Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-29 nr. 3021

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Sonata Paliulytė.
APIE LAIKĄ
31
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
• Literatūros ir tautosakos tyrinėtoją DONATĄ SAUKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. X. 13.
EINANTIS IKI RIBŲ
1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
• BRUTALUS ABSURDAS1

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
PASAULIS KAIP DIEVO ŽAISMĖ
• Renata Šerelytė.
DIEVO KANCELIARIJAI TRŪKSTA JAUSMŲ
1
• Mark C. Taylor.
KĄ IŠ TIESŲ TEIGĖ DERRIDA
• GERBIAMI POETAI!7
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ
• ŽVILGSNIS Į "ŽVILGSNIUS"
• PALIMPSESTAI
• SALOMĖJA NĖRIS14
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
JUVELYRIKA KAIP...
• Jurgita Ludavičienė.
PLENERO PĖDSAKAIS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
NESKANIŲ PJESIŲ DEGUSTACIJA – IŠ KETURIŲ MĖGINUKŲ
11
• Rasa Paukštytė.
BE ĮŽVALGŲ
2
• Ridas Viskauskas.
LĖLININKAI GYVI ENTUZIAZMU?
6

MUZIKA 
 Aleksandra Pister.
MUZIKOS PRAMOGA "BANCHETTO MUSICALE" 2004 STILIUMI
3

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
LIETUVAI PADOVANOTI TRYS PRIEŠKARIO DAILĖS KŪRINIAI
• Vydas Dolinskas.
GOBELENAI ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS

MENO DIS/KURSE* 
• Julija Fomina.
MAISTO GAMYBOS WORKSHOW*: EKSPERIMENTINĖ VIRTUVĖ IR SOCIALINĖ SĄVEIKA
4

KINAS 
• VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALIS1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS11

PROZA 
• Aleksandra Fomina.
GELEŽINKELIO DAINOS
2
• BLYNELIAI8

VERTIMAI 
• Charles Bukowski*.
PAŠTAS
5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• DIDYSIS BUKAS19

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JIMIS TENORAS – KOSMINĖS MEILĖS PRISIPAŽINIMAI, GĖLĖS IR AŠTUNTO DEŠIMTMEČIO ELEKTRONIKA10

KULTŪRA 
• DŽIAZAS IR KULTŪROS POLITIKA

KRONIKA 
• ARTI TOLI6
• PRANEŠAME2
• LĖLIŲ TEATRO REŽISŪROS PAGRINDAI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SIGNALIZUOJA1
• NE VIEN TIK RETRO

MUZIKA

MUZIKOS PRAMOGA "BANCHETTO MUSICALE" 2004 STILIUMI

Aleksandra Pister

[skaityti komentarus]

iliustracija
Švedijos karališkasis teatro choras "Romeo ir Džuljeta"
Nuotraukos iš festivalio archyvo

Muzikos autentiškumas niekada nebuvo vienintelis meno kritikos kriterijus. Atlikimo koncepciją bei estetinę jos vertę sąlygoja daugelis faktorių, ne vien istoriškai pagrįsta atlikimo erdvė ir aplinka, instrumentai bei jų derinimas, griežimo, skambinimo, dainavimo technika ir panašiai. Vokiečių muzikos estetikas Carlas Dahlhausas buvo įsitikinęs, jog vertingiausia ("tiksliausia"?) interpretacija yra ta, kuri visapusiškiausiai atskleidžia tikrąją kūrinio esmę, o su praeitimi tapatinamas kūrinys gali būti atliktas taip turiningai, jog autentiškumo klausimas tampa nereikšmingas. Tik XX amžiuje istoriškai pagrįstas atlikimas muzikos kūrėjams, atlikėjams ar jos vartotojams (nežinia kam pirmiausia) tapo problema. Visuotinis susidomėjimas muzikos palikimu inspiravo pirminio muzikos atlikimo (vėlgi – autentiškos interpretacijos) paieškas, galbūt pradedant suvokti, jog muzikinio teksto prasmė priklauso ir nuo istorinio konteksto.

Penkiolikto senosios muzikos festivalio "Banchetto musicale" (rugsėjo 23–spalio 17 d.) kontekste autentiškumo klausimas, plačiai diskutuotas XX amžiuje, vėl tapo aktualia bei intriguojančia svarstymų tema. Viena vertus, viduramžių, Renesanso ir baroko muzikos atlikėjų – "Cantus Cölln" (Vokietija), "Drevneruskij raspev" (Rusija), "Kvinterna" (Čekija) bei tarptautinio senosios muzikos ansamblio (vadovaujamo Dariaus Stabinsko) – interpretacijos tarsi tikino, jog tų laikų muzikos grožį atskleisti padeda epochos kultūrinio savitumo jautimas: istorinės bei teorinės žinios, muzikos instrumentų ir grojimo jais specifika bei, apskritai, to meto muzikos esmės suvokimas. Kita vertus, Švedijos karališkojo dramos teatro choro "Romeo ir Džuljeta", Baltijos šalių baroko orkestro koncertuose bei vargonų (ir klavesino) repertuaro ir improvizacijos meistriškumo kursuose įtikinamai skleidėsi aktualumo ir lankstumo koncepcija. Kas nustatė, jog Renesanso ir baroko kūrinius privalu traktuoti it neliečiamus "istorinius eksponatus"? Juk juos galima ne tik šiuolaikiškai interpretuoti, bet ir improvizuoti.

Vis dėlto kodėl nūdienos muzikos kultūros, prisotintos įvairiausių ir moderniausių (!) pramogų formų, akivaizdoje tam tikrą muzikų ir klausytojų ratą masina per šimtmečius apdulkėjęs muzikos palikimas? O gal kaip tik senoji muzika gausiame klasicistinės, XX a. bei ypač romantinės muzikos repertuare, klausytojams tampa egzotika ir reginiu?

Pramoga regimoji

Šiemetinis senosios muzikos festivalis tiesiogiai atspindėjo pavadinimą (itališkai musicale – "muzikinė", o banchetto – "puota", "pramoga"). Pirmasis festivalio koncertas (rugsėjo 23 d., Nacionalinė filharmonija), kuriame skambėjo Antonio Vivaldi koncertai ir kantatos, tapo smagiu muzikiniu reginiu. Baltijos šalių baroko orkestro muzikantai (vadovaujami Dariaus Stabinsko) į sceną įžengė po vieną, grieždami sonatos "La Fallia" d-moll (dviem smuikams ir basso continuo) partijas bei kanono principu tembriškai pripildydami akustinę erdvę. Teatrališkai antrą kartą atlikdami tą patį kūrinį – tik nuo pabaigos, t.y. vis mažindami balsų skaičių, – atlikėjai paeiliui išėjo baigdami koncertą. Be šitos gyvybingumo suteikiančios vaidybos buvo ir kitų žavių "nemuzikinių" epizodų. Štai vokiečių liutnininkas Klausas Maderis Koncerto D-dur (liutniai, dviem smuikams ir basso continuo) liutnios solo partiją atliko virtuoziškai, turint omeny, jog bemaž dviejų metrų ūgio muzikas grojo kiek didesniu už medinį samtį instrumentu. Klausantis raudonplaukės latvių smuikininkės Lasos Melderes (Koncertas g-moll styginiams ir basso continuo) galima buvo prisiminti, jog ir Vivaldi, kaip teigė jo amžininkai, buvęs raudonplaukis, linksmų plaučių kunigas bei, sprendžiant ir iš jo muzikos, gana efektingas.

Harmonijos požiūriu nesudėtinga, skaidri Vivaldi instrumentinė muzika tą vakarą skambėjo charakteringai, "vivaldiškai". Buvo girdima kompozitoriaus mėgstama tutti ir solo akustinė žaismė, dažniausiai pagrindinių funkcijų harmonija pagrįstos tipinės ir greitose dalyse virtuoziškos (repetityvinės) instrumentinės melodijos, faktūriškai varijuojamos sekvencijos.

Latvių dainininko Sergejo Jegero (kontratenoras) atliekamose Vivaldi kantatose išgirdome kelias baroko laikų muzikai būdingas žodinio teksto muzikines išraiškas (muzikines retorines figūras), kurios šiandienos klausytojams nėra lengvai suvokiamos, nors, remdamiesi istoriniais šaltiniais, jas galime iššifruoti. Kantatoje "O mie porpore piś belle" itališką žodį coronar (karūnuota) lydėjo apatinę ir viršutinę apskritimo dalį brėžianti circulatio figūra. Baroko laikų muzikai tikėjo, jog iš aukso daromą valdžios ir galybės simbolį – karūną labiausiai atitiko tobuliausia geometrinė forma – apskritimas. Panašių muzikinių teksto išraiškų būtų galima rasti ir daugiau, juk, kaip mokė meistriškumo kursų profesorius E.Bellotti, žodinę reikšmę atitinkantis muzikos komponavimo stilius Italijoje buvo visuotinai tradicinis. Žinoma, nūdienos klausytojams sunkiau suvokiama ši muzikinė žodinė žaismė, tačiau pagavusiems bent kelias muzikos ir žodžio sutapimo akimirkas jos sukėlė estetinį džiaugsmą.

Susirinkę į Švedijos karališkojo dramos teatro choro "Romeo ir Džuljeta" pasirodymą (vadovas – Benoīt Malmbergas; spalio 5 d.) sulaukė dar daugiau staigmenų. Tą vakarą turbūt kai kas tikėjosi išvysti Renesanso apdarais vilkinčius bei senovine maniera vaidinančius ar šokančius artistus. Tačiau žiūrovų nuostabai pro šonines teatro duris įgriuvo minia: vyrai ir moterys, vilkintys šortus ir gėlėtas palaidines, su akiniais nuo saulės, kepuraitėmis bei pliažo atributika. Dainuodami įvairias anglų ir prancūzų Renesanso (J.Dowlando, J.Farmerio, C.Janequino, J.des Préz, T.Susato, J.Vasquezo ir kt.) pasaulietines dainas, dramos aktoriai vaidino humoristines scenas. Jie ne tik vaidino teksto pasakojamą "siužetą" (pavyzdžiui, J.Dowlando dainoje "A Shepherd is a Shade" žodžius "ją pabučiavo" lydėjo aktorių bučinys), bet ir inscenizavo jį šiuolaikiškais įvaizdžiais. (Bet prancūzišką koncerto programos dalį – šansonas – atliko persirengę senoviniais kostiumais.) Štai liutnininkas-pranešėjas (Pierre’as Norhardlas) XVI a. Anonimo dainą "Fa la la lan lera" (iš "Cancionero de Upsala", 1556) pavadino XVI a. "popso topu" ir skambino liutnia, kopijuodamas roką grojančių gitaristų povyzą bei judesius. Baigdamas pasirodymą liutnininkas pašoko išskėtęs kojas ir braukė per stygas paskutinį akordą ("Rolling Stones" stiliaus triukas). Tuo tarpu dainuojantys aktoriai koncerto metu bendravo su publika, šnekindami, sufleruodami, kada reiktų paploti, pasijuokdami iš lietuviškų žodžių (žodis "ačiū" jiems priminė "ap-či!" – nusičiaudėjimą). Publika įsitraukė į žaidimą. Klausantis svinguojamų, džiazuojamų Renesanso pasaulietinių dainų bei regint "anuometinius" gyvenimo vaizdus (meilės ir pavydo, paskalų scenas), buvo nesunku patikėti, jog ir XVI a., ir XXI a. gyvename tomis pačiomis buities aktualijomis.

iliustracija
Čekų senosios muzikos ansamblis "Kvinterna"

Pramoga girdimoji

Festivalyje skambėjo ne tik senoji Vakarų Europos muzika. Išgirdome savitos akustikos rusų cerkvinį giedojimą. Maskvos patriarcho choras "Drevneruskij raspev" (vadovas – Anatolijus Grindenko) rugsėjo 30 d. Skaisčiausios Dievo Motinos sobore atliko rusų XVI–XIX a. religinės vokalinės muzikos repertuarą: šventojo Jono Chrizostomo liturgiją bei Kijevo vienuolyno vakarinių pamaldų giesmes. Neturint žinių apie cerkvinio giedojimo specifiką (tad muzikologės Mildos Bernotienės žodis buvo itin įdomus), klausantis beliko įžvelgti sąsajas su mums geriau pažįstama katalikiško viduramžių bažnytinio daugiabalsumo tradicija. Pavyzdžiui, dainininkai giedojo antifonas, himnus, psalmes, o patsai giedojimas atitiko silabinio, melizminio ar besikartojančių ritminių melodinių formulių (sakytumei, "izoritminio") katalikų daugiabalsumo sandarą. Senovės rusų kalba giedamose giesmėse atpažįstamai skambėjo kanoniškų maldų tekstas – "Tėve mūsų", "Sveika Marija". Rusų cerkviniam giedojimui būdingas balso formavimas kūrė ypatingą skambesį: vyrai atsilošę giedojo drąsiu, stipriu, "atremtu" balsu.

Festivalyje atliktos Vakarų Europos viduramžių pasaulietinės muzikos garsuose buvo galima išgirsti ne mažiau egzotiškų skambesių. Keturi čekų senosios muzikos ansamblio "Kvinterna" muzikai (vadovė – Hana Blochovį) dainavo ir skambino įvairiais senoviniais instrumentais, tarp jų – melodiniais (šalamaja, kornamūzai, fleitos, rageliai, fidlis, kvinterna), burdoniniais (duochordas, viduramžių arfa), ritminiais (darabukos, antikinės lėkštutės, kastanjetės). Ansamblis atliko XIV a. Bohemijos, sefardų (Ispanijos žydų) bei ispanų piligrimų dainas. Ispanų piligrimų dainos iš "Raudonosios knygos" ("Libre vermell", XIV a., Katalonija) buvo ne tik dainuojamos, bet ir šokamos bažnyčiose. Kai būdavo blogas oras, naktį bažnyčioje budėdami, šąlantys piligrimai giedodavo ir šokdavo įvairius šokius. Viename senovės metraštyje pažymėta, jog per šv.Velykas, skambant sekvencijai "Victimae paschales", iš rankų į rankas buvo mėtomas kamuolys (!). Tad neatsitiktinai koncerte atliktas piligrimų dainas sudarė dvi padalos: lėta dainingoji ir greita šokinė.

Dar vienos festivalio "girdimosios pramogos" dalyviais tapo profesoriaus Edoardo Bellotti meistriškumo kursų nariai, spalio 11–14 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje išklausę vargonų literatūros ir improvizacijos – "Stylus antiquus ir seconda practtica" – paskaitas. Ištyrinėjęs ir, atrodytų, "gyvenantis" baroko muzikos menu Italijos profesorius populiariai aiškino basso continuo technikos principus. Jis mokė ne tik taisyklingai "surinkti" skaitmeninio boso akordus, bet ir remiantis vien boso melodine linija improvizuoti įvairių žanrų kūrinius: preliudus, tokatas, alemandas, kurantes, sarabandas, žigas ir kitus šokius bei fugą. Iš pažiūros, regis, netikslinga mūsų vargonininkams ir klavesinininkams mokytis improvizuoti, taigi kurti baroko stiliaus preliudus ir fugas, kai G.Frescobaldi, D.Buxtehudės, J.S.Bacho klavyrinės muzikos palikimo pakako ir pakanka ne vienai muzikų kartai. Tačiau, remiantis E.Bellotti teiginiu, jog iki XVIII a. pabaigos spausdinamų natų funkcija buvo edukacinė, improvizavimo įgūdžiai laikytini "autentiškesniais", negu stilistiškai korektiškai atliekama muzika. Vertinant Bellotti improvizacijas, galimi du variantai: arba jos buvo stropiai paruoštos, arba jų autorių galima vadinti genialiu improvizatoriumi, kuris, prieš tokiu tapdamas, išstudijavo galybę partitūrų. E.Bellotti kursų dalyviams tokio improvizavimo paslaptį atskleidė teigdamas, jog muzikoje, kaip ir kalboje, operuojama išmoktomis formulėmis: kuo daugiau jų žinai, tuo daugiau gali pasakyti.

B.d.

 

Skaitytojų vertinimai


11336. bene2004-11-05 22:21
Bene kokiam moksliniam leidiniui sis tekstas skirtas? Kiek muzikologijos profesoriu ji jau recenzavo pries publikuojant?.. Cia tarsi "Banchetto musicale" teorine analize. O jei dar "bus daugiau"...

11344. q2004-11-06 15:07
o man visai idomu buvo paskaityti

11346. BM2004-11-06 17:53
Jau geriau rimtai ir solidžiai, negu prastai arba niekaip. Nejau, aplinkui tiek daug gerų tekstų, kad pradėtume skirstyti į lengvai ir sunkiau skaitomus? O pastaruosius gal reiktų pasiųsti kuo tuoliau, kad tik nevargintų mūsų akyčių? neduokdie...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:30:49 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba