Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-29 nr. 3021

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Sonata Paliulytė.
APIE LAIKĄ
31
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• Literatūros ir tautosakos tyrinėtoją DONATĄ SAUKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. X. 13.
EINANTIS IKI RIBŲ
1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
• BRUTALUS ABSURDAS1

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
PASAULIS KAIP DIEVO ŽAISMĖ
 Renata Šerelytė.
DIEVO KANCELIARIJAI TRŪKSTA JAUSMŲ
1
• Mark C. Taylor.
KĄ IŠ TIESŲ TEIGĖ DERRIDA
• GERBIAMI POETAI!7
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ
• ŽVILGSNIS Į "ŽVILGSNIUS"
• PALIMPSESTAI
• SALOMĖJA NĖRIS14
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
JUVELYRIKA KAIP...
• Jurgita Ludavičienė.
PLENERO PĖDSAKAIS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
NESKANIŲ PJESIŲ DEGUSTACIJA – IŠ KETURIŲ MĖGINUKŲ
11
• Rasa Paukštytė.
BE ĮŽVALGŲ
2
• Ridas Viskauskas.
LĖLININKAI GYVI ENTUZIAZMU?
6

MUZIKA 
• Aleksandra Pister.
MUZIKOS PRAMOGA "BANCHETTO MUSICALE" 2004 STILIUMI
3

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
LIETUVAI PADOVANOTI TRYS PRIEŠKARIO DAILĖS KŪRINIAI
• Vydas Dolinskas.
GOBELENAI ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS

MENO DIS/KURSE* 
• Julija Fomina.
MAISTO GAMYBOS WORKSHOW*: EKSPERIMENTINĖ VIRTUVĖ IR SOCIALINĖ SĄVEIKA
4

KINAS 
• VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALIS1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS11

PROZA 
• Aleksandra Fomina.
GELEŽINKELIO DAINOS
2
• BLYNELIAI8

VERTIMAI 
• Charles Bukowski*.
PAŠTAS
5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• DIDYSIS BUKAS19

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JIMIS TENORAS – KOSMINĖS MEILĖS PRISIPAŽINIMAI, GĖLĖS IR AŠTUNTO DEŠIMTMEČIO ELEKTRONIKA10

KULTŪRA 
• DŽIAZAS IR KULTŪROS POLITIKA

KRONIKA 
• ARTI TOLI6
• PRANEŠAME2
• LĖLIŲ TEATRO REŽISŪROS PAGRINDAI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SIGNALIZUOJA1
• NE VIEN TIK RETRO

KNYGOS

DIEVO KANCELIARIJAI TRŪKSTA JAUSMŲ

Renata Šerelytė

[skaityti komentarus]

Anot J.Sprindytės, kiekvienas J.Melniko kūrinys "struktūruojamas kaip nedidelė "teorema", kurios įrodinėjimo procesui nestinga intrigos, palaikančios adresato dėmesį" ("Rojalio kambarys", anotacija IV viršelyje). Teorema, kaip žinome, yra teorinis teiginys, kurio teisingumas įrodomas anksčiau nustatytais mokslo teiginiais. Tačiau ne veltui kritikė žodį teorema rašo su kabutėmis. J.Melniko knygoje šis terminas artimesnis ne tiek daugmaž nebekvestionuojamam teiginiui, kiek sąvokai, apverčiančiai visus įrodymus aukštyn kojom, – absurdui. "Absurdas (…) supa mus iš visų pusių ir yra blogio šaltinis (…). Bet žmogus neturi gyventi absurdu, juo tikėti. Už absurdo slypi kita realybė (…)" (iš R.Gerbutavičiaus interviu su J.Melniku, "Lietuvos rytas", 2004 m. rugpjūčio 3 d.). Blogio, kaip ir gėrio, neįmanoma apibrėžti logiškais argumentais dar ir todėl, kad šių sąvokų dimensijos pernelyg fantasmagoriškos ir nepavaldžios tradiciniams matams. Daugiausia (ar mažiausiai), ką žmogus padarė, diferencijuodamas šias sąvokas, yra juodo ir balto, Dievo ir Šėtono, tamsos ir šviesos, gyvenimo ir mirties skirtys. Dviejų realybių sukūrimas.

Skaitant J.Melniko "Rojalio kambarį", nepalieka įspūdis, kad absurdo neįmanoma diferecijuoti ir gėryje jo yra ne mažiau nei blogyje. (Ne veltui autorius pasitelkia talpų Bethoveno biusto praskelta kakta simbolį.) G.K.Chestertonas teigė, kad pamišimas būdingas ne vaizduotei, o protui, nes būtent jis "siekia perkirsti beribę jūrą ir ją apriboti" (G.K.Chestertonas, "Ortodoksija"). J.Melniko pagrindinis personažas labai panašus į Chestertono apibrėžtą tipažą. Jis skaitytojui nevengia priminti esąs protingas, racionalus, analitiškas. (Bet randame ir jo prisipažinimą, kad "kvailas analitinis protas sugriovė stebuklą", aps. "Niekad nesibaigia", p.123). Vadinasi, Chestertonas neklydo, sakydamas, kad "protui labai nesveika samprotauti apie protą". Sakyčiau, ši mintis artima ir "Rojalio kambario" autoriui: "(…) intelektualumas, kurio nepersmelkia jausmas, man yra svetimas" (interviu "Lietuvos ryte"). Bejausmis (dirbtinis) protas labiau priklauso vaizduotei, nei realybei. O kadangi vaizduotė yra autoriaus kūrybinio potencialo dalis, galbūt nei realybė, nei protas nėra kuo nors dėti dėl jos pokštų?.. Šiaip ar taip, tos mįslės, kurias mums užmena autorius, kažin ar gimsta vien šaltam "Techniniam Aukščiausiajam Protui" (aps. "Likimų knyga", p.9) įsikišus – čia turi slypėti Likimo piktdžiuga. (Autorius dėl to nekaltas – jis, kaip matome apsakyme "Autorius", tiesiog tų jėgų įrankis, sapnas, vaizduotės vaisius.) Kad atsirastų Visata, dangaus ir žemės žvaigždės, politika ir literatūra, kriminalinės ir kultūrinės nuojautos, proto neužtenka – tik jausmas gali sukurti pasaulius. Pasaulis egzistuoja, jausmas – irgi. Ir nesvarbu, kad vedami jausmų žmonės kartais pasiruošę vienas kitam perkąsti gerkles dėl niekų (pvz., dėl vietos į savivaldybės tarybą), – pasaulis, nors absurdiškas, bet jausmingas. Ir ačiū Dievui. Nes protas būtų sukūręs jį tobulą. O tobulybė – baisi.

Žodžiu, galbūt J.Melniko žmogui, šiaip gana simpatiškam, gal tik pernelyg kamuojamam egzistencijos prasmės klausimo, reikėtų mažiau mąstyti apie Dievo kanceliariją ir jos biurokratų darbą?.. (Iš autoriaus to reikalauti būtų ne tik nekorektiška, bet ir nedora. Mąstymu remiamas jo apsakymų konstruktyvistinis stilius, o mūsų prozai šito dar labai trūksta. Metaforas gaminti gali kiekvienas kvailys, ir nebūtinai literatas.) Taigi J.Melniko žmogui bene visos situacijos – ribinės, atliekami veiksmai – begal svarbūs (kad ir nesiliaujantis ėjimas aps. "Kelyje"), gyvenimas – būtinai su prasmės indeksu ("Bijau (…) netekti svarbos", aps. "Kelyje", p.30). Be to, jis visados turi priimti teisingus sprendimus (aps. "A.A.A." renkasi vieną variantą iš keturių. Pavyzdžiui, tokių: 1. stuburo lūžis ir nepagydomas invalidumas; 2. insultas; 3. kepenų cirozė ir greita mirtis; 4. kraujuojanti skrandžio opa, p.66). Labai ironiška, nes protas, kuriuo šiuo atveju pasikliaujama, neatlieka nei patarėjo, nei gelbėtojo vaidmens, nes susiduria su "dar protingesniu" absurdu. Lemties (ar sapno) piktdžiuga, regis, – labai žmogiška (laiškai su pasirinkimo variantais – "žmogiškai nevalyvi", išspausdinti su klaidomis ir "tiktų mokesčių inspekcijai, o ne aukščiausiajai jėgai", p.62). Autoriaus "teoremos", kurios dėstomos konstruktyviai, logiškai, su neišvengiamumo šiurpuliu, visgi atskleidžia, kad mįslingos "aukščiausiosios jėgos" nėra vienalytės ir nepriklausomos. Už kiekvieno biurokrato nugaros paprastai stovi dar didesnis biurokratas. Ir niekas negali pasakyti, ar jų eilė nedidėja geometrine progresija. (Prisiminkime J.Cocteau "Orfėją", kur Mirtis tėra aukštesniųjų biurokratinių jėgų parankinė ir biurokratų priklausomybė neturi pabaigos.)

Posakis "žmogus – savo likimo kalvis" J.Melniko knygoje tarsi ir neturi jokios reikšmės. Biurokratinė sistema, vadinama lemtimi, "pati parenka konkrečias laimės ar nelaimės formas" (aps. "A.A.A.", p.60). Žmogus neturi nepažinios pasirinkimo laisvės, kuri atveria kelią jo valiai, protui, vaizduotei ir, be abejo, pasirinkimo klaidoms. Žmogaus būtis be klaidų – įsisąmonintų ir nepripažintų – jau būtų nebe jausmo, o proto kūrinys. Tačiau šių dviejų sąvokų atskirti negalima. Nei Dievo, nei žmogaus asmenyje. Randas gipsinio Bethoveno kaktoje (aps. "Rojalio kambarys") liudija, kad dvi realybės, gimusios iš to paties šaltinio ir maitinamos tų pačių srovių, yra veikiau ne opozicijos, o sanglauda. Juodos ir baltos susiliejimas. Pilkos gimimas."Rojalio kambario" pagrindinio veikėjo erdvės susispaudimas ir transformavimasis, regis, yra toks pat logiškas, kaip ir Visatos traukimasis. Bet kartu – absurdiškas ir baisus. Nepriklausantis nuo žmogaus norų. Nuosavas namas su biliardine, kūrybinėmis ir medžio dirbtuvėmis, rojalio kambariu ir kitais materialinės gerovės ir dvasinės nepriklausomybės atributais virsta ankšta "komunalke" ir galop kažkokiu pasibaisėtinu baraku, kur žmonės susigrūdę kaip gyvuliai. Siaubą kelia ne tiek ankšta erdvė, kiek priverstiniai kontaktai su žmonėmis (personažas, be žmonos, į lovą turi priimti dar ir kaimyną) ir visiškas susvetimėjimas. Ką belieka daryti?.. Kurti iliuziją?.. Sakyti sau - "nereikia tikėti tuo gyvenimu, kurį gyvenu" (p.94)?.. Tačiau būtent tame gyvenime, kuriuo nenorima tikėti, ir slypi kažkoks karčios tiesos grūdas. Ir nepaguodžia nei laimingas finalas (namas su visais kambariais vėl priklauso tik pagrindiniam veikėjui), nei suklijuota Bethoveno kakta, nei žodžiai, kad "taip galėjo nutikti tik kokį kartą, kaip išimtis"( p.71). Išimtys, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę, o taisyklės išimčių nemėgsta.

Vadinasi, rojalio kambarys yra tik švelnus realybės paviršius, sapno audeklas. Tikroji realybė slypi po juo, nugramzdinta taip giliai, kaip mes tik galime ją nugramzdinti. Ir kas nors turi ją ištverti. Kas nors – bet tik ne mes.

___________________

Melnikas J.ROJALIO KAMBARYS. –V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

 

Skaitytojų vertinimai


11349. kalvis2004-11-07 00:29
Vo,blyn...Rojalis yr gers daikts alui susidėt.O Šerelytės teoremų aiškinimo nesupratau, todėl nerealiai nusiminiau...Reikės paprašyti,kad įsikištų "Techninis(!)Aukščiausiasis teism...pardon,Protas...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:30:55 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba