JUVELYRIKA KAIP...

Oksana Čepeliuk. "Pakabutis"

Oksana Čepeliuk – viena iš "naujosios juvelyrų kartos", tų, kurie prieš keletą metų įgijo VDA Telšių fakultete metalo specialybę, pratęsė studijas Vilniuje, aktyviai jau kokius trejus metus dalyvauja parodose. Iš tos kartos, kuriai priklauso, pavyzdžiui, Beata Sietinšienė, Mindaugas ir Asta Šimkevičiai, Eglė Čėjauskaitė, Jurga Erminaitė, Laura Kavaliūnaitė – jauni menininkai, užpildę tuščią nišą lietuvių juvelyrikoje. Kai jau vienu metu ėmė atrodyti, jog po Laimos Kėrienės, Eimanto Ludavičiaus (paskutinio Talino universitete metalą studijavusio lietuvio menininko) naujų jėgų nebeateina, nes nutrūko ilgą laiką nepriekaištingai funkcionavusi grandinė Telšiai–Talinas–Vilnius, – atsirado minėti autoriai. Grandinė išliko, tik nebeliko vidurinės – estiškosios – dalies. Gaila. Tačiau ir be šiaurietiškos įtakos jaunieji menininkai, Telšiuose gautus amato įgūdžius ir juvelyro gyvenimo specifikos pradmenis užkloję Vilniaus kultūriniu apklotu, sugeba pademonstruoti savitą stilių bei meninį brandumą.

Oksanos Čepeliuk darbų, eksponuojamų Vilniaus Užupio galerijoje, savitumas kyla iš ramaus, rimto ir originalaus autorės požiūrio į juvelyriką. Tačiau jiems būdingos ir kelios pagrindinės savybės, kuriomis pasižymi beveik visi "lietuviškos mokyklos" atstovai.

Poetiškumas. Sidabrinių auskarų ir pakabučių formos – keistokos: auskarai primena ištemptus miniatiūrinius arbatinukus, pakabučiai kartais kelia asociacijas su egzotiškais augalais. O.Čepeliuk formos suvokimas – itin savitas. Juvelyrinis objektas, kuris pats savaime tarsi nesąlygojamas jokių iš išorės primestų reikalavimų, tampa įmantriu orchidėjos žiedlapiu, transformuojasi į paslaptingą "tiesiog brangų" daiktą, neslegiamą jokios funkcijos. Formos elegantiškos, rafinuotos, o drauge išlaikančios santūrų ramumą. Papuošalus ir objektus dengia emalio ornamentas ant dulsvo sidabrinio paviršiaus, skatinantis galvoti apie rasos lašus ant lapo, lenktos pakabučio linijos primena secesinį ornamentą XX a. pradžios albumo puslapyje, dėžutėje su dangteliu slypi metalinė plokštelė su emalio paukščiais. Kūriniai asociatyvūs, elegiški, žadinantys fantaziją ir nuteikiantys atidžiai žiūrėti. Žvilgsniu vis norisi sekti įmantrias lenktas formas ar emalio ornamentus, galvojant apie taip sunkiai pasiekiamą, bet iš karto pastebimą ramią eleganciją.

Pagarba medžiagai. Lietuvių juvelyrai retai kada drastiškai elgiasi su medžiagomis, kurias naudoja. Išskyrus Solveigą ir Alfredą Krivičius, tvirtai pas mus užimančius enfants terribles vietą, kiti kolegos dažniausiai nesiima butelių šukių, spygliuotų vielų, plastiko ar kitokių grubių, nemalonių liesti nei žiūrėti medžiagų. Auksas, sidabras, pusiau brangūs akmenys, gintaras – su jais elgiamasi švelniai, atsargiai, pagarbiai, stengiamasi įsijausti į jų diktuojamus reikalavimus. Oksana naudoja sidabrą, auksą, emalį, sukurdama subtilius, nerėksmingus, tačiau ilgai įsimenančius objektus. Matinis papuošalų paviršius kontrastuoja su blizgančiais poliruoto sidabro ornamentais, nusėjusiais jų plokštumas. Emalis įsilydo į sidabrą, prasišviečia sidabriniame fone, primindamas vaikystėje darytus "sekretus". Švelniai ir pagarbiai menininkė kuria savo objektus, kuriuose medžiaga, idėja ir forma yra lygiavertės, sudarančios darnią visumą.

Meistriškumas. Pagarba ar atsainumas, lyriškumas ar ironija, konceptuali mintis ar dekoratyvumas – kad ir koks būtų pagrindinis kūrinių bruožas, visus juos dažniausiai vienija amato meistriškumas. Profesionaliojoje lietuvių juvelyrikoje retai pamatysi ne iki galo apgalvotus sprendimus, prastai techniškai atliktus kūrinius. Dauguma menininkų, mokęsi Telšiuose ir Taline, yra puikiai įvaldę amato subtilybes, todėl jiems pavaldžios technikos leidžia įgyvendinti originalius sumanymus. Oksanos Čepeliuk darbai išsiskiria autorine technika, ypatingu emalio naudojimu. Ji ypač kruopščiai techniškai atlieka savo kūrinius, nepasitenkindama vien ore sklandančia koncepcija. O ji privalo būti raiškiai įkūnyta metale – kitaip nėra verta išvysti galerijos vitrinos. Precizija, profesionalumas ir amato meilė alsuoja iš menininkės darbų.

Oksanos Čepeliuk juvelyrika poetiška ir preciziška, rami ir subtili. Savitas autorės žvilgsnis į, regis, tradicišką sidabro ir aukso, sidabro ir emalio derinį liudija talentą ir susikaupimą. Todėl Užupio galerijoje šįkart klesti juvelyrika, kaip menas. Juvelyrika, kaip amatas. Juvelyrika, kaip gyvenimo ir mąstymo būdas. Tiesiog juvelyrika.