Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-29 nr. 3021

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Sonata Paliulytė.
APIE LAIKĄ
31
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• Literatūros ir tautosakos tyrinėtoją DONATĄ SAUKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. X. 13.
EINANTIS IKI RIBŲ
1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
• BRUTALUS ABSURDAS1

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
PASAULIS KAIP DIEVO ŽAISMĖ
• Renata Šerelytė.
DIEVO KANCELIARIJAI TRŪKSTA JAUSMŲ
1
• Mark C. Taylor.
KĄ IŠ TIESŲ TEIGĖ DERRIDA
• GERBIAMI POETAI!7
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ
• ŽVILGSNIS Į "ŽVILGSNIUS"
• PALIMPSESTAI
• SALOMĖJA NĖRIS14
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
 Jurgita Ludavičienė.
JUVELYRIKA KAIP...
• Jurgita Ludavičienė.
PLENERO PĖDSAKAIS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
NESKANIŲ PJESIŲ DEGUSTACIJA – IŠ KETURIŲ MĖGINUKŲ
11
• Rasa Paukštytė.
BE ĮŽVALGŲ
2
• Ridas Viskauskas.
LĖLININKAI GYVI ENTUZIAZMU?
6

MUZIKA 
• Aleksandra Pister.
MUZIKOS PRAMOGA "BANCHETTO MUSICALE" 2004 STILIUMI
3

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
LIETUVAI PADOVANOTI TRYS PRIEŠKARIO DAILĖS KŪRINIAI
• Vydas Dolinskas.
GOBELENAI ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS

MENO DIS/KURSE* 
• Julija Fomina.
MAISTO GAMYBOS WORKSHOW*: EKSPERIMENTINĖ VIRTUVĖ IR SOCIALINĖ SĄVEIKA
4

KINAS 
• VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALIS1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS11

PROZA 
• Aleksandra Fomina.
GELEŽINKELIO DAINOS
2
• BLYNELIAI8

VERTIMAI 
• Charles Bukowski*.
PAŠTAS
5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• DIDYSIS BUKAS19

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JIMIS TENORAS – KOSMINĖS MEILĖS PRISIPAŽINIMAI, GĖLĖS IR AŠTUNTO DEŠIMTMEČIO ELEKTRONIKA10

KULTŪRA 
• DŽIAZAS IR KULTŪROS POLITIKA

KRONIKA 
• ARTI TOLI6
• PRANEŠAME2
• LĖLIŲ TEATRO REŽISŪROS PAGRINDAI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SIGNALIZUOJA1
• NE VIEN TIK RETRO

DAILĖ

JUVELYRIKA KAIP...

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Oksana Čepeliuk. "Pakabutis"

Oksana Čepeliuk – viena iš "naujosios juvelyrų kartos", tų, kurie prieš keletą metų įgijo VDA Telšių fakultete metalo specialybę, pratęsė studijas Vilniuje, aktyviai jau kokius trejus metus dalyvauja parodose. Iš tos kartos, kuriai priklauso, pavyzdžiui, Beata Sietinšienė, Mindaugas ir Asta Šimkevičiai, Eglė Čėjauskaitė, Jurga Erminaitė, Laura Kavaliūnaitė – jauni menininkai, užpildę tuščią nišą lietuvių juvelyrikoje. Kai jau vienu metu ėmė atrodyti, jog po Laimos Kėrienės, Eimanto Ludavičiaus (paskutinio Talino universitete metalą studijavusio lietuvio menininko) naujų jėgų nebeateina, nes nutrūko ilgą laiką nepriekaištingai funkcionavusi grandinė Telšiai–Talinas–Vilnius, – atsirado minėti autoriai. Grandinė išliko, tik nebeliko vidurinės – estiškosios – dalies. Gaila. Tačiau ir be šiaurietiškos įtakos jaunieji menininkai, Telšiuose gautus amato įgūdžius ir juvelyro gyvenimo specifikos pradmenis užkloję Vilniaus kultūriniu apklotu, sugeba pademonstruoti savitą stilių bei meninį brandumą.

Oksanos Čepeliuk darbų, eksponuojamų Vilniaus Užupio galerijoje, savitumas kyla iš ramaus, rimto ir originalaus autorės požiūrio į juvelyriką. Tačiau jiems būdingos ir kelios pagrindinės savybės, kuriomis pasižymi beveik visi "lietuviškos mokyklos" atstovai.

Poetiškumas. Sidabrinių auskarų ir pakabučių formos – keistokos: auskarai primena ištemptus miniatiūrinius arbatinukus, pakabučiai kartais kelia asociacijas su egzotiškais augalais. O.Čepeliuk formos suvokimas – itin savitas. Juvelyrinis objektas, kuris pats savaime tarsi nesąlygojamas jokių iš išorės primestų reikalavimų, tampa įmantriu orchidėjos žiedlapiu, transformuojasi į paslaptingą "tiesiog brangų" daiktą, neslegiamą jokios funkcijos. Formos elegantiškos, rafinuotos, o drauge išlaikančios santūrų ramumą. Papuošalus ir objektus dengia emalio ornamentas ant dulsvo sidabrinio paviršiaus, skatinantis galvoti apie rasos lašus ant lapo, lenktos pakabučio linijos primena secesinį ornamentą XX a. pradžios albumo puslapyje, dėžutėje su dangteliu slypi metalinė plokštelė su emalio paukščiais. Kūriniai asociatyvūs, elegiški, žadinantys fantaziją ir nuteikiantys atidžiai žiūrėti. Žvilgsniu vis norisi sekti įmantrias lenktas formas ar emalio ornamentus, galvojant apie taip sunkiai pasiekiamą, bet iš karto pastebimą ramią eleganciją.

Pagarba medžiagai. Lietuvių juvelyrai retai kada drastiškai elgiasi su medžiagomis, kurias naudoja. Išskyrus Solveigą ir Alfredą Krivičius, tvirtai pas mus užimančius enfants terribles vietą, kiti kolegos dažniausiai nesiima butelių šukių, spygliuotų vielų, plastiko ar kitokių grubių, nemalonių liesti nei žiūrėti medžiagų. Auksas, sidabras, pusiau brangūs akmenys, gintaras – su jais elgiamasi švelniai, atsargiai, pagarbiai, stengiamasi įsijausti į jų diktuojamus reikalavimus. Oksana naudoja sidabrą, auksą, emalį, sukurdama subtilius, nerėksmingus, tačiau ilgai įsimenančius objektus. Matinis papuošalų paviršius kontrastuoja su blizgančiais poliruoto sidabro ornamentais, nusėjusiais jų plokštumas. Emalis įsilydo į sidabrą, prasišviečia sidabriniame fone, primindamas vaikystėje darytus "sekretus". Švelniai ir pagarbiai menininkė kuria savo objektus, kuriuose medžiaga, idėja ir forma yra lygiavertės, sudarančios darnią visumą.

Meistriškumas. Pagarba ar atsainumas, lyriškumas ar ironija, konceptuali mintis ar dekoratyvumas – kad ir koks būtų pagrindinis kūrinių bruožas, visus juos dažniausiai vienija amato meistriškumas. Profesionaliojoje lietuvių juvelyrikoje retai pamatysi ne iki galo apgalvotus sprendimus, prastai techniškai atliktus kūrinius. Dauguma menininkų, mokęsi Telšiuose ir Taline, yra puikiai įvaldę amato subtilybes, todėl jiems pavaldžios technikos leidžia įgyvendinti originalius sumanymus. Oksanos Čepeliuk darbai išsiskiria autorine technika, ypatingu emalio naudojimu. Ji ypač kruopščiai techniškai atlieka savo kūrinius, nepasitenkindama vien ore sklandančia koncepcija. O ji privalo būti raiškiai įkūnyta metale – kitaip nėra verta išvysti galerijos vitrinos. Precizija, profesionalumas ir amato meilė alsuoja iš menininkės darbų.

Oksanos Čepeliuk juvelyrika poetiška ir preciziška, rami ir subtili. Savitas autorės žvilgsnis į, regis, tradicišką sidabro ir aukso, sidabro ir emalio derinį liudija talentą ir susikaupimą. Todėl Užupio galerijoje šįkart klesti juvelyrika, kaip menas. Juvelyrika, kaip amatas. Juvelyrika, kaip gyvenimo ir mąstymo būdas. Tiesiog juvelyrika.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:30:57 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba