Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-29 nr. 3021

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Sonata Paliulytė.
APIE LAIKĄ
31
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• Literatūros ir tautosakos tyrinėtoją DONATĄ SAUKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. X. 13.
EINANTIS IKI RIBŲ
1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
• BRUTALUS ABSURDAS1

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
PASAULIS KAIP DIEVO ŽAISMĖ
• Renata Šerelytė.
DIEVO KANCELIARIJAI TRŪKSTA JAUSMŲ
1
• Mark C. Taylor.
KĄ IŠ TIESŲ TEIGĖ DERRIDA
• GERBIAMI POETAI!7
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ
• ŽVILGSNIS Į "ŽVILGSNIUS"
• PALIMPSESTAI
• SALOMĖJA NĖRIS14
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
JUVELYRIKA KAIP...
• Jurgita Ludavičienė.
PLENERO PĖDSAKAIS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
NESKANIŲ PJESIŲ DEGUSTACIJA – IŠ KETURIŲ MĖGINUKŲ
11
• Rasa Paukštytė.
BE ĮŽVALGŲ
2
• Ridas Viskauskas.
LĖLININKAI GYVI ENTUZIAZMU?
6

MUZIKA 
• Aleksandra Pister.
MUZIKOS PRAMOGA "BANCHETTO MUSICALE" 2004 STILIUMI
3

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
LIETUVAI PADOVANOTI TRYS PRIEŠKARIO DAILĖS KŪRINIAI
• Vydas Dolinskas.
GOBELENAI ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS

MENO DIS/KURSE* 
• Julija Fomina.
MAISTO GAMYBOS WORKSHOW*: EKSPERIMENTINĖ VIRTUVĖ IR SOCIALINĖ SĄVEIKA
4

KINAS 
• VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALIS1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS11

PROZA 
• Aleksandra Fomina.
GELEŽINKELIO DAINOS
2
• BLYNELIAI8

VERTIMAI 
• Charles Bukowski*.
PAŠTAS
5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• DIDYSIS BUKAS19

AKTYVIOS JUNGTYS 
 JIMIS TENORAS – KOSMINĖS MEILĖS PRISIPAŽINIMAI, GĖLĖS IR AŠTUNTO DEŠIMTMEČIO ELEKTRONIKA10

KULTŪRA 
• DŽIAZAS IR KULTŪROS POLITIKA

KRONIKA 
• ARTI TOLI6
• PRANEŠAME2
• LĖLIŲ TEATRO REŽISŪROS PAGRINDAI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SIGNALIZUOJA1
• NE VIEN TIK RETRO

AKTYVIOS JUNGTYS

JIMIS TENORAS – KOSMINĖS MEILĖS PRISIPAŽINIMAI, GĖLĖS IR AŠTUNTO DEŠIMTMEČIO ELEKTRONIKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jimis Tenoras

Pavadinti ką nors madingu vaikinu iš Suomijos galima tik besityčiojant iš vargšo. Netgi švedai, kurie patys yra ne itin vikrūs ir madingi, sugeba pasijuokti iš kaimynų, atseit tie: neturtingi, liūdni ir stori. Kad ir kaip ten būtų, vieną madingą vaikiną turim. Jimis Tenoras gimė ir užaugo Suomijoje. Kalbėdamas apie savo amžių, kreivai besišypsantis apyliesis Jimis, neišsiimdamas storo cigaro, perkreiptu veidu prašvokščia: "Apie trisdešimt". Griežtas ir, aiškiai matyti, nuobodžiaujantis muzikantas nešioja senamadiškus akinius labai storais rėmeliais, ant jo galvos išsimėtę kuokštai nenatūraliai šviesių plaukų, išoriškai jis primena Andį Warhol’ą (ganėtinai žymų Amerikos menininką). Koncertų metu žmonėms jis pasirodo permatomais aksominiais marškiniais, ant kurių kruopščiai rankomis išsiuvinėti auksiniai žiedai, ir prie jų puikiai derančiomis raudonomis plastmasinėmis kelnėmis. Muzikas patogiai įsitaiso prie elektrinių vargonų, ant kurių stovi puokštė rožių ir butelis atšaldyto šampano. Koncertas, savaime suprantama, skiriamas salėje esančioms damoms, o ypač – pritrenkiančioms mažulėms. Visas moteris užkimęs kerėtojas vadina išimtinai tik baby. Kartais jis atsiplėšia nuo vargonų ir griebiasi "sakso". Belsdamas klavišus rankomis ir kojomis, Jimis Tenoras daro siaubingas grimasas, o grodamas saksofonu – švelnias ir svajingas. Kokia čia muzika? Sukurdama tam tikrą atmosferą, ji leidžia atsipalaiduoti, bet, aišku, tai ne "ambient". Joje taip pat daug džiazo, bet koks tai džiazas? Tai ir ne elektroninė muzika, nors 99 procentus sudaro elektronika. Rimta šios muzikos nepavadinsi, bet nerūpestingai šėlioti pagal ją neišeina. Ši muzika tinkama praleisti laiką stilingai, susirūpinusiems, uždariems ir šiek tiek pavargusiems gangsteriams, nuobodžiaujantiems didelio miesto bare. Atrodo, pakvipo netikromis kino aistromis. Tai gal čia kino muzika? Bet koks turi būti filmas? Šia tema išsakyta nemaža įvairiausių spėlionių. Tai – futuristinė, siurealistinė, animacinė, vulgari, pigi, juodoji, prancūzų, retro, avangardinė, detektyvinė, mistinė, labai madinga, siaubingai nuobodi, romantinė, kičo komedija. Pats Jimis mano, kad jo muzika puikiai tiktų begėdiškai gėdingam dvidešimties metų senumo vokiškam pornofilmui.

Užduotis – apibrėžti madingos muzikos stilių – toli gražu ne tokia beprasmiška, kaip galėtų pasirodyti. Tai, kas madinga, turi būti atpažįstama iš pirmo žvilgsnio. Nustebusių veidų ir kvailų klausimų: "Kas čia?" – negali būti.

Jimis dažnai šypsosi, bet ne taip, kaip tai daro įprastas popidiotas, t.y. nesiliaujant ir be pagrindo, o kaip ištreniruotas japonas: pasakys ką nors, šyptels, ir vėl veidą dengia statiška kaukė. Bet kuriuo atveju susidaro įspūdis, jog Jimis nors ir susitvardęs, bet gana blaivaus proto, kuriam nėra ko slėpti, bet ir pasakoti...

Jimio Tenoro saundas praktiškai nesikeičia, tas pats lėtas groove, tie patys "sakso" solo ir gausybė klavišų, plius tas pats per vokoderį "perleistas" vokalas, tiksliau sakant, prislopintas ir iškraipytas. Kaip visada Jimis mėgsta suvaitoti ilgą "ooo-eeeeeeeeeee", ir kokį šimtą kartų paminėti baby. Visos jo dainos apie sentimentalią meilę, ir jis vis dar tiki, kad dainos turinys įprasmintas pavadinime, o visa kita – neturintys didelės reišmės paistalai. Dainos tekstas apskritai trečiaeilės svarbos reikalas.

Jimis gimė nedideliame Suomijos miestelyje Lachti. Tėvai jį pažinojo kaip Lasį Lechto. Kartą septynmetis Lasis parbėgo namo gelbėdamasis nuo pulko mergaičių. Motina apgaubė kukčiojantį berniuką ir pasiteiravo mergaičių: "Kas atsitiko?". "Jis labai panašus į Jimį Osmondą", – atsakė susijaudinusios užpuolikės. "The Osmonds" buvo populiarus septinto dešimtmečio vaikinų kolektyvas, turėjęs pasisekimą tarp paauglių. Po šio įvykio Lasis tapo Jimiu. "The Osmonds" jis iki šiol nekenčia, bet muzikos kritikai atranda daug panašumų tarp jo dabartinio stiliaus ir nelabai protingos septinto dešimtmečio estrados, kuriai be "The Osmonds" priskirti galima ir "James Last Orchestra". Kuomet Jimis viename Vienos laikraštyje perskaitė savo koncerto recenziją "Džeimso Lasto orkestras viename asmenyje", jis buvo šokiruotas. Savo pirmtakais jis nori laikyti sentimentalius soul dainininkus, tokius kaip Barrį White’ą ir septinto dešimtmečio fusion džiazininkus, variusius kosminių sintezatorių sukeliantį saundą. Tai pirmiausia "Sun Ra" ir Miles Davis. Iš šiuolaikinių muzikantų jis labai vertina "Princą". Tačiau džiazo mylėtojai Jimio produkcijos net muzika nebelaiko. Ir labai dažnai jam tenka klausytis patarimo nebekankinti daugiau saksofono ir fleitos. Atseit Coltrano iš tavęs tikrai nebus. Jis savo ruožtu nekenčia visų džiazininkų ir mano, kad tai iš jų Coltranai nekokie.

Jimis neilgai tesimokė vietinėje džiazo mokykloje. Jo pirmuoju instrumentu tapo saksofonas. Jaunuolis uoliai repetavo ir, būdamas šešiolikos, jau grojo suaugusių bigbenduose. Jis prisimena: "Lachti – labai nyki ir atšiauri vieta. Kad išgyventum totalaus liūdesio atmosferoje, tenka pavirsti disidentu šmaikštuoliu". Bandymas įgyti rimtą aukštąjį muzikinį išsilavinimą baigėsi šnipštu. Jimis pakliuvo į klasę, kuriai vadovavo žymaus suomių kompozitoriaus Sibelio anūkas. Jis Jimį laikė labai talentingu muzikantu, bet pastarasis niekaip negalėjo suprasti, kam reikia mokytis 200 metų senumo bosinės linijos plėtojimo metodikos. Kolegas džiazininkus Jimis laikė taip pat klaikiomis nuobodybėmis. "Mes grojome ne šiaip džiazą, o suomišką džiazą, – ironizuoja jis. – Užpustytų miškų džiazą, kur vietoje lazdelių būgnininkas švaistėsi eglinėmis šakomis". O namuose muzikantas klausėsi gitarinio hardcore. Bet jam, kaip saksofonistui, pankroko grupėse vietos nelikdavo. Galbūt todėl jis 1986 m. sukūrė industrinį kolektyvą "Jimi Tenor & His Shamans". Pragyvenimui lėšų jis gaudavo dirbdamas majonezo fabrike operatoriumi: "Stovėdamas prie konvejerio aš supratau, koks nuostabus mechaninis ritmas".

Grupė "Jimi Tenor & His Shamans" buvo daugiau nei įdomus ar keistas to meto reiškinys. Jimis koncertuodavo vilkėdamas guminį naro kostiumą, užsidėjęs juodus metalurgo akinius ir įsisupęs į Sovietų Sąjungos vėliavą. Grupė sukeldavo siaubingą traškesį, nepakeliamą dundesį. Vyručiai lamdė kuo tik papuola milžiniškus naftos bakus, kiekvienas kurių talpino 216,5 litro šio "garbingo" skysčio. Todėl neatsitiktinai grupė savo pirmąjį albumą pavadino "Talpa 216,5 litro"("Total Capacity of 216,5 Litres",1998). Trombonu kolektyve grojo dulkių siurblys, kuris netraukė, o atvirkščiai – stūmė orą. Tarp siurblio vamzdžio ir trombono buvo įstatyta guminė pirštinė, kuri leisdavo keisti vamzdžio plotį, taip tarsi imituodama tromboninko lūpas. Kitas išradimas buvo ritmo mašina, kuri veikdavo su skalbimo mašinos variklio pagalba: didžiulis kūjis kalė į plieninę plokštę. Suvirinta konstrukcija svėrė pusę tonos. Mašina gamino tik vieną garsą ir tik vieninteliu tempu. Kai "Jimi Tenor & His Shamans" iškeliavo į gastroles Vokietijoje, stebuklingoji mašina subyrėjo kažkur Lenkijos keliuose, nespėjus pasiekti Berlyno. Paaiškėjo, kad Lenkijos keliai yra tvirtesni nei suomiška geležis. Jimis labai pergyveno.

Dešimto dešimtmečio pradžioje Jimiui, kenčiant nuo chroniško pinigų stygiaus, atsibodo tampyti po Europą daugiatonę industrinės muzikos įrangą. Tuo labiau kad ir saundas nesikeitė daugiau nei šešerius metus, ir po truputį ėmė atsibosti. Pinigų vis nebuvo, o suomiška žiema negailestingai vedė iš proto. Jimis išpardavė visą savo turtą ir išvažiavo į Portugaliją, bet greitai atsidūrė Berlyne. 1992 m. jis įrašė albumą "Fear of Black Jesus". Daugelyje jo diskografijų ši plokštelė įvardinama kaip pirmasis solinis muzikanto darbas. Dabar veteranas savo industrinę praeitį prisimena be didesnio malonumo: "Mano kairė ausis vis dar beveik nieko negirdi".

Kai Jimis Tenoras koncertavo Vienoje, jo karjeroje įvyko posūkis. Jis grojo elektriniais vargonais ir dainavo lyrišką dainą, į sceną įtipeno flegmatiškas storulis Mika Vaine’as (iš suomių minimal grupės "Panasonic") ir padėjo ant vargonėlių šalia raudonų rožių didžiulį mėsainį. Jimis godžiai įsikibo į sumuštinį, nenustodamas geidulingai ir saldžiai suokti ir lėtai siūbuoti į taktą. Salėje sėdėjo Steevas Beketas (britų leiblo "Warp" atstovas). Išvydęs šią stebuklingą veidmainystę, nusprendė: "Aš padarysiu iš šito bičo žvaigždę". Taigi eilinį Jimio Tenoro albumą "Intervision"(1997) išleido leiblas "Warp", siūlantis intelingentiškoms masėms inteligentišką techno inteligentiškam klausymui inteligentiškoje aplinkoje. Bet čia ir slepiasi prieštaravimas. Juk Jimis Tenoras visai ne technožmogus. Jam nepatinka dirbtinai sukeltas ažiotažas aplink išpuikusių didžėjų kompanijas. Išskyrus daugelį technomuzikos atstovų, mūsų herojus moka groti fleita, saksofonu ir klavišiniais instrumentais. Vaikinas dvylika metų buvo intensyviai mokomas muzikos, ir tai jaučiasi...

1996 m. Jimį aplankė didžiulė sėkmė. Jo dainelė "Take Me Baby" netikėtai patiko vokiečių reiveriams, ir ne tik. Ji tapo tuometinio "Love Parade" sensacija ir netgi pateko į daugelį topų. "Ši daina – Vokietijos homoseksualistų himnas, bet aš nieko prieš", – juokauja muzikantas.

Jimis neslepia, kad yra universalaus talento savininkas, bet kartu viso labo visapusiškas diletantas. Jo kompozicijos prikimštos pigių mokslinės fantastikos garsų, dainų tekstuose dažnai užsimenama apie tolimas galaktikas ir tarpžvaigždinius skrydžius. Jimis parašė nemažai stilingų dainų apie meilę kosmose. Iš tikrųjų įdomu – tiki jis laime, laisve ir meile tolimose galaktikose ar ne?

"Tikėjimas, kad kada nors žmogus užvaldys kosmines erdves, absoliučiai klaidinantis, tai tipiška amerikiečių nuomonė, – atsako muzikantas. – Ten nieko nėra, žmonėms kosmosas – mirtis ir siaubas. Aš nenorėčiau tenai iškylauti".

Jimis yra didelis laisvojo džiazo grando "Sun Ra" gerbėjas. "Sun Ra" plokštelės traukia akį ir savo išvaizda užburia, – užtikrina Džimis,– bet kita vertus, aišku, kad žmogui su tokiais akiniais, apdarais ir šukuosenomis mainstreamas negresia. Aš buvau "Sun Ra" koncerte Niujorke, nepavojingą veteraną atvežė į sceną invalido vežimėlyje, o jis su savo vaikinais sukėlė tokį beprotišką šėlsmą, kokio man gyvenime daugiau neteko matyti".

Jimis Tenoras – garsus blogai įrašytos muzikos propagandistas. "Viską reikia daryti kaip galima geriau, o pinigų įdėti kuo mažiau. Nulis lėšų savo kūrybos produkto gamybai. Jei naudosiesi profesionalia studija, kokybė tikrai nepagerės,– tikina maestro. – Šiuolaikinėje studijoje tu nesugebėsi panaudoti net pusės esamų prietaisų, o jei ir pavyks, tai padarysi tūkstantį šimtą klaidų. Bet vieno tavęs ten niekas nepaliks, ten būtinai sėdės garso režisierius, kuriam tu niekada nesugebėsi paaiškinti, kaip turi skambėti tavo muzika ir kokia eilės tvarka reikia viską įrašinėti. Todėl rezultatas vis tiek bus niekam tikęs".

Kompiuterio Jimis nenaudoja. Kartą jis nusipirko seną "Amigą" ir programą – sekvensorių "Cubase", bet, pažiūrėjęs į ekraną, liko nepatenkintas ir kitą dieną pardavė. "Kada esi įsistebeilijęs į monitorių, tau neužtenka jėgų sekti muziką. Aš mintinai žinau rankenėlių padėtis savo senajame sekvensoriuje ir galiu daryti muziką, žiūrėdamas pro langą, kompiuterio ekranas man nereikalingas!"

Jimis Tenoras yra nufilmavęs nemaža filmų. Didžiąja dalimi mėgėjiškų, ir esančių už padoraus kino ribų. Savo klipus filmuoja pats, stengdamasis, kad jie būtų kuo mažiau profesionalūs. Pirmi du reikalavimai: drebanti kamera ir, be abejo, garso nesutapimas su lūpų judesiais. Jis ir ateityje nori kurti filmus: "Atversk bet kurį pigų žurnalą, skirtą vienišoms moterims arba storiems vyrams, ir lengvai surasi daugybę nuostabių, iš kojų verčiančių istorijų, kurios prašyte prašosi imti ir panaudoti jas aštraus siužeto koviniame šedevre".

Kaip pavyzdį jis pateikia vieną siužetą mūsų įvertinimui: 46 metų vyras, dirbantis konservų fabrike, marinuotų agurkų skyriuje, stovi prie konvejerio ir grūda į trilitrinius stiklainius žalius agurkėlius. Penktadienis, 16-a valanda. Visi darbuotojai jau išėjo namo. Jis prikemša paskutinį stiklainį, bet staiga jo koją įtraukia konservavimo mašina. Jis stengiasi atsiplėšti nuo agregato, įsikabindamas į transporterio juostą, bet pirštai išslysta ir rankos plaštaka atsiduria mašinos spąstuose. Netrukus ir antrą koją ima žiaumoti bejausmis mechaninis monstras. Vyriškis beviltiškai įstrigo. Visą savaitgalį jam teks maitintis tik agurkais. Jo niekas neieško. Žmona, meilužio pakviesta, "tūsinasi" kažkur Tenerife.

Kitoje scenoje jis gauna maišą pinigų iš draudimo kompanijos ir skuba į Šveicarijos kurortą, kad suspėtų į slidinėjimo sezono atidarymą. Jis nuoširdžiai mokosi įvaldyti dirbtinę koją ir dirbtinę ranką, kad galėtų švelniai pasileisti nuo kalno slidėmis. Dabar jis tapo "šaunus vaikinas", o buvo bukaprotis nevykėlis. HAPPY END.

Pagal užsienio spaudą parengė NURA SHO ir VLAD.

 

Skaitytojų vertinimai


11205. ozas2004-11-02 08:51
labai man patinka Jimis Tenoras. Dekui autoriams. Po straipsnio gal daugiau kam patiks.

11214. Nesuprantu2004-11-02 10:24
Kaip galima pamėgti muzoką, kurios negirdi? Tik skaitai, kad tokia yra?

11216. xxx2004-11-02 11:04
atsiprasau, svedai yra ir buvo trendy anapus bet kokiu sveiko proto ribu... tai kas cia dabar????

11293. q2004-11-04 11:18
sie skliaustai mane uzveze :"jis primena Andį Warhol’ą (ganėtinai žymų Amerikos menininką)". ir ne Mika Vaine’as bet Mika Vainio ir beje jis visai ne storulis

11315. Arūnas :-( 2004-11-04 22:36
Cha, ką reiškia "nelabai protingos JAMES LAST" muzikos? Kodėl šis orkestras sumušė visus leidybos rekordus? Kodėl nuolat patenka ir dabar į Britų perkamiausių CD sąrašus (šiemet, šis 1929m gim. muzikas jau tikrai vasarą buvo išleidęs 5-6 naujus diskus, spalyje-lapkrityje kasdieninių koncertų turas Belgijoje, Liuksemburge, Vikietijoje, Prancūzijoje ir kt.). Kodėl savo hite Kill Bill vol.1 Quentinas Tarantino, atiduodamas duokles daug kam, aiškiai atidavė ir James Lastui, padarydamas jo žymiąją temą "Vienišas piemuo", pagrindine filmo muzikine tema? Kodėl "Bomba records" (Europos prekybos centre), neatsigindama klausinėjančių, kodėl nėra šio meistro įrašų, neseniai užsakė apie 20CD, ir jie yra pardavime tik dėl to, kad už 39 Lt. žmonės nelabai perka pop orkestrų įrašų. Kodėl LIETUVOS prestižinis (cha cha) RTV leng.muzikos orkestras savo lygiu visada buvo "per kelis" šviesmečius žemesnis už šį vokiečių legendinį, kelių šimtų "auksinių" diskų savininką. Nusišnekėjote ponaičiai

11337. +2004-11-05 23:22
ir ne Sibelio, o Sibelijaus anukas

11340. --2004-11-06 12:24
ir dar "nelabai protingos JAMES LAST"...nebuna nelabai protingos muzikos , o tik nelabai protingi apie ja taip sakantys

11361. dainius2004-11-07 16:05
atrodo kazkas beviltishkai bando prastumti james last...

11372. to beviltiskiems2004-11-08 10:07
tikrai ? o as jau buvau bepradedas galvoti kad kazkas beviltishkai bando prastumti jimi tenora

25641. Arūnas2006-04-24 13:31
Juokingas terminas "prastūminėti". Ką tokį? Muziką, išleidusį 17 platininių diskų ir 206 auksinius?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:31:03 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba