MAISTO GAMYBOS WORKSHOW*: EKSPERIMENTINĖ VIRTUVĖ IR SOCIALINĖ SĄVEIKA

Nevienkartiniai bandymai grįžti prie naujųjų medijų kūrybinės laboratorijos "RAM 6", vasaros pabaigoje vykusios Vilniuje, šiuolaikinio meno centre, atrodo daugiau nei pakankami, o dabar nebelabai svarbu, kada ir kur ji vyko. Šis straipsnis nėra proginis, nors jame pristatoma renginio virtuvė tiesiogine prasme, t.y., maisto gamybos bei valgymo ceremonijos; maistas nesiliauja būti gaminamas, perdirbamas ir permąstomas.

"Jūs sergate Socialine liga, kai visą žaidimą paverčiate darbu. Vienintelė priežastis sunkiai žaisti yra sunkiai dirbti, o ne atvirkščiai, kaip mano daugelis žmonių".

Andy Warhol "Atskleidimai" (Niujorkas, 1979)

Valgymas vaidina svarbų vaidmenį tiek privačiuose vakarėliuose, tiek ir viešuose renginiuose. Tačiau maisto ceremonijos skirtos ne tik valgymui, bet ir bendra(darbia)vimui tarp tų, kurie maistą gamina, ir tų, kurie jį valgo. Vakaro sėkmė priklauso nuo daugybės dalykų, neišskiriant ir žmonių elgesio: ar jie yra pasyvūs valgytojai, ar interaktyviai dalyvauja vakarėlyje, padėdami šeimininkams gaminti ar užberdami juos padėkomis ir komplimentais.

Vieši oficialūs renginiai – konferencijos, parodų atidarymai ir pan., pasižymi kiek kitokia koncepcija: čia tradicinis valgių meniu dažniausiai koreliuoja su specialiu maisto serviravimo etiketu, kurie savo ruožtu implikuoja tam tikrus elgesio modelius. Tarkime, kavos pertraukėlės (angl. coffee-break) yra skirtos kavos gėrimui ir kelių minučių poilsiui, o furšeto (pranc. fourchette) metu numatomas lengvo maisto valgymas šakutėmis. Toks požiūris į valgymo ceremoniją atitinka fiksuotą viso renginio scenarijų, jo dėka įmanoma išvengti chaoso ir kitų planingos veiklos sutrikimų. Tokiu atveju stabilumo ir saugumo jausmas yra žymiai svarbesnis, negu žmonių sąveikos laipsnis.

Ne visi vieši ar privatūs valgymo vakarėliai susitelkia vien tik ties maistu. Neįprasta socialinė pietų forma buvo "išrasta" Rusijoje apie 1910 m., kai režisieriaus Konstantino Stanislavskio vadovaujamo rusų Dailės teatro aktoriai pirmą kartą suorganizavo vadinamą kapustniką – renginį, kuriame iš kopūsto (tuo metu vieno prienamiausių ir pigiausių ingredientų) pagaminti valgiai derinosi su teatralinėmis formomis, etiudais, šaržais, parodijomis ir performansais. Nuo to laiko kapustnikas, iki šiol egzistuojantis rusų (ir ne tik) kultūroje, žymi interaktyvų vakarėlį, kuriame ne tiek svarbus maistas, kiek įvairiausios įmanomos meninės saviraiškos formos ir nedogmatinis elgesys.

Eksperimentinės maisto gamybos bei valgymo ceremonijos "RAM6" metu kilo iš pačios kūrybinių laboratorijų ciklo temos – "Socialinė sąveika ir kolektyvinis protas". Didelio interaktyvumo vieši valgymo renginiai buvo pasirinkti norint patikrinti, ar įmanoma ne kūrybinių laboratorijų, o valgio metu pagaminti kolektyvinį produktą.

Visas renginio maisto ciklas susidarė iš kelių pakopų:

Pirmoji pakopa – oficialūs priešpiečiai ir kavos petraukėlės (ŠMC antro aukšto fojė): intensyvaus darbo metu alkiui numaišinti ir kelias minutes pailsėti.

Antroji pakopa – renginio atidarymo vakarėlis (rugpjūčio 25 d., ŠMC kavinė): kompleksiniai renginiai, sujungiantys furšetą ir barbecue.

Trečioji pakopa – priešpiečiai ant Vilniaus miesto Rotušės laiptų bei "Vieno ingrediento vakarienė" Šiuolaikinio meno centro svečių namuose (koncepcija – Rai May): interaktyvūs veiksmai, įsibraunantys į viešąją erdvę bei skatinantys kolektyvinę sąveiką eksperimentuojant su maisto gamyba.

Būdama visų minėtų įvykių tiesioginė dalyvė bei įdėmi stebėtoja, nusprendžiau apklausti du žmones, aktyviai dalyvavusius "RAM 6" maisto gamybos cikle: Rai May (kuratorius, ŠMC) bei Dorinel Marc (medijų menininkas, Rumunija/Švedija).

Julija Fomina. Rai, iš kur kilo tavo pasiūlyta kolektyvinės vakarienės idėja, kurią pasiūlei įgyvendinti Šiuolaikinio meno centro svečių namų virtuvėje?

Rai May. Pirmieji taip vadinami "Vieno ingrediento pietūs" buvo organizuoti kartu su menininku ir kuratoriumi Rene Gabri per menininkų iš Niujorko "16 Beaver Street Group" tarptautinius priešpiečius 2003 m. parodos "24/7|Wilno-Nueva York", vykusios Šiuolaikinio meno centre, kontekste. Tuomet pasikvietėme įvairiausius žmones ir paprašėme juos atsinešti po vieną maisto produktą vietoj bilieto į Šiuolaikinio meno centrą. Iš atneštų produktų kviesti virėjai, atstovaujantys skirtingoms kultūroms, turėjo pagaminti bendrą patiekalą. Ta pati idėja vėliau buvo apibūdinta kaip "Eksperimentinio maisto gamybos serija" ir realizuota Venecijoje bei Puerto Rike. Jei turėčiau restoraną, kuriame būtų keletas salių, galbūt viena iš jų veiktų kaip būtent toks eksperimentinio kolektyvinio maisto gamybos cechas. Mano bičiulis Rene mano, kad Los Anžele toks restoranas būtų visai nieko.

JF. Kaip galėtumėt šiuos pietus apibūdinti "kolaboracijos" ir "kolektyvinio proto" sąvokomis?

Dorinel Marc. Vieno ingrediento vakarėlis buvo idealus pavyzdys nagrinėti socialinės sąveikos ir kolektyvinio proto mechanizmams. Vakarėlis buvo atviras visiems su viena sąlyga – reikėjo atsinešti vieną maisto produktą, bet nebuvo pasakyta, kokį, ir koks patiekalas bus gaminamas, taigi vakarienės dalyviai galėjo diskutuoti, kooperuotis, klausinėti vieni kitų ir bandymų metodu "išrasti" naujus valgių receptus. Pakvietime nebuvo nurodyta, ar dalyviai negali susitikti ir iš anksto suplanuoti, ką gi jie gamins. Tad žmonės galėjo, pavyzdžiui, organizuoti pasitarimą, suderinti meniu ir nupirkti produktus, reikalingus vienam ar kitam patiekalui paruošti. Tačiau niekas nesiėmė to daryti, taigi galima daryti išvadą, kad projektas buvo suvoktas kaip eksperimentas, ir niekas nenorėjo iš anksto jo suplanuoti.

Nomedos Urbonienės nuotraukos

RM. Tai buvo kolektyvinė netikėtumo patirtis, nes žmonės iš anksto nežino, kokį patiekalą galų gale valgys, net jeigu atsineš dvigubai daugiau svogūnų nei jų kaimynai. Tai taip pat yra empirinis tam tikros bendruomenės (dažniausiai – labai laikinos) tyrimas ir pasidalinimas vaidmenimis, funcijomis ir žiniomis realiu laiku (tai reikia daryti greitai, kad maistas nesugestų).

JF. Rai, tu pasiūlei terminą workshow, kuris naudojamas šio straipsnio pavadinime. Ar performatyvūs kolektyvinio maisto gamybos aspektas yra svarbesnis už edukacinį?

RM. Man visada įdomiau ko nors mokytis nei ką nors daryti – bet kokioje disciplinoje ar veiksme. Taigi performatyvus aspektas nėra svarbesnis nei kiti. Tai tiesiog sujungimo mazgas, visada vedantis prie kažko kito.

DM. Rai May projektas tik atrodė kaip kolektyvinis, bet mano nuomone, tai buvo vieno žmogaus šou. Raimundas tiesiog įtraukė į savo projektą daugybę žmonių, kurie atėjo į vakarienę ir atsinešė savo produktus. Taigi savo workshow jis panaudojo mūsų kolektyvinį protą.

JF. Jeigu maistas šiame renginyje turėjo atlikti tarpininko vaidmenį ("Per maistą mes kalbėsime daugybe kalbų, o maistas šnekės per mus"), tai kokį vaidmenį atliko vakarienės dalyviai?

RM. Kiekvienas, atėjęs į vakarienę, turėjo apsaugoti stalą nuo ketčupo, "Vegetos" arba kokakolos.

JF. Kaip galėtumėte pakomentuoti Andy Warholo posakį apie darbą ir žaidimą (žr. aukščiau)? Kaip manote, ar daugumai vakarienės dalyvių šis eksperimentas buvo labiau žaidimas ar labiau darbas?

DM. Suprantu, kodėl pasirinkai Andy‘o Warholo frazę, tačiau nelabai suprantu, ką jis turėjo omenyje. Atrodo, kad jis tiesiog žaidė su žodžiais ir mėgino save apibūdinti kaip stiprų žaidėją ir tuo pačiu gerą darbininką. Pasak daugelio jo draugų, jis buvo darboholikas, taigi tikriausiai nelabai mokėjo skirti darbą nuo žaidimo. Darbas yra tai, už ką tau moka pinigus, o žaidimas – tai, ką darai atsipalaidavimui ir savo malonumui. Kai tau moka už tai, kad tu žaidi, tai tampa tavo darbu. Pavyzdžiui, futbolas daugumai žaidėjų yra ne žaidimas. Darbas yra susijęs su tam tikra materialia nauda. Taigi kai kuriems vakarienės dalyviams tai buvo darbas.

Šioje vietoje galima būtų daryti paralelę tarp Rai May projekto ir Andy‘o Warholo "Fabriko". Abu autoriai pasirašė po kolektyviniu darbu tam, kad susikurtų savo įvaizdį bei taptų populiaresni. Vardo pakeitimas tapatus naujo vaidmens sukūrimui. Andy‘s Warholas savo darbui "Fabrike" pasinaudojo daugybe žmonių ir tokiu būdu padidinti savo "žvaigždės" statusą. Rai May taip pat įtraukė į savo workshow kiek įmanoma daugiau žmonių. Esu beveik tikras, kad jis labai sėkmingai pritaikė Andy‘o Warholo strategiją "priversk žmones žaisti darbą".

JF. Kas tokiu atveju buvo "socialinė liga"?

RM. Na, "Campbell" sriuba taip pat buvo nepageidaujama ant pietų stalo.

DM. Staiga Andy‘o Warholo ištarta frazė įgyja prasmę: manau, jis numanė, kad kas nors gali pasinaudoti jo "darbo ir žaidimo" metodu plačiu mastu ir buvo susirūpinęs šio metodo pritaikymo pasekmėmis.

JF. Įvertinant eksperimentavimo ir žaidybiškumo dvasią, ar galima kalbėti apie pavykusią eksperimentinę vakarienę? Kaip ji turėtų atrodyti?

RM. Absoliuti sėkmė būtų vakarienė su "Campbell" sriuba ir Andy.

JF. Dorineli, tavo, kaip renginio dalyvio nuomone, kokį vaidmenį turėjo šis kolektyvinis maisto gaminimo vakarėlis bendrame kūrybinių dirbtuvių kontekste?

DM. Ši vakarienė parodė, kaip visas "RAM 6" renginys turėjo būti (ne)organizuotas, kad geriau pasiektų savo tikslą ir atspindėtų temą – "Kolektyvinis protas ir socialinė saveika". Esmė ta, kad visas "RAM 6" renginys buvo pernelyg gerai surežisuotas. Tai buvo įdomi aukštos technologijos (hi-tech) ir miško sintezė, tačiau organizatoriai, mano nuomone, pastatė renginio dalyvius į ganėtinai pasyvią padėtį. Hierarchinė mokyklos klasės mokymo struktūra, kuria vadovavosi organizatoriai, mėgindami sukurti palankią erdvę kūrybinėms laboratorijoms, eliminavo spontaniškos socialinės sąveikos galimybę bei paliko šią temą teorinėje plotmėje, labiau skirtą diskusijoms. Taigi "RAM 6", mano galva, buvo labiau pažintinė kelionė su gidu, negu tiriamoji ekspedicija į socialinės sąveikos ir kolektyvinio proto lauką. Rai May organizuota "Vieno ingrediento" vakarienė savo dvasia buvo priešprieša, savotiška opozicija, alternatyva praktikoje neįgyvendintiems "RAM 6" uždaviniams.

______________________

* šiuolaikinio meno puslapis

Puslapį rengia Linas Kranauskas (linas@ore.lt)