneikaitė, R.Driežis bei šių eilučių autorius) festivalio rengėjams už režisūrą pasiūlė apdovanoti Adamą Walnį ("Evangelija pagal Judą", Lenkija). Geriausia dailininke pripažinta Neringa Keršulytė ("Snieguolė ir septyni nykštukai", Vilniaus "Lėlė"). Prizu už lėlių animaciją A.Milno "Mikėje Pūkuotuke" apdovanotas Viljandžio lėlių teatras (Estija). Geriausiu spektakliu pripažintas Gintarės Radvilavičiūtės kaukių ir plastikos vaidinimas suaugusiems "Vienintelė" (Klaipėdos lėlių teatras). O vaikų žiuri savo balsus atidavė Vitalijaus Mazūro spektakliui "Raudonkepurė" ("Paršiuko Ikaro teatras", Vilnius).

Jei tradicinių festivalių rengėjai Kaune, Panevėžyje, Alytuje turėtų finansines galimybes filmuoti bent iškilesnių lėlių spektaklių fragmentus, turėtume nemažą videoarchyvą, kurį galima būtų pasitelkti kuriant televizijos laidas, rengiant lėlininkų kūrybos vakarus ar įvairias edukacines programas. Pavyzdžiui, dabar gal tik kretingiškio režisieriaus Algimanto Verbuto asmeniniame videoarchyve rastume medžiagos, vaizdžiai liudijančios A.Walnio kūrybos ieškojimus. Apie šį menininką anksčiau "Literatūroje ir mene" rašė R.Driežis ("Alytaus "Aitvaro" svečiai", 2002.XI.8). Pasak A.Walnio, jis pirmiau baigė skulptūros studijas, ir tik paskui – lėlių teatro režisūrą. Tad nenuostabu, kad jo monospektaklis "Evangelija pagal Judą" primena, kokios įmanomos lėlių – didelių judančių objektų – kaitos galimybės. Rumbonių bažnyčioje (Alytaus rj.) žiūrovai nustebę žiūrėjo, kaip tos lėlės – objektai transformuojasi, skaidosi, keičia reikšmes. Kalbos nemokančiam ne taip ir svarbu suprasti, ką aktorius pasakoja, nes itin įdomus jo santykis su judančiomis lėlėmis – objektais, vizualinė spektaklio raiška ir menininko ironiškai suvokiamas bei karnavališkai interpretuojamas pasaulis.

Deja, nebuvo kam nufilmuoti savo spektaklyje "Raudonkepurė" su aktore Nijole Bižanaite itin organiškai vaidinusio Vitalijaus Mazūro. Sakyčiau, svarbesnė nei Raudonkepurės istorijos pasakojimas buvo lėlių teatro Maestro delikati ironija pasakos personažų (ir net partnerės) atžvilgiu, abiejų vaidintojų "fechtavimasis" replikomis (įstrigo viena iš daugybės V.Mazūro replikų: "Šlavė ji kiemą... ir sceną "nušlavė"...). Čia, tarsi atidengus teatro užkulisius, šmaikščiai atskleisti senelių ir anūkų, scenos partnerių, režisieriaus ir aktorės, vaidintojų ir žiūrovų santykiai. Ankstesnėje "Raudonkepurės" versijoje (Vilniaus "Lėlė", 1993) šis principas taip pat buvo pasitelktas, bet naujame spektaklyje juo naudotasi ypač ryškiai.

Savo spektaklyje "Mikė Pūkuotukas" taip pat vaidino režisierius – Altmaras Loori’s. Čia tarsi nebuvo jokių "modernybių". Lėlės – minkštos, primityvios, be "pagražinimų", lyg seni žaislai, kuriuos maži vaikai ima į lovą, kad apkabintų, greičiau užmigtų ir baisių sapnų nesapnuotų. Būtent spektaklio neįmantrumas, aktorių nuoširdus bendravimas su publika, mokėjimas taupiu judesiu atgaivinti lėles ir sukūrė spektaklio žavesį. (Kaip kontrastą festivalyje išvydome ir vieną pretenzingą, agresyvų bei arogantišką auditorijos atžvilgiu vaidinimą, kurio pavadinimo nenorėčiau minėti, – galbūt man nežinomos kokios nors vaidinimo režisieriui svarbios intencijos?)

Klaipėdos lėlių teatras spektaklį "Vienintelė", kiek žinau, neturėdamas patalpų vaidina tik Lietuvos ir užsienio festivaliuose. Alytuje, nors ir pasikeitė kai kurie artistai, plastinis vaidinimo piešinys buvo išlaikytas. Beje, daugiau žinių apie šį teatrą galima rasti internete adresu www.leliuteatras.ku.lt. Kaip pasakojo šio teatro direktorė Aušra Daukantaitė, jos studijų kursiokių likimai vingiuoja toli: Norvegija, Airija, JAV... Kai kurios tose šalyse su lėlių teatrais pasirašė terminuotas darbo sutartis. Akivaizdu, jaunų lėlininkų padėtis Lietuvoje (turbūt kaip visų jaunų menininkų) – ne iš lengvųjų, jei tenka taip toli savo nišos ieškoti...

Intarpas kūrybos sąlygų klausimu: įdomu, ką šis kolektyvas iškrėstų, jei turėtų tokias kūrybos sąlygas, kaip Liublino katalikiškasis universiteto teatras "Plastikos scena", kuriam vadovauja Leszekas Madzikas. Spalio 12 d. šis teatras Lenkų kultūros namuose Vilniuje parodė plastinį-muzikinį reginį "Išeinant" (pagal Tadeuszo Różewicziaus poemą "Motina išeina"). Išradingas apšvietimas ir scenografija liudijo: univeritetas rūpinasi savo teatru. Ar tą patį galėtume pasakyti apie Vilniaus univeriteto požiūrį į Kiemo teatrą bei Klaipėdos universiteto – į "Dramos klasę"?..

Festivalio dalyvių pajėgumas buvo ganėtinai nevienodas. Po festivalio važiuodami į Vilnių, kartu su režisieriais Jūrate Januškevičiūte bei R.Driežiu svarstėme, ar negalėtų Lietuvos nacionalinis UNIMA centras kartu su Kultūros darbuotojų tobulinimosi centru ateityje inicijuoti kokios nors edukacinės programos lėlininkams. Kai kurie spektakliai "kentėjo" dėl lėlininkų nepatyrimo ar profesinio pasirengimo stokos. Pjesės pasirinkimo, veiksmo dramaturgijos, žanro ir stiliaus vienovės spektaklyje klausimai aktualūs ne tik regionų, bet ir kai kurioms Vilniaus trupėms. Kad tik patys lėlininkai norėtų šviestis ir tobulėti, kad tik atsirastų šiam reikalui lėšų...

 

Skaitytojų vertinimai


11300. musele :-) 2004-11-04 13:31
Jei tikrai šiuolaikinis lėlių teatras vertas tokio didelio dėmesio, tai kodėl taip mažai recenzuojami spektakliai? Ar TEATRO žurnalas tuo nesidomi? Norėtųsi jau ir pokalbių apie lėlių etatro meninę kalbą. Kas tas objektų teatas? O daiktų? Skulptorius kuria spektaklį? Tai ka veikia režisierius? Gyvenu provincijoje, skaitau Jųsų laikrastį, bet paprastam ziurovui tai nepažįstama. Ar tai yra paslaptis nuo kitų teatralų?

11320. Tarakonas2004-11-05 08:53
O kas tas etatras. Gal kažkas panašaus į e-paštą? Hmm, kaip įdomu, interaktyvus teatras.

11322. Kulisų kandis2004-11-05 14:02
Recenzija, juolab kokybiška, inteligentiška, ne autorės gudrumą demonstruojanti - tikras deficitas (visų menų baruose, manau) šiais laikais...

11329. tranas :-) 2004-11-05 16:28
Gal "etaras" yra "šveplas " teatras? juk lelininkai pakeičia balsus, tai gal ir...

11345. uzkulisiai2004-11-06 15:47
Galbut man nezinomos kokios nors vaidinimo režisieriui svarbios intencijos... todel mazdaug ir spektaklio pavadinimo neminesiu. Ir jus norit pasakyt kad tai vadinasi kokybiska recenzija...

11355. Iš jaunystės prisiminimų2004-11-07 14:19
Viena teatrologė pasakojo, kaip apie 1980 metus pešėsi (moralškai)su vienu režisieriumi dėl jo prasto spektaklio. Dabar ji sako: kai pagalvoji, ar vertėjo anuomet tiek "muštis", tiek aistrintis dėl tokio nieko. Ar ji teisi? Kieno atžvilgiu?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:31:05 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba