Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-12-06 nr. 2928

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Gražina Martinaitienė.
LOBYNAS KIEKVIENIEMS NAMAMS
2
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT 
• Valentinas Sventickas.
KVIEČIU KALBĖTIS
• ĮŽANGINIAI KŪRYBINIAI POKALBIAI
• LRS
• LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS
• NUO SUVAŽIAVIMO IKI SUVAŽIAVIMO
• PAGERBTI MOKSLININKAI IR MOKSLEIVIAI

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TIE IR ANIE
1

LITERATŪRA 
• Dalia ČIočYtė.
PASIKALBĖJIMAS SU LIETUVA
3

PROZA 
• BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS
• MARIJA LAŠIENĖ2

POEZIJA 
• LAURYNAS KATKUS15

KNYGOS 
• Renata Šerelytė.
GELTONOS DURYS
1
• Neringa Mikalauskienė.
METAS GYVENTI
1
• NAUJOS KNYGOS3

DAILĖ 
• Jurgita LudavičIenė.
SIRTAKIS LAPKRIČIO NAKTĮ
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Dalius Baltranas.
GRYTĖS PINTUKAITĖS MAŽIEJI PAVEIKSLAI
2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VIENMETĖS
1
• SPAUDOS AKIRATYJE - OPERA14

TEATRAS 
 Daiva Šabasevičienė.
GIMININGŲ SIELŲ JUNGTIS
• Ridas Viskauskas.
PUBLIKOS DŽIAUGSMUI
5

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
GRĮŽTA PUIPA, ATVYKSTA AZIJIETIŠKAS ŽIAURUMAS
1

KRONIKA 
• Paulina Žemgulytė.
ATSISKAITO RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SPAUDA
• Alfas Pakėnas.
PROZOS MARATONAS KAUNE
• Alfredas GuščIus.
DAINA NENUSKAMBĖJO, BET ŠIRDYS DAINAVO
• LITERATŪRINĖ SOSTINĖS ŽIEMA2
• KALENDORIAUS KLAIDŲ TUNTAI4

SKELBIMAI 
• KNYGOS MENO KONKURSAS1

DE PROFUNDIS 
• PREZIDENTO RINKIMAMS ARTĖJANT1

TEATRAS

GIMININGŲ SIELŲ JUNGTIS

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aktoriai Diana Anevičiūtė ir Valentinas Masalskis spektaklyje "Nuolankioji"
D. Matvejevo nuotr.

Ką Lietuvos teatro kultūrai reiškia Valentinas Masalskis? Ar tai tik garsaus aktoriaus pavardė, ar kur kas daugiau? Kartkarčiais išnyrantis teatrinėje padangėje ir visada sudrumsčiantis vandenį, V.Masalskis nerimsta ir šiandien. Šį rudenį Nacionaliniame dramos teatre įvyko spektaklio pagal Fiodoro Dostojevskio apysaką "Nuolankioji" premjera. XIX a. Rusija paliko ryškią žymę visoje pasaulinėje kultūroje pirmiausia savo literatūra. Jos viršukalnėje - Fiodoras Dostojevskis.

Šios literatūros svarbą suvokti vien skaitant kūrinius ne visiems pasiseka. V.Masalskio prisilietimas prie šio autoriaus yra bandymas, remiantis savo patirtimi, perskaityti įvairius įminimo modelius provokuojančią kūrybą. Spektaklį įdomu žiūrėti ne tik teatrą mylinčiam žiūrovui, bet ir teatralui, kuris ne taip dažnai lanko kolegų spektaklius. Tai tam tikras fenomenas, kada "kito" patirtis pasisavinama, lyg tai būtų bendrybė. V.Masalskis yra neatsiejama lietuviško teatro kultūros dalis. Todėl jo teatrą reikia vertinti lyg sakralų reiškinį.

Ne tokia jau tolima praeitis - V.Masalskio Poco iš S.Becketto "Belaukiant Godot", jo suburtas Menų sambūris, kuriame gimė E.Ionesco ir V.Bartulio opera "Pamoka", kontroversiškų nuomonių sulaukęs W.Goethe`s "Faustas". V.Masalskis idėjas generuoja jau kelintas dešimtmetis. Galima būtų ilgai vardinti spektaklius, sumanymus, kurie kilo savarankiškai, nesiekiant rasti kontakto su vienu ar kitu režisieriumi. Nemažai projektų V.Masalskis įgyvendino, intensyviai dirba ir dabar. Pilnas naujų idėjų, jis neatsisako ir senų sumanymų - pavyzdžiui, "Jobo dramos".

Jeigu įdėmiau pažvelgtume į kūrinius, kurių pagrindu stato V.Masalskis, pamatytume, kad visi jie - teatro Biblija. Tokiu kūriniu galima laikyti ir F.Dostojevskio "Nuolankiąją". Pasaulinis šedevras neatsitiktinai pakliuvo į V.Masalskio rankas. Nuosekliai eita iki šio taško, kada ir gyvenimo, ir teatrinė patirtis "susitiko" su trečiąja sąlyga - meno kūriniu "Nuolankiąja", - lemiama šio teatrinio veiksmo atsiradimo sąlyga.

Aktorius ir režisierius ėjo dar toliau. Jo užsakymu pirmą kartą šį kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Algimantas Antanavičius. Nuoseklus darbas su temomis, su žmonėmis, kurie prisiliečia prie jo atrastų ir pasirinktų kūrinių, - svarbus jo bruožas. Kad šiuo metu V.Masalskis dirba Nacionaliniame dramos teatre, - taip pat ne atsitiktinumas. Pirma, šiame teatre idealiu atveju ir turėtų burtis geriausieji. Antra vertus, likimo padovanotos aplinkybės daug lemia individualiose menininkų "kelionėse". Trečia, Vilniaus publika yra ištroškusi šio aktoriaus ir jau du mėnesiai po premjeros veržiasi į "Nuolankiąją". Nors visos šios vertybės nebūtų tokios svarbios kaip pagrindinė: V.Masalskis sukūrė visą sistemą, visą teatrinę aktoriaus meistriškumo mokyklą. Jis tapo daugelio teatralų neakivaizdžiu mokytoju.

Į Kauną jo žiūrėti važiuodavo pulkai, jis ilgą laiką buvo teatro guru. Jis niekada nekoketavo, nesivaipė. Būdamas gal kiek arogantiškas ir nepripažįstantis kompromisų, jis smulkesnėm "pieškom" dažnai sukeldavo siaubą - ypač miesčionims. O teatre daug tokių, kurie įsitrina, pradeda politikuoti, o darbo dirbti nesugeba. Yra ir dorybės pagautų teisingųjų, kuriems per visą gyvenimą taip ir nepavyksta sukurti įtaigesnių darbų. Talentas - Dievo duotybė, tačiau V.Masalskio pavyzdys - įrodymas, kad tik aukojant save, nuolat ugdant intelektą, skaitant naujausią literatūrą, vertimus, įmanoma žengti kad ir patį mažiausią žingsnį.

Teatro sociologai į savo tyrimus galėtų įtraukti "Nuolankiosios" repeticijas. Paklauskite nors vieno aktoriaus, kada jis išsimiega, kada jis gali po "chaltūrų" atvykti į repeticijas? Dešimtą ar vienuoliktą valandą? V.Masalskis pasirodo dar neišaušus. Kai dauguma jo kolegų tik eina į teatrą, jis pro mašinos langą jau mojuoja: "Adieu". Penktą, šeštą, vėliausiai septintą jis jau būdavo Mažojoje scenoje, vienas su savimi. Kad V.Masalskis kitoks negu kiti - faktas. Tačiau, lyginant su kitų sričių menininkais, perdėm dideliu atrakciškumu neišsiskiria. Mat teatralai, turėdami reikalų su begale žmonių, įpranta savyje užspausti daug gražių dalykų. O jų profesija tikrai yra viena sunkiausių.

Šie pabiri "ikipremjeriniai" prisilietimai prie "Nuolankiosios" prieš akis iškilo dėl to, kad spektaklio metu pajutau, kodėl žiūrovai salėje sėdi lyg amo netekę. Viena jauna kritikė stebėjosi, kaip jai pavyko sulaikyti kosulį, kuris gerklę spaudė nuo spektaklio pradžios. Salėje - jokio krustelėjimo. V.Masalskis tarytum šamanas. Aktorius vedžioja visus už pavadėlio, ir tu paklūsti jei ne kūrinio interpretacijai, tai aktoriaus teatriniams išgyvenimams. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvos korifėjų, kurių praeitis tokia įspūdinga, kad jos ateina "pratęsti" įvairaus amžiaus žiūrovai: vieni dar kartą su šiuo aktoriumi nuklysti į teatro gelmes, kiti - žvilgtelti į dar neatrastus žemynus, susipažinti su tuo, apie ką tiek daug kartų minėta istorinėse recenzijose, apie ką byloja ne tokia jau sena praeitis.

V.Masalskis, porą metų nevaidinęs, "Nuolankiojoje" sugrįžo su dar didesne patirtimi, su dar didesne potencija. Kūrinio herojaus aktorius nevaidina įprastu sceniniu būdu: jis nedemonstruoja "pakylėtų", "teatrinių" kančių, nuopuolių, prisikėlimų. V.Masalskis scenoje kenčia kartu su savo išrinktuoju. Jam teatras - gyvenimo būdas, pats gyvenimas. Kiekvienas "Nuolankiosios" spektaklis vis kitoks. V.Masalskio vaidyba ir naujas mizanscenavimas priklauso ne tik nuo jo patirties ar kasdienybės veiksnių, jo vaidyba taip pat priklauso ir nuo žiūrovų, kurie gana skirtingai reaguoja į vienas ar kitas scenas, kurie kartais net liepiami neišjungia mobiliųjų telefonų.

V.Masalskis, būdamas gyvenimo analitikas, šiame spektaklyje analizuoja ir save. Žinodamas, kad praeityje jam labiausiai sekėsi "fortissimo" arba kraštutinėmis plastinėmis išraiškos priemonėmis kurti savo personažus, "Nuolankiojoje" jis stengiasi pasiekti kokybės subtiliausiais niuansais, jautria vaidybos amplitude. Jis tarytum tramdo savo aktorinę prigimtį, tramdo savyje slypintį žvėrį. Dominuoja masalskiškoji poezija, masalskiškoji lyrika, masalskiškasis Dostojevskis. Jį norom nenorom tapatini su V.Masalskiu. Matyt, gyvenime yra duotybių, kurias reikia laikyti aksiomomis, per daug nesigilinant į klausimą "kodėl?". Tai ne vien "kančia" ar "išgyvenimai", tai analitinis pasaulio suvokimas, būsenų analizė, gyvenimo ir kūrėjo hermetiškumas.

"Nuolankiosios" plastinis sprendimas - gana grafiškas, todėl aktorius priverstas judėti tikslia scenine trajektorija, tačiau tai jokiu būdu nesukausto vaidybos ekspresijos. Sąlyginis karstas, finale virstantis angelo rūbu, - vaizdinis spektaklio centras. Juo išreiškiama V.Masalskio įkūnyto vyriškio metafizika. Tai ta pati mirusi Nuolankioji, kurią jis dievino ir kurios nekentė - vadinasi, mylėjo. Šalia jo visą laiką "veikia" Dianos Anevičiūtės Lukerja. Kartais ji tampa vaizdiniu Nuolankiosios pavidalu, kartais jos tarnaitė yra tik nuodėmklausys, kartais - kita, dar viena nuolankioji, kurios gyvenimas gali pasibaigti dar tragiškiau negu tos Nuolankiosios, kuri iššoko pro langą. Įdomu, kad Lukerjos vaidmeniui V.Masalskis pasikvietė aktorę, savo regula atitinkančia jo regulą. Pirmiausia D.Anevičiūtė - šviesus žmogus, graži, pasiaukojanti moteris. Šie du aktoriai puikiai kūrė drauge dar "Migelio Manjaros" laikais. Tokie susitikimai - neišvengiami.

Spektaklio aktyvia bendražyge tapo scenografė Renata Valčik. Jos konceptualus, minimalistinis scenovaizdis perteikė V.Masalskio personažo būsenų polifoniją. Lombardo atmosferą primenantys, gyvenimo išblukinti rūbai, centre - neobliuotų lentų stovas, taikliai nusakantis mirusiojo apiplovimo ceremonialą, kartu simbolizuojantis karstą, Juodas kvadratas su baltu apvadu, menantis slaviškas laidojimo apeigas. Rodos, tiek ne daug, bet tiksliai "pasikalbėta" su "Nuolankiąja". Ir tik kaip širdies šauksmą dailininkė, spektaklio finale Lukerjos rankomis atplėšusi juodąją žemę (draperiją), žiūrovams dar kartą parodo paskutinėn kelionėn palydėtos Nuolankiosios suknelę. Tai yra kraupiau, nei išvysti mirusįjį vaidinantį aktorių. Kūnas atšalęs, o rūbas dar šiltas.

Spektaklis apšviestas ypatinga šviesa. Matome tris ryškius šviesos proveržius, apšviečiančius visą regimą veiksmą. Aktoriai nelaksto nuo taško iki taško, jie veikia nuosekliai. Mizanscenų "siūlių" beveik nematyti. Visa tai dėl to, kad daug dirbta, daug repetuota. O tokia šviesa - ne vien tam tikra naujovė teatro šviesų pasaulyje. Dailininkė sukūrė begalę tapybinių šviesos scenų, kurias suvokti galima įvairiai. Ypač gražios prologo scenos, kada Lukerja plauna gultą, ir tų šviesų šešėliuose išnyra tai jos baltos rankos, tai pasvirusi galva. Taip nusakomos ne vien būsenos ir vieta - šviesa tiksliai charakterizuoja laiką. Rodos, kad tai rytas, kuris išnaikina visas pasaulio nuodėmes, kol gyvieji vėl savo mintimis apipina jį dienos ir vakaro tamsa. O pabaigoje regime baltu smėliu ar sniegu apipiltą kapą. Ir tada pasidaro ramu ramu. Kapų ramybė apgaubia ir karščiuojančias V.Masalskio Vyro mintis. Atgaila padaryta.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:30:43 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba