Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-29 nr. 3021

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Sonata Paliulytė.
APIE LAIKĄ
31
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• Literatūros ir tautosakos tyrinėtoją DONATĄ SAUKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. X. 13.
EINANTIS IKI RIBŲ
1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
• BRUTALUS ABSURDAS1

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
PASAULIS KAIP DIEVO ŽAISMĖ
• Renata Šerelytė.
DIEVO KANCELIARIJAI TRŪKSTA JAUSMŲ
1
• Mark C. Taylor.
KĄ IŠ TIESŲ TEIGĖ DERRIDA
• GERBIAMI POETAI!7
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ
• ŽVILGSNIS Į "ŽVILGSNIUS"
• PALIMPSESTAI
• SALOMĖJA NĖRIS14
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
JUVELYRIKA KAIP...
 Jurgita Ludavičienė.
PLENERO PĖDSAKAIS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
NESKANIŲ PJESIŲ DEGUSTACIJA – IŠ KETURIŲ MĖGINUKŲ
11
• Rasa Paukštytė.
BE ĮŽVALGŲ
2
• Ridas Viskauskas.
LĖLININKAI GYVI ENTUZIAZMU?
6

MUZIKA 
• Aleksandra Pister.
MUZIKOS PRAMOGA "BANCHETTO MUSICALE" 2004 STILIUMI
3

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
LIETUVAI PADOVANOTI TRYS PRIEŠKARIO DAILĖS KŪRINIAI
• Vydas Dolinskas.
GOBELENAI ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS

MENO DIS/KURSE* 
• Julija Fomina.
MAISTO GAMYBOS WORKSHOW*: EKSPERIMENTINĖ VIRTUVĖ IR SOCIALINĖ SĄVEIKA
4

KINAS 
• VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALIS1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS11

PROZA 
• Aleksandra Fomina.
GELEŽINKELIO DAINOS
2
• BLYNELIAI8

VERTIMAI 
• Charles Bukowski*.
PAŠTAS
5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• DIDYSIS BUKAS19

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JIMIS TENORAS – KOSMINĖS MEILĖS PRISIPAŽINIMAI, GĖLĖS IR AŠTUNTO DEŠIMTMEČIO ELEKTRONIKA10

KULTŪRA 
• DŽIAZAS IR KULTŪROS POLITIKA

KRONIKA 
• ARTI TOLI6
• PRANEŠAME2
• LĖLIŲ TEATRO REŽISŪROS PAGRINDAI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SIGNALIZUOJA1
• NE VIEN TIK RETRO

DAILĖ

PLENERO PĖDSAKAIS

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

Vasarą tapytojų artimieji atsikvepia lengviau: vyrų, brolių ir šiaip giminaičių nebematyti namuose, jie nekvaršina galvos egzistenciniais samprotavimais apie meno ir savo pačių vaidmenį civilizacijos raidoje. Vasarą tapytojai prapuola pleneruose. Dvaruose, ežerų salose, prie marių, jūros ar kokio kito vandens telkinio. Paskui – rudenį – pabyra "ataskaitinės" parodos. Su gluosnių alėjomis, apgriuvusia dvaro arklide, nendrėmis ežero pakrantėje. Tačiau plenerai, visuotinai suvokiami kaip bendravimo, pasikeitimo mintimis ir kontaktais, o dažniausiai (ką čia slėpti) – kaip kolektyvinio poilsio vietos kokiame nors tapybiškame Lietuvos kampelyje, ima konceptualėti. Tokiais atvejais, kai pleneras įgyja koncepciją, nebe taip ir nuobodu žiūrėti į atsiskaitomąją produkciją – tada privalomi peizažai pateisinami, nes tampa vienokio ar kitokio meninio projekto dalimi.

Kaune Irenos Mikuličiūtės galerijos rengtas pleneras kaip tik ir parodė jeigu ne tobulą meninę kokybę, tai bent jau koncepcijos buvimą. Galerija, neapsiribojanti vien tik parodų rengimu ir besirūpinanti taip pat edukacija, surengė plenerą, skirtą lietuvių tapybos maestro Antano Gudaičio 100-osioms metinėms. Sumanymas savaime pagirtinas: proga įsigilinti į mūsų tapybos grando kūrybą, aktualinti ją šių dienų kontekste, išsiaiškinti, kokie A. Gudaičio kūrybos aspektai reikšmingesni ir artimesni kiekvienam plenero dalyviui. Juo labiau kad jaunoji menininkų karta, nepaisydama meno istorijos dėstytojų pastangų, atkakliai stengiasi palaimingai nežinoti ir tai dažnai viešai nesidrovėdami demonstruoja. Studentai gali nustebti, matydami dėstytoją einantį į, pavyzdžiui, A. Kuro tapybos parodą, nes jis, pasak jų, yra... miręs (tikras atsitikimas iš VDA gyvenimo). Taigi kiekvienas bandymas sujungti trūkinėjančias Lietuvos meno istorijos grandis yra savaime sveikintinas.

Kitas klausimas – kas iš viso to išeina. Kiekvienas renginys susideda iš organizatorių planų ir vilčių, dalyvių atrankos, paties proceso ir galiausiai – proceso vaisių. Jie ne visuomet atitinka sumanytojų lūkesčius; organizatoriai – taip pat tik žmonės, jie negali kiaurai permatyti kiekvieno pakviestojo sielos ir nustatyti tinkamumo koeficiento. Todėl netikėtumų pasitaiko visur.

Plenerą reprezentuojanti ekspozicija I.Mikuličiūtės galerijoje susiskirstė į dvi dalis: tiek amžiaus, tiek ir kokybės atžvilgiu. Jaunesnieji ir vyresnieji menininkai, sujungti bendru Gudaičio vardikliu, atstovavo skirtingiems požiūriams į tapybos metrą, tapybą, tapybinę estetiką ir galų gale į savo pačių genialumą. Jaunesniajai kartai šiuo atveju priskiriu Ričardą Miluką, Romaną Averincevą, Mindaugą Pauliuką – autorius, kurie, tarsi gindamiesi nuo kritiškesnės akies, savo drobes ant sienos suglaudė į vieną "bloką". Draugėje, žinoma, trūkumai ne taip krinta į akis; ir šiaip su kompanija drąsiau – jausdamas draugo petį, gali įžūliai mojuoti teptuku net ir didžiausio autoriteto akivaizdoje. Primityvus, beatodairiškas ir jaunatviškai "egzistenciškai" niūrus Romanas Averincevas demonstruoja abstraktų ekspresionizmą, įmaišydamas į jį lietuviško "nieko iš meno istorijos nežinau ir nenoriu žinoti; aš – visa ko pradžia ir pabaiga". Toks požiūris, labiau tinkantis miške gyvenančiam liaudies meistrui, o ne XXI a. antrame pagal dydį Lietuvos mieste studijuojančiam tapytojui, atrodo ir naiviai, ir graudžiai, nes žinai, kad menas galiausiai atsikrato pozos – ir lieki vienas, akis į akį su praėjusių amžių didžiaisiais bei juokinga metų metais puoselėta arogancija. Tačiau tai nutinka vėliau ir siejasi su vidine branda, o kol kas jaunimas gali drąsiai mesti iššūkius visiems, kam tik nori. Su sąlyga, jog sugebės nepasimauti ant savo pačių špagų. Nes kol kas kokybės atžvilgiu tik niūrūs ir primityvūs Averincevo darbai aiškiai rodo juose glūdintį didesnį vidinį užtaisą. Mindaugo Pauliuko polinkis į literatūriškumą jo darbus labiau kreipia saloninės tapybos link (Gudaičiui skirti paukščiai labiau primena tvenkinio vaizdelį, kurį, per daug negadinant interjero, galima kabinti jei ir ne prestižinėje vietoje virš sofos, tai prieškambaryje jau tikrai), Ričardo Miluko noras suderinti griežtus minimalizmo kanonus su abstraktaus ekspresionizmo deklaruojama gesto laisve priverčia autorių blaškytis tarp vienos ir kitos krypties ir galiausiai likti visai be pozicijos. Be abejo, iš darbų trykšte trykšta noras pasakyti pasauliui ką nors reikšminga apie tai, ką išgyvenai, pamatei ir supratai. Tačiau pasaulis yra gerokai senesnis už sakytojus ir knygomis, filosofinėmis maksimomis, paveikslais ar oratorijomis vis primena, kad žmogaus patirtis nėra unikali; viskas jau yra buvę, ir kiekvienas pereina tą patį įžvalgų bei patirčių ratą, vedantį brandos, o paskui – senatvės kartėlio link. Todėl sakyti reikia meistriškai – jei nori, žinoma, kad tave išgirstų ne tik šeima ar gatvės praeiviai. O kokybė reikalauja sunkaus kasdienio darbo, plataus akiračio ir naujų idėjų. Bet ką aš čia... tarsi skaityčiau paskaitą dailės mokykloje. Geriausios paskaitos – tokie plenerai, kur norom nenorom esi priverstas bendrauti su vyresniais, ciniškesniais ir daugiau mačiusiais, suprantančiais, koks ilgas kelias veda iki tikros tapybos.

Tokia ir šioje parodoje vyresnioji karta, kuri niekam nieko neįrodinėja ir neaiškina, o tiesiog ramiai demonstruoja tai, ką darė iki plenero ir darys po jo. Danguolė Dauknytė – juodą kaligrafiją ant geltono ir oranžinio fono. Algirdas Šakalys – primityvistinį peizažą su plačiai besišypsančia saule; apačioje – miesto siluetas, žmogaus profilis; nuotaika – paslaptingai naivi, kurią kurti taip moka primityvistai, iracionaliai derindami nesuderinamus dalykus. Vygintas Stankus – abstrakčią geltonos ir mėlynos spalvos dermę, raižomą juodų potėpių. Eglė Velaniškytė – siužetus, kur žmonių figūros taip ir lieka drobėje visam laikui, tarsi į jas šviestų neregimos žvakės; išnirdami iš potėpių tamsos apšviesti veidai – hermetiški, suvokiami tik emociškai, bet ne racionaliai, todėl juose galima įžvelgti tik amžiną liūdesį.

Gudaičio pleneras... Galimybė jubiliejaus proga rasti ryšį su maestro, sakiau? Ekspozicijoje tuo tarpu maestro pėdsakų – visų mažiausiai. Tačiau tai dar nereiškia, jog plenero tema neįsiskverbė giliau – į dalyvių mintis ir prisiminimus ir išplauks vėlesnėse ekspozicijose. Galbūt visai kitais pavidalais. Galbūt – toje pačioje nenuilstančioje galerijoje.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:31:03 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba