BLYNELIAI

Vieną vakarą mirtinai pavargusi Larisa Borisovna sumanė išsikepti blynelių.

Kur jau tau.

Pirmiausia ji plačiu mostu įpylė į dubenį tiek pieno, kad tas ėmė bėgti per kraštus. Tada teko tėkštelėti daugiau miltų. Tešla erotiškai pasiskleidė per visą virtuvės stalą ir prijuostę, ėmė lašėti ant grindų. Larisa Borisovna padėjo po stalu dar vieną dubenį ir nervingai pasišalino į balkoną parūkyti, kadangi laukė dar kiaušiniai ir cukrus.

Grįždama iš balkono, ji netyčia prispaudė tarp durų šliurę, trūktelėjo, praplėšdama joje beveik nepastebimą skylę, ir nuo stūmio grakščiai perlėkė per visą kambarį, nusileisdama ant sofos. Ir turėjo gi taip atsitikti, kad būtent tuo momentu ant sofos jos Jaunystės Klaida lakavosi nagus.

Kojų nagus lakavosi. Sausio mėnesį. Visiškai beprotišku juodos spalvos atspalviu.

– Bliamba, kokia dramblienė, – suspiegė Jaunystės Klaida, – eik tu peklon, nieko sau skrydis virš gegutės lizdo!

– Kuo gi čia dėta gegutė? – mandagiai pasiteiravo Larisa Borisovna. – Čia šliurė kalta, garbės žodis.

– Vaje, vaje, vaje, – ėmė raudoti Jaunystės Klaida, – visą mano pedikiūrą sugadinai! Kaip dabar į žmones išeisiu? Ir laką išpylei visą! Tik pažiūrėkit! Vos ant dugno liko!

– Paprašyčiau maloningąją ponią atleisti, – sumykė Larisa Borisovna ir skersom, skersom palei sieną nubidzeno į virtuvę. Sielos gilumoje ji džiaugėsi, kad dabar Jaunystės Klaidai teks pasirinkti kokios nors gaivesnės spalvos nagų laką.

Sugrįžusi pagaliau į virtuvę po rūkymo pertraukėlės, Larisa Borisovna ėmėsi peilio ir juo taikliai sudaužė kiaušinį, kartu įsipjaudama pirštą. Jau buvo nusiteikusi nešvankiai nusikeikti, kai pastebėjo, kad tešlos sudedamieji komponentai šiek tiek pakito.

Dubeny tupėjo tarakonas.

– Ko čia dabar išsidrėbei? – taikiai paklausė Larisa Borisovna. – Infekcijas platini?

– Tu pati baisiausia infekcija, – įžūliai atsakė tarakonas, toliau ramiai kirsdamas tešlą.

– Ar nesiteiktų ponaitis pasišalinti? – nenusileido Larisa Borisovna, jau pamažėle niršdama.

– Kaipgi kaipgi, kitais metais tuo laiku, – atrėžė tarakonas.

Larisa Borisovna pagalvojo, pagalvojo, atsisėdo ir apsižliumbė.

– Ir vėl bus sumuštiniai vakarienei, – kūkčiojo ji, – dievulėli, kaip pabodo.

– Na ir durnelė, – prunkštelėjo tarakonas. – Šitaip nusiminti dėl smulkmenos, pfi.

Ir sukvietė visą savo šeimyną į puotą.