Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-12-06 nr. 2928

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Gražina Martinaitienė.
LOBYNAS KIEKVIENIEMS NAMAMS
2
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT 
• Valentinas Sventickas.
KVIEČIU KALBĖTIS
• ĮŽANGINIAI KŪRYBINIAI POKALBIAI
• LRS
• LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS
• NUO SUVAŽIAVIMO IKI SUVAŽIAVIMO
• PAGERBTI MOKSLININKAI IR MOKSLEIVIAI

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TIE IR ANIE
1

LITERATŪRA 
 Dalia ČIočYtė.
PASIKALBĖJIMAS SU LIETUVA
3

PROZA 
• BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS
• MARIJA LAŠIENĖ2

POEZIJA 
• LAURYNAS KATKUS15

KNYGOS 
• Renata Šerelytė.
GELTONOS DURYS
1
• Neringa Mikalauskienė.
METAS GYVENTI
1
• NAUJOS KNYGOS3

DAILĖ 
• Jurgita LudavičIenė.
SIRTAKIS LAPKRIČIO NAKTĮ
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Dalius Baltranas.
GRYTĖS PINTUKAITĖS MAŽIEJI PAVEIKSLAI
2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VIENMETĖS
1
• SPAUDOS AKIRATYJE - OPERA14

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
GIMININGŲ SIELŲ JUNGTIS
• Ridas Viskauskas.
PUBLIKOS DŽIAUGSMUI
5

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
GRĮŽTA PUIPA, ATVYKSTA AZIJIETIŠKAS ŽIAURUMAS
1

KRONIKA 
• Paulina Žemgulytė.
ATSISKAITO RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SPAUDA
• Alfas Pakėnas.
PROZOS MARATONAS KAUNE
• Alfredas GuščIus.
DAINA NENUSKAMBĖJO, BET ŠIRDYS DAINAVO
• LITERATŪRINĖ SOSTINĖS ŽIEMA2
• KALENDORIAUS KLAIDŲ TUNTAI4

SKELBIMAI 
• KNYGOS MENO KONKURSAS1

DE PROFUNDIS 
• PREZIDENTO RINKIMAMS ARTĖJANT1

LITERATŪRA

PASIKALBĖJIMAS SU LIETUVA

Pranešimas, skaitytas Rašytojų klubo literatūros ir muzikos vakare, skirtame poeto, vyskupo Antano Baranausko 100-osioms mirties metinėms

Dalia ČIočYtė

[skaityti komentarus]

iliustracija

XIX amžiaus lietuvių literatūroje į tėvynę žvelgiama iš tolo, tarsi iš tremties, nepriklausomai nuo to, ar tremtis figūruoja autoriaus biografinėje tikrovėje. Atstumas, perspektyva, prarasto rojaus vizija - tai literatūrinis tonas, duotas Adomo Mickevičiaus "Pone Tade". Antanas Baranauskas "Kelionėje Petaburkan" regi tolstančią Lietuvą: "Sudiev, Lietuva..."; "Nu, Lietuva, nu, Dauguva, pasilikit sveikos" (cituojama iš: Antanas Baranauskas. "Rinktinė", Vilnius, 1994). Poemos pasakotojas vyksta aukštųjų teologijos studijų, kurias nurodo krikščioniškos idilės įvaizdžiai: "Ant šios pievelės Dievo avelės / Ėda želmenus šilko"; studijos siejamos su tarnystės tautai tikslu: "Par visą dieną grėbstyt sau šieną / Dėl Lietuvos avelių" (šioje citatoje matome vieną iš A. Baranausko poetinių pranašysčių: "gromata Antano" išsako norą ganyti Lietuvos aveles (tikinčiuosius), o biografinis "Antanas" išties tapo vyskupu, į kurį kreipiamasi "Ganytojau"). Tačiau tolstančią Lietuvą poemos pasakotojas regi ne vykstančiojo studijuoti, o būtent tremtinio žvilgsniu: medituodamas kelią, kuriuo jau yra vykę tremtiniai (todėl Rusija ir nusakoma šiaurės krašto metonimija, ryškinančia tekste minimą Cibirijos įvaizdį), ir galbūt nujausdamas, jog tremtinių etapai keliu iš Lietuvos į Rusiją dar keliaus. Atsisveikinimas sklidinas tremtinio dramatizmo:

Sudiev, Lietuva, man linksma buvo

Savo gyvent šalelėj,

Širdį man skaudžia, skaudžia ir griaudžia

Svetimojon važiuojant.

Skaudžia/griaudžia skirtis ir jungtis A. Baranausko poetinei jausenai itin svarbi. Prisiminkime kontrastingą "Anykščių šilelio" motyvą, ženklinantį grožio ir jo metafizinių ištakų patirtį: širdis sugrudus, tačiau ne iš skausmo, o iš estetinės ir metafizinės nuostabos; verksmas nepaaiškinamas ir susijęs su dvasios pilnatve bei ramybe: "Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. / Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia, / Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia". "Kelionėje Petaburkan", atsisveikinimo su Lietuva kontekste, yra priešingai: "širdis" pabrėžtinai "skaudžia, skaudžia ir griaudžia". Juliaus Anusavičiaus metonimijoje "Upe Tėvynės, Tatula miela" (ataidinčioje "Pono Tado" kreipinio iškilmingą inversiją: "Litwo! Ojczyzno moje!) figūruoja ir biografinis Sibiro tremties kontekstas. Pranas Vaičaitis, studijuodamas Peterburgo universitete teisę, Lietuvą vėlgi regi idilę praradusio tremtinio eleginiu žvilgsniu ("Yra šalis").

Meninis atsitolinimas, literatūrinė netekties situacija išryškina kuriamą tėvynės viziją, - kaip teigia Adomo Mickevičiaus perfrazuota išmintis, mes tikrai įvertiname tik tai, ką esame praradę ("Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, / Kas jau tavęs neteko"; vertė V. Mykolaitis-Putinas). Aptariamų tekstų minties erdvėje netektis motyvuoja grožio regėjimą. Adomas Mickevičius: "Nūn tave vaizduoju / Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju" ("Dziś piękność twą w całej ozdobie / Widzę i opisuję, bo tęsknię po tobie"; vertė V. Mykolaitis-Putinas); Antanas Baranauskas: "Teip širdį skaudė, teip neramu buvo, / Teip per ašaras graži man Lietuva".

A.Baranauskui dėl Lietuvos "neramu". Šis nerimas, Lietuvos istorinės ir metafizinės būties refleksija, intensyviausiai skleidžiasi "Pasikalbėjime Giesminyko su Lietuva". Kas su kuo kalbasi šioje poemoje? Paviršiniu, "mokinuko" žvilgsniu atrodytų, kad ir kalbasi poetas ("Giesminykas") su Lietuva. Tačiau kur toji Lietuva? Akivaizdu, kad kūrinio tikrovėje: tai vienas poemos autoriaus balsų, meninė Katalikų Bažnyčios ideologijos traktuotė. Apmąstydamas Lietuvos likimą, autorius interpretuoja ir kitas gairių siūlančias ideologijas (romantizmo, švietimo...). Idėja, kaip žinome, niekuomet neįeina į meninį tekstą nepakitusi: meno kūrinys ne reprodukuoja idėją, o literatūriškai ją aiškina. Kitaip tariant, ideologijos (krikščionybės, romantizmo, švietimo...), literatūriškai interpretuojamos, tampa vidinio polilogo balsais. Visų įdomiausia, kad šiame A.Baranausko poliloge matyti stebėtinai modernus atsisakymas propaguoti kurią nors vieną "galutinę tiesą". Priešingai, įvairios viena kitai oponuojančios pozicijos kuriamos pagerbiant jų vidinius mąstymo dėsningumus.

Giesminykas perfrazuoja mitologinę, romantinę, daukantiškąją tautos istorijos sampratą: istorinės išminties ieškoma praeityje, "aukso amžiaus" vizijoje. Nors Lietuvos balsas šią sampratą komentuoja neigiamai ("Ne, sūneli mano, nebus, kaip tu kalbi"), romantinei Giesminyko pozicijai autorius suteikia savarankišką poetinę įtaigą:

Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos,

Eisiu bėgsiu par ūlyčias žmonėm sakinėtų.

Kalbom iškalbėsiu, giesmėm išgiedosiu,

Išrašysiu gražiais žodžiais, par svietą

paleisiu;

Prikelsiu senobę iš amžino miego,

Atgaivinsiu drąsius kaulus iš senelių kapo.

Atgys didžiavyriai iš milžinų veislės

Ir žiniuoniai, senų amžių datyrimo pilni.

Seni drąsūs kaulai sutrins prašalnykus;

Didžiavyriai tamstą gelbės nuo

devyniagalvio.

Senieji žiniuoniai su senobių žodžiais

Mūsų žemę šveis nuo gudų ir vokiečių

dvasios.

Ir sugrįš mum laimė, kaip Dievulis lėmė,

Ir bus rami, kaip senobėj, mūsų brangi

žemė.

Fragmente matyti poetinio pašaukimo savirefleksija: poetas (romantine samprata - "tautos pranašas") gauna "žodį", daiktiškai apčiuopiamą, iš tėvynės rankų, ir perkeičia jį savo širdyje. Įdomiai dviprasmis svieto motyvas: posakis "par svietą paleisiu" pirmiausia frazeologiškai nurodo "tautos dvasios" išsakymą, skleidimą tarp žmonių; tačiau svietas turi ir pasaulio konotaciją, ir tekstas nužymi plačias meninio žodžio trajektorijas nuo žodinės iki rašytinės kūrybos, nuo tautos iki svieto - pasaulio (prisiminkime, kaip intensyviai lietuvių tauta XIX a., netekusi valstybės, pasitikėjo žodžiu, juo grindė savo kultūrą). Lietuvos istorinės negandos reflektuojamos archetipinėje pasakos erdvėje. "Gudų ir vokiečių dvasios" motyvas opoziciškai užmena romantinę "tautos dvasios" sąvoką; ji siejama su senovės prasmių lauku. Anaforiniai pakartojimai, užskliaučiantys fragmento poetinės idėjos vaizdą, formuoja neklystamumo įspūdį: "Ir sugrįš...", "Ir bus".

Ką reiškia Lietuvos balso reakcija - "Ne"? Mitologinei, ciklinei tautos istorijos sampratai oponuoja krikščioniškoji, linijinė, kuriai rūpi ateities "naujas dangus ir nauja žemė", o ne praeities rojus. Praeityje buvę didžiavyriai – ir kovos su priešais, ir dar nelaimingesnės kovos tarp savųjų: "Buvo didžiavyriai, bet mažesnius spaudė, / Pilnus laisvės mano vaikus pamušė vergijon". Šioje frazėje girdime ir romantinę tautos sampratą, ir šviečiamąją prigimtinės žmonių lygybės idėją (pavergtieji baudžiauninkai - "pilni laisvės" Lietuvos vaikai). Vis dėlto Lietuvos balsas nenuneigia romantinės perspektyvos visiškai; ją bando nuneigti patsai Giesminykas, naiviai puldamas nuo vieno kraštutinumo į kitą, nuo praeities aukštinimo į visišką atmetimą ("Vakarykščią dieną viškai ažukeiksiu"), - šiuo svyravimo vaizdu, sukurtu tikriausiai su šypsena, poemos autorius būtent ir įspėja skaitytoją nebūti panašiai naiviam. Lietuvos balsas teigia dievišką tvarką: "Kadai grįžo upė, marios’ nutekėjus? / Kadai grįžo šmaikščion rykštėn suretėjęs kelmas? (...) Kadai grįžo rytų šonan saulė nenusėdus?!!"; klaustukas ir du šauktukai baigia mintį apie tai, kas gi būtų, jei sutriktų saulės, to donelaitiškojo kosminio centro, takas danguje. Tačiau tas pats fragmentas turi ir raudos intonacijų bei prasmių: apgailestaujama, kad praeities nebeįmanoma sugrąžinti (plg. "Anykščių šilelio" motyvą - apgailestavimą dėl praeities griuvėsių irumo: šilas "tarsi rūmas suiręs"; šie miško griuvėsiai vaizdžiai mena praeitį, tačiau ankstesnis miškas, ne taip sunykęs, praeitį atgaivindavęs vaizdžiau, - "Jei ant šio išsvilusio po kalnus lydimo / Teip daug širdyj išželia ramaus atminimo (...) Tai kokio bebūdavo iš seno šilelio / Meilingo atminimo..." - apgailestaujama, kad praeitis beviltiškai prarandama net ir atmintyje).

Dar vienas ryškus poemos balsas, pozicija, - švietimo ideologija. Jei išimtume iš konteksto jai oponuojančias frazes, atrodytų, kad Lietuvos balsas neigia mokslą ("Tu netrokšk, sūneli, daeit visų mokslų"). Tačiau neigiamas tik mokslo absoliutinimas, primenant, kad ne mokslas - išganymas. Lietuvos balsas pateikia mokslo filosofiją, išryškinančią jo vertę. Mokslas, kūrinijos tyrinėjimas - tai žmogaus minties vaikščiojimas dieviško Autoriaus išminties takais: "Yr platumui kraštas, yr dugnys gilumui,- / Visiem mokslam nėra galo, bo išmintis - Dievas". Giesminykas postuluoja ir su mokslų raida susijusią technologijos pažangos viltį (beje, čia vėl matome užuominą apie Lietuvą svieto perspektyvoje): "Lietuvnykai žmonės bus visi galvočiais, / Visam svietui visuos moksluos eis kelio vedžiotų. / Mokės žemę dirbti, kaip už marių dirba, / Mažiau arę, mažiau sėję, turės daugiau duonos". Tai poetinė technologijos mito parafrazė. Išties stebėtina, kaip įžvalgiai A. Baranauskas jau XIX a. viduryje žinojo, jog technologijos pažangos žadama laimingesnio gyvenimo viltis tėra mitas: pati savaime technologijos pažanga laimės atžvilgiu neutrali, laimės teikti ji galėtų tik dorinio tobulėjimo terpėje, - "Ką tau padės visi mokslai, jei blogai gyvensi".

Archetipinis pasaulio medžio įvaizdis, interpretuojantis tautos kultūros tęstinumą istorijoje, turi ir išminties prasmę:

Senobiniai amžiai - šito medžio šaknys:

Mūsų amžiai - liemuo, šakos, ė rytdiena -

lapai.

Liemuo šaknis žinda ir žaliuoja lapais,

Visa krūvoj žiedus krauna ir sirpina

vaisių...

Poetas teigia derinimo ("visa krūvoj") nuostatą: įvairių idėjų perspektyvose įžvelgti tai, kas vertinga (remiamasi bibliniu raginimu: "Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite" - 1 Tes 5, 21).

Nei "Pasikalbėjimo Giesminyko su Lietuva", nei visos Antano Baranausko kūrybos, nei asmenybės negalėtume suprasti išimdami iš konteksto atskirus motyvus ar teiginius. Pavyzdys - vadinamoji A. Baranausko "polonofilija": šią etiketę taikant vyskupui užmirštama, kad jis, nors vengė konfliktų tarp abiejų katalikiškų tautų, lietuvių ir lenkų, tačiau apmąstė ir aštriai nusakė krikščionybės ir civilizacijos, atėjusių į Lietuvą per Lenkijos rankas, kainą: "Geradėjystė nepriderančiai buvo paduota; (...) mokytojai lietuvinykų tingėjo lietuviškai gerai išsimokyti ir dykai valgė duoną, lietuvinykų prakaitu uždirbtą" (A.Baranauskas. "Raštai". Vilnius, 1970, t. 2, p. 133).

 

Skaitytojų vertinimai


28147. *** :-( 2006-06-11 17:31
nepatiko ir tiek

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:30:38 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba