Lapkričio 511 d. "Skalvijos" kino centre vyks Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Jis skirtas dokumentinio kino gerbėjams ir tiems, kuriems nusibodo pramoginė putra ar tariamieji "realybės šou", užplūdę kino teatrų bei televizijos ekranus. Įvairios festivalio programos bandys atskleisti išrankiausiems žiūrovams dokumentinio kino įvairovę, parodyti, kas jaudina pasaulio ir lietuvių dokumentininkus, supažindins su Lietuvoje menkai žinomais dokumentinio kino meistrais skandalinguoju austru Ulrichu Seideliu, prancūzų fotografijos ir kino klasiku Raymondu Depardonu. Festivalis tai ir bandymas išsiaiškinti, kiek Lietuvoje yra dokumentinio kino gerbėjų, juolab kad programoje atsidūrė garsiausi, kontroversiškiausi pastarųjų metų filmai, kurių autoriams rūpi Europos tapatybė, antiglobalistiniai judėjimai, lyties keitimas.
Pagrindinėje programoje bus demonstruojamas vienas garsiausių pastarųjų metų antiglobalizmo manifestų Ricko Rowleyo "Ketvirtasis pasaulinis karas", apie kurį Peteris Wintonickas iš Kanados "Point of View" yra pasakęs, esą jis "dokumentuoja ateities istoriją, jai dar neprasidėjus, kai dar daug ko galime išvengti", o garsioji antiglobalistų manifesto "No Logo" kūrėja Naomi Klein pavadino filmą "galingu, radikaliu riksmu iš fronto linijos". Pasak Naomi Klein, šis filmas išreiškia naują pasipriešinimo dvasią. Programoje pamatysime 2003-iaisiais geriausiu skandinavų dokumentiniu filmu pripažintą suomio debiutanto Mikos Ronkaineno filmą "Šaukiantys vyrai", vokietės Monikos Treut filmą "Gendernautai", kuris vadinamas kelione į "lyčių keliautojų" paslaptis. Festivalio rengėjai laukia naujos dokumentininko Edmundo Zubavičiaus trilogijos, Valdo Navasaičio ir Mariaus Ivaškevičiaus ilgo metražo filmo "Dviese ant tilto" premjeros, Juliaus Žižliausko filmo "Eldoradas, lietuviai Brazilijoje".
Vilniaus festivalis tapo tarptautinio Amsterdamo dokumentinio kino festivalio tinklo nariu. Todėl Vilniuje bus rodoma šiame festivalyje premijuotų ir pripažintų filmų programa, kurioje daug dėmesio skiriama šių dienų Europos ir europiečių tapatybei. Programa suskirstyta į kelias temas: "Europos tvirtovė?", "Kultūros tapatybė" ir ""Kas, jei ne mes?". Vienas Amsterdamo programos filmas Stanisławo Muchos "Centras" atves ir į Lietuvą, mat režisierius pasišovė aplankyti visas vietas, kurios save vadina Europos centrais. Kelionė buvo ilga, nes tų centrų atsirado dar ir Vokietijoije, Austrijoje, Slovakijoje, Lenkijoje. Daug šios programos filmų gvildena aktualią nelegalių imigrantų problemą.
Festivalio partneriu tapo Lenkų kultūros institutas Vilniuje, kuris pristato lenkų visuomeninės televizijos eksperimentą "Plačiai atvertos akys". Šešių filmų programoje bus parodyta ir diskusijų sukėlusi Maciejaus Drygaso juosta "Vilties balsas", pasakojanti apie "Laisvosios Europos" radijo poveikį keliems lenkų istorijos dešimtmečiams. Filmo herojai tie, kurie rizikuodami savo laisve platino "Laisvosios Europos" pranešimus, ir tie, kurie "slopino" šio radijo signalus.
Kitas festivalio partneris Goethes institutas. Jo sudaryta dokumentinių filmų programa bus parodyta festivalio išvakarėse lapkričio 2 4 d. ir pakartota festivalio metu. Šią programą sudaro keturi filmai, iš kurių išsiskiria A.Veielio filmas "Vaidybos įaistrinti", šiemet Vokietijoje viršijęs net vaidybinių filmų populiarumo rekordus. Tai pasakojimas apie keturis jaunus aktorius, siekiančius meistriškumo aukštumų. Režisierius savo herojus stebėjo septynerius metus. Iš tų stebėjimų gimė unikalus filmas.
Lapkričio 35 d. belgų kinematografininkas, rašytojas bei prodiuseris Peteris Kruegeris surengs kūrybines dirbtuves Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, taip pat Vilniaus dailės akademijos studentams. Jis pristatys savo ir garsaus dokumentinių filmų kūrėjo Peterio Brosenso įkurtos studijos "Inti films" filmų retrospektyvą, kurios programoje P.Brosenso filmas "Šuns būsena", kadaise pradėjęs LTV dokumentinio kino vakarus.
Vienas festivalio tikslų tarptautinę publiką supažindinti su lietuvių dokumentinio kino klasika. Šiemet bus demonstruojami Roberto Verbos filmai bei diskutuojama, kaip juos parodyti pasauliniuose kino forumuose.
Dokumentinis kinas mėgsta aktyvų žiūrovą. Jo kūrėjai nepataikauja fikcijų gerbėjams, nes realios istorijos būna kur kas labiau neįtikėtinos ir dramatiškesnės nei vaidybiniame kine. Todėl tiems, kam iškilo grėsmė tapti tiesiog kino vartotoju, gera dokumentinių filmų dozė gali sugrąžinti pasitikėjimą vis labiau virtualėjančia realybe.
"Skalvijos" informacija